VU meteorologijos stotis: kur žaibai svaidosi dažniau? Antakalnyje ar Fabijoniškėse?

Šiemet, kovo pabaigoje, Pasaulinės meteorologijos dienos išvakarėse, Vilniaus  universiteto (VU) Gamtos mokslų fakultete (GMF) buvo atidaryta automatinė meteorologijos stotis.

Ši stotis naudojama mokslo ir studijų tikslais, rengiant meteorologus ir hidrologus VU Gamtos mokslų fakultete.  Negana to, ši meteorologijos stotis tarnauja Vilniaus miesto mikroklimato ir biometeorologinės aplinkos tyrimams atlikti.

Per mokslo festivalį „Erdvėlaivis Žemė“ VU Gamtos mokslų fakulteto Meteorologijos stoties prižiūrėtojai pakvietė apžiūrėti stotį ir papasakojo, kodėl svarbu kiekvienam miestui turėti savo meteorologinę stotį.

Vilniaus miestas yra turėjęs savo meteorologijos stotį jau 18 a., tačiau 1964 m. ji buvo uždaryta. Iki meteorologijos stoties Gamtos mokslų fakultete įkūrimo miesto oro sąlygas matavo tik oro uostas ir meteorologinė stotis Trakų Vokėje, kuri, kaip tikino VU GMF lektorius, Meteorologijos stoties vedėjas dr. Justas Kažys, jau ne visai atspindi miesto klimatą ir oro sąlygas, nes įkurta šiek tiek toliau nuo miesto.

dr. Justas Kažys Zenekos nuotrauka

„Bernardinai.lt“ klausė J. Kažio, kaip pasirinkta vieta šiai meteorologijos stočiai. Jis paaiškino, kad senoji meteorologijos stotis buvo įkurta vos už kelių šimtų metrų nuo dabartinės meteorologijos stoties vietos. Negana to, stoties vietą lėmė ir saugumo bei aptarnavimo reikalavimai: „Nenorėjome stoties statyti toli, nes, sugedus davikliams ar prireikus priežiūros, neturėtume galimybių nuvykti, patikrinti, apžiūrėti, pataisyti“, – pasakojo J. Kažys. Be to, pats apstatymas aplink beveik atspindi daugelio miesto dalių apstatymą: stotis įkurta tarp pastatų, o Senamiestyje, Naujamiestyje taip pat daug panašių kiemų. „Tai – dažniausią Vilniaus apstatymą atitinkanti vieta“, – tikino J. Kažys.

Gamtos mokslų fakultete įkurtoje stotyje, kainavusioje apie 350 tūkst., palyginti mažame plote išdėliota  keletas prietaisų. Jie aptverti tvora, taigi žmonės į ją nepatenka, o to ir nereikia, nes stotis automatizuota.

„Žmogaus buvimas tarp visų meteorologijos stoties prietaisų gali iškreipti jų duomenis. Priešingai nei anksčiau, meteorologai moderniose stotyse darbo turi šiek tiek mažiau, nes jiems nereikia apeiti visų prietaisų, kas kelias valandas apžiūrėti visų rodmenų ir juos užsirašyti“, – pasakojo J. Kažys.

Stotyje duomenys iškart siunčiami į kompiuterius, kur juos stebintys meteorologai dalį jų naudoja tyrimams, kaupia, o dalį ir visuomenei pristato Vilniaus universiteto naujienų puslapyje, taip pat VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros puslapyje.

Taigi pradėkime kelionę: kokie meteorologinės stoties prietaisai mums teikia duomenis, kokius?  Apie  Coastal Environmental Systems (JAV) ir Kipp & Zonen (Nyderlandai) firmose pagamintus automatinius prietaisus pasakojo J. Kažys. 

Tai – vėjo matavimo prietaisas, standartiškai meteorologijos stotyse iškeliamas į 10 metrų aukštį. Nuotraukos kairėje – lempelės, perspėjančios skraidančius objektus aplenkti prietaisus. llgasis strypas viduryje skirtas maksimaliam vėjo greičiui matuoti, o dešinėje esantis cilindras, atrodantis kaip lipnios juostos dėželė, nustato ir vėjo greitį, ir jo kryptį. Zenekos nuotrauka

Šiame cilindre įtaisyti oro temperatūros ir drėgmės matavimo prietaisai taip juos izoliuojant nuo aplinkos poveikio. Tarkime, temperatūrą matuojantis termometras turi būti laikomas atitinkamomis sąlygomis, kad parodytų tikrąją oro temperatūrą. Priešingai nei butuose ar namuose prie langų prikabinti termometrai, kurie dažnai, tiesioginiams saulės spinduliams atsisukus, įkaitę rodo tiesioginės saulės spinduliuotės temperatūrą. Zenekos nuotrauka

Prietaisas skirtas matuoti saulės spindėjimo trukmę. Jis suskaičiuoja kiekvieną saulės švietimo minutę ir užrašo, kiek valandų spindėjo saulė. Zenekos nuotrauka

Tai – saulės spinduliuotės prietaisų matavimo sistema. Visa ji reguliuojama pagal palydovo duomenis ir keliauja kartu su saule jos judėjimo kryptimi, nes saulės spinduliuotės duomenims surinkti reikia, kad sistema visąlaik būtų atsukta į saulę. Zenekos nuotrauka

Šis, prie saulės spinduliuotės matavimo prietaisų prijungtas daviklis nukreiptas tiesiai į saulę. Jis matuoja tik tiesioginę spinduliuotę. Zenekos nuotrauka

Panašūs į tris skraidančias lėkštes prietaisai, skirti saulės spinduliuotei matuoti. Pirmoji matuoja bendrą saulės spinduliuotę, antroji – išsklaidytą: spinduliuotę, gaunamą netiesiogiai. O paskutinė, pati didžiausia „skraidanti lėkštė“ skirta utravioletinei saulės spinduliuotei pamatuoti, kas gyventojams, J. Kažio nuomone, ir yra įdomiausia, naudingiausia, aktualiausia. Zenekos nuotrauka

Šis įrenginys skirtas fiksuoti žaibams – elektros išlydžiams – perkūnijai. Prietaisas fiksuoja išlydžius ir atmosferoje, ir tarp žemės paviršiaus bei atmosferos. Jis leidžia suprasti, kokiu atstumu ir kokia kryptimi griaudėja perkūnija, kur žaibuoja. Miesto tipo gyvenvietėse tai svarbu, norint pamatyti, ar žaibai mieste dažnesni nei kitur, ar retesni, kuriame miesto rajone žaibuoja dažniau. Zenekos nuotrauka

Balta dėžė, vadinama debesomačiu, skirta fiksuoti debesuotumui. Neišvaizdžioje dėžėje įtaisytas optiškai sudėtingas įrenginys, ištisai į dangų siunčiantis lazerio spindulį ir matuojantis debesuotumą. Lazerio spindulys, aptikęs debesį, grįžta atgal ir pagal tai įvertinama, kiek aukštai debesys yra danguje, kiek jų. Zenekos nuotrauka

Baltas kibirėlis, kaip ir kitose meteorologijos stotyse, pakabintas 1.5 m aukštyje, skirtas kritulių kiekiui matuoti. Kadangi kibirėlis turi šildymo funciją, žiemą sniegas jame ištirpsta ir nereikia to daryti rankiniu būdu. Anksčiau, kaip pasakojo J. Kažys, meteorologijos stotyse buvo statomi kibirėliai, kuriuose susikaupusį sniegą meteorologai ištirpindavo pašildę patys ir tik tada matuodavo kritulių kiekį. Zenekos nuotrauka

Į baltą dėžę, pavaizduotą nuotraukoje, sukeliauja visos meteorologijos stoties prietaisų surinkti duomenys. Jie iškart siunčiami į šalia esantį pastatą, kur juos analizuoja ir su jais dirba meteorologai. Zenekos nuotrauka

Meteorologijos stotyje suregistruoti duomenys keliauja į stoties kompiuterius, ir meteorologas juos mato lentelėse, taip pat jam pateikiama slenkanti duomenų eilutė.

„Miesto oro sąlygos skiriasi nuo oro sąlygų kur nors pievoje. Be to, kiekvienas miestas pasižymi savita temperatūra, vėjo greičiu“, – sakė J. Kažys. Jis aiškino, kad mieste paprastai yra šilčiau, nes uždarose vietose temperatūra pora laipsnių didesnė, dėl tos pačios priežasties pučia menkesni vėjai, o perkūnija griaudžia ir žaibai svaidosi dažniau.

Meteorologas aiškino, kad miestas, kaip vienas didelis kūnas, sugeba sukaupti daugiau šilumos, vėliau daugiau jos išspinduliuodamas į aplinką. Tai lemia didesnis gyventojų skaičius, tankesnis pastatų išsidėstymas, gatvių išklojimas, taip pat gamyklų bei žmogaus kasdienė veikla, transportas. Ši aplinka yra vadinama miesto šilumos sala, nes mieste šilumos kiekis yra daug didesnis nei aplinkinėse vietovėse.

Raudona linija žymi temperatūros pokytį keliaujant iš miesto centro į užmiestį

Veikiant anksčiau išvardytoms sąlygoms, mieste susiformuoja ir savitas klimatas, kurį kitaip galima vadinti mikroklimatu. Dėl to mieste oro temperatūra dažniausiai yra bent keliais laipsniais aukštesnė, nei galime matyti meteo.lt svetainėje, kur duomenys surinkti ne mieste esančiose meteorologijos stotyse. Kritulių susidarymas, anot J. Kažio, taip pat skiriasi, žaibai čia apsilanko daug dažniau nei už Vilniaus.

Visi duomenys kaupiami ir ilgainiui, šios meteorologijos stoties surinktais duomenimis remiantis, bus galima papasakoti apie Vilniaus miesto oro dėsningumus ar netgi pasakyti, kuriame rajone perkūnija griaudžia dažniau: Fabijoniškėse ar Antakalnyje?

Tačiau miesto šilumos salai (urban heat island – angl.) šios meteorologinės stoties   duomenų nusakyti nepakanka. „Kiekviena stotis suteikia tikslią taškinę informaciją. Šios stoties informacija, manau, tinka didžiajai daliai Senamiesčio, kai kurioms Naujamiesčio vietoms“, – tikino J. Kažys.

 Jo nuomone, naujuose Vilniaus rajonuose vyrauja kitokios oro sąlygos. Tačiau ekspertas tikina, jog VU GMF Meteorologijos stotis pateikia artimesnius šiems rajonams duomenis nei meteorologų tarnybos stotis, įkūrusias toliau nuo miesto.

„Deja, Vilniuje yra per mažai meteorologijos stočių, kurių duomenimis remiantis, naudojant modeliavimo principus, darant apibendrinimus, būtų galima nupiešti miesto šilumos salas“, – sakė J. Kažys ir pridūrė, kad dideliuose miestuose  meteorologijos stotys paprastai įkuriamos miestų pietuose, šiaurėje ir vakaruose.

„Kol kas džiaugiamės turėdami ir šią stotį, kaupiame jos duomenis, o ateityje tikimės turėti didelę miesto oro duomenų bazę ir netgi pasakyti, kad štai Fabijoniškėse žaibuoja dažniau nei Antakalnyje ar atvirkščiai“, – sakė J. Kažys.

Zenekos nuotraukos

Kristina Urbaitytė