G. Padegimas: „Kiekvienas susitikimas su Th. Wilderio kūryba nubraukia kasdienybės dulkes“

Kritikai vieningai sutaria, kad amerikiečių rašytojas Thorntonas Wilderis romane „Aštuntoji diena“ svarbiausius gyvenimo klausimus kelia taip sąmojingai ir įžvalgiai, kad niekas iš šiuolaikinių Amerikos romanistų jam negali prilygti. Tai romanas, liudijantis apie neeilinę autoriaus vaizduotę.

Pats Th. Wilderis „Aštuntąją dieną“ vadina šeimos saga ir kartu nuotykių istorija, atskleidžiančia, kokią sumaištį gali sukelti didžiulė meilė, kaip talentas perduodamas iš kartos į kartą ir atneša gėrį arba blogį, kokių pareikalauja aukų. Pasak autoriaus, „Aštuntoji diena“ – tai lyg Fiodoro Dostojevskio perdirbtos „Mažosios moterys“.

Kodėl kai kurie kritikai „Aštuntąją dieną“ laiko tobulų proporcijų epu, o paskutinę pastraipą gražiausia moderniojoje literatūroje – sužinosite perskaitę romaną. Tai romanas, kurio negali palyginti su jokiu kitu, sukurtu per pastaruosius 100 metų. Bet tai ne šiaip amžiaus istorija, o veikiau istorija amžiams.

G. Padegimas: nubraukti kasdienybės dulkes

Lietuvoje Th. Wilderis geriausiai žinomas kaip pjesės „Mūsų miestelis“ autorius. 1982 m. Kauno dramos teatre šią pjesę pastatė režisierius Gytis Padegimas. Spektaklis sulaukė įspūdingos sėkmės ir buvo rodomas net 19 metų. Beje, Th. Wilderis vienas iš tų retų autorių, net tris kartus pelniusių Pulitzerio premiją ir vienintelis – ir dramos, ir romano kategorijose. Pirmą kartą šį apdovanojimą 1927 m. rašytojas pelnė už romaną „Karaliaus Šventojo Liudviko tiltas“, 1938 m. apdovanota jau minėtoji pjesė „Mūsų miestelis“, o 1942 m. – pjesė „Per plauką nuo žūties“.

Legendinio spektaklio „Mūsų miestelis“ režisierius G. Padegimas prisimena, kad susidūrimas su Th. Wilderio kūryba buvo labai stiprus.

„Kai 1980-ųjų pradžioje traukinyje Vilnius–Kaunas perskaičiau Lilijos Vanagienės man duotą jos versto „Mūsų miestelio“ rankraštį, mane ištiko turbūt vienas galingiausių gyvenime nušvitimų. Nuo to laiko kiekvienas susitikimas su šio autoriaus kūryba tarsi nubraukia kasdienybės dulkes ir grąžina mane į prasmingos egzistencijos šerdį. Išradingai derindamas rytietiškos ir vakarietiškos kultūrų ženklus, emocijas, intuiciją bei intelektą, Wilderis kiekvieną, atrodo, visiškai nereikšmingą būties akimirką atveria amžinybės dvelksmui.

Būnant Wilderio kūrybos lauke, paradoksaliai išgyvenamas žmogiškosios būties trapumas – jis tarsi nusitrina, bet čia pat išryškėja ir būties netvarumas, „gilių šaknų“ šiame pasaulyje neturėjimas. Į „Mūsų  miestelio“ veikėjos Emilės klausimą, „ar žmonės supranta gyvenimą, kiekvieną jo mirksnį, kol dar gyvena“, autorius nedvejodamas atsako: „ne, šventieji ir poetai, kartais“. Wilderio herojus, tarsi koks Babelio bokšto statytojo palikuonis, akimirksnį patiria visą esybę persmelkiantį nušvitimą, bet tą patį akimirksnį laiko bangos yra nuplaunamas anapusybėn. Tai pagauna ir atliepia jautriausias tokio pažeidžiamo ir kartu puikybėje skęstančio individo sielos stygas“, – teigia G. Padegimas.

G. Padegimą drąsiai galima laikyti vienu geriausių Th. Wilderio kūrybos ekspertų Lietuvoje. Įvairiais laikotarpiais, įvairiuose teatruose Th. Wilderio pjeses režisierius statė šešis kartus. G. Padegimas prisipažino, kad neseniai dovanų gavo pilną Th. Wilderio teatrui skirtų tekstų tomą ir ruošiasi dar vienai avantiūrai: ketina pastatyti nebaigtą ir niekur nestatytą Th. Wilderio pjesę bei į spektaklį įvesti patį autorių. Na, o šiandien Lietuvos skaitytojams Th. Wilderis sugrįžta romanu „Aštuntoji diena“.

Pabėgimo planas ir „Aštuntoji diena“

Th. Wilderis pelnė amžininkų pripažinimą ir susižavėjimą, jo knygos ir bilietai į spektaklius, pastatytus pagal jo pjeses, buvo graibstyte graibstomi. Visada paslaugus ir pasiekiamas, jis rašė pjeses, dėstė, mielai atsakydavo į visus klausimus apie pjeses ir netgi vaidindavo spektakliuose. Bet galiausiai pavargo atsakinėti į klausimus, ką reiškia kopėčios „Mūsų miestelyje“ arba kokią metaforą skaitytojai turėtų įžvelgti skaitydami jo romaną „Karaliaus Šventojo Liudviko tiltas“. Jis taip ilgai buvo garsenybė, kad artėjant 65-ajam gimtadieniui pasijuto išsekęs.

1962 m. rašytojas prisipažino norintis pertraukos, kad galėtų „pabėgti nuo visko į kokią ramią vietą ir papildyti išsekusį šaltinį“. Jis ieškojo nepretenzingo miestelio, kuriame galėtų kuriam laikui įsikurti, svajojo apie „baltą karkasinį namuką su klibančia veranda, kurioje galėtų tingiai išsitiesti paprasčiausiame mediniame krėsle“. Tame miestelyje jis galėtų nueiti į vietos barą ir klausytis tikrų žmonių istorijų apie jų kasdienius darbus ir nutikimus. Jis norėjo rasti vietą, kurioje galėtų ramiai, netrikdomas skaityti ir rašyti. Kaip sakė rašytojo sūnėnas Tappanas Wilderis, jis troško nuošalios vietos, kur nesijaustų vienišas.

1962 m. gegužės mėnesį Th. Wilderis sėdo į savo penkerių metų senumo „Thunderbird“ atverčiamu stogu, išsuko iš savo namų Konektikute ir nušvilpė pietvakarių kryptimi. Po 10 dienų, įveikęs 2500 mylių, jo „Thunderbird“ sugedo Arizonoje, prie Daglaso miestelio, įsikūrusio Čihuahuos dykumos pakraštyje. Th. Wilderis apsigyveno viešbutyje „Gadsen“, kuriame galėjai gauti kambarį nakčiai už 5–12 dolerių, o pusryčiai tekainavo 55 centus.

Viešnagė rašytojui patiko, tad viešbutyje jis liko dar vienai dienai. Po to savo viešnagę pratęsė savaitei. Paskui dar mėnesiui. Viešbutyje jis pragyveno daugiau kaip du mėnesius. Laiškuose žmonai aktorei Ruthai Gordon ir rašytojui bei režisieriui Garsonui Kaninui jis be perstojo reiškė savo susižavėjimą Arizona. Vakarais, saulei leidžiantis, jis važiuodavo Sonoros dykumos link, o paskui pasukdavo į kurį nors miestelį – Tumbstouną, Bisbį, Siera Vistą. Jis prisistatydavo žmonėms Nivenu Wilderiu (Nivenas – jo antrasis vardas), bet žmonės dažniausiai į jį kreipdavosi „profesoriau“ arba „daktare“ – gal todėl, kad jis daug klausinėjo ir mokėjo klausytis.

Rugpjūtį Th. Wilderis išsinuomojo mažą trijų kambarių butuką. Jame buvo visko, ko Th. Wilderiui reikėjo: dvi atskiros lovos – viena jam, kita – popieriams, sofa, virtuvytė ir iškleręs stalas, prie kurio jis galėjo rašyti, ir art nouveau stiliaus lempos. Dienomis jis skaitydavo Lope de Vegą, Jameso Joyceʼo „Finegano budynes“, rašydavo, naujino graikų kalbos žinias, o vakarais šnekučiuodavosi su vietiniais bare. Jis įdėmiai klausėsi jų pokalbių – pavyzdžiui, apie tai, kaip pasigaminti muilo, kokie gėrimai tinka prie rūkytos silkės, domėjosi, kaip įkurti pensioną. Ir viskas, ką jis nugirsdavo ar sužinodavo, vienaip ar kitaip atgimė naujame kūrinyje „Aštuntoji diena“.

„Aštuntoji diena“ – ambicingiausias Th. Wilderio kūrinys

Į Daglasą Th. Wilderis atvyko neturėdamas jokios idėjos pjesei ar romanui, bet pamažu ji ėmė formuotis. Jis pradėjo rašyti detektyvinę istoriją, kuri prasideda angliakasių miestelyje, bet nuveda daug toliau… Ir ši idėja labiau tiko knygai, o ne scenai. 1963 m. žiemą pirmuosius rankraščio skyrius jis jau siuntė artimiesiems ir draugams. Laiške seseriai jis rašė, kad „kiekviena diena kupina jaudulio, nes nė nenumanau, ką parašysiu tą dieną“.

Galbūt todėl „Aštuntoji diena“ nestokoja netikėtų posūkių. Istorija prasideda XX a. pradžioje Koltauno miestelyje, Ilinojuje: žmogžudyste įtariamas Džordanas Ašlis nuteisiamas myriop, bet pasprunka nuo sargybinių ir nenorėdamas įkliūti pradeda naują gyvenimą pakeitęs vardą. Šis pasakojimas nusidriekia per tris žemynus ir apima net kelias kartas. Po 15 metų, atiduotų teatrui, Th. Wilderis pagaliau grįžo prie romano.

Po pusantrų metų, 1963 m. lapkričio 27 d., Th. Wilderis išvyko iš Daglaso ir niekada ten nebegrįžo. „Aštuntoji diena“, smarkiai autoriaus praplėsta ir pataisyta, buvo išleista 1967 m. Ilgiausias ir, ko gero, ambicingiausias T. Wilderio romanas tapo tikru bestseleriu ir buvo apdovanotas „National Book Award“ premija. O T. Wilderis, prabėgus daugiau kaip penkeriems metams po išvykimo iš Arizonos, laiške draugui prisipažino, kad nuo tada jis ieškąs „kito Daglaso“.