Architektas R. Palekas: pastatų fasadai – tik ledkalnio viršūnėlės, paslaptys slypi viduje

Architektūros fondo organizuojamo „Open House Vilnius“ kontekste pristatomas Vilniaus architektūros atlasas, o jame – per dešimtį metų sukaupta projekto organizatorių, architektūros lauko profesionalų, patirtis, pateikta interaktyviai, šiuolaikiškai ir siekiant vilniečiams bei miesto svečiams padėti pažinti architektūrą.

Šia proga pokalbis su architektu R. Paleku – apie jo santykį su Architektūros fondu, atidų žvilgsnį į aplinką, miestą kaip prisiminimą ir tai, ko jis palinkėtų sostinei per ateinančius dešimtį metų.

Prie Architektūros fondo istorijos radau jūsų pavardę kaip vieno iš įkūrėjų. Buvo 2004-ieji. Ar prisimenate, koks buvo jūsų asmeninis impulsas prisidėti prie šios organizacijos įkūrimo? Ką tuo metu jautėte, ką norėjote keisti ar sukurti?

Anuomet Audrius Ambrasas ėmėsi architektūrinės parodos organizavimo ir netrukus keliems kolegoms, taip pat ir man, pasiūlė susirinkti. Pradėjome galvoti, kaip turėtų vykti ta paroda. Gal antro susitikimo metu sutarėme, kad reikėtų ne rengti šią parodą sau, architektams, o išeiti iš uždaros terpės. Norėjome pabandyti padaryti parodą žmonėms, bendramiestiečiams.

Kaip tik tada visai neseniai buvo pastatyta požeminė automobilių stovėjimo aikštelė po Gedimino prospektu. Supratome, kad rengdami parodą ten galime priartėti prie savo bendrapiliečių. Tikslas buvo pasiekti tuos, kurie šiaip neitų į architektūros parodą, bet nejučia stabtelėtų, užtruktų ir pradėtų mąstyti. Tai buvo pirmoji paroda „Žvilgsnis į save“, galiausiai tapusi tradicine, vykstančia kas dvejus metus.

Pats fondo įkūrimas buvo gana praktiškas ir paprastas dalykas – reikėjo pritraukti rėmėjų, sukurti sąlygas tokiai parodai, kokią įsivaizdavome, įvykti. Ambrasas ir pasiūlė įkurti viešąją įstaigą, kuri tai organizuotų, turėtų savo veiklų nuostatus ir per kurią galėtume gauti paramą. Tad Architektūros fondas atsirado kaip įrankis paprasčiau realizuoti architektūros parodą.

Taip pat skaitykite:

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Sakralizuoti „sekretai“ ne po stiklo šuke, o dvaro rūsyje

Tam tikromis aplinkybėmis daiktai gali tapti meno kūriniais: Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės kūrybos retrospektyva

Dabar su Architektūros fondu siejami įvaizdžiai, kuriantys jo paveikslą, jau pasikeitę. Daugelis įsimintinų veiklų įvyko gerokai vėliau, nei mes fondą įkūrėme. Bet ką tikrai galima užčiuopti kaip bendrumą – tiek ankstyvasis, tiek dabartinis Architektūros fondas, tiek „Open House Vilnius“ savo tikslu laiko atsivėrimą visuomenei, miestiečiams, siekia supažindinti su miesto architektūra, megzti dialogą, plėsti žinojimą.

Paminėjote Architektūros fondo ištakų vertybinę sąsają su „Open House Vilnius“ – atsivėrimą plačiajai visuomenei. Kodėl jums atrodo svarbu, kad miestietis į tokius renginius ateitų? Ką jis ten gali gauti? Kaip žmogaus suvokimas apie architektūrą keičiasi (ar tikrai keičiasi?) patenkant į tokias erdves?

Turbūt keičiasi. Viliuosi, kad keičiasi. Man regis, keičiasi pirminis ir labiausiai paplitęs įsivaizdavimas, kad architektūra yra pastatai, fasadai. Kai kas sako, nors man toks pasakymas nepatinka, kad pastatas turi papuošti miestą. Bet yra ne taip. Architektūra yra gerokai daugiau nei miesto papuošalas. Man nesvarbu, pastatas gražus ar ne. Man rūpi, ar jis mezga kontaktą, santykį, ar turi ką pasakyti, ar yra pakankamai mandagus. Pastatas kaip ir rūbas. Viršutinį mato visi, po juo – marškiniai. Ir galiausiai – apatinukai, kurie ypač svarbūs, nes turi neveržti, būti malonūs kūnui, estetiški. Jų tiesiog privalai nejausti, tačiau intymumo akimirką – pamatyti ir pasidžiaugti. Ir visus šiuos pastato sluoksnius prižiūri tas pats architektas.

Tokio renginio kaip „Open House Vilnius“ lankytojas, įprastai statinį matantis iš išorės, pamato jį iš vidaus, o tuomet supranta, kad vidus yra ne mažiau svarbus, o gal net svarbesnis nei išorė. Matant statinį iš vidaus atsiranda suvokimas apie tai, kam buvo reikalingos jo erdvės, kaip jos funkcionavo ten gyvenusiems žmonėms, atrandama istorija. Jeigu net gilesnės ar ilgesnės istorijos nėra, suprantama, kaip architektas režisavo statinį, kokie buvo jo tikslai.

Taip galima nepalyginamai giliau pažinti miestą. Miestas – kaip ledkalnis. Matome pastatų fasadus, ledkalnio viršūnėles, o visos didžiosios paslaptys, atsakymai ir intrigos yra po vandeniu.

Tų nelaimingų žmonių seniai nebėra prie Aušros Vartų, gal tik mano karta juos atsimena, bet šis sluoksnis mano asmeninėje patirtyje nugulęs giliai. Ir dabar būtent tokius Aušros Vartus matau sau prieš akis.

Šį klausimą užduodu sąmoningai. Vilniuje gyvenu nuo 2010-ųjų. Ir vis dar nesu šio miesto prisijaukinusi, tačiau „Open House Vilnius“ padeda jaustis jame saviau. Kūniškai patenkant į pastato vidų, girdint pasakojamą jo istoriją, atsiranda ir santykis su miestu. Netgi dabar eidama į pokalbį su jumis žingsniavau Gedimino prospektu ir atsiminiau pastatus, kuriuos lankiau „Open House Vilnius“ metu. Sąmonė veikia kitaip. Ir tuomet atsiminiau jūsų frazę, kad miestas yra prisiminimas.

Prisiminimui reikia įvykusių patirčių. Nesu augęs Vilniuje, man jis buvo savotiška paslaptis. Kartais apsilankydavome su tėvais, jaučiau šiam miestui pagarbą.

Dar prieš architektūros studijas važiuodavau studijuoti į sekmadieninius piešimo kursus. Turėdavau naktiniu autobusu pervažiuoti visą Lietuvą, anksti ryte, dar tamsoje, išlipdavau stotyje. 1979-ieji, gūdus sovietmetis. Eidamas iš stoties pro Aušros Vartus pasiekdavau piešimo katedrą. Žengiant pro vartus atsiverdavo skaudus vaizdas: ant medinių kaladėlių sėdėdavo suluošinti žmonės, prašantys išmaldos. Nuo ten sėdinčių žmonių į šaltį kildavo garai, o aplink kaupėsi rūkas. Senamiestis anuomet buvo visiškai nušiuręs.

Tai – mano pirmieji emociniai, jausminiai priminimai apie Vilnių. Pamažu miestas įsivietino per asmenines patirtis. Tų nelaimingų žmonių seniai nebėra prie Aušros Vartų, gal tik mano karta juos atsimena, bet šis sluoksnis mano asmeninėje patirtyje nugulęs giliai. Ir dabar būtent tokius Aušros Vartus matau sau prieš akis.

Savotiškai įdomu, kad net prie paties negražiausio pastato – o šiuo atveju skaudaus vaizdo – gali sukurti širdžiai artimą prisiminimą. Juk susitinkame, įsimylime, užmezgame artimus ryšius, ar įvyksta kiti mums svarbūs dalykai gatvėse, skveruose, pastatuose, auditorijose, parkuose, visai neypatinguose. Jeigu ten sutikai širdžiai mielą žmogų – visuomet tą vietą ar statinį prisiminsi.

Iš jūsų pasakojimo galima jausti, kad į miestą ir architektūrą žvelgiate matydamas istorijas, pasakojimus, sluoksnius, emocijas. Ir kuriate, atrodo, atsižvelgdamas į artimiausią aplinką.

Nemoku kitaip mąstyti – tik kurdamas santykį su aplinka. Galėčiau įsivaizduoti, kad tenka kurti gyvenamąjį namą, kad ir kokį paprastą daugiabutį, jo idėją, be jokios aplinkos. Kaip atrodytų šis procesas? Kuriant abstrakčioje aplinkoje tektų eliminuoti labai svarbius žmogui dalykus. Pavyzdžiui, negalėtume klausti, kurioje vietoje kyla ir leidžiasi saulė; ar už lango – didžiulis gatvės triukšmas, ar spengianti tyla; medis, kurį norėsis matyti, auga greta ar ne; kokias gatves ir kiemus reikia praeiti einant namo.

Negalvojant apie pastatą supančią aplinką lieka tik teorinis tyrimas. Galima būtų projektuoti pastato vidų, galvoti apie erdvių santykius viduje, bet man visuomet įdomūs santykiai su išoriniu pasauliu.

Viename pokalbyje esate sakęs, kad „be laiko faktoriaus neįmanoma sukurti natūraliai laimingo miesto“. Ką turėjote omenyje sakydamas „natūraliai laimingas miestas“?

Dabar matome Vilniuje ir kituose Europos augančiuose miestuose sparčiai vystomus kvartalus. Nekilnojamojo turto plėtotojai didelėse teritorijose bando sukurti naujus miestus. Kaip simuliakrus. Stengiamasi kurti su visa funkcine ir kompozicine įvairove: gatvėmis, parduotuvėmis, paslaugomis, darbo, viešosiomis erdvėmis. Siekiama pelno, nes tokia yra verslo logika. Nepasiteisinę dalykai griaunami, perdaromi. Toks naujas miestas statomas 5 ar 10 metų. Ir čia svarbus yra laiko faktorius.

Palyginkime su miestu, kuris keitėsi ir augo ne penkerius, o 500 metų. Gal net 1000 metų. Ir palygindami suprasime, kad imituojama įvairovė niekada nebus natūrali. Tai – sukurta dirbtinė įvairovė. Natūraliai įvairovei reikalingas laikas. Visi mus žavintys senieji miestai – pavyzdžiui, Italijoje – giliai savyje turi besiklojančius sluoksnius laiko tėkmėje.

Norėčiau grįžti prie Vilniaus. Jis irgi savyje talpina sluoksnius. Ir dar – tie sluoksniai skausmingi. Vilnius kito ne per natūralius miesto evoliucinius, o per revoliucinius procesus. Revoliucinius plačiąja prasme: per konfliktus, per netektis, per drastiškas priešpriešas. Viso to atspindžių esti šiame mieste.

„Open House Vilnius“ padeda ne tik pažinti architektūrą, pastatus ar jų interjerus, bet ir susimąstyti apie ten buvusius žmones. Juk puikiausių XX a. pirmosios pusės pastatų Gedimino prospekte autoriai – Lenkijos architektai. To paties laikmečio statytojai ir savininkai – žydų kilmės žmonės. Pasakojimo metu išgirstama mecenato, turtingo, šviesaus žmogaus pavardė. Ir nors tiesiogiai architektūros savaitgalis nėra istorijos pamoka, per kurią sužinoma apie Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytus nusikaltimus, tačiau klausydamas supranti, kad to žmogaus, kuris kūrė Vilniui, mieste nebėra. Nebėra jo vaikų ir anūkų, nebėra didžiulės miesto dalies ir kultūros. Įvyko trūkis. Per tokį pasakojimą supranti miesto netektis ir tuštumas.

Ir štai dabar jaučiuosi užkabinęs liūdnąją „natūraliai laimingo miesto“ gaidą, bet juk šios priešybės – neganda ir laimė – sunkiai viena be kitos įsivaizduojamos. Reikia patirti vieną, kad pajaustumei kitą. Ir atvirkščiai.

Ko jūs tikėtumės iš sostinės? Kaip įsivaizduojate Vilnių po dešimties metų? Kokį pokytį norėtumėte užprogramuoti?

Dešimties metų tarpas – trumpas laikas miesto gyvenime, bet Vilnius kintantis ir dinamiškas darinys. Prieš 10 metų jau kalbėjome apie upės atvėrimą vilniečiams. Anuomet Neris ir jos aplinka nebuvo maloni ir kviečianti, miestiečiai upės nepastebėjo kaip priimtinos erdvės, pakrantės buvo apleistos ir nepatrauklios būti. Bet dabar padėtis visiškai pasikeitusi – ateina pirmosios šiltos dienos pavasarį, ir upės pakrantės prisipildo žmonių. Didžioji pieva prie Baltojo tilto gyva kaip niekada. Dargi – Naujamiesčio gatvių humanizavimą laikau geru, nors gal dar ir ne visų miestiečių suprastu ar priimtu pokyčiu.

Šis projektas – bandymas žmoginti Vilniaus gatves, švelninant greičio skirtumus tarp judančiųjų greta. Palei vitrinas atsiranda patogių ir jaukių erdvių pėstiesiems. Šalia dviratininkai. Automobilių stovėjimo ruožai veikia kaip apsauga, o štai mašinos juda viena juosta, lėtai, tarsi sakydamos – ne mes čia svarbiausios.

Man regis, kad šie pokyčiai turėtų tęstis. Palinkėčiau Vilniui jaukėjimo, o jaukumas atsiranda kuriant mažesnes ir lėtesnes erdves. Reikėtų atsargiai plėstis į plotį ir kuo labiau bandyti kokybiškai tankintis miesto viduje, atnaujinti esamus pastatus. Atnaujinti ir tuos pastatus, kurie nėra saugotinų sąrašuose.

Kaip ir sakiau – net pats negražiausias pastatas žmonėms kelia sentimentų. Jeigu jis stovi čia pastaruosius 20 metų, vienos kartos laikas jau apsisuko, ir dalis bendramiestiečių yra jį prisijaukinę. Profesionaliai ir su meile pasižiūrėjus į šį objektą, galbūt galima jį maloniai prikelti naujam gyvenimui?

Projektas „Nekasdienė kultūra – kasdienybės įžvalgoms“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 20 tūkst. eurų.

Susiję:

Urtė Karaliūtė

5 min

Architektas R. Palekas: kokybiška architektūra mieste turi kurti naujas galimybes

Lieuvos Respublikos ambasada pre Šventojo Sosto ir Maltos ordinui

< 1 min

Lietuvos dizaineriai ir architektai kūrė parodą „Pétros ení” Šv. Petro bazilikoje

Giedrė Gedeikytė

5 min

Architektūros tyrėja E. Bazaraitė: šiuolaikinės kapinės primena automobilių stovėjimo aikšteles

Bernardinai.lt

5 min

Kauno metų architektas apie kultūringą architektūrą: jei yra lėtas maistas, gali būti ir lėta architektūra