2020 12 11

Ramūnas Aušrotas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ar valstybė skatins paauglių lytinius santykius?

Ramūnas Aušrotas. Asmeninio albumo nuotrauka

Pavasarį sveikatos apsaugos ministras pasirašė įsakymą, kuriuo į kompensuojamųjų vaistų sąrašą buvo įtrauktas paauglėms skirtas ilgalaikio poveikio kontraceptinis vaistinis preparatas Levonorgestrel. Kompensuojamųjų vaistų sąraše jis atsidūrė vaistinių preparatų, skirtų gydyti nuo „būklių, sukeliančių grėsmę sveikatai“, dalyje. Taip Ezopo kalba norėta pasakyti, kad nėštumas kelia grėsmę sveikatai.

Ši žinia susilaukė neigiamos tėvams atstovaujančių organizacijų reakcijos. Ne tik todėl, kad tai pirmas kartas, kai valstybės lėšomis yra finansuojamos kontraceptinės priemonės, bet ir todėl, jog nuspręsta kompensuoti ne barjerinę ar momentinę kontracepciją, o kontraceptinę ilgalaikio poveikio sistemą (hormoninę spiralę), kuri intervencine procedūra trejiems metams įdedama į bręstančios mergaitės gimdą, kad slopintų jauno organizmo hormoninę funkciją. 

Dėl didelės preparato (nepageidaujamų reakcijų) rizikos reikalinga periodinė akušerio-ginekologo priežiūrą. Spiralės veiksmingumas, atidžiai susipažinus su preparato farmaekonominio vertinimo dokumentais, yra abejotinas, o duomenų apie ilgalaikes šio preparato pasekmes paauglėms išvis nėra (išvados padarytos remiantis vaistinio preparato vertinimu, kurį galima rasti ministerijos svetainėje). Kalbant paprastai, medicininė preparato nauda, lyginant su galima žala paauglių psichinei ir fizinei sveikatai, jų socialinei raidai bei visuomenės sveikatai apskritai, yra neįrodyta.

Kaip rodo PSO tyrimai, Lietuvoje lytiškai aktyvų mergaičių skaičius yra vienas mažiausių Europoje. Pirmi paauglių lytiniai santykiai dažniausiai turi atsitiktinį ir vienkartinį pobūdį. Todėl paauglių lytinių santykių pradžia neturėtų būti kriterijus skiriant ilgalaikę kontraceptinę priemonę. Analogiška situacija būtų, jei vieną kartą kanapių suktinę surūkiusiam paaugliui būtų nusprendžiama duoti vienkartinių švirkštų. O mergaičių populiacijos segmentas, kuriam būdingi intensyvūs lytiniai santykiai ir partnerių kaita, Lietuvoje yra nedidelis: K. Jarienės atlikto tyrimo duomenimis, merginų, kurioms buvo būdingas rizikingas seksualinis elgesys, buvo 18,4 proc. lytinius santykius pradėjusių paauglių. Dauguma jų – mergaitės iš socialinę riziką patiriančių, skurstančių šeimų. Brangaus vaistinio preparato kompensavimas iš valstybės lėšų būtų nepateisinamas biudžeto lėšų švaistymas tose situacijose, kai iš tiesų reikalingos ne medicininės, bet socialinės kompleksinės priemonės. 

Ministras teisinosi, kad sprendimas buvo skubotas. O kai kuriems LR Seimo nariams viešai suabejojus šio sprendimo pagrįstumu, LR SAM sudarė darbo grupę, skirtą įvertinti šio vaistinio preparato kompensavimo poreikį ir tikslingumą lytiškai aktyvioms 15–20 m. merginoms, kurios nariu tapau ir aš. Tiesą sakant, darbas joje buvo keistas. Nenorint matyti problemos – netvarkingų lytinių santykių – socialinio pobūdžio (būdinga mažas pajamas gaunančioms, socialinę riziką patiriančiose šeimose gyvenančioms paauglėms), buvo ignoruoti socialiniai problemos sprendimo būdai, nevertinta alternatyvių medicininių priemonių (pavyzdžiui, barjerinės kontracepcijos) galimybė. Be to, užuot diskutavus dėl vaistinio preparato kompensavimo trumpalaikės ir ilgalaikės rizikos, susijusios su preparato poveikiu vaikų psichinei ir fizinei sveikatai, socialinei raidai, visuomenės sveikatai apskritai, buvo nukrypta į techninių teisinių kompensavimo sąlygų, kurios iš esmės teisės aktais jau yra reguliuojamos, svarstymą.

Bet tai, kas mane labiausiai nustebino darbo grupėje, buvo daugumos darbo grupės narių požiūris: dėl to, kad už valstybės pinigus mergaitėms bus dedamos hormoninės spiralės, jie nematė jokios etinės ir vertybinės dilemos. Iš esmės visa vertybinė diskusija buvo suvesta į klausimą, kada ir kiek tėvai gali kontroliuoti savo vaikų seksualinį elgesį, be kita ko, tėvus raminant, kad jų vaikams šios spiralės per prievartą niekas nedės. Taip, jei rūpinsimės tik savo gyvenimo tikrove, negalvodami apie valstybės politikos veiklos padarinius ateinančioms kartoms, galime drąsiai ištarti: „Po manęs nors ir tvanas.“ Ši individualistinės etikos maksima, kurią absoliutizmo amžiuje suformulavo markizė de Pompadur, puikiai tarpsta ir XXI a. reguliuojamoje demokratijoje. Tačiau valstybė yra ne vien anoniminių individų sankaupa, ji yra ir bendruomenė, kurioje piliečiai yra pašaukti rūpintis vienas kitu (arba bendruoju gėriu).

Todėl valstybė savo piliečiams neturėtų siūlyti tokių priemonių, kurios jiems iš tiesų ne padeda, o kenkia. Valstybė neturėtų dalinti opiumo paaugliams. Be to, svarstant hormoninės spiralės, kaip nėštumo išvengimo priemonės, kompensavimo klausimą, negalima nekreipti dėmesio į tai, jog šis vaistinis preparatas sukelia gana daug nepageidaujamų reiškinių, dėl kurių ateityje galima tikėtis, kad padaugės lytiškai plintančių ligų,, negimdinių nėštumų, abortų ir jaunų mergaičių dubens ligų,, kurios gali tapti nevaisingumo priežastimi. Duomenų pakankamai nėra, todėl gali būti, kad su šiuo vaistiniu preparatu atsitiks kažkas panašaus kaip su heroinu, kuris sirupo nuo kosulio pavidalu buvo reklamuojamas kaip vaistinėje pardavinėjamas vaistas. Anksčiau (XX a. per.) jis buvo ypač populiarus, kol nebuvo sužinota apie neigiamas šio „vaisto“ savybės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Lytiškumo srityje Lietuvos pasirinkta socialinės politikos kryptis paremta ne ankstyvų lytinių santykių skatinimu, bet atsakingo požiūrio į asmens lytiškumo raišką, tėvystę ir motinystę formavimu. Ji detalizuota Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programoje, pagal kurią ankstyvi ir neatsakingi paauglių lytiniai santykiai neturi būti skatinami, kontraceptinės priemonės negali būti pateikiamos kaip šeimos planavimo metodas. Taigi siūlymas kompensuoti preparatą (hormoninę spiralę) neatitinka Lietuvos pasirinktos lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai koncepcijos ir prieštarauja šioje srityje valstybės pasirinktai socialinės politikos strategijai.

Valstybėje taip negali būti, kad lytiškumo reguliavimo srityje vienu metu yra laikomasi dviejų skirtingų pozicijų, t. y. iš vienos pusės, švietimo sektoriuje kalbama apie atsakingą tėvystę ir motinystę, nepropaguojamos kontraceptinės priemonės, o iš kitos pusės, sveikatos priežiūros sektoriuje sudaroma praktiškai neribota galimybė (taip yra pagal numatomas kompensavimo sąlygas) valstybės lėšomis įsidėti kontraceptinę spiralę ir vesti lytiškai aktyvų, įsipareigojimu ir atsakomybe neparemtą gyvenimo būdą, kurį, akivaizdu, priemonės kompensavimas tik paskatins, bet ne sumažins. Socialinės politikos požiūriu tai yra ne kas kita, kaip promiskuiteto (netvarkingo ir socialinėmis normomis nereguliuojamo seksualinio elgesio) skatinimas.

Sprendimas kompensuoti kontraceptines priemones kels klausimą dėl socialinės politikos suderinamumo tarp švietimo sektoriuje įdiegto atsakingo požiūrio į lytinius santykius ir susilaikymo nuo jų ankstyvame amžiuje modelio ir sveikatos sektoriuje propaguojamo lytinių santykių kontrolės (šią funkciją ir atlieka minimas vaistinis preparatas) modelio. Neabejotina, kad pritarimas preparato kompensavimui bus paskata peržiūrėti pasirinktą socialinės politikos modelį ir argumentas pereiti prie lytinių santykių kontrolės modelio. Ar mes tikrai norime, kad mūsų vaikai ateityje būtų mokomi ne to, kas yra atsakinga tėvystė ir motinystė, kokia atsakomybė kyla lytinių santykių srityje (kito asmens ir pradėtos gyvybės atžvilgiu), bet kaip lytiškai santykiauti?

Gali atrodyti, kad valstybė niekaip neturi reguliuoti žmonių seksualinio elgesio ir negali jo riboti. Tokią romantinę nereguliuojamų lytinių santykių pirmykštėje visuomenėje hipotezę iškėlė vienas iš Prancūzijos Didžiosios revoliucijos tėvų Jean-Jeacques’as Rousseau. Tačiau visuomenė žmonių elgesį visada reguliavo, skyrėsi tik reguliavimo lygis. Tradiciškai, santuoka ir šeima buvo šių tų santykių reguliavimo būdas. Panašiai ir dabar, priklausomai nuo konkrečios situacijos, valstybė ir reguliuoja žmonių seksualinį elgesį, ir jį riboja (tam tikru mastu). Pvz., nustatyta, kad negalimas viešas lytinis aktas (už tai gresia administracinė atsakomybė), o asmenims, pažeidžiantiems nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę, yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Valstybė tam tikrais atvejais turi teisę ir pareigą teisės normomis reguliuoti asmenų elgesį: kai jis pažeidžia kitų asmenų teises, kai tai gali pakenkti pačiam asmeniui (pvz., įstatymai baudžia už narkotinių priemonių turėjimą ir vartojimą), taip pat, kai reikia apsaugoti nepilnametį asmenį. Kaip matyti iš baudžiamojo kodekso, valstybė ypač kruopščiai ir atsakingai reguliuoja nepilnamečių asmenų seksualinį elgesį. 

Valstybės politika lytiškumo raiškos srityje identifikuotina per klausimą. ar tam tikras reiškinys visuomenėje yra netoleruotinas, ar, atvirkščiai, toleruotinas, o gal netgi skatintinas? 

Jei valstybė tam tikros lytiškumo raiškos ne tik kad netoleruoja, bet ir mato jos keliamą grėsmę (taip yra seksualinio smurto atveju), ji jį draudžia ir net kriminalizuoja. Kai kurios lytiškumo raiškos valstybė netoleruoja, bet nematydama joje didesnės grėsmės, jos nedraudžia. Taip yra su santuokine neištikimybe, kuri visuomenėje nėra toleruojama, bet reiškinys kaip toks nėra kriminalizuotas. Kai kuriose valstybėse tokia politika yra taikoma prostitucijai (pavyzdžiui, Olandijoje, kur ji yra dekriminalizuota). Socialinė politika, paremta pasyvaus toleravimo nuostata, visuomenėje pasireiškia tuo, kad tam tikras reiškinys yra legalus, bet nereguliuojamas. Taip yra su kohabitacija. Jei socialinė politika įgyja aktyvios tolerancijos bruožų, reiškinys tampa ne tik legalus, bet ir reguliuojamas. Tokia politika Lietuvoje nusistovėjo dėl nėštumo nutraukimo. Valstybė socialinės politikos priemonėmis gali tam tikrą reiškinį skatinti: netiesiogiai arba aktyviais veiksmais. Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimas atspindėjo netiesioginio skatinimo politiką. Tiesioginis skatinimas pasireiškia aktyviais valstybės veiksmais. Pavyzdžiui, per būsto įsigijimo ir kitas lengvatas yra skatinamas gimstamumas.

Paauglių lytiniai santykiai pagal dabartinę socialinę politiką (paremtą susilaikymu nuo lytinių santykių ankstyvame amžiuje) šioje klasifikacijoje patenka į pasyvios netolerancijos modelį. Jei bus priimtas sprendimas valstybės lėšomis kompensuoti hormoninę spiralę paaugliams, tai reikš perėjimą prie pasyviu reiškinio skatinimu paremto socialinio modelio.

Taip bus net ir tuo atveju, jei į kompensavimo sąlygas bus įrašytas reikalavimas, kad medikas negalėtų skatinti kontracepcijos naudojimo.. Socialinės politikos požiūriu, bet kokios formos kontracepcijos prieinamumo valstybės lėšomis didinimas yra laikytinas ne kuo kita kaip kontracepcijos naudojimo skatinimu. 

Meškos paslaugą neabejotinai suvaidins ir tai, kad sveikatos priežiūra Lietuvoje yra paremta sveikatos priežiūros įstaigos sudaromomis sutartimis su teritorine ligonių kasa dėl paslaugų finansavimo, o sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas (įstaiga ir medikas) yra vertinamas pagal tai, kaip įvykdė sutartinius įsipareigojimus. Taigi sistemoje jau iš anksto yra užprogramuotas spaudimas medikams išnaudoti skirtą finansavimą, t. y. imtis veiksmų, kad teritorinės ligonių kasos finansuojamos paslaugos būtų išnaudotos, ypač – nebūtinų – o tokios yra kontraceptinės priemonės – sveikatos priežiūros paslaugų atveju.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu