2016 03 04

Ieva Puškoriūtė

Nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Gytis Padegimas: „Mes – katinai, kurie vaikšto po vieną“

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

Sugrįžusio į Kauną režisieriaus GYČIO PADEGIMO kasdienis kelias veda į Kamerinį teatrą. Būtent čia vyksta intensyvios repeticijos, nes jau nuo vasario 19 d. visi norintieji gali matyti šiuolaikinės airių dramaturgės Marie Jones pjesę „Akmenys jo kišenėje“.

Airiška komedija išsiskiria iš kitų spektaklių ir gvildena šių dienų problemas – susvetimėjimą, bendruomeniškumo ir vienybės stoką. Po repeticijos mažoje jaukioje salėje režisierius sutiko papasakoti apie spektaklį, neatsiejamą nuo bėgančio laiko ir besikeičiančių mūsų vertybių.

Jūs žinomas kaip klajojantis režisierius. Nuolat keliavęs po Lietuvą, pastaruoju metu daug dirbęs Klaipėdoje, pagaliau grįžtate į gimtąjį miestą Kauną. Koks tai jausmas? Ar repeticijos, spektaklio rodymas savame mieste kelia džiaugsmą, ar visgi šmėkščioja ir nerimas?

Visada nuostabu dirbti mieste, kuriame ir gyveni. Gerokai daugiau suspėji, gali dar ką nors nuveikti – filmą ar spektaklį pažiūrėti, su draugais susitikti, pasivaikščioti. Šiandien prieš repeticiją aš toks laimingas ėjau senamiesčiu, pavaikščiojau prezidentūros kiemelyje, pažiūrėjau prieškarines Kauno nuotraukas. Taip susikaupiu.

Kai dirbau kituose miestuose – Klaipėdoj, Vilniuj, Šiauliuos ar užsieny – taip pat susikurdavau savo aurą, savą atmosferą. Jeigu gyveni viešbutyje, pasistatai kokią gėlytę, pasidedi savo knygų. Bet, aišku, namai yra namai. Namie net sienos kvepia. Susidomėjimas premjera labai džiugina, net ir gatvėje žiūrovai, seniai nematę mano spektaklių, klausinėja – kada, kur, kas. Žodžiu, mielai statyčiau Kaune dažniau, jeigu tik teatrai kviestų.

Kauno kamerinis gyvena premjeros nuotaikomis. Kokie jūsų įspūdžiai šiame teatre, žinant, kad ne per seniausiai ir jį buvo aplankęs permainų vėjas?

Žinot, aš to nepastebėjau. Dar prieš visus permainų vėjus tariausi su teatro meno vadovu Aleksandru Rubinovu. Vėliau tie vėjai sklandė, o aš buvau labai užsiėmęs didžiulio spektaklio „Karalienė Luizė“ repeticijom Klaipėdoje. Kai tariausi pradėti darbus, jau radau direktorę Jurgą Knyvienę, buvusią savo studentę Vytauto Didžiojo universitete. Tad viso to, pasak poeto, lieka vienas liudininkas – menas.

Vasarą savaitę repetavom mano kaime Juškonyse, tad ir teatre prieš repeticijas susiburiam ryte – būna gera, jaučiu kūrybišką atmosferą. Pažiūrėjau teatro spektaklius, man labai patiko Alvydo Lebeliūno „Nesamas miestas“. Teatras dirba. Tikiuosi, susijusieji su pokyčiais – miesto valdžia, atsakingi asmenys, paties teatro žmonės, – dės visas jėgas, kad šis unikalus teatras išliktų.

Čia gera aura, prisodrinta daugybės žmonių rankų darbo, kurie viską statė, kūrė. Ir geroji Stanislovo Rubinovo dvasia, kuri žvelgia į mus iš anapus, tiesiog įsakmiai prašo, reikalauja išlaikyti šitą meno židinį Kauno centre. Šis teatras yra kamerinio teatro pionierius – pirmasis toks, ir tai labai svarbu. Daug žymių režisierių ir aktorių išėjo iš jo, iš šio kolektyvo. Griauti labai lengva, suniokojom visą materialųjį paveldą, todėl nesugriaukim bent dvasinio.

Artėja Lietuvos šimtmetis, jo pradžia – Kaune, tad galvokim ne ką sunaikint, bet ką naujo įkurti, atkurti, atstatyti, tuo labiau kad norim būti ir Europos kultūros sostine.

Kodėl pasirinkote statyti būtent pjesę „Akmenys jo kišenėje“?

Lietuvoje rodomuose spektakliuose gausu negatyvo, daug pesimistinių pjesių – apie savižudybes, smurtą, prievartą, blogį… Tiek didžiojo, tiek vidutinio ar mažojo blogio pilna visur. Gyvenime linkstam į saulėtą pusę, o teatre rodom tamsiąją. Kadangi jos daugiau nei gyvenime, pradedam tuo mėgautis. Tad norėjau kurti spektaklį, pasakojantį, kaip sunku svetimiems žmonėms susitikti, suprasti vienas kitą, kad abiem būtų lengviau įveikti gyvenimo iššūkius.

E. Hemingway’us sakė, kad žmogus vienas gyventi negali, o mes dabar pripratę būti katinai, kurie vaikšto po vieną. Sovietmetis mus grūdo į kolektyvizmą – visi kartu be jokio privataus gyvenimo. Paskui išsklidom ir prasidėjo didžiulė atomizacija – gausybė partijų, interesų, visuomenės skaidymas pagal turtą, statusą.

Mano spektaklis kalba apie tai, kaip gimsta impulsas tarp svetimų žmonių, ne vyro ir moters, kuriuos jungia meilė ir seksas, o tarp dviejų vyrų, išgyvenusių daug traumų ir praradimų. Jie paprastai, žmogiškai bendrauja, padeda vienas kitam vėl kabintis į gyvenimą ir net kurti. Man tai atrodo labai svarbu. Kasdienis santykis su žmonėmis padeda gyventi ir išgyventi, jaustis saugiau. Valstybės saugumą pirmiausia užtikrina ne ginklai, o mūsų tarpusavio ryšiai. Galima turėti šimtus tankų, raketų, bet, jei nebus supratimo, solidarumo, atjautos, o tik pyktis, chamizmas, biurokratizmas, nesijausime saugūs.

Spektaklis moko, kaip, pasak „Mažojo princo“ lapės, prisijaukinti greta esantįjį, kurio dažnai nematome, nesuprantam, bijom ar vengiam. Jis visąlaik šalia mūsų gatvėje, autobuse, darbe, namie, teatre ir kur tik nori, o mes be jo visgi nieko negalim.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Esate minėjęs, kad pjesė net vienuolika metų gulėjo jūsų stalčiuje. Ji įvardijama kaip aktuali, nes gvildenamos šių laikų problemos – susvetimėjimas, vienybės, orumo, bendruomeniškumo stoka. Galbūt vienuolika metų yra tas laiko tarpas, kurio reikėjo Lietuvai, kad „užaugtų“ iki šių aktualijų?

Tai labai svarbūs dalykai. Žmonių susvetimėjimas vis dažniau jaučiamas vartotojų visuomenėj. Kuo daugiau materijos, tuo mažiau dvasios. Kuo daugiau žmogus turi mygtukų, komforto, tuo labiau nenori išeiti iš komforto zonos. Kiekvienas susitikimas su kitu asmeniu yra išėjimas už saugios ribos. Nežinai, ką jis pasakys, kokią nuotaiką sukurs. Jis gali ir bučiuot, ir per veidą duot, ir įžeist, ir pakylėti. Dėl to kuo toliau, tuo daugiau žmonės gyvena virtualioj tikrovėj.

Pamenu savo vaikystę, kai pasirodė pirmi televizoriai – mes jo dar neturėjom ir rinkdavomės pas bendradarbius, draugus žiūrėti, bet jis ten būdavo tik tarp kitko. Atsimenu ir Kauno baliukus: bet kokia proga visi eidavo vieni pas kitus. O pas senelius kaime, kai suvažiuodavo dėdės, tetos ir ant svirno pradėdavo dainuot, tuoj išgirsdavai už miško kitus atsiliepiant ir dainuojant. Tai tikras žmonių bendravimas, kurio dabar taip trūksta… Juk žinom baisią statistiką, kad vaikui šeimoje per dieną skiriamos septynios minutės. Baisu, kai mažylis prieina prie tėvo, mamos ir girdi „netrukdyk!“, o jie su išmaniuoju duodasi, vaiko net nepastebi. Nors šis spektaklis vyksta mūsų dienomis, veikėjai kišenėse neturi mobiliųjų telefonų.

Pjesė pasakoja apie bendruomenės branduolį ir pamatines jos vertybes – solidarumą bei atjautą. Ar galime šią pjesę pavadinti žinute žmonėms – pamokančia ir skatinančia permąstyti vertybes?

Kiekvienas spektaklis yra tam tikra žinutė, bet puiku, jei nėra iškelto piršto ir moralizavimo. Meno kūriniui, ypač spektakliui, geriausia, kai jo idėja yra paskandinta bendrame kontekste ir žiūrovas iki tam tikrų išvadų prieina netiesiogiai.

Spektaklyje – istorija apie du žmones, atsidūrusius visuomenės paribiuose, kurie yra ir gyvenimo, ir filmavimo proceso, kurį stebėsim, statistai. Tačiau jie jaučia savo vertę, orumą ir sugeba juos pažadinti, ginti bei padėti vienas kitam tai daryti. Tuomet šie statistai tampa asmenybėmis, kurios gali kurti, nepasiduoti manipuliacijoms, nepaklusti valdžią ar pinigus turintiems žmonėms. Taip gimsta pilietinė visuomenė, apie kurią tiek daug kalbam, bet taip ir nesukuriam, nes ne nuo to galo pradedam. Pilietinę visuomenę sudaro žmonės, kurie gerbia save ir kitus, kuriuos gerbia valstybė. Mums labai trūksta bendruomeniškumo, buvimo kartu, bendrų tikslų ir pagarbos vienas kitam.

Spektaklis vyks Mažojoje salėje. Ar sudėtinga savo idėjas įgyvendinti nedidelėje erdvėje?

Atvažiavau iš Klaipėdos, ten Didžiojoje scenoje vyksta spektaklis „Karalienė Luizė“. Jame naudojam amerikiečių bei kanadiečių kurtą technologiją: scenos grindys skyla į kelias dalis, leidžiasi, o salės kėdės gali netgi apsiversti. Čia, mažame Kameriniame teatre, turime Didžiąją salę, kuri yra mažesnė už Klaipėdos Mažąją. Viską ir planavau jai, tačiau dėl spektaklių gausos buvau nukreiptas į Mažąją. Iš pradžių išsigandau, bet dabar čia labai jauku – kartu su aktoriais apgyvendinom visus kampus, sureguliavom šviesas. Aktoriai stebėjosi, kad vaidins taip arti žiūrovų. O bus scenų, kai jie ir sėdės drauge su žiūrovais, stovės šalia ir už jų. Publika bus įvykių epicentre – jokia didžioji salė neleistų to padaryt. Čia kaip kine – stambus planas, kai pastebi nufilmuotą kiekvieną judantį aktoriaus plaukelį, krintančią ašarą. Taigi matysim aktorius iš labai arti ir turėsim itin jaukų, šeimynišką, draugišką vakarą, kurių mums taip trūksta.

Spektaklyje mes nei mokysim, nei barsim, nei moralizuosim. Noriu, kad žmonės po jo išeitų su šypsena. Tai vis dėlto komedija, kurioje, manau, teks daug juoktis, airiška komedija, kurioje niekas nežino, kas bus toliau. Kas gali nutikti žiūrint airišką komediją? Neatsakysiu. Mes vis dar ieškome būtent šio – ne lietuviško, ne holivudiško, ne slaviško, o būtent airiško komedijos varianto.

Du aktoriai ir net penkiolika personažų pjesėje. Ar jūsų kaip režisieriaus darbas tampa sudėtingesnis dėl nedidelio aktorių skaičiaus, ar atvirkščiai – gera ir smagu sutelkti dėmesį ir atiduoti save tik dviem asmenims?

Gera, smagu, bet ir sudėtinga, nes reikia pasiekti, kad tie personažai būtų kitoniški. Tam ir susitikom vasarą, aptarinėjom skirtumus ir tam tikras technikas. Aktoriams nėra laiko persirenginėti, tad turi ieškoti kitokių būdų – keisti detales, eiseną, balsą. Jauniesiems Jonui Baranauskui ir Vytautui Gasiliūnui, kurie puikiai, atsidavusiai dirba, tai tikras išbandymas, augimas, didžioji profesionalumo mokykla. Aktoriai su choreografe Indre Puišyte netgi mokosi airiško šokio, vienas jų dainuos airišką dainą. Bus visko.

Smagu, jog kartu dirba kompozitorius Raimundas Martinkėnas, kuris prieš 20 metų vaidino pianistą mano spektaklyje „Meistriškumo pamoka“. Su scenografu Sergėjumi Bocullo pradėjau dirbti, kai jis buvo Dailės akademijos trečio kurso studentas, paskui mūsų keliai išsiskyrė. Premjeros dienomis sukaks 30 metų nuo mūsų bendradarbiavimo pradžios – garsaus spektaklio pagal Vidmantės Jasukaitytės pjesę „Žemaitė“ Šiaulių teatre pasirodymo. Taigi švęsime. Aktoriai juokavo, kad šventė laukia ne dviejų, o septyniolikos personažų. Bet juk nusimato daug spektaklių.

Neseniai minėjote, kad teatro kalba keičiasi kas septynerius metus. Ar įžvelgiate laiko pokyčių? Galbūt pastebite jų savyje – kinta režisavimo technikos, požiūris į spektaklių kūrimą ir apskritai į teatrą?

Keičiasi, bet daug kas lieka ir pastovu. Teatras yra gyvų žmonių susitikimas. Po daugelio metų sutinku scenografą S. Bocullo, aktorių J. Baranauską, kuriam dėsčiau Klaipėdos universitete, ir matau augimą. Vakar pradėjau dėstyti antro kurso režisieriams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje. Visada įsiklausau, bandau suprasti ir suvokti, kuo dabar gyvena jaunoji menininkų karta.

Aš taip pat esu pilietis: moku mokesčius, balsuoju, važinėju autobusais, būnu su daugeliu žmonių. Klausau, ką jie kalba, ką jiems skauda, kuo gyvena. Mano požiūris keičiasi, tačiau neprarandu vertybių. Išmokstu naujų technikų, turiu savo metodą, kuriuo dirbu ir nuolat tobulinu, bet svarbiausias teatre yra aktorius. Kai kartą Niujorke pabandė padaryt eksperimentą ir scenoje vietoj aktorių paleido robotus bei elektroniką, penkias minutes buvo įdomu, o po dešimties publika pradėjo skirstytis. Transliacijos internete taip pat yra visai kas kita: nejauti auros, kvapo, tonacijų, spalvų. Teatre yra tam tikra atmosfera, o gyvas žmogus visgi išlieka svarbiausias.

Kokį įsivaizduojate šios pjesės žiūrovą? Ar jis turi atitikti jūsų susikurtus reikalavimus?

Niekada neskirstau žiūrovų. Man tik nepatinka, kai atsineša rėkiančius vaikus. Dabar tokia mada, bet prašyčiau mamų to nedaryti. Jie labai trukdo kitiems, be to, reikia suprasti, kad mažam vaikui eiti į teatrą – trauma. Yra spektaklių, skirtų tik suaugusiesiems, o tėvai atsiveda jauną mergaitę, nepagalvoję apie adresatą. Šis spektaklis tinka visiems, aišku, ne verkiantiems vaikams. Tiesą sakant, visada maniau, kad žmogus – įvairialypė būtybė, ir bent jau mano spektakliai nėra nukreipti į siaurą žiūrovų grupę.

Norėčiau turėti platų jų spektrą, o taip ir yra. Ateina seni žmonės, kurie kartu žiūrėjo pirmus mano spektaklius prieš 40 metų, matė „Mūsų miestelį“ ar „Žemaitę“. Jaunos publikos mūsų teatruose per maža, o tai reiškia, kad jaunimas labiau gyvena virtualioj tikrovėj. Aš laukiu visų profesijų, visų statusų, visų daugumų ir mažumų žiūrovų, bet tik labai geranoriškų. Į teatrą reikia eiti kaip pas draugus. Nusiteikus ne skeptiškai, ciniškai, kritiškai, o palankiai. Atsisakius išankstinės nuomonės. Pasižiūrėti, viską priimti, o paskui jau išsakyti, kas patiko, kas ne.

Teatras – labai subjektyvus, nereikėtų pasitikėti tais, kurie jau matė spektaklį ir jiems beprotiškai patiko arba nepatiko. Viskas kinta, teatras yra tapsmas, tai – jo esmė. Tokio paties niekada nepagausi ir neužfiksuosi. Taip pat ir mano darbas – kol esi gyvas, kol dirbi, sieki ko nors tobulesnio, prasmingesnio ir bandai tai daryt be jokių nuolaidų žiūrovui ir sau.

Kokie jūsų ateities planai?

Jie susiję su Kaunu. Vertėjas Arvydas Mockus jau verčia mano „firminio“ autoriaus, nebijau to žodžio, amerikiečių rašytojo T. Wilderio tris vienaveiksmes pjeses. Triptikas „Upės po žeme“ bus visų mano spektaklių, kurtų Kauno dramos teatre, „Mūsų miestelis“, „Ilga Kalėdų vakarienė“, „Per plauką nuo žūties“, tęsinys. Repetuoti pradėsime gal jau šį sezoną, o kito pradžioje bus galima išvysti premjerą Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Labai džiaugiuosi dėl šio darbo.