Apie gyvenimo rašymą, kurį reikia apsiginti kaip disertaciją. Pokalbis su D. Žiūra apie jo knygą „Diseris“

Jei sutarsime, kad kiekvienas save rašome kaip skirtingų žanrų tekstus, tai D. Žiūra tą daro pasitelkdamas daktaro disertacijos formą. Čia jis pats sau ir tyrimo objektas, ir vertintojas, ir derybininkas tarp trapios gyvasties ir nepaaiškinamos meno paslapties. Tankus teksto audinys supintas iš fundamentalių, o vietomis trapių asmeninių patirčių, kultūrinių ir filosofinių apmąstymo siūlų. Kartais atrodo, kad koordinates keičianti politinė, meninė ar asmeninė tikrovės knygoje pramanytos, bet per daug spurdančios ir savireflektyvios, kad nebūtų tikros.

Knyga „Diseris“ gimė iš Tavo 2017 m. Vilniaus dailės akademijoje (VDA) apsiginto meno doktorantūros projekto „SWIM, Monumentas utopijai, Gustoniai, metatekstas“ (vadovė dr. Agnė Narušytė). Kiek naujoji teksto versija reikalavo pakeitimų? Ar yra joje tai, ko nėra apgintoje disertacijoje? 

Iš tikrųjų disertacijoje ir „Diseryje“ yra dalykų, kurių nėra tiek vienoje, tiek kitoje teksto versijoje. Nors iš esmės jos panašios, tačiau „Diseryje“ mažiau turinio, orientuoto į specifinį ir gana uždarą akademinį kontekstą. Čia nėra įvado ir išvadų, kurie buvo parašyti tam, kad disertacija būtų pripažinta kaip atitinkanti akademinius reikalavimus. Taip pat nėra dalies teksto, kur analizuoju kitų menininkų kūrybą, daugelio akademinių nuorodų ir teksto išnašų. Nėra vaizdų, dokumentuojančių mano kūrinius, ir santraukos anglų kalba.

„Diseris“ yra skirtas platesniam skaitytojų ratui negu akademinė bendruomenė, jo turinys gali būti perskaitomas įvairių žmonių. Svarbu ir tai, kad jis išėjo, praėjus beveik 10 metų nuo disertacijos rašymo. Dirbant su tekstu dabar, labai ryškiai pasijuto, kad pasikeitė ne tik laikotarpis, bet ir mano paties atminties ir aprašomų patirčių suvokimo perspektyvos. Apie tai labai daug diskutavom su leidyklos „Kitos knygos“ redaktore Aira Niauronyte. Iš tų diskusijų atsirado papildymų, išplėtimų, pasažų, kurie organiškai praplečia disertacijos tekstą, tarsi adaptuoja jį naujam laikui ir suteikia naują skambėjimą.

Kaip manai, jei ne meno doktorantūros aplinkybės, kurios leido rašyti tokios apimties projektą, ar būtum ėmęsis knygos rašymo dėl tokio kūrybinio žanro išbandymo ambicijos? Juk Tavo meninei praktikai būdingos įvairios raiškos: nuo skulptūrinių ir tapybinių objektų, atmosferinių instaliacijų, fotografijos, videomeno, net dokumentinio kino! Atrodo, kad niekada neieškai lengvų išeičių, priešingai – dauguma projektų sunkiasvoriai, ištįsę laike, tiršti, daugiaprasmiai dariniai. Net disertacijos rašymas prieš daugelį Tavo kelis dešimtmečius įgyvendinamų projektų ima atrodyti kaip labai trumpa distancija.

Neturiu ambicijų išbandyti kuo daugiau ir kuo įvairesnių žanrų. Man atrodo, kad idėjos pačios pasirenka vienokias ar kitokias kūrybos formas. Šiuolaikinis menas apskritai neturi jokios jam priskirtos raiškos ir yra iš esmės tarpdiscipliniškas. Todėl menininkai turi visišką laisvę imtis tų kūrybos formų, kurios labiausiai tinka jų idėjoms išreikšti.

O knygos rašymo, manau, anksčiau ar vėliau vis tiek būčiau ėmęsis. Galbūt ji atrodytų kiek kitaip, bet greičiausiai prasidėtų nuo teksto „Nuo ko viskas prasidėjo“, kurį rašiau, dar nestudijuodamas meno doktorantūroje ir nežinodamas, kad tokia egzistuoja. Jau tada nusiteikiau tam tikrai rašymo distancijai, nes jau kuris laikas mano galvoje sukosi dalykai, kurių negalėjau sudėti į jokią vaizdų kalbą. Vienas labiausiai provokavusių rašymui motyvų buvo įvairių žmonių, tarp jų ir mano mamos, pasibėdavojimai, kurie skambėjo labai panašiai: „Ech, nugyvenau tokį įdomų ir spalvingą gyvenimą. Jei būčiau rašytoja, kokią knygą parašyčiau.“ Mama iškeliavo anapilin, taip ir neparašiusi jokios knygos. Ir man gaila, kad visą savo neprilygstamą gyvenimo patirtį ji sudėjo į tą nostalgišką ir šiek tiek nusivylusį „ech…“ Man labai nesinori bėdavotis, kad kažką būčiau galėjęs sukurti, bet nesukūriau, nes neturėjau tam laiko, sąlygų ar tiesiog nedrįsau, nebūdamas tos srities profesionalas. Man iš principo visada įdomu imtis to, ko niekada nesu daręs, ir patirti dalykus pirmą kartą.

Taip pat skaitykite:

25-oji J. Tumo-Vaižganto premija skirta poetui V. Braziūnui

Tyrėja L. Citavičiūtė: Biblija yra svarbiausias L. Rėzos darbas Prūsijos lietuviams

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

O kalbant apie distancijas, tai kartais meno kūrinys man primena medį, kuris pačioje pradžioje tėra gležnas daigelis, niekuo nesiskiriantis nuo žolės. „Gustonių“ projektas, kuris tęsiasi jau daugiau nei 20 metų, kažkada taip pat prasidėjo nuo pasivaikščiojimo po kaimą su videokamera vieną pavasario rytą. Kadangi ėmiausi rašymo vėliau, kiti projektai galbūt atrodo labiau užaugę, sudėtingesni, nes tiesiog prasidėjo anksčiau. Nežinau, kur mane nuves pažintis su rašymu ir ką ji atneš ateityje.

Knygos pavadinimas „Diseris“ nurodo į buitišką, žargonišką disertacijos santrumpą. Kartais tai gali nuskambėti pašaipiai, kartais – lengvabūdiškai. Pats rašai, jog „rašymo problema ta, kad neįmanoma ir gyventi, ir rašyti vienu metu. Tam, kad rašytum, kažkuria prasme turi būti pusiau miręs“. Kaip manai, kodėl kartais esame linkę save įstumti į tokias situacijas, procesus ir avantiūras, kuriose tarsi „atimame sau gyvenimą“, kur sunku išlaikyti pradinę idealizuotą tokių veiklų ir savęs jose mitologiją? Ar dėl tokių patirčių „Diseris“ čia ir liko žargonu?

Galbūt tai ne tiek buitiška, kiek insaideriška (vidinė – red. past.) santrumpa. Iš kai kurių atsiliepimų supratau, kad dalis žmonių iš tikrųjų nenuskaito, kad „diseris“ reiškia disertaciją. Galvodamas, kaip potencialiam skaitytojui knygyno lentynoje atrodo knyga „Disertacija“ ir „Diseris“, manau, kad pastarasis variantas gali sudominti labiau. Toks pavadinimas ne tik nepraranda tikslumo, bet ir sukuria daugiau prasmių. Skaitytoją, kuris supranta, kad tai nuoroda į disertaciją, „Diseris“ gali suintriguoti neformalumu.

Kaip visi mano projektai, taip ir šis buvo kūrybinė avantiūra. Dėstytojai man sakydavo, kad tai, ką rašau, yra labai įdomu, bet visiškai neaišku, kaip pavyks tokį tekstą apsiginti. Mane ne kartą perspėjo, kad taip rašydamas rizikuoju. Todėl „Diseris“, mano požiūriu, yra ne lengvabūdiškas, bet tikslus pavadinimas, parodantis neformalų mano požiūrį į doktorantūros studijas. Kita vertus, potencialiam skaitytojui, kuris neperskaito „Diserio“ reikšmės, knygos pavadinimas gali skambėti kaip egzotiškas vardas, patraukiantis neatpažįstamumu ir žadinantis smalsumą.

Žinoma, yra situacijų, į kurias esame linkę save įstumti, kad įsipareigotume kažką nuveikti. Apskritai gyvenime visą laiką, priėmę vienus pasirinkimus, netenkam kitų. Jei rašai knygą, tuo metu esi tik toje vietoje, kur rašai, ir negali būti kitur. Dažniausiai žmonės pasirenka būti kur nors kitur, tik ne rašyti. Tuomet rašymas gali atrodyti kaip prievolė ir nepasiekiamybė. Bet kai tampi sąlygiškai neįgalus ir bent jau laikinai negali būti niekur kitur, rašymas gali tapti nebe prievole, o išsigelbėjimu.

Pirmąjį „Diserio“ tekstą rašiau po kelio lūžio, būdamas sanatorijoje. Dar negalėjau vaikščioti ir tiesiog neturėjau jokios kitos išeities – tik rašyti. Man tai buvo įdomesnis pasirinkimas negu gulėti lovoje ir žiūrėti teliką. Paskutinį tekstą rašiau visiškai išsekęs po ekstremalios kelionės, kai taip pat fiziškai negalėjau veikti nieko kito. Diserio rašymas kažkuria prasme visą laiką balansuoja tarp poreikio išsakyti dalykus, institucinės prievolės ir asmeninio išsigelbėjimo būsenų.

Diseris kaip daktaro disertacija, mano požiūriu, čia įgyja ir labai talpią metaforą. Žmonės dažnai daktaro ir gydytojo pareigas vartoja kaip sinonimus, tad ir šioje knygoje vyksta savotiška gyvenimo diagnostika, aprašyta daug sveikatos sutrikimų (ir ne tik lydėjusių knygos subjektą): apendicitas, skendimas, beprotystė. Kartais atrodo, kad „daktarinis“ čia virsta farmakonišku savęs susargdinimo ir gydymo procesu. Ar rašydamas galvojai apie šią (ne)sveikatos paralelę? Knygoje pats užsimeni, kad nors Tavo, kaip rašytojo, patirtis dar kukli, šis užsiėmimas Tau jau asocijuojasi su ligoninėmis, nelaimėmis ir moraline prievarta prieš save.

Šis savęs susargdinimo ir gydymo momentas man siejasi ne tik su daktaro sąvokos ambivalentiškumu, bet ir su meno prigimtimi apskritai. Menas kaip visuomenę probleminanti, sargdinanti, o tuo pat metu gydanti substancija, man atrodo, yra viena esminių jo savybių. Menas nėra skirtas atspindėti pasaulį ar perteikti pasaulio grožį, kaip iki šiol tebemano daugelis žmonių. Tai priemonė kalbėti apie problemas, apie kurias šnekėti nėra jokių kitų būdų. Peržvelgę meno istoriją, matom, kad menas visą laiką balansuoja tarp beprotybės, ligos ir savižudybės. Jis kone pratęsia religijos misiją ir toliau ieško eucharistijos stebuklo. Vandenį bando paversti vynu, o duoną – šventa mėsa, kartu atverdamas begalines sąvokų prieštaras.

Mano feisbukas ką tik išmetė Jono Meko fotografiją su jo citata: „For an artist, to be normal is a disaster“ („Menininkui būti normaliam yra katastrofa“ – red. past.). Iki šiol manau, kad „normalus“ gyvenimas nelabai siejasi su menu. Menas tarpsta plyšiuose, kurie neišvengiamai atsiranda nuolat bandomame sunorminti gyvenime. Jis gimsta problemų gyvatynuose, normalumo tarpuose ir neišvengiamos mirties alsavime.

Kita vertus, paradoksalu, bet disertacija čia virsta ir paties gyvenimo alegorija. Visuomet turime jį rašyti, atsiskaityti atskirus skyrius, galiausiai – apsiginti. Ar pritartum tam? 

Iš tikrųjų visas disertacijos turinys vystosi per įvairius iššūkius ir mano paties pastangas dorotis su neišsprendžiamomis problemomis. Paskutinį knygos tekstą, kur dalinuosi savo asmenine akistata su mirtimi, galima perskaityti kaip savipagalbos instrukciją žmogui, patekusiam į beviltišką situaciją. Manau, kad „Diseryje“ galima įžvelgti nemažai alegorinių prasmių.

Ypač talentingai ir literatūriškai parašyta Tavo disertacija pati savaime virto savarankišku kūriniu, tad ar pats sau atsakei į klausimą, kuo meno kūrinys, kuriam šiaip ar taip ruošiesi, ieškai informacijos ir darai tyrimą, skiriasi nuo meno doktorantūros projekto? Ar skirtumai susiveda tiesiog į kitus institucinius kodeksus ir legitimavimo žodyną?

Į doktorantūros projektą ir disertacijos teksto rašymą žiūrėjau kaip į kūrybinį iššūkį, kurio pagrindiniu siekiu laikiau menininko žvilgsnio ir pozicijos įteisinimą meno doktorantūros formatu.

Tačiau, rašant disertaciją, nepavyko išvengti kompromisų: rengiau akademinį įvadą, išvadas, santrauką anglų kalba, pateikiau vaizdinę medžiagą ir viską įpakavau į ne itin patrauklų standartinį ir privalomą akademinio leidinio dizainą. Įvykdęs akademinius įsipareigojimus ir pavertęs tai leidiniu, orientuotu į išskirtinai akademinį lauką, tarsi simboliškai paverčiau disertaciją neišsipildžiusiu meno kūriniu – „Lituanica“, kuriai tiek nedaug trūko, kad pasiektų Kauną. Nors ir atsidūrė įvairių Europos universitetų bibliotekose, vargu ar kas nors į ją gilinsis. Per dešimt metų disertacija netgi spėjo pasenti dėl pasikeitusio teorinio konteksto.

Kitaip yra su „Diseriu“, nes išlaisvintas nuo akademinio balasto jis galiausiai išvydo dienos šviesą ir suskambo nauju aktualumu būtent dėl aštraus žmogiško turinio, kuris iš principo nesensta ir nėra priklausomas nuo visą laiką besikeičiančių intelektinių trendų (srovių – red. past.). Viliuosi, kad disertacijoje paslėptą potencialą man pavyko išvystyti ir išpakuoti taip, kad atneščiau jį iki tos skaitytojų dalies, kuriai jis iš tikrųjų aktualus. Ir čia įvyko tai, ko nesitikėjau: knyga ne tik pasiekė kur kas platesnį skaitytojų ratą, bet ir sukėlė rezonansą pačioje akademinėje bendruomenėje. Peržengęs institucines ribas ir įgavęs knygos pavidalą, „Diseris“ tampa kur kas aktualesnis akademiniam pasauliui nei tikrasis disertacijos tekstas akademiniu formatu.

Ir neturiu jokių iliuzijų, esu tik pakeleivis šioje žemėje. Ir mes visi niekur nuo to nepabėgsim, kad ir kaip vytume iš galvos mintis apie mirtį. Todėl, bendraudamas su žmonėmis, kurie surizikuoja tapti mano projektų dalyviais, kiek įmanoma stengiuosi vengti vertinančio žvilgsnio. 

„Diseris“ apibrėžiamas kaip autobiografinė proza. Joje iš tiesų aprašoma daug asmeniškų, neretai ir intymių išgyvenimų, santykių su aplinka, artimaisiais, pačiu savimi. Ar buvo vidinių arba artimos aplinkos cenzorių, kuriuos šis atvirumas trikdė, vertė kažko neatskleisti?

Žinoma, rašant bet kokį atviresnį tekstą, neišvengiamai kyla viešumo problema ir klausimas, kaip reikės su tuo gyventi. Neatsitiktinai pirmasis istorijoje ir iki šių dienų likęs kultinis autobiografinis Žano Žako Ruso (Jeano Jacqueso Rousseau) romanas „Išpažintis“ išvydo pasaulį tik po autoriaus mirties. Natūralu, kad daugiau ar mažiau „sveikas protas“ visada veikia kaip tam tikra savicenzūra.

Nežinau, kiek galiu savo protą vadinti sveiku, bet ir vienu, ir kitu atveju kyla tas pats klausimas. Kaip po to teks su tuo gyventi? Daugelis aprašomų patirčių susijusios su kitais žmonėmis. Ką galiu viešinti ir ko ne? Apskritai dokumentika – pagrindinis mano raiškos metodas – neišvengiamai kelia etinį klausimą, kiek galiu būti atviras, kalbėdamas apie save, neišduodamas ir neužgaudamas kitų žmonių. Kiekvieną kartą, dirbant su dokumentine medžiaga, tenka rizikuoti. Tai primena balansavimą ant įtempto lyno.

„Diserio“ atveju mano tikslas nebuvo išversti savo odos į kitą pusę, atlikti išpažintį skaitytojui ir papasakoti apie save viską, ką galėčiau. Pasakoju apie save su saiko jausmu tiek, kad atverčiau charakteringas menininko būsenos ir patiriamo laikotarpio įtampas, papasakočiau apie idėjas, reiškinius ir aktualias problemas. Nemaža dalis doktorantūros studijų metais parašyto teksto nei į disertaciją, nei į „Diserį“ nepakliuvo, tačiau jų atsisakiau ne todėl, kad save cenzūruočiau, o labiau dėl to, kad jos organiškai neįsipiešė į bendrą pasakojimo liniją. Viliuosi, kad pavyko išlaikyti balansą, nors iki šiol nesu tuo iki galo tikras.

Šis atsivėrimo gestas, man atrodo, labai sąžiningas ir jautrus bendruomenių, su kuriomis dirbi, atžvilgiu, mat daugelyje projektų (pvz., „Gustoniai“ (2001–), „Veidai“ (2008–), „Portretai“ (2005–2022), „Videostudija“ (2017–)) pasiūlymas tų bendruomenių nariams ar pavieniams asmenims tapti Tavo kūrinių dalimi paverčia Tave iš dalies nematoma ir jų atvaizdais disponuojančia galia. Toks kūrybinis metodas dažnai kritikuojamas kaip manipuliatyvus, išnaudojantis, savininkiškas. Tavo atveju esti daug gestų, kuriais sieki šią pusiausvyrą atstatyti. Neretai toks atstatymas pareikalauja žvilgsnį nukreipti į save. Taip nutinka ir dokumentiniame filme „Gustoniai Gustoniuose“ (2020), ir knygoje „Diseris“. Ar ši tarpusavio dinamika vyksta sąmoningai? Ar sieki ir save parodyti pažeidžiamą, pilną gyvenimo, veikiamą laiko?

Dirbant su skirtingais žmonėmis, man įstrigo ne kartą girdėtas klausimas: „Ką tu manyje matai? Aš supista(s) alkoholikė(as) arba narkomanė(as), aš degradavęs žmogus. Mano gyvenimas apgailėtinas ir aš niekam neįdomus ar neįdomi.“ Į tą klausimą kartais atsakydavau su teologiniu humoru, lyg staiga įgaučiau kunigėlio vaidmenį: „Nė velnio, prieš Dievulį mes visi lygūs.“ Ir nors iš principo vengiu teologinės retorikos, čia ji tiesiog labai tiksliai atspindi mano vertybines pozicijas. Suprantu, kad anksčiau ar vėliai mirsiu, ir greičiausiai teks mirti gerokai anksčiau, nei pats to panorėsiu. Bėgant laikui, artimųjų mirtys pabyra saujomis iš dangaus. Ir neturiu jokių iliuzijų, esu tik pakeleivis šioje žemėje. Ir mes visi niekur nuo to nepabėgsim, kad ir kaip vytume iš galvos mintis apie mirtį. Todėl, bendraudamas su žmonėmis, kurie surizikuoja tapti mano projektų dalyviais, kiek įmanoma stengiuosi vengti vertinančio žvilgsnio. Kiekviename žmoguje, nepaisant jo būsenos, visų pirma matau save. Todėl sąmoningai bandau kurti įvairias grįžtamojo ryšio strategijas.

Festivalis „Gustonių meno dienos“, iš kurio vėliau sukūriau dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“, buvo vienas iš tokių bandymų. „Diseris“ galbūt dar kitoks bandymas nebūti vien tik pasaulio stebėtoju, nes visi anksčiau ar vėliau atsidursime ten pat ir būsim ten nepalyginamai ilgiau, negu esame čia.

Prisiminusi Tavo dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“ (2020), pamaniau, kad jį būtų galima priskirti cinéma‑vérité žanrui, kuriame ieškoma ne tik kinematografinės tiesos, bet ir tokio intymumo lygio, kuriame betarpiškai atsispindėtų rupi kasdienybė. Jei tai būdinga dokumentinei kino formai, galbūt vérité („veritas“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia tiesą arba realybę) kaip realybės magnetą būtų galima naudoti ir kitiems Tavo projektams apibūdinti? Instaliacija-vérité, knyga-vérité ir t. t. Koks Tavo kūryboje autentikos ir fikcijos santykis? Kaip buvo, rašant disertaciją ir knygą? Nejaugi taip aiškiai ir ryškiai prisimeni palatos draugus ir daugelį kitų nutikimų?

Autentikos ir fikcijos santykis „Diseryje“ apskritai yra vienas pagrindinių knygos klausimų ir mįslių skaitytojui. Autentikos sąvoka iš esmės problemiška, nes tą patį reiškinį galima aprašyti ar pavaizduoti įvairiausiais būdais, nufilmuoti skirtingais rakursais, akcentuojant vis kitus dalykus, todėl bet kokia autentika lieka subjektyvi. Neseniai bendravau su klasės drauge, su kuria pirmose klasėse trejus metus praleidome pirmame suole. Buvau priblokštas to, kad gyvenome visiškai skirtinguose pasauliuose – mūsų prisiminimai ir to laiko būsenos beveik neturi nieko bendro. Mes tiesiog matėme ir patyrėme tą pačią realybę visiškai skirtingai, nors trejus metus sėdėjome tame pačiame suole. Ir dabar mūsų abiejų to laiko patirtys, išsakomos vienas kitam, skamba kaip visiška fikcija. Bet, po galais, mes sėdėjome tame pačiame suole. Kaip tai paaiškinti?

Visas „Diseris“ sudarytas iš procesų ir įvykių, kurie man pačiam įsirėžė į atmintį ir kažkaip paveikė. Kažkas iš skaitytojų klausė, kaip galiu taip tiksliai atsiminti aprašytus dialogus. Iš tikrųjų negaliu atgaminti daugybės dialogų, kuriuos labai norėčiau atkurti iki smulkmenų, tačiau negaliu, nes tiesiog jų neprisimenu. Bet knygos dialogai yra tie, kurie tiesiog neišlipo man iš galvos. Daugybės dalykų neatsimenam, ir visi mūsų prisiminimai apie praeitį visada labai fragmentiški, tačiau, galvodamas apie savo kūrybinę patirtį, esu linkęs manyti, kad yra dalykų, kurie tiesiog mus apsėda ir nepaleidžia, kol jų vienaip ar kitaip neišguldom į tekstą, vaizdą ar kitus formatus. Tikriausiai vérité įspūdis mano kūryboje yra dėl to, kad esu labai arti to, ką vaizduoju.

Knygoje taikliai aprašomos nepriklausomos Lietuvos (meno lauko) vystymosi aplinkybės, Tavo asmeninės patirtys. Tokie liudijimai neįkainojami, rašant Lietuvos šiuolaikinio meno istorijas, kurios kol kas sporadiškai pabirusios pokalbių ir asmeninių prisiminimų pavidalais. Pats ne viename interviu užsimeni, kad per šiuos dešimtmečius radikaliai pasikeitė žodynas, mąstymo būdai, teorijos, kuriomis remtasi, medžiagos, su kuriomis dirbta (dalies Tavo paties darbų nepavyko išsaugoti). Skaitant šias knygos dalis, susidaro įspūdis, kad vykdomas meno lauko ir asmeninio progreso monitoringas, knygoje tą vadini savirefleksija. Ką išskirtum kaip ryškiausią pokytį šiame lauke per savo veiklos jame metus, o kokį lūžį Lietuvos gyvenime? Ar visada esame pajėgūs savireflektuoti pokyčius? 

Didžiausias lūžis įvyko kartu su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, kai ėmė kurtis šiuolaikinio meno laukas, o meno sąvoka atsiskyrė nuo dailės. Per pirmą nepriklausomybės dešimtmetį Lietuvoje atsirado nauja meno rūšis, pasivijusi užsienyje vyravusius trendus (sroves – red. past.). Tai buvo šiuolaikinis menas, labiausiai orientuotas į objektą, kuris išėjo už skulptūros, tapybos ar kitų meno žanrų ribų ir buvo iš esmės tarpdiscipliniškas. Studijuojant akademijoje, visa tai atrodė kaip kultūrinė revoliucija, padėjusi pamatus naujoms vertybėms, atvėrusi gerokai platesnį akiratį ir formavusi mane kaip menininką. Tačiau vakarietiškas meno laukas tuo metu jau išgyveno objekto saulėlydį.

Artėjant 2000-iesiems, menas iš esmės dematerializavosi. Knygoje rašau apie savo būsenas, baigus VDA, kai atsidūriau visiškoje duobėje. Tam įtakos turėjo daugybė faktorių, bet vienas iš jų buvo objekto kaip meno raiškos infliacija, kuri tarsi pavertė niekais visą iki tol susikurtą simbolinį kapitalą. Baigus VDA, reikėjo vėl viską pradėti nuo nulio, nuolat permąstant prioritetus ir bandant susivokti nestabilioje ir nuolat kintančioje tikrovėje. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, tas laikotarpis atrodo kaip gaivališka disonuojanti mišrainė, pasižyminti fontanais trykštančia energija, nukreipta visomis kryptimis. Per tą laiką tik ėmiau apčiuopti savo veikimo meno lauke galimybes, orientuotas į ilgalaikius projektus, tačiau dar neturėjau aiškios vizijos, kuria kryptimi turėčiau judėti toliau. Tas laikas baigėsi globalia krize, kuri įvyko pirmojo dešimtmečio pabaigoje ir tarsi simboliškai užbaigė postmodernizmo erą.

Trečias laikotarpis neatsiejamas nuo doktorantūros studijų. Čia jau turiu gana aiškią strateginę viziją, o šį metą apibūdinčiau kaip nuosekliausią savo kūrybinėje praktikoje. Jis apima pastaruosius 15 metų. Per tą laiką postmodernus diskursas galutinai virto posthumanistiniu. Tačiau gyvename naujo karo akivaizdoje ir visiškai neaišku, kur šis laikas mus nuves, kokie lūžiai, krizės ir išbandymai mūsų laukia toliau.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas apskritai buvo labai giliai daugelio žmonių svajotas ir skausmingai lauktas. Tačiau nors nepriklausomybę pavyko atgauti, bet tai, kas vyko po to, neišvengiamai sugriovė visas iki tol veikusias paradigmas ir sukėlė neoliberalizmo cunamį, kuris tiesiog nušlavė arba suluošino daugybės žmonių gyvenimus ir likimus. Gyvenimas sovietinėje sistemoje buvo tiesiog nepakenčiamas ir žeminantis. Tačiau daugelis išmoko prie jo prisitaikyti ir tiesiog jame būti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, viskas staiga ėmė katastrofiškai greitėti ir virto nesibaigiančiu permainų rollercoasteriu (amerikietiškais kalneliais – red. past.).

Manęs neapleidžia jausmas, kad nuo 21-erių, kai grįžau į visiškai kitą Lietuvą po karinės tarnybos tolimuosiuose SSRS Rytuose, visą laiką bėgu paskui išvažiavusį traukinį, panašiai kaip „Diseryje“ plaukiu paskui tolstančią valtį. Ir kai tik ima atrodyti, kad jau beveik tą traukinį pavijau, prasideda nauja globali krizė, pandemija, karas ar dar kokia nors nesąmonė. Mes visi gyvename itin dramatiškais laikais, kai viso pasaulio, o ypač Lietuvos likimas nuolat pastatytas ant kortos. Tai nuolatinė streso būsena, kurią įmanoma reflektuoti tik tiek, kiek pajėgiame pripažinti sau visišką nežinomybę, negailestingą istorinių faktų logiką ir totalų neužtikrintumą dėl ateities. Niekas iš mūsų nežino, ką daryti su ta nežinomybe. Buvome tikri, kad karo niekada nebebus, nes XXI amžiuje pasaulio tvarką turėjo lemti sveikas protas.

Vienas iškilesnių šiuolaikybės filosofų Yuvalis Noah Harari savo knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ tvirtina, kad žmonija jau pasiekė tokį kognityvinį lygį, kai globalus karas tiesiog neįmanomas. Po keleto metų, kai išleidžiama „Homo deus. Glausta rytojaus istorija“, Rusija pradeda pilno masto karą Ukrainoje. Europos viduryje vėl prasideda skerdynės. Paaiškėja, kad visas mūsų à la progresyvus pasaulis ir visa civilizacija niekuo nesiskiria nuo smėlio dėžės, kur agresyvus vaikas, pasičiupęs plytgalį, daužo kitą, o visi kiti vaikai smėlio dėžėje trypčioja ir nieko nedaro, nes bijo gauti į galvą, mat jų šeimose juos kitaip auklėjo ir skiepijo kitas vertybes. Ir nors Y. N. Harari labai įtikinamai analizuoja daugelį žmogiškosios civilizacijos reiškinių ir kuria labai realistiškas prognozes, nepavyksta tikėti jo logiškais argumentais, nes iš esmės jis suklydo esminiu klausimu. Tai, kas kažkada vykdavo smėlio dėžėje, dabar vyksta aukščiausiu geopolitiniu lygiu.

Skaitydama knygą, žymėjausi nepaprastai gražiai ir talpiai išreikštas mintis, parinktas metaforas. Pavyzdžiui, „lyguma sušiaušta arimų“, „kelionė po kito veidą lyg trumpalaikis meilės nuotykis“. Paprastai Tavo kūryboje tyla pasitelkiama kaip iškalbingesnė komunikacijos forma, bet kaip yra su kalba, kiek ji Tau svarbi kūryboje? Ar tai lengvai pasiduodantis įrankis? Kas Tau pačiam yra geras rašymas, kur ir kokių pavyzdžių ieškai, norėdamas įsikvėpti?

Tiesą pasakius, visą gyvenimą turėjau problemų su kalba. Esu tas, kuris kritinėse situacijose nuolatos ieško žodžių kišenėse ir dažnai juos randa pavėluotai. Nuo pat savo kūrybinės praktikos pradžios metodiškai bandžiau apeiti kalbinį neįgalumą. Sugalvojau būti tapytoju, nes atrodė, kad tapytojas kalba paveikslais, o žodžiai jam nėra tokie reikalingi. Ir nors galiausiai susiklostė taip, kad paveikslų šiuo metu netapau, visą mano kūrybą galima suvokti kaip nesibaigiančias santykio su kalba paieškas, kartais privedančias iki gana radikalių formų. Tai nebylūs interviu mano videoportretų serijose ar du mėnesius trukęs nekalbėjimo projektas. Kartais mane persekioja jausmas, kad gimiau su užspausta gerkle. Man iki šiol yra iššūkis ir stresas kalbėti viešai, kurį sąmoningai priimu ir dažnai tai darau, nes tai vienintelis būdas tą stresą įveikti. Tuo metu atrandi, kad viena minutė tylos, žvelgiant į kito žmogaus veidą, gali būti iškalbingesnė nei valanda kalbinio pasakojimo.

Kita vertus, nuo pat mažų dienų kalba mane traukė kaip nepaaiškinama magija. Labai anksti išmokau skaityti ir su knyga praleidau nemažą dalį gyvenimo. Perskaičiau daugybę įvairiausios literatūros, kurią bandžiau išjausti, apmąstyti, kurti savo išvadas ir prasmines jungtis. Visa ta literatūra dabar veikia kaip ypatinga kultūrinė patirtis. Ir nors niekada nesvajojau tapti rašytoju, literatūra man suteikė tam tikrą kalbos skonio nuovoką, o ilgainiui ėmiau nujausti, kaip pats norėčiau rašyti. Ta nuovoka labai asmeniška ir subjektyvi. Tiesiog negaliu skaityti daugelio klasikais pripažintų literatūros autorių, apie kuriuos vienareikšmiškai tvirtinama, kad jie genialiai rašė. Jaučiu simpatiją lakoniškumui ir neišgydomą alergiją grafomanijai ir mėgavimuisi retorika bet kokiuose tekstuose, nepaisant to, kad daugelis profesionalų laikosi nuomonės, jog tie tekstai labai geri ir puikiai parašyti. Tačiau suprantu, kad jie veikia kitus žmones, subtiliai užgaudami jų vidines stygas.

Todėl galėčiau sakyti, kad geras rašymas yra tai, kas pasiekia adresatą, į kurį jis nukreiptas. Mano krikšto mama mane pasveikino su išleistu „Diseriu“ ir pasakė: „Žinai, ten pas tave labai jau filosofiškai viskas, jau taip filosofiškai, kad aš net neperskaičiau, man ten jau per sudėtinga suprast…“ Ir ji tai pasakė visiškai nuoširdžiai, su meile ir atvira širdim, ir aš ją labai myliu už tai. Kažkas perskaitė „Diserį“, ir tai pasirodė geriausia kada nors skaityta knyga. Vadinasi, tekstas suveikė kaip laiškas, skirtas tam konkrečiam žmogui. Man atrodo, svarbu, kad tekstas pasiektų savo skaitytoją. Galbūt tai ir yra vienas galimų gero teksto apibūdinimų.

Knygoje pasikartoja aprašoma poparodinė būsena, kai studija apjaukta, o mintys sumišusios. Kaip apibūdintum poknyginę būseną: ar ji panaši, o gal kaip tik atsirado daugiau vidinės erdvės?

Jausmas, kai ateini į savo knygos pristatymą, yra nepalyginamas su parodų atidarymo patirtimi. Paprastai būna taip, kad parodą instaliuoti reikia greitai, nes iki tol turi laukti, kol atsilaisvins erdvė nuo prieš tai buvusios parodos, ir žūtbūtinės dilemos lydi iki paskutinės minutės. Parodų atidarymai dažnai praeina būsenoje, kuria jau negali mėgautis.

Knygą atiduodi spaustuvei mažiausiai prieš dvi savaites, ir tada nuo tavęs niekas nebepriklauso. Į knygos pristatymą ateini pailsėjęs, susitaikęs su nepavykimais ir netobulumais, pamiršęs apmaudą dėl pavėluotai kilusių idėjų, skaidria galva, geros nuotaikos. Ir tai yra geras jausmas. Taip pat knygą perskaičiusių žmonių reakcijos yra betarpiškesnės, nes apie knygą žmonės labiau linkę išsakyti savo nuomonę.

Menininkų bendruomenėje apskritai nepriimtina dalintis refleksijomis apie kūrybą tiesiogiai. Tai gana hermetiškas pasaulis, kurį valdo saviti niuansuoto bendravimo protokolai, o žiūrint iš šalies, jis gali atrodyti iškreiptas žmogiškųjų santykių prasme. Meno bendruomenė Lietuvoje apskritai yra miniatiūrinė, susiskirsčiusi į daugybę skirtingų grupių su skirtingais idėjiniais prioritetais ir estetinėmis orientacijomis.

Kiekviena meno paroda būna eksponuojama labai ribotą laiką. Vos tik ji „nukabinama“, nueina į istoriją ir tampa praeitimi. Lieki savotiškame vakuume, nes vėl patiri tą pačią poparodinę duobę, turi imtis kurti naują projektą ir vėl kapstytis iš dugno.

Knyga po išleidimo niekur nedingsta, ją ir toliau žmonės skaito, vis sulauki atsiliepimų. Knygą gali perskaityti gerokai platesnė auditorija negu meno bendruomenė. Ją gali perskaityti žmonės su skirtingais kultūriniais prioritetais ir manęs neapleidžia jausmas, kad bendras knygos aidas yra šiltesnis negu atidarius parodą. Knygos atgalinė grąža veikia kaip terapija, padedanti išgyventi po kiekvieno kūrinio pristatymo neišvengiamai jaučiamą tuštumą. Knyga tarsi pati suranda savo skaitytoją, kuris reaguoja betarpiškiau ir šilčiau negu dauguma meno parodų žiūrovų. Tačiau knygos rašymas suėda nepalyginamai daugiau gyvenimo nei bet kokios parodos sukūrimas.

Tekstas publikuotas žurnale „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2024 m. Nr. 1).

Susiję:

Guoda Kavaliauskaitė

7 min

„Dievų miško“ humoro kupinas R. Kmitos vertimas – S. Žadano „Duonos paliaubos“

Asta Stašaitytė

10 min

Su angelu ant peties. Pokalbis su A. Skačkausku

Ugnė Žemaitytė

4 min

Rašytojas J. E. Agualusa iš Angolos: „Jei prarandame atmintį, prarandame save“

Mindaugas Linkaitis

7 min

Romane „Robčikas“ atsiveria „vilensko“ jaunimo identiteto paieškos. Pokalbis su rašytoju B. Połońskiu