Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Laurynas Peluritis. Lietuviškos politinės minties bylonės ir dvejonės

VU TSPMI nuotrauka

LIETUVOS POLITINĖS MINTIES ANTOLOGIJA, t. 1: Lietuvos politinė mintis 1918–1940 m., sudarė Justinas Dementavičius, Kęstutis Girnius, Algimantas Jankauskas, Alvydas Jokubaitis, Vytautas Radžvilas, redagavo Danutė Petrauskienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, 592 p., 500 egz.

LIETUVOS POLITINĖS MINTIES ANTOLOGIJA, t. 2: Politinė mintis išeivijoje 1944–1990 m., sudarė Justinas Dementavičius, Kęstutis Girnius, Algimantas Jankauskas, Alvydas Jokubaitis, Vytautas Radžvilas, redagavo Danutė Petrauskienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, 640 p., 500 egz.

LIETUVOS POLITINĖS MINTIES ANTOLOGIJA, t. 3: Politinė mintis Lietuvoje 1940–1990 m., sudarė Justinas Dementavičius, Kęstutis Girnius, Algimantas Jankauskas, Alvydas Jokubaitis, Vytautas Radžvilas, redagavo Danutė Petrauskienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, 464 p., 600 egz.

Išėjus trims Lietuvos politinės minties antologijos tomams, laikas pažvelgti į tai, ką jie atskleidė, kas liko „už kadro“, ką dar reikia nuveikti. Galima džiaugtis, jog šis leidinys nemenkai prisideda prie lietuviškos politinės minties, filosofijos, kultūros ir istorijos studijų populiarinimo, be to, yra ypač pravartus aukštųjų mokyklų studentams ir dėstytojams 1. Tačiau prieš tai reikia dar atsakyti sau į klausimą: o ką reiškia tai, jog mintis yra politinė, ir dar lietuviška ar Lietuvos? Kodėl ji mums svarbi? Ką gi atskleidė ši leidinių serija?

Trys antologijos tomai leidžia susidaryti gana išsamų panoraminį lietuviškos politinės minties paveikslą nuo 1918 iki 1990 metų. Temiškai išskirstyti antologijose sudėti tekstai apima pagrindinius tarpukario, išeivijos ir sovietų Lietuvos politinės minties svarstytus klausimus, ryškiausias pasaulėžiūrines arba ideologines kryptis, svarbiausius bei įdomiausius autorius, surinktos ir reikšmingiausios politinės deklaracijos. Knygose galima rasti kiekvieno republikuojamo autoriaus trumpą biografiją, svarbiausias bibliografines pozicijas bei nuorodas į reikšmingiausią kritinę literatūrą. Pastebėtina, jog kiekvienas tomas neblogai atspindi tuos iššūkius, su kuriais teko susidurti Lietuvos valstybei, visuomenei, išeivijoje gyvenusiems lietuviams ar likusiems sovietų okupuotoje tėvynėje.

Tarpukario Lietuvoje tokius apmąstymus skatinančius iššūkius kėlė pats moderniosios valstybės formavimasis, o ir juos, būtina pastebėti, gana neblogai temiškai išskirstė knygos sudarytojai. Sukūrus savą valstybę reikėjo apmąstyti jos ir individo santykį, tautos prasmę, tikslą ir vaidmenį valstybės gyvenime, valstybės santvarką, ėmė ryškėti svarbiausios ideologinės grupės, o kartu – ir kitų ideologijų kritika. Tarp svarbiausių klausimų anuomet buvo individo ir kolektyvo santykis, Bažnyčios ir religijos vaidmuo valstybės gyvenime. Tautininkai, ypač rašiusieji Vaire ar Akademike, buvo linkę iškelti valstybės pirmenybę prieš individą, kartu dažniausiai pasisakė prieš bet kokią Bažnyčios, religijos įtaką valstybės gyvenime, dažnai netgi lipdė klerikalizmo etiketes tiems, kurie patys klerikalizmą prikišo senosios kartos krikdemams. Tarp tokių galima paminėti ateitininkišką Stasio Šalkauskio ir Kazio Pakšto globojamų jaunųjų intelektualų ratelį, besibūrusį apie Naujosios Romuvos žurnalą ir plėtojusį alternatyvią organiškos valstybės koncepciją 2, kuri turėjo ne tik padėti įveikti tautininkų keltą susvetimėjimo su valstybe problemą, bet ir per piliečių sąžinės, pasaulėžiūros laisvę užtikrinti religijos vaidmenį visuomeniniame, kultūriniame gyvenime, švietime 3. Vėliau šie svarstymai peraugo į kultūrinės autonomijos idėjų plėtojimą, kurį įdomiai atliepė Lietuvos žydų kultūrinės autonomijos siekiai 4. Tome skelbiami ir Mykolo Römerio, Petro Leono, Vosyliaus Sezemano, Levo Karsavino, Stasio Ylos, Izidoriaus Tamošaičio, netgi Vinco Mickevičiaus-Kapsuko tekstai.

Kiek transformuoti tarpukario politiniai svarstymai persikėlė į išeiviją. Tiesa, juos papildė gan aistringi debatai apie liberalizmą, ypač lietuviškojo liberalizmo pobūdį ir kilmę 5, mat buvo artimai susiję su tarpukario intelektinėmis kovomis, bei, žinoma, su diskusijomis apie sovietų Lietuvą ir galimu santykiu su ja. Čia visų pirma turima omenyje santariečių anuomet plėtota „Veidu į Lietuvą“ idėja, pragmatiškai ir instrumentiškai žvelgusi į bendravimą ne tik su sovietų Lietuvoje gyvenusiais žmonėmis, bet ir su okupantų valdžios institucijomis, taip tikintis greitesnio sovietinės sistemos „liberalėjimo“. Šiai pozicijai priešinosi Lietuvių fronto bičiuliai (LFB) ir jiems prijaučiantieji, manę, jog bet koks bendradarbiavimas su sovietinėmis institucijomis tarnauja jų legitimacijai ir propagandiniams tikslams (esą šalis yra laisva, klestinti ir t. t.). Žinoma, ir išeivijoje būta sovietų kolaborantų ir rėmėjų, tarp kurių žinomiausias – Antanas Bimba 6.

Pats išeivijai skirtas tomas sudarytas korektiškai ir ne tik apima svarbiausius to laikotarpio mąstytojus, bet ir atspindi pagrindines ideologines sroves: Santara-Šviesa (visų pirma Vytautas Kavolis, Aleksandras Štromas, Algirdas Julius Greimas, Vincas Rastenis), LFB (Antanas Maceina, Juozas Girnius, Zenonas Ivinskis, Juozas Brazaitis), valstiečiai liaudininkai, besibūrę apie Varpo žurnalą, bei daug sunkiai kokiai nors konkrečiai grupei priskiriamų mąstytojų (pavyzdžiui, Tomas Venc­lova) – nors teko nugirsti dabartinių Lietuvos santariečių skundų, esą antologijoje per mažai Kavolio ir Štromo tekstų 7. Vis dėlto tenka konstatuoti, jog nors yra parašyta nemažai straipsnių apie išeivijos ar tarpukario mąstytojus, mus nuo jų skiria gan radikalus pertrūkis. Dabar valstybė yra suvokiama gerokai kitaip nei tarpukario ar išeivijos intelektualų – valstybė yra veikiau socialinius ir ekonominius gyventojų poreikius aptarnaujantis aparatas, o ne bendras jos piliečių, t. y. politinės bendrijos kūrinys, už kurį ji yra atsakinga. Tarpukariu ir išeivijoje kurta lietuvių kultūra bei filosofija nebeįsiliejo į mūsų kultūrinį gyvenimą kaip sava. Bet kas tuomet mums yra „sava“?

Ne tik erdvėje, bet ir laike mums artimiausias yra sovietų okupacijos laikotarpis, tad nenuostabu, kad jam skirtas tomas ir yra įdomiausias. Iki šiol šios epochos pažinimas dažnai buvo temdomas įvairių asmeninių interesų, bijant pamatyti (ar parodyti) jos pėdsakus dabartyje. Ir tai ne tik liustracijos klausimas. Pavyzdžiui, filosofijoje kol kas nebuvo atliktas išsamus filosofijos sovietų Lietuvoje tyrimas. Palyginimui galima paminėti nusisekusį analogiško istoriografijos tyrimo pavyzdį – Aurimo Švedo Matricos nelaisvėje 8; idėjų istorijos, įvairių mąstymo formų ir klišių tyrimą yra atlikusi Nerija Putinaitė knygoje Nenutrūkusi styga 9. Tačiau pati to meto filosofija iki šiol nesusilaukė atidesnio analitinio dėmesio (ką ir kalbėti apie jos pėdsakų paieškas šiuolaikiniame Lietuvos politinio, kultūrinio ir akademinio elito mąstyme). Sovietmečiui skirtas tomas puikus tuo, jog pristato ir režimui oponavusių kitaminčių tekstus, ir tekstus, idėjas, argumentus tų, kurie tarnavo sovietinei sistemai. Pristatoma ir Eugenijaus Meškausko marksistinės filosofijos mokykla, kai kurie svarbūs atgimimo laikotarpio tekstai. Nors, žinoma, knyga tik­rai neapima visos oficialiosios „politinės minties“ ar pogrindžio spaudos įžvalgų paletės, tačiau jis vis vien yra labai naudinga. Visų pirma, užaugo nauja, nepriklausomoje Lietuvoje gimusi karta, kuriai panašaus pobūdžio knygos vertingos edukaciniais tikslais, mat ji jau tiesiogiai nebesusidūrė su sovietine tikrove, antra, panašaus pobūdžio studijos yra puikus visuomenės veid­rodis, padedantis suvokti, kiek iš tiesų pažengta nuo daugelio prakeikto ir atsižegnoto sovietmečio.

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vykusiame knygos pristatyme buvo taikliai pastebėta, jog antologijose pristatyta lietuviška politinė mintis atrodo tarsi be šaknų. Bešakniškumo pojūtį galimai sustiprina ir sovietinės okupacijos sukeltas įtrūkis. Vytautas Radžvilas trečiojo tomo įvade atkreipia ypatingą dėmesį į sovietmečio politinės minties skurdą, mat pog­rindyje nebuvo palankios terpės tokiai minčiai bręsti, o oficialiajai sovietinei pozicijai pataikaujantys „apmąstymai“ vargu ar gali būti įvertinti kaip savarankiški ir turintys išliekamąją vertę – tai veikiau istoriniai ano meto mąstymo varžtų liudijimai 10. Bet, kalbant apie šaknis, pastebėtina, jog naujai susikūrusioje valstybėje faktiškai nebūta profesionalios politinės filosofijos tradicijos, anuomet visos žinios apie politikos teoriją tuometinio Lietuvos elito buvo atsivežtos iš XX a. pradžios studijų Rusijos ar Vakarų universitetuose. Ši valstybė buvo nebe luominė bajorų respublika, o modernus demokratinės visuomenės principais, tautinio atgimimo dvasia paremtas projektas, tai ir perimti bei pratęsti nelabai būta ko. Tiesa, teko nugirsti, jog TSPMI tyrinėtojai ketina šią šaknų paieškos problemą spręsti sudarydami dar penkis tomus „į praeitį“. XIX a. – XX a. pradžiai skirtas tomas atrodo savaime suprantamas ir pagrįstas. Daugiau klausimų gali kilti žvelgiant į ATR ar LDK palikimą, ypač atsakant į metodologinius klausimus, kokia mintis laikytina tikrai politine ir tikrai Lietuvos ar lietuviška?

Politiškumo samprata nėra lengvai išgliaudoma. Priimta sakyti, kad žmogus yra iš prigimties politinis gyvūnas. Tokia mintis turėtų būti priimtina ne tik aristotelinėje tradicijoje, bet ir besiremiantiems tokiais autoriais kaip Carlas Schmittas, kuris imasi tirti politiškumo sąvoką, pagrįstą pirmapradėmis ir vis naujai pasirodančiomis gėrio-blogio, draugo-priešo perskyromis, reikalaujančiomis priimti sprendimą. Antra vertus, politikos kaip tuščios vietos metafora, plėtojama Alvydo Jokubaičio, sugestionuoja, jog politika neturi ne tik savarankiškų vertybių, bet potencialiai gali apimti ir prieš tai politikos sferai nepriklausiusius dalykus 11. Maža to, neretai suplakamas koks nors normatyvinis politikos apibrėžimas ir politika kaip realus reiškinys. Labai specifiškai apibrėžiant politiką, pavyzdžiui, tapatinant su demokratija, demokratinėmis ar liberaliomis vertybėmis, o bet kokią kitokią santvarką diskvalifikuojant kaip nepolitišką, painiojama žuvis ir silkė (silkė yra žuvis, čia ne silkė, ergo ne žuvis). Tačiau toks pasiklydimas tarp normatyvumo ir realybės nebuvo būdingas nei Platonui, nei Aristoteliui, aiškiai skyrusiems, jog yra daug politinių santvarkų. Nors daugelį jų jie vertino skeptiškai, tačiau tai netrukdė pripažinti kitų santvarkų politiškumo, mat jį dera skirti nuo normatyvaus santvarkų įvertinimo moralės, prigimties ar galutinių tikslų požiūriu. Paprasčiau tariant, jeigu yra politiškumas, jis visuomet slepiasi už skirtingų pavidalų. Jeigu jo nėra, tuomet prasmingiau būtų kalbėti apie ką kitą, o ne politiką.

Kita vertus, jei politika ir politiškumas yra universalūs reiškiniai, iškyla pavojus politiką matyti absoliučiai visur. Tas pats galioja ir politinei minčiai. Net jeigu konkretus tekstas eksplicitiškai nekalba apie politiką ar nenumano jos kaip svarstomo objekto, jis gali būti politiškai reikšmingas, formuoti tam tikrą politinio gyvenimo, valstybės, patriotiškumo sampratą. Tai būtų galima pavadinti politiškai reikšminga mintimi. Ja gali būti net ir poezija: skirtingais laikotarpiais, skirtingas pažiūras ar net politinius poreikius tenkino Maironio ir Justino Marcinkevičiaus (tarnystės sovietinės nomenklatūros ideologijai) kūryba. Visgi tenka rizikuoti interpretuoti ir atsirinkti – to reikalauja vien pats tokių istorinių tyrimų pobūdis. Pastebėtina, jog panašios problemos iškyla ir lietuviškos filosofijos tyrimuose, nes filosofiniai pėdsakai tradiciškai įžvelgiami visur kur papuola: istoriografijoje, ekonomikoje, sociologijoje, ideologinėse programose.

Dera pastebėti, kad su politikos ir politiškumo atpažinimo problema trijų antologijos tomų sudarytojai susitvarkė sėkmingai. Lankstus politiškumo kaip tuščios formos supratimas leido prisitaikyti prie pakitusio politikos, politinės minties turinio, jų apimamų objektų. Jeigu, pavyzdžiui, tarpukariu tai buvo savos valstybės, jos santvarkos, esminių vertybių apmąstymo ir apsibrėžimo klausimai, tai sovietmečiu politinė mintis, dėl pakitusių politinių aplinkybių ir ideologinio klimato, pasižymėjo greičiau negatyviu pobūdžiu: oficialiajai sovietinei ideologijai buvo svarbesnė Vakarų, kapitalizmo ir praeities kritika, o pogrindžio politinė mintis irgi greičiau save apibrėžinėjo per sovietinės sistemos kritiką, žinoma, su retomis tarpukario Lietuvos reminiscencijomis. Problematiškiau nebent būta atpažinti išeivijos politinį gyvenimą – sudarytojai greičiau pasikliovė žymiausių autorių pavardėmis ar daugiausia polemikos sukėlusiais teoriniais tekstais, publikuotais kultūriniuose žurnaluose, o išeivijos politinį gyvenimą, labiau besireiškusį konkrečiose draugijose, bendruomenėse, atsispindėjusį išeivių laikraščiuose, palikdami anapus antologijos.

Kita sunkiai apeinama kliūtis yra lietuviškumo klausimas. Kokia politinė mintis vadintina Lietuvos ar lietuviška? Akivaizdu, jog susieti jos su Lietuvos piliečių mintijimais Lietuvos valstybėje ar teritorijoje neįmanoma, nes tuomet lietuviškumo statusą prarastų išeivijos mintis, abejonės šešėlis imtų gožti tuos periodus, kai Lietuva nebuvo nepriklausoma valstybė. Be to, ką daryti su mąstytojais, gyvenusiais ir kūrusiais Lietuvoje, tačiau neturėjusiais organiško sąlyčio su LDK ar XIX a. tautinio atgimimo kultūra? Ši problema neišsisprendžia Lietuvos ir lietuviškumo sąvokas sukabinant su lietuvių tauta, kultūra ar, juo labiau, lietuvių kalba. Tokiu atveju toliau liks aktualus klausimas, kaip traktuoti LDK ir ATR politinės minties palikimą, kaip sukurti visuminį, bet diferencijuojantį žvilgsnį į tą sudėtingą paveldą, kurį kūrė ne tik lietuviškai ar lenkiškai kalbantys etniniai lietuviai bei lenkai (kad ir tokie kaip Augustinas Rotundas), bet ir dabartinių baltarusių protėviai. Ar valstybinis patriotizmas čia pakankamas arba būtinas kriterijus? Moderniąją Lietuvą nuo šių epochų skiria milžiniška praraja, nors jos atgimimo ir valstybingumo prielaidos didele dalimi susiklostė anuomet. Taigi tolesniame politinės minties tyrime, kuris pretenduotų ne tik į įvairių tekstų rūšiavimą ir dėliojimą, bet ir apmąstymą istoriniame bei idėjų istorijos lygmenyje, reikės visuomet aiškiai reflektuoti šią prob­lematiką. Būtent šis, to, ką mes vadiname istoriniu vyksmu, netiesiaeigiškumas komplikuoja „lietuviškumo“ apibrėžimą.

Dėl išvardytų priežasčių net vien XX a. skirta antologija į lietuviškumo klausimą žvelgė ganėtinai lanksčiai. Tarpukariui skirtame tome jis greičiau susiejamas su valstybe ir joje vykstančiu kultūriniu gyvenimu. To dėka tome pasirodo ir tokie autoriai kaip Garfunkelis, Sezemanas, Karsavinas, nors jie nebuvo etniniai lietuviai. Išeivijos tome lietuviškumas kaip tik sietas su tautybe, kilme ir kalba. Tiesa, paminėtina Juozo Ereto, kuris nors ir rašė lietuviškai, bet nebuvo lietuvis ir gyveno Šveicarijoje, išimtis. Sovietiniame tome lietuviškumą greičiau apibrėžė teritorija, pats svarstymo objektas – sovietinė/okupuota Lietuva. Įdomu, kaip lietuviškumo ir politiškumo klausimai bus sprendžiami būsimuose tomuose?

Kaip jau tapo aišku, istorinėse studijose politika, Lietuva, politiškumas ir lietuviškumas visuomet gali būti apibrėžiami su tam tikromis išlygomis, kurių tarsi reikalauja pats siekis atlikti vaisingą tyrimą. Bet žymiai svarbiau, jog šios istorinės studijos paragina klausti apie tai dabar ir iš esmės. Belieka viltis, jog atsiras vis daugiau linkusių „pasiduoti“ šiai provokacijai mąstyti. Jei ką ir gali duoti tokios knygos, tai bent paskatinti kiek aukščiau banalių ideologinių prizmių pakylantį žvilgsnį.


1 Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bakalauro pakopos studijose netgi atsirado šiai krypčiai skirtas dalykas.

2 Čia visų pirma turimi omenyje tokie autoriai kaip Antanas Maceina, Pranas Dielininkaitis, Juozas Keliuotis (Naujosios Romuvos redaktorius).

3 Žr. „Į organiškos valstybės kūrybą“, in: Lietuvos politinės minties antologija, t. 1: Lietuvos politinė mintis 1918–1940 m., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 551–564.

4 Žr. Levas Garfunkelis, „Žydų tautinė autonomija Lietuvoje“, in: Ibid., p. 159–163.

5 Žr. Antanas Maceina, „Liberalizmo kelias į bolševizmą“, in: Antanas Maceina, Rinktiniai raštai, t. 12: Socialinė ir politinė filosofija, sudarė ir parengė Antanas Rybelis, Vilnius: Margi raštai, 2007; Stasys Yla, „Lietuviškas nacionalizmas liberalizmo ženkle“, in: Lietuvos politinės minties antologija, t. 2: Politinė mintis išeivijoje 1944–1990 m., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 35–63; Vincas Rastenis, „Kas tas lietuviškas nacionalizmas?“, in: Ibid., p. 65–76.

6 „Veidu į Lietuvą“ yra Stepono Kairio sugalvotas šūkis, tapęs visos Santaros-Šviesos devizu; žr. Steponas Kairys, „Visu veidu į Lietuvą“, in: Ibid., p. 494–500; Karolis Drunga, „Trečioji jėga? Santykiavimas su okupuota Lietuva?“, in: Ibid., p. 502–512; Antanas Maceina, „Nuo ko mes bėgome? Komunizmo ir rusiškumo santykių klausimu“, in: Ibid., p. 520–534; Antanas Bimba, „Filosofiški bruožai apie Lietuvą“, in: Ibid., p. 369–376.

7 Tam, kuris man parodys didžiuosius šių autorių politinės minties lobynus, būsiu dėkingas visą gyvenimą, mat jei tokie ir yra, jie tikrai niekieno dar neatrasti, tad be galo vertingi.

8 Žr. Aurimas Švedas, Matricos nelaisvėje, Vilnius: Aidai, 2009; čia galima paminėti ir labiau apžvalginio pobūdžio knygą Lietuvos sovietinė istoriografija (žr. Lietuvos sovietinė istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai, sudarė Alfredas Bumblauskas ir Nerijus Šepetys, Vilnius: Aidai, 1999).

9 Žr. Nerija Putinaitė, Nenutrūkusi styga: Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje, Vilnius: Aidai, 2007.

10 Vytautas Radžvilas, „Egzistencinės kovos laukas: okupuotos Lietuvos politinės minties kontūrai ir pamokos“, in: Lietuvos politinės minties antologija, t. 3: Politinė mintis Lietuvoje 1940-1990 m., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 24–25.

11 Žr. Alvydas Jokubaitis, Vertybių tironija ir politika, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012.

„Knygų aidai“, 2014, nr. 1