Liūdesio žmogus Aputis

Juozo Apučio aštuoniasdešimtmečiui.

Pažintis su Juozu prasidėjo nuo jo novelių, išspausdintų „Pergalės“ žurnalo 1965 m. 8-ame numeryje. Tikriausiai nebuvau girdėjęs tokios pavardės, tokio derinio – Juozas Aputis, kuris, skaitant netikėtai gražius ir gražiai žiūrimus žurnalo puslapiuose novelių tekstus, pasirodė kaip burtas. Ten buvo keturios novelės: „Svajonių lakūno popieriai“, „Atsinešiu proklamacijų“, „Bėgiai ties Prieglium“ ir „Žuvys neturi atminties“. Novelė „Septintą valandą nėra autobuso“ ir dar trys pasirodė „Pergalėje“ kiek vėliau, 1966 metų pavasarį.

„Rugsėjo paukščių“ knygelėje šios novelės to pirmojo perskaitymo magijos tarsi neteko, bet autoriaus asmenybės antspaudas, jo tikrovės poezija liko nepasikeitusi, kaip negali pasikeisti ir nepasikeis spindulingoji rentgeno seselė novelėje „Atsinešiu proklamacijų“. Nepersimainys ir Andrius su Irma, gal visam gyvenimui likę ieškoti autobuso, išvykstančio septintą valandą ryto. Ir Tomas su Ema kartos, jog žuvys neturi atminties, o šlubuojanti perskeltos plokštelės melodija vis dar suksis ir juodi kaminai vakaro dangaus fone stūksos nejaukūs. O tu pats vis iš naujo skaitysi novelę, pakerėtas jos poezijos, ištirpdančios kaminų nejaukumą.

Pirmųjų Juozo Apučio novelių įspūdis buvo toks netikėtas, kad privalėjau savo džiaugsmą pasakyti pačiam autoriui. Kai „Literatūros ir meno“ redakcijoje išvydau iš kito kambario išėjusį Juozą Aputį, nustebau – mane pasitiko ne švelnus pablyškęs poetas, o tvirtas, linksmai kibirkščiuojančių, stačiai į tave žiūrinčių akių vyras. Jo plačios krūtinės neslėpė jaukaus velvetinio švarko atlapai, o didelę galvą puošė besigarbanojančių plaukų vainikas. Taigi pasirodė visiškai nepanašus į Emos Tomą, tačiau netruko kiek praeiti mūsų pažinties laiko, kad suprasčiau, jog tas pirmasis įspūdis apie poetišką jo sielą buvo teisingas.

Juozo jėga, jo aiškios mintys ir vaizdingi pasakojimai traukė žmones. Kartu su juo jausdavaisi saugus ir niekada nebūdavo nuobodu, gyvenimo kasdiena nusidažydavo vienokia ar kitokia spalva, bet niekada nebūdavo pilka.

Toks Juozas, kokį dabar prisimenu, turėjo ypač traukti jaunimą. Susitikimuose su rašytojais taip ir būdavo. Vaikai, šuniukai ir moterys ypač jaučia aplinką, geriausiai suvokia žmogaus tikrumą. Todėl ir mano namuose dideli ir maži mylėjo Juozą, laukdavo jo pasirodant.

Iš mūsų pirmosios pažinties prisimenu, kad ne kartą teko iš taksofono jam skambinti ką nors sugalvojus. Nukakti prie Akmenos ežero ar ką panašaus. Juozas pasijuokdavo prisimindamas, kad aš paklausiau, ar jis „nedisponuoja transportu“. Aš būtent „disponavau“. Neseniai buvo iš Anglijos grįžęs mano Onutės* tėvukas, senelis Litvinas, ir be kitų dalykų padovanojęs mums „Volgą“. Panašiu laiku Juozą iš proto varė saugumiečių bandymai įrengti jo bute pasiklausymo aparatus, o Zervynose buvo atsiradę įtartinų naujų pažinčių. Taigi ir aš, toks netikėtas jo kūrybos gerbėjas, galėjau sukelti įtarumą. Apie tai nesam su Juozu kalbėję, net ir nesiaiškinom, kodėl du kartus buvom kaip ir susipykę.

Virginija buvo ir turbūt visam Juozo gyvenimui liko nepajudinamas kriterijus – dėl jos uždaro santūrumo, dėl to, kad ji viską supranta, bet nieko nesako ir nė nebando aiškinti žmogui jo sielos, lįsti jam į paširdžius.

Galbūt dėl to paties prigimtinio bruožo Juozas iš tikrųjų gerbė ir mylėjo mano Onutę. Žinia apie jos mirtį daugeliui buvo netikėta. Juozo žodžiais, su Onutės mirtimi įvyko kažin kas lemtingo, esminio, gyvenimas tapo jau ne toks, koks buvo. Kažin ką negrįžtamai nusinešė ir Juozo mirtis, kuria buvo sunku patikėti.

Ne vieną rasime Juozo Apučio novelę, kurioje užkoduota atmintis ir intuicija, tas virpantis psichologinis kamertonas, įsijaučiant į savo personažų dvasinę būklę. Prisiminkime tokią Juozo kūrybos viršūnę kaip „Erčia, kur gaivus vanduo“. Atrodo, kad pasikliaudamas menininko intuicija Juozas būtų galėjęs rašyti noveles lengva ranka, tačiau jam buvo svarbi konkreti tiesa. Prisimenu, kaip itin domėjosi Donato Katkaus, tuomet „Vilniaus kvarteto“ altininko, darbu, lankė koncertus. Šito tiesioginę išraišką randame jo novelėje „Priapo ašaros“. Šiuo atveju kvartetas yra ne tikslas, o instrumentariumas, geriausiai pritikęs totalinės prievartos ir išsilaisvinimo temai išreikšti. Tą patį byloja ir „Metų“ žurnalo 2016 m. 5–6 nr. skelbtos Juozo Apučio dienoraščių ištraukos – kaip jis svarsto numanomų kūrinių „atramos taškus“. Manau, kad sudėjus tuos taškus mintyse, Juozo kūrinys būdavo užbaigtas, ir tada reikėdavo tik užrašyti.

Tai sakydamas remiuosi tokiu prisiminimu. Kartą iš anksto nepranešęs užsukau į Juozo ir Virginijos namus Trakų gatvėje nr. 5 ir radau jį prie rašomojo stalo, tokia lygia gražia rašysena užbaigusį apsakymo pirmąją pastraipą: „Žiūrėdamas tenai, už horizonto, Gvildys pajuto liūdesį, koksai pasitaiko ne taip dažnai gyvenime, – tokį liūdesį, kai tau atrodo, kad esi svieto laikrodis, ir ne toks, kurį prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso: tu spinduliuoji šviesas ir spalvas, girdai upėse gyvulius ir žmones, krauni paukščiams lizdus ir saugai nuo vanagų plikus jų mažylius, tu tvarkai protingiausius dalykus, ir, jei tavęs nebūtų, suklauptų viskas ant kelių – ir gyvi, ir negyvi daiktai, ir ak: Viešpatie, Viešpatie! – pajunti, kad vienąkart tavęs nebebus. Taip ateina didysis skausmas ir ilgesys, nes suvoki esąs Dievas, kuris žino, jog turės numirti“. Tąsyk ilgai neužsibuvau, nors nei Juozo, nei Virginijos akyse nepastebėjau bent šešėlio minties, jog sutrukdžiau. Jei Juozas nebūtų turėjęs mintyse jau užbaigto savo apsakymo, tai mano įsibrovimas gal galėjo ir pakenkti rašymui. O išėjo nuostabus apsakymas „Horizonte bėga šernai“.

Juozo jautrumas gyvenimo aplinkai ir atida žmonėms, o kartu praktiška nuovoka buvo iš to paties, turėjo tą patį mato vienetą – tikrumą. Juozas visa savo esybe suvokdavo tikrų dalykų vertę – medžio, geležies, radijo aparato… O labiausiai – sutikto žmogaus, kuriam iš pirmo pamatymo galėdavo tapti draugiškas arba nepakantus.

Kai kūrėsi Zervynose, rinkdamas ir pats meistraudamas namų apyvokos daiktus, tai ir man radosi noras jam pagelbėti. Pasiūliau pasiimti laboratorijai netinkamą senovišką spintą, o iš mūsų namo sargo Felikso gavau atitarnavusį varstotą. Spintai transportuoti į pagalbą pasikviečiau savo kolegą Algimantą Uginčių, mažakalbį, jautriasielį ir kuklų žmogų. Vėliau Juozas vis šiltai prisimindavo tą mano Algį.

Apie savo kūrybą Juozas nemėgo kalbėti. Juo labiau ką nors aiškinti. Literatūra, poezija apskritai buvo tokia saugoma teritorija, saugoma nuo nesupratimo, nuo nešvarių prisilietimų.

Dažnas mūsų kelionių tikslas yra buvęs Aukštadvaris, gražūs ežerai ir įdomūs svetingi miestelio žmonės. Tuo metu sodyboje prie Aukštadvario ežero savo sūnus augino mokytojas Jonas Kasparavičius. Tuomet dar paaugliai Kęstutis ir Ramūnas vėliau tapo garsiais meno pasaulio žmonėmis. Ten mus atvedė skulptoriaus Juozo Burneikos bičiulystė su profesorium Juozu Mikėnu. Profesorius buvo prisiekęs žvejys ir turėjo automobilį „Pobieda“, bet pats nevairavo. Atvairuodavo Juozas Burneika. Buvo pamėgę Vladislavą, kur pradžios mokyk­loje ir dirbo Jonas Kasparavičius. Jį skulptūros pagrindų pamokė ir paakino iš medžio skaptuoti Juozas Mikėnas. Taigi kartą su Juozu Apučiu, Burneikos vadovaujami, aplankėme Aukštadvarį ir Vladislavą. Taip ir susipažinome su Jonu Kasparavičium.

Kitas Juozui į draugystę tikęs žmogus buvo senas, Lietuvos prieškario laiką menantis mokytojas ir muziejininkas Motiejus Venzlauskas. Gimęs 1905 metais netoliese vadinamosios Napoleono kepurės, pasiblaškęs po Lietuvą, 1944 metais sugrįžo į gimtąjį Aukštadvario kraštą. Dirbo Aukštadvario mokyklos direktoriumi, mokytojavo, dėstydamas lietuvių ir rusų kalbas, 1965 m. išėjo į pensiją. Į tą pensijos pradžios laiką mes ir pataikėme, ne kartą apsilankėme jo viengungiškame butelyje. Taip ir liko vienišius su rinktais liaudies gyvenimo eksponatais, sukrautais tokioje mažoje klėtelėje. Ir su prisiminimais apie mokslus kaimų mokyklose ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete, apie pirmuosius diplomuoto pedagogo žingsnius mokant „čigonų vaikus“ Eigulių mokykloje.

Dovanodamas 1985 m. išleistas „Keleivio noveles“ Juozas įrašė: „Vytautai, kas suskaičiuos visus kelius ir vingius, kuriais tiek vaikščiota, ir juoktasi, ir verkta?“

Su Sigitu Geda taip pat teko kartu pakeliauti, atsimenu ryškiai, kaip su Juozu ir Sigitu važiavome į jo tėviškę, susipažinome su jo tėvu.

Savo 60-mečio vakare 2003 m. Sigitas prisiminė, kaip mes su Juozu, užlaužę rankas, laikėme jį, kad neitų lipti ant Rotušės aikštėje stovinčio rusų tanko. Veržėsi prie jo, keikdamas pro ašaras: „Kurių velnių jam čia reikia, ištrauksiu lauk rupūžę!“ Jeigu būtume paleidę, galėjo ir žūti, kaip savanoris Artūras Sakalauskas Seimo prieigose.

Savuoju eina peklon šį įvykį palydėjo Juozas. Tas jo eina peklon tikdavo visais gyvenimo atvejais, kai susidurdavo su kokia nesąmone arba kliautimi radijo aparate ar automobilio motore. Baidarių nuomotojai, užokupavę Merkį ir Ūlą, Zervynas pavertę „kaubojiškos civilizacijos prieiga“, pelnydavo ir dar geresnį žodį gyvatėmis pavadinti.

Gyvatės buvo daugiareikšmis Juozo žodis ir nebūtinai vien apmaudą reikšdavo. Pritiko ir pasakojant, kiek privargo, bet už tai ir kaip džiaugėsi, rodydamas savo liaudies architektūros grožybę – ornamentais išpjaustytą stogo karnizą. Tai buvo gal paskutinė Juozo staliaus pastanga savo Zervynų namui, kurį, prikėlęs gyvenimui, glostė ir gražino su tokia rankų ir širdies šiluma. Ir neįsivaizdavo, jog meilė ir įsipareigojimas Zervynoms, ten likusioms jo katėms ir namui taps dukros Vijolės aistra. Jos nuolatiniai žygiai pačiai vairuojant automobilį per sniego pūgas – neįtikėtini!

Juozas niekada nesiskųsdavo sveikata. 2009-ųjų rudenį, kartą kalbantis telefonu, paklausinėjęs apie mano sveikatą, baigdamas pasakė: „O kaip mano, tu ir nepaklausei“. Tai buvo paskutinis Juozo ruduo, vėlyvas, jau po lapų kritimo. Po pirmojo, Juozo žodžiais, chemoterapijos smūgio Santariškių ligoninėje, vėl pats vairuodamas, skubėjo į Zervynas. Užsimojęs naujai perrašyti visas keturias savo apysakas, rūpinosi ir namų katėmis, kad nesušaltų, jų guoliui atidavė savo kailinius. Tik apsinuodijusio Balčiaus, baltojo katino, nepavyko išgelbėti – vežė į Varėną, lašelinę jam statė, paskui į Vilnių ir vėl parsivežė atgal, palaidojo prie sodybos beržo, kastuvu pralaužęs įšalusią žemę. Dar kartą apsikabino su savo Zervynų namu ir tą patį vakarą sugrįžo į Vilnių.

Per konferenciją „Žalias laiko vingis“ Literatūros ir tautosakos institute, skirtą Juozo Apučio aštuoniasdešimtmečiui, ekrane matėme gražų susimąsčiusio Juozo veidą. Tokį Juozą įsivaizduočiau kokioje atminties lentoje su išrašytais jo žodžiais: „Taip ateina didysis skausmas ir ilgesys, nes suvoki esąs Dievas, kuris žino, jog turės numirti“.