Viktorija Daujotytė-Pakerienė

Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią, tad laimingą.

Kodėl ne snaigės, o žydėjimas? Nežinau. Tik turiu prisipažinti, kad jau prieš dešimtmetį atidaviau vasarį poetui Antanui Masioniui.

Nebesusitikdamas su tuo, kas teikia džiaugsmą, žmogus ima prarasti ir tai, kas saisto su gyvenimu.

„Kuo senyn, tuo saldžiau grįžti. Turiu tokių neapeinamų savo ratų“, – sako profesorė Viktorija Daujotytė.

Pretekstas grįžti prie lyrikos yra Liūnė Sutema, tolimoji, kuri yra ir labai arti.

Įdėmiai skaitau profesorės Viktorijos Daujotytės knygas – vis ką nors pasižymiu, vis iš naujo atsiverčiu kai kuriuos puslapius.

Latvio Andrio Kalnozolo romaną „Mane vadina Kalendorium“.