J. Petersono gyvenimo taisyklės – tvarkos ir chaoso psichologija

Šalia autoriaus pavardės ir pavadinimo, į viršelį įkomponuoto didelėmis raidėmis (gerokai didesnėmis nei angliško originalo leidime, tokio dydžio, kad į svečius užėjęs bičiulis iškart pamatytų, kas ant jūsų stalo, o jei knygą laikote tinkamu kampu padėję ant palangės – apie jūsų intelektualų skonį galėtų sužinoti ir kitapus gatvės esančio namo gyventojai), matyti ir drąsus pareiškimas: „Svarbiausia 2018 m. knyga.“ Svarbiausia kur? Visame pasaulyje? Gal kiek per drąsu? Jei tai tiesa, kiek apmaudu, kad „svarbiausia 2018 m. knyga“ lietuviškai pasirodo tik 2019 metais, nors gal tai ir ne leidyklos kaltė. Bet kuriuo atveju, jos autorius yra gerai visiems žinoma išskirtinė asmenybė, prikaustanti dėmesį tiek dėl puikių retorikos gebėjimų, tiek dėl drąsiai ginamos laikysenos.

Kuo ypatinga ši knyga? Knygynuose esama daug lengvai skaitomų leidinių, randamų psichologijos skyriuose, kuriuose skelbiama, kad sužinosite, kaip išspręsti jus kankinančias problemas, išmoksite kitaip žvelgti į pasaulį, o tada aplankys sėkmė versle ir santykiuose, būsite gerbiami ir turtingi, tik reikia sužinoti keletą paprastų tiesų apie rinkas, žmones ir tai, kas kažin kodėl vadinama „dvasingumu.“ Kad ir kaip banaliai skambėtų pavadinimas „12 gyvenimo taisyklių“, ši knyga nepakliūva į vieną kategoriją su tais įtartinais gyvenimo receptais vien dėl to, kad Petersono mintims nebūdinga tai, ką būtų galima pavadinti „nekaltu kvailoku optimizmu“. Klinikinis psichologas ir Toronto universiteto profesorius puikiai supranta žmogiškos būties sudėtingumą, tai, kad esame labai gležnos ir pažeidžiamos būtybės, kurios niekaip negali pakeiti savo trapumo, kad gyvenimas nėra lengvas ir tenka susidurti su daugiau iššūkių, nei norėtume ar galėtume. Ši knyga nėra ir „būk agresyvus ir visada pasiek savo, nes pasaulis yra žiaurus ir neteisingas“ tipo paraginimas.

Pagrindinė knygos ašis – dualizmas, kurį Petersonas vadina tvarkos ir chaoso priešprieša. Chaosas, anot autoriaus, yra „neištyrinėta teritorija (…) šnaresys krūmuose naktį, po jūsų lova tūnanti pabaisa, užgniaužtas jūsų motinos pyktis, jūsų vaiko liga (…) vieta, kur atsiduriate, kai viskas pašlyja, kai numiršta jūsų svajonės, žlunga jūsų karjera (…) chaosas yra ta vieta, kurioje atsiduriame, kai nebežinome, kur esame ir ką ten veikiame, kai nebežinome, ką darome“. Chaosas simbolizuoja visas grėsmes, su kuriomis susiduriame praradę gyvenimo kontrolę – darbe ar šeimoje, ligos ar mirties akivaizdoje. Chaosą Petersonas dažnai tapatina su pragaro vaizdiniu. Tvarka yra chaoso priešingybė – tai „žinoma teritorija“, situacijos, kuriose esame kompetentingi ir suprantame, ką bei kodėl darome, jaučiamės saugūs ir užtikrinti. Gyvendami žmonės siekia tvarkos, nes „pažįstama aplinka yra maloni. Tvarka mums leidžia galvoti apie ilgalaikę perspektyvą. Viskas veikia ir mes esame tvirti ramūs ir išmintingi“. Trečiasis elementas – procesas, mums nuolat judant tarp tvarkos ir chaoso. Negalime savo gyvenimo paversti visiškai tvarkingu. Mums to netgi nereikia – tam tikras kiekis chaoso (ypač vaikystėje) mums reikalingas, kad išmoktume su juo susidoroti ateityje. Taigi neišvengiamai turime kasdien grumtis su grėsmėmis, pavojais ir nežinomybe – Petersono žodžiais, „priimti būties naštą.“

„12 gyvenimo taisyklių“ yra patarimai, kaip stovint tvarkos ir prasmės pusėje kautis su nuolat mus persekiojančiais chaosu ir beprasmybe. Patarimai apima įvairias gyvenimo sritis – karjerą, draugystę, romantinius santykius, vaikų auginimą, šiek tiek kalbama ir apie visuomenines bei politines Vakarų pasaulio aktualijas. Patarimai nėra panašūs į sėkmės receptus – veikiau kalbama apie pamatines nuostatas, kuriomis remdamiesi žvelgiame į pasaulį, principus, kurie mums reikalingi. Pavyzdžiui, žvelgti į pasaulį drąsiai ir nesusigūžus, auginant vaikus jų neapleisti, bet ir neatimti galimybės jiems patiems susidurti su iššūkiais ir juos įveikti, nebūti perdėtai savikritiškiems, nepasiduoti pagiežai ir neapykantai ir, svarbiausia, prisiimti atsakomybę. Taip pat psichoterapeutas aptaria daugybę spąstų, į kuriuos papuola žmonės dažniausiai dėl to, kad stengiasi būti geresni, nei sugeba, nes vengia konfliktų, tuomet, kai turėtų pasakyti, ką iš tikrųjų galvoja, kai, užuot ieškoję sprendimų, bando problemas užglaistyti, kai vietoje tikrų atsakymų renkasi supaprastintas ideologines klišes. Norint gyventi prasmingą gyvenimą reikia drąsos ir ryžto, reikia sakyti tiesą ir kitiems žmonės, tačiau visų pirma sau, taip pat išmokti kaip dovaną priimti mažas kasdienio džiaugsmo akimirkas, pavyzdžiui, paglostant netikėtai prie kojų prisiglaudusią kaimyno katę.

Skaitant lietuvišką knygos vertimą į akis iškart krenta klampus stilius, gremėzdiški sakiniai, skambantys tarsi būtų pažodžiui versti iš anglų kalbos, nė nemėginant teksto padaryti sklandaus ir malonaus lietuviui skaitytojui. Galbūt tikslas buvo išlaikyti originalų ir charizmatišką stilių (norisi tikėtis, kad priežastis nėra ta, kad, kaip vienoje radijo laidoje atskleidė pati vertėja, knyga jai labai nepatiko), tačiau tai tik apsunkina skaitymą. Toks jau tas nedėkingas vertėjo vaidmuo – tarsi roko grupės bosistas ar futbolo rungtynių teisėjas gerai savo atlikęs vertėjas dažniausiai lieka nepastebimas, o ko nors nepadaręs iki galo ar suklydęs – iškart kritikuojamas. Ar leidykla „Tyto alba“ pasinaudojo galimybe ir dabar siūlo Lietuvos skaitytojams geriausia, ką galėjo? Matyt, ne.

Jordanbpeterson.com nuotrauka

Nors J. Petersonas viešojoje erdvėje dažnai kaltinamas, neva jis yra dešinysis radikalas ar agresyvus reakcionierius, tokie kaltinimai, perskaičius šią jo knygą, atrodo keisti. „12 gyvenimo taisyklių“ tikrai nėra autoritarinius politinius siekius įtvirtinti siekiantis manifestas (tie, kurie taip teigia, matyt, niekada nėra skaitę jokios tikrai reakcingos literatūros). Knygos autorius tikrai kritiškai atsiliepia apie komunistų ir socialistų politinius eksperimentus XX a. ir teigia, kad kai kurios šiems režimams būdingos tendencijos matomos ir šiuolaikinės vakarietiškos politinės kairės veikime. Tačiau jis neišreiškia jokių siekių sugriauti liberaliąją demokratiją, atvirkščiai, savo paskaitose jutube platformoje dažnai išreiškia palankumą svarbiausiems klasikinio liberalizmo principams (pavyzdžiui, pasisako už žodžio laisvę, remdamasis J. S. Millio, vieno liberalizmo tėvų, argumentais). Jį tikrai galima apibūdinti kaip konservatyvių nuostatų turintį liberalą, o kaltinimus dešiniuoju radikalizmu, ko gero, tenka laikyti paprasčiausiu idėjinių oponentų argumentų stygiumi, išreiškiamu primityviu etikečių klijavimu.

Kataliko skaitytojo dėmesį iškart atkreipia tai, kad Biblija yra viena dažniausiai Petersono cituojamų knygų, nors „12 gyvenimo taisyklių“ autorius atvirai pripažįsta, jog yra nereligingas. Šventasis Raštas jam nėra Dievo žodis (nebent perkeltine prasme), o veikiau senovinių, su mūsų kultūra ir pasaulio suvokimu suaugusių, archetipinių istorijų rinkinys. Adomo ir Ievos, Kaino ir Abelio, taip pat ir Jėzaus Kristaus istorijos byloja apie mus: bijome savo nuogumo (tiek tiesiogine prasme, tiek emocinio nuogumo) kaip Adomas ir Ieva, keršijame pasauliui kaip Kainas, kovojame su valdžios ir galios vilionėmis kaip Kristus dykumoje. Tai yra istorijos, padedančios suprasti save ir pasaulį, lygiai kaip ir pasakos, senovės egiptiečių mitai ar klasika tapę literatūros kūriniai – juose, pasak Petersono, iš tikrųjų veikia skirtingų veikėjų rūbais aprengti tie patys archetipiniai vaizdiniai. Religija autoriui gali būti tiesa, tačiau tik simbolinė, įvaizdžiais apibūdinanti svarbiausias egzistencines problemas, su kuriomis susiduria žmonės. Tikėjimas, nesvarbu, koks, yra geras tiek, kiek padeda individualiam žmogui prisiimti atsakomybę už save ir pasaulį.

Dievo klausimo Petersonas rimtai nesvarsto – tai susiję ne tik su šios knygos tematika, bet ir su joje išreiškiamu požiūriu į žmogaus protą. Profesorius teigia, kad mąstymas yra veiksmas, suformuotas evoliucijos – jo tikslas nėra atrasti amžinas, objektyvias tiesas, o išspręsti konkrečias mus supančias problemas. Pasakojimai, pavyzdžiui, užrašytieji Šventajame Rašte, yra modeliai, nusakantys būdus mums išgyventi chaotiškame ir pavojų pilname pasaulyje, nurodantys, kaip atrasti tinkamą santykį su savimi ir mus supančiais žmonėmis. Tačiau čia galima paprieštarauti – argi įžvalga, kad protas yra tik evoliucijos produktas, nėra į objektyvią tiesą pretenduojantis teiginys? Ir kaip jis išmąstytas, jei ne tuo pačiu žmogišku protu? Tai galėtų būti iš krikščioniškų pozicijų Petersonui išsakomos kritikos pradžia (kai kurie krikščionybės apologetai, pavyzdžiui, C. S. Lewisas savo apmąstymus apie religiją pradeda nuo būtent tokių klausimų), tačiau čia teks sustoti – vis dėlto tai būtų pernelyg didelis nukrypimas nuo šio straipsnio temos.

Jei nuspręsite skaityti „12 gyvenimo taisyklių“ ir mokate anglų kalbą – skaitykite originalą, jei ne – verta pamėginti ir lietuviškai. Ne tik dėl to, kad Petersonas yra vienas žymiausių šiandienos Vakarų viešųjų intelektualų, tačiau ir dėl to, kad jis suteikia gerą galimybę iš kitokios perspektyvos permąstyti savo gyvenimą – santykius su artimaisiais ir draugais, išgyventus sunkumus, karjeros posūkius, nevilties akimirkas. Nepaisant kai kurių trūkumų, šios knygos skaitymas yra neblogas būdas laikytis vienos iš 12 Petersono siūlomų taisyklių – siekti to, kas prasminga.