2014 09 19

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Paulina Pukytė: „Nesusikalbėjimas man yra įdomus“

Rašytoja Paulina Pukytė. Anton Lukoszevieze nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sauliaus Vasiliausko pokalbis su menininke Paulina Pukyte – apie nesusikalbėjimą ir trečiąją rašytojos knygą.

2013 m. išėjo trečioji Jūsų knyga „Bedalis ir labdarys“. Ne kartą esate minėjusi, jog viena svarbiausių knygoje plėtojamų temų – nesusikalbėjimas. Kodėl Jūsų knygos veikėjai nesusikalba? Kokios priežastys lemia iš kalbos išsprūstančią prasmę?

Mano knygos veikėjai nesusikalba dėl to, kad aš jiems neleidžiu susikalbėti. Kodėl neleidžiu? Todėl, kad nesusikalbėjimas man yra įdomus. Jis nuolatos vyksta aplink mus, bet dažnai gal net nėra įsisąmonintas. Nesusikalbėjimas (ne gyvenime, o mene) sukuria nesupratimą, arba – dar įdomiau – neteisingą supratimą, o kartu – ir naują prasmę, ir dviprasmybę. Taigi, prasmė, kaip sakote, išsprūdusi iš kalbos, išsilaisvina, gal net įgyja sparnus. Apie nesupratimo ar nevisiško supratimo svarbą poezijoje kalbėjo JAV poetas Markas Strandas. O rašytojas J. L. Borgesas sakė, kad dviprasmybė tekste ir yra jo turtingumas. Taigi, tą tarpusavio nesupratimą siekiu paversti poetine priemone. Galbūt kaip tik tuo mano nepoetiniai tekstai yra poetiški, reikalaujantys iš skaitytojo tam tikros pastangos, jei šis nori šiek tiek daugiau nei vien istorijos pasakojimo?

Knygoje kalba atspindi vieno ar kito personažo charakterį, socialinę aplinką, buitį – apnuogina tikrovę, kurioje tarpstama. Skaitant susidaro įspūdis, kad yra ir atvirkščiai – atspindėdama aplinką, kalba tampa savotišku kalėjimu – ir steigia pasaulio vaizdą, ir įpareigoja kalbos vartotoją likti tokį pat, nesikeisti, elgtis pagal tam tikras kalbos normas. Kitaip tariant, atrodo, kad kalbos leksika, semantika, tam tikras žargonas taip įsišakniję veikėjų sąmonėje, jog sąlygoja net jų veiksmus, įpročius, nuotaikas?..

Negaliu nesutikti.

Norėčiau praplėsti šį klausimą, prieiti prie kalbos ir tikrovės, kalbos ir sąmonės klausimo, plėtoto dar antikos filosofijoje. Nūdien jis nepraradęs aktualumo, pavyzdžiui, filosofo Arvydo Šliogerio knygose rasime žodžių junginius „kalbos mulkiai“, „kalbos vergai“, „kalbos šalmas“, „kalbos vualis“, „kalbos mašina“ ir t. t.; filosofas pabrėžia „kalbos akinių“ (kuriuos mes, ypač priklausydami vienai ar kitai bendruomenei, nuolat esame „užsidėję“) pavojingumą, o knygoje „Pokalbiai apie esmes“ teigia, jog „sąmonė ir kalba yra tas pats“[1] ir „mes gyvename tokiais laikais, kai kalba yra tapusi aukščiausia tikrove ar net absoliutu“[2]. Kalbos svarbą mūsų mąstymui taip pat akcentuoja literatūrologė Viktorija Daujotytė, rašydama, kad „…visa, kas kuriuo nors būdu yra, yra kalbos, kalboje, iš kalbos.“[3]; „Kalba sulydo krašto vaizdą ir žmonių būdą; kalboje slypi vienas kitą persmelkiantys toje vietoje gyvenusių buvusių žmonių sielovaizdžiai “[4]. Ar šių minčių kontekste neatrodo, jog Jūsų knygos veikėjai – Algiukas, Kostia, Miša, Dovilė, Storas ir kt. – yra priklausomi nuo savo kalbos, žargono? Ko reikėtų, kad jie galėtų išsilaisvinti iš kalbos pančių? Ar toks išsilaisvinimo judesys įmanomas?

Pasirodo, kad savo knygos anotacijoje netyčia papildau Jūsų čia pateiktą Šliogerio terminiją dar vienu junginiu – „kalbinė migla“ arba „kalbos migla“. Tai reiškinys, kai žmonės gyvena aplinkoje, kurios kalbą (vadinasi, ir tą aplinką) supranta tik iš dalies, o tai, ką patys mėgina pasakyti, vietiniai supranta irgi tik iš dalies arba supranta klaidingai, be to, nei kalbėtojai, nei supratėjai to nežino. Taip, toks gyvenimas – pavojingas įvairiomis prasmėmis. Savo ankstesnėje knygoje „Netikras zuikis“ irgi kalbėjau apie pavojingumą – stereotipinio mąstymo, kuris – visai sutinku su Jumis ir Jūsų pacituotais autoriais – ne tik išreiškiamas per kalbą, bet ir formuojasi (ar yra formuojamas) per kalbą. Ko reikėtų, kad mano aprašyti žmonės išsilaisvintų iš savo (ir savo aplinkos) kalbos pančių? Nežinau, ar tai įmanoma. Juk čia užburtas ratas. Kartos keičiasi ir keičiasi, kartų konfliktas vyksta nuo neatmenamų laikų, o vaikai vis tiek galiausiai perima tėvų mąstymą, kalba jų klišėmis, kartoja jų klaidas. Būtent taip – per kalbos štampus, perduodamus iš kartos į kartą, išgyvena ir klesti mizoginija, antisemitizmas, rasizmas, kurie juk niekaip negalėtų kilti vien tik iš mus supančios objektyvios dabarties. Ar reikia „keturiasdešimt metų klajoti po dykumą“, kad išmirtų tie nelaisvieji? Bet juk toje dykumoje klajotų ir tėvai, ir vaikai, vadinasi, tėvai mokytų vaikus to paties, ko juos mokė nelaisvėje jų tėvai. Tai kas iš tos dykumos? Galbūt emigracija šia prasme yra teigiamas reiškinys, kuris galėtų juos išlaisvinti? Tačiau kas iš to, jei išvažiuoji gyventi į kitokią kultūrą ir iškart šliejiesi prie ten jau esančių saviškių ir gyveni pagal sau jau įprastas taisykles? Kaip šiemetiniame „Šiaurės vasaros“ forume pažymėjo dr. Laura Laurušaitė, įvairių posovietinių šalių emigrantai yra panašūs ne tiek bendrakultūriais bruožais, kiek sovietinėmis išgyvenimo strategijomis.

Išsilaisvinti galbūt yra tik vienas būdas – plėsti akiratį ir išmokti kritiškai mąstyti. Bet tam reikia poreikio, noro, pastangų, todėl tai daro ir visuomet darys tik mažuma. Dalis mūsų jaunimo, važiuojančio studijuoti į užsienio šalis, jau atsikrato daugelio pas mus gajų mąstymo štampų, bet ar neįsigyja kitų, ten atrastų „rėmų“, ar neįlenda į kitos kalbos pančius? Gal jie, jeigu sugrįžtų į Lietuvą, galėtų ką nors pakeisti? Bet ar, kaip sako anglai, „su vandeniu neišpils iš vonelės ir kūdikio“, atsikratydami visko iš eilės, net ir to, kas pas mus galbūt yra geriau nei ten, iš kur semiamasi naujos patirties?

Kurdama šią knygą siekėte, kad ji būtų „poetiškesnė turiniu ir tarpdiscipliniškesnė forma – tarp literatūros ir meninio projekto“. Ir iš tiesų – knygoje rasime įvairių žanrų, skirtingo pobūdžio tekstų (pjesių, eilėraščių, poemų… netgi trumpųjų žinučių); puikiai pažįstamų literatūros pavyzdžių įvilkimo į naują „kalbos drabužį“ (nuo Homero „Odisėjos“ iki Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažojo Princo“). Sąmoningas žaidimas žanrais, kontekstais, intertekstais, akivaizdu, neatsiranda vien tik dėl žaidimo, o, rodos, provokuodamas skaitytoją kuria naujas, netikėtas prasmes?

Taip, labai teisingai pastebėjote, toks ir buvo mano tikslas. Žanrai, kontekstai, įvairios kultūrinės nuorodos turi savo prasmes, kurias aš panaudoju, jei galima taip pasakyti, šiek tiek ne pagal paskirtį. „Bedalio ir labdario“ dalių, skyrių, žanrų pavadinimai dažniausiai nėra tuo, kuo apsimeta. Tai irgi meninis metodas, o kultūrinės nuorodos yra mano metaforos. Kultūra – tai palimpsestas, kaip dainuoja Psoy Korolenko (toliau necituosiu, nes šiek tiek nešvankiai), o gal netgi incestas? Savo naujausiame darbe – pjesėje „Žuvies akys“ – šį principą naudoju dar plačiau, ten dar daugiau įvairiausių kultūrinių nuorodų, o veikėjai (žinomi rašytojai ir mąstytojai) tarpusavyje bendrauja citatomis.

Paskutinis knygos skyrius „Apendicitas“ žaismingai iliustruoja kalboje gimstantį absurdą (plg. „google translator“ kalba), kai nebesilaikoma jokių gramatikos taisyklių. Ar galima prarasti gimtąją kalbą, t. y. ar kalbinė intuicija, kalbos mokėjimas nėra amžinas?

Tikrai neamžinas. Mano veikėjų prototipai neretai, regis, visiškai nevertina gimtosios kalbos. Yra nemažai tokių (vyresnės kartos), kurie pasakys: „Man nesvarbu, kaip kalbėti, lietuviškai ar rusiškai – man jokio skirtumo“. Arba, gyvendami Anglijoje, tačiau per keletą metų tik labai menkai tepramokę anglų kalbos, sako: „Jau visai pamiršau kalbėti lietuviškai.“ Tai kaip tada kalba? Vartodami daugybę sulietuvintų angliškų žodžių, net ir tada, kai jiems egzistuoja visiškai adekvatūs lietuviški atitikmenys. Kasdienė kalba turbūt visada ieško, kaip paprasčiau ir patogiau, o ne kaip gražiau, aiškiau, išraiškingiau. Kalba, regis, reikalinga tik tam, kad išgyventum – ir niekam daugiau. Liūdna. Jaunesniajai kartai patogiau kalbėti angliškai, tai irgi nemanau, kad ji turi kokių nors sentimentų gimtajai kalbai.

Troškimas susigrąžinti prarastą kalbą kartais atsiranda antroje ar trečioje ją praradusiųjų kartoje. „Apendicite“ ir norėjau parodyti nesėkmingą mėginimą ją atgauti. Bet vėlgi – tai nėra žaidimas dėl žaidimo, nes taip sudarkyta kalba irgi kuria naujų, netikėtų prasmių, dažnai apverčia viską aukštyn kojomis, pavyzdžiui, kai pasikeičia giminė (vadinasi, ir lytis – pavyzdžiui, Jonas pasidaro „ji“), nebedera linksniai (vadinasi, pasikeičia tarpusavio santykis ar priklausomybė), ir taip toliau. Šitaip ir agrarinis, kaimiškas „pasakų“ turinys pakrypsta šiuolaikiškesniu rakursu.

Lietuvoje netyla diskusijos kalbos norminimo klausimu. Kaip manote, ar kalba turi būti prižiūrima, ar jos kaitą derėtų tiesiog palikti likimo valiai?

Manau, kad kalba būtinai turi būti prižiūrima, jos tikrai negalima palikti likimo valiai. Tik svarbu, kad prižiūrėtojai būtų išmintingi, ne per daug griežti, bet ir ne per daug lankstūs. Kalbą reikia saugoti ir iš jos valyti ne tik ją skurdinančius vertinius, svetimybes, bet ir atsikratyti pastaruoju metu ypač suvešėjusio kažkokio infantiliško poreikio spaudoje vartoti suprimityvintą, tiesmuką kalbą, pažodžiui ar net paraidžiui iš anglų kalbos išsiverstus pasakymus (kad ir gramatiškai bei sintaksiškai teisingus, bet vis tiek susinančius prasmę), jau nekalbant apie necenzūrinius žodžius. Neįtikėtina, bet tos anglų kalbos „kalkės“ (daugiausia girdimos filmų vertimuose) jau prasisunkė ir į lietuvių rašytojų kalbą, pavyzdžiui, viename romane jas vartoja prieškario Kauno gyventojai… Apie tai šiemet skaičiau pranešimą „Šiaurės vasaros“ forume Biržuose, galbūt jo tekstas pasirodys kuriame nors kultūriniame leidinyje. Taigi, rašto žmonių – ne tik ir ne tiek rašytojų (nes jiems kalba, norisi tikėti, dar šiek tiek rūpi) – o labiausiai žurnalistų bei televizijos ir kino filmų vertėjų vaidmuo čia išties svarbus: ar jie padės žmonėms išsilaisvinti iš tos „kalbos vergovės“, ar dar labiau joje įkalins. Juk dauguma žmonių kalbą perima daugiausia iš televizijos ir iš interneto portalų, o ne iš knygų. Todėl kalbos priežiūra neturėtų apsiriboti vien svetimybių valymu – gal reikėtų ir griežtesnės kalbą plačiajai visuomenei pateikiančių asmenų „kadrų politikos“? Viso interneto, žinoma, neištaisysi…

Gal galima įprasti (išmokti?) galvoti ir kalbėti dviem kalbom vienu metu? Įsivaizduokime, kad kada nors, visai netrukus, jaunoji karta imtų rašyti tekstus anglų ir lietuvių kalbų hibridu (kaip, pvz., dabar trumpąsias žinutes), gal net ilgainiui prireiktų tokios, jau kreolinės (susidarusios iš dviejų ar daugiau kalbų derinio) kalbos žodyno…

Išmokti ar įprasti galvoti dviem kalbomis vienu metu, manau, neįmanoma, nes viena ar kita, o dažniausiai abi kalbos, jų subtilybės, nukenčia. Gal kitaip yra tikriems dvikalbiams, nuo gimimo užaugusiems dviejų kalbų (skirtingomis kalbomis kalbančių tėvų) aplinkoje. Bet viena kuri nors kalba vis tiek tokiu atveju turbūt dominuoja. Man, pavyzdžiui, reikia nuolat persijunginėti iš mąstymo viena kalba į kitą, ir dedu tikrai nemažai pastangų, kad išlaikyčiau abiejų kalbų švarumą ir gerą rafinuotumo lygį. Bet sugebėjimas akimirksniu persijungti iš vienos kalbos į kitą, iš vieno mąstymo į kitą yra nepaprastai vertingas dalykas, pavyzdžiui, vertėjui, o štai kalbos-hibrido kūrimas, mano manymu – priešingai.

Tokių „anglalietuvių“ kalbos užuomazgų, kaip minėjau, jau yra. Dar nykiau, kad jos jau sudygo „galvose ir burnose“ žmonių, gyvenančių ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje, kaip vaizdžiai „Šiaurės vasaros“ pranešime pademonstravo ir rašytoja Giedra Radvilavičiūtė („…anglų kalba seniai be jokių kliūčių ir bausmių įsileista ir į žiniasklaidą, ir į oficialius valstybės raštus. Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas yra naivus, jei ne juokingas dalykas prieš į kalbą įsisunkusį nuobodų, monotonišką, vertimų gimdomą angliškų klišių kisielių. Bet kokie sąrašai yra bejėgiai prieš mentalitetą.“).Nemanau, kad tai reikėtų dar labiau skatinti ar įteisinti…

O koks Jūsų, kaip rašytojos, santykis su kitomis kalbomis? Ar galėtumėte (rašote?), pvz., angliškai? Ar nesunku perprasti / įsigilinti į negimtosios kalbos subtilybes, jas „paversti“ literatūra?

Manau, kad rašymas – būtent literatūros rašymas – svetima kalba niekada neprilygs rašymui gimtąja kalba. Nebent rašytojui rūpėtų tik papasakoti istoriją, bet nelabai rūpėtų, kaip. Tiesa, kalbos svetimumas ir iš to kylantis ribotumas gali būti naudojamas sąmoningai, kaip meninė priemonė. Manau, kad savo kūryboje ją dar panaudosiu.

Kalbėjosi Saulius Vasiliauskas,

Lietuvių kalbos institutas

[1] Pokalbiai apie esmes: / Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. – Vilnius: Tyto alba, 2013, 53.

[2] Pokalbiai apie esmes: / Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. – Vilnius: Tyto alba, 2013, 69.

[3] Daujotytė Viktorija: Kalba ir jos menas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 11.

[4] Daujotytė Viktorija: Kalba ir jos menas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 93.