Apie „dieviškąją bausmę“: apvaizda, valia ir likimas

Thomasas Cole’as. „Išvarymas iš rojaus sodo“ (fragmentas), 1828 m. Wikipedia.org nuotrauka

Gianluca Marletta – italų tinklaraštininkas, istorikas, tikybos mokytojas ir knygų autorius. 2016 m. jis parašė komentarą, kuris, manome, galėtų būti aktualus ir šiandien. Savo tekste G. Marletta nagrinėja terminą „Dievo bausmė“, kurį dalis katalikų ypač pradėjo vartoti, pasaulyje įsisiautėjus Covid-19 pandemijai.

Autorius sutiko, kad jo komentaras būtų perpublikuojamas „Bernardinai.lt“. Tekstą iš italų k. vertė kun. Kęstutis Palikša.

***

Kiekvieną kartą, kai stichinė katastrofa užklumpa mūsų Žemę, kartkartėmis pasirodo savotiškas pseudoteologinis ir pseudofilosofinis „teatras“, kuriame išdidūs ateistai remiasi tragedija, kad dar kartą patvirtintų, jog „Dievo nėra“, tuo metu uolūs tikintieji pradeda improvizuotą „teodicėją“. Dažnai tikintieji pasiūlo drąsių interpretacijų, pasak kurių, eilinėje katastrofoje reikia įžvelgti konkrečios žmonijos padarytos „nuodėmės“ padarinius (arba Dievo „bausmę“): tai interpretacijos, jaudinančios jų skelbėjų užsidegimu, tačiau dažnai jos yra skurdaus turinio ir ydingos dėl perdėto antropomorfizmo, kuris atrodo banalus ir net stulbinamas.

Mūsų siūlomu trumpu apmąstymu, žinoma, neketiname išsklaidyti visų abejonių dėl „dieviškosiosios bausmės“ ar vadinamosios „blogio pasaulyje“ problemos, tačiau norime pabandyti pasiūlyti suprantamesnį ir ne tokį sentimentalų šių problemų sprendimo raktą, kurio šiais laikais, atrodo, beveik visada trūksta.

Gianluca Marletta. Diocesidicremona.it nuotrauka

Apvaizda, valia, likimas

Visų pirma reikia suprasti, kad vadinamosios „dieviškosiosios bausmės“ prasmė turi būti suvokiama atsižvelgiant į metafizinį mokymą, pasak kurio, visi pasaulio reiškiniai yra pavaldūs „apvaizdos – valios – likimo“ trejybei[1].

Apvaizda yra Dievo (Asmens), nukreipiančio būtybes Gėrio link, arba, teisingiau tariant, jų aukštesniojo „dvasinio realizavimo“ link, atspindys pasaulyje. Iš tikrųjų terminas „gėris“, jį aiškinant subjektyviai ir sentimentaliai, gali sukelti nesusipratimų, nes ne viskas, kas individui atrodo „malonu“, taip pat yra „gera“ – kaip ir ne viskas, kas tam tikru momentu atrodo „nemalonu“, būtinai yra „bloga“. Gėris ir blogis, tiesą sakant, egzistuoja ne dėl besikeičiančio (todėl iliuzinio) individualaus vertinimo, bet tik atsižvelgiant į Aukščiausią Gėrį, kuris yra būtybės realizavimasis Absoliute, arba jos išganymas.

Vadinamasis likimas, atvirkščiai, yra ne kas kita, kaip sąlygų visuma, neišvengiama priežasčių bei padarinių grandinė, kurią pasauliui sukuria būtinybės dėsnis: dėsnis, kuris yra „aklas“ ir „beasmenis“ – pats nei naudingas, nei kenksmingas – bet kurį individas suvokia kaip „negailestingą“, nes tai nuolatinė gimimo ir mirties, formavimosi ir nykimo kaita, o baisi laiko tėkmė galiausiai viską sunaikina (Cronos, kuris praryja savo paties pagimdytus vaikus). Būtent tą neišvengiamą jėgą Giacomo Leopardi savo tragiškoje ir poetinėje kalboje gerai apibūdina kaip jėgą, kuri „apgauna ir išsklaido apgaules“; jėgą, kuri yra būtina šiame pasaulyje ir šioje tikrovėje, kad būtybės būtų kuriamos ir galėtų pasireikšti per joms nustatytą laiką (taip, pavyzdžiui, tos pačios jėgos, kurios sukuria kalnus ir žemynus, juos ir sutraiško bei sunaikina žemės drebėjimais).

Be to, „likimo“ sričiai priklauso toji neribota priežasčių ir padarinių grandinė, kurią sukelia įvairių būtybių (visų pirma žmogaus) veiksmai ir valia, lemiantys tam tikrus padarinius ne tik „materialiu“ lygmeniu, bet ir „subtiliuoju“ dvasiniu (tuo, pavyzdžiui, remiasi „prakeikimo“, slegiančio tam tikras būtybes, šeimas ar net vietas, samprata, arba idėja, kad praeities poelgių poveikis „tęsiasi“ iš kartos į kartą arba iš asmens į asmenį[2]).

Galiausiai apvaizdos ir likimo sankirtoje yra trečioji galia, nulemianti šio pasaulio įvykių eigą – tai protingų būtybių, konkrečiu atveju žmogaus, valia. Žmogaus valia likimą mato kaip „priešą“ ir tamsią jėgą, kuri tą žmogaus valią įkalina: graikai tą įvardijo kaip Ananké (smaugiantis likimas[3]) – aklą jėgą, nulemiančią visų būtybių gyvenimą ir neišvengiamai vedančią jas į išnykimą. Tačiau yra galimybė, į kurią žmogus gali ir privalo atkreipti savo dėmesį: „vienydamasi“ su Apvaizdos išreiškiama dieviškąja Valia, žmogaus valia gali nutraukti aklo likimo grandinę ir išvengti jo nešamo sunaikinimo.

Michelangelo. „Adomo sutvėrimas“ (Siksto koplyčios fragmentas), 1511 m. Wikipedia.org nuotrauka

Kas yra „Dievo bausmė“ ir „Dievo rykštė“?

Žmogui, kuris „pasirinko“ atsidurti dieviškosios Apvaizdos pusėje, likimas jau nebėra nenugalima jėga, kaip kiti „natūralūs“ sąlygotumai. Konkreti nesuskaičiuojamų „stebuklų“ patirtis, kai tikėjimo ir maldos galia netgi tie neišvengiami gamtos įstatymai atrodo laikinai sustabdomi ar panaikinami, leidžia tai šiek tiek suprasti.

Ir vis dėlto tai jokiu būdu nereiškia, kad žmogus, „susivienijęs su Apvaizda“, yra galutinai išlaisvintas iš visų kančių: be abejo, kai kurių tragedijų galima išvengti, bet kitas leidžia Dievas, kad būtybę pakeltų ir vestų ją į vienintelį tikrąjį gėrį, kuris visada – nepamirškime – yra pats Dievas, nes, kaip sako šventasis Paulius, „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“[4].

Priešingai, žmogų, kuris atsigręžia į kitą pusę – „atmeta“ Apvaizdą – neišvengiamai apvaldo likimas su jo neišvengiamų pasekmių visuma; likimas, kuris kartais gali pasirodyti „malonus“, o kartais „skaudus“, tačiau galiausiai neišvengiamai sunaikina ir, kas yra daug baisiau, nuveda į Antrąją mirtį, kuri po fizinės mirties laukia asmens, esančio „toli nuo Dievo“.

Dėl šios priežasties tikroji „dieviškoji bausmė“ žmogui yra būti „paliktam“ baisiam pasaulio įstatymui, likimui, kuris apgauna ir sunaikina; dėl šios priežasties Šventajame Rašte dažnai „bausmė“, kurią Dievas taiko išdidžiam žmogui, yra palikti jį jam pačiam („jis išsklaido išdidžios širdies žmones“, sakoma „Magnificat“ himne).

Amédée Varinas. Jėzus eina vandeniu, 1850. Wikimedia Commons nuotrauka

Bet žvelgiant į tai, ką kalbėjome: ką atsakyti tiems, kurie tvirtina – arba, priešingai, neigia – kad katastrofos ir nelaimės gali būti dieviška „bausmė“? Ar žemės drebėjimai, potvyniai, epidemijos, kurios beatodairiškai smogia, gali būti laikomos dieviškuoju „kerštu“?

Be abejo, kartais tam tikra nelaimė gali būti suprantama kaip „dieviškoji bausmė“, kuria dieviškoji Apvaizda „palieka“ žmogų neišvengiamiems likimo padariniams – tačiau nuo ko priklauso mūsų vertinimas? Ar tik nuo to, kiek malonus ar nemalonus tas įvykis mums atrodo? O kodėl gi nepagalvojus, kad tas pats įvykis gali būti „bausmė“, „įspėjimas“ ar net galimybė tobulėti, priklausomai nuo to, kas tą įvykį patiria?

Tas pats terminas „bausmė“, remiantis tam tikra etimologija, primena posakį „būti tyram“, būti „apvalytam“: tai, kas nedorėliams yra tik nevilties ir žlugimo priežastis, kitam asmeniui gali būti priežastis pakeisti gyvenimo būdą, o dar kitam – kelias į tobulumą.

Viskas, kas vyksta, iš tikrųjų yra tik tam, kad mums primintų (ir viskas šiame pasaulyje yra tuščia, jei tai ne „Dievo prisiminimas“), kad žmogus yra būtybė, pašaukta pasirinkti: arba būti su Dievu, arba su aklosiomis išnykimo ir mirties jėgomis. Trečio kelio nėra.