Tam tikromis aplinkybėmis daiktai gali tapti meno kūriniais: Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės kūrybos retrospektyva

Liepos 24 d. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta lietuvių menininkės AURELIJOS MAKNYTĖS personalinė paroda „Kanalai“. Ši paroda – pirmas išsamus menininkės kūrybos pristatymas, apžvelgiantis beveik tris dešimtmečius trunkančią jos praktiką.

Spaudos konferencijoje LNDM generalinis direktorius dr. ARŪNAS GELŪNAS A. Maknytę pavadino savo kartos menininke, ženklinančia atkūrus nepriklausomybę Lietuvos meno lauke įvykusį lūžį.

„Tuo metu daugelis mūsų buvo labai sutrikę. Tai, ko mokėmės, daugeliu atvejų reikėjo išmesti per tvorą ir mokytis naujų strategijų, naujo požiūrio. Aurelija buvo ta, kuri nesutriko. Ji mokėjo labai atidžiai žvelgti į kintančią tikrovę. Jos atidumas, aistra gamtai ir biologijai, kantrybė ir talentas susiliejo į tai, ką šiandien pristatome“, – kalba jis.

„Man Aurelija Maknytė yra viena sunkiausiai apibūdinamų menininkių. Visada sutrinku, kai reikia pasakyti, kas jai būdinga. Kaskart susidūrusi su Aurelijos kūryba nustembu, nes pamatau tai, ko nesitikėjau, nors, atrodo, ją gerai pažįstu“, – pripažįsta menotyrininkė, parodos kuratorė profesorė dr. AGNĖ NARUŠYTĖ.

Kanalai, laidai ir jungtys

Paroda išdėstyta per visą galeriją – menininkės darbus galima pamatyti didžiojoje salėje, galerijos vestibiuliuose, vidiniame kiemelyje ir nuolatinėje ekspozicijoje. Pristatomi skirtingų laikotarpių A. Maknytės kūriniai, televizijos archyvai, senosios technologijos, gamtos objektai ir asmeninėje aplinkoje kaupti daiktai.

Meno istorikė, parodos kuratorė INESA BRAŠIŠKĖ pasakoja, kad parodos pavadinimo „Kanalai“ prasmės yra kelios: „Tai ir televizijos kanalai, ir bebrų kanalai, ir tarp žmonių bei skirtingų kartų nusidriekiantys ryšiai. Tad parodoje yra daug įvairių laidų ir jungčių.“

Vienas svarbiausių šių kanalų – televizija. Daugiau nei dešimtmetį A. Maknytė kaupė asmeninį televizijos archyvą: į VHS vaizdajuostes įrašė laidų ir filmų fragmentus, iš jų kūrė videodarbus, fiktyvias autobiografijas ir naujus pasakojimus. Televizija menininkei tapo ne tik vaizdų šaltiniu, bet ir kultūrinio atminimo forma.

Taip pat skaitykite:

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Sakralizuoti „sekretai“ ne po stiklo šuke, o dvaro rūsyje

Originalas ar kartotė? Caravaggio „Kristaus suėmimo“ autorystės mįslė

Svarbią vietą parodoje, kaip ir A. Maknytės kūryboje, užima šviesa. Pakeliui į galerijos didžiąją salę, pirmojo aukšto koridoriuje, įprastas apšvietimas pakeistas saulėlydžio geltonumo šviesa. Tai nuoroda į vieną pirmųjų menininkės pasirodymų užsienio parodoje, kai ji pakeitė visas vieno Hamburgo buto lemputes. Specialiai šiai parodai atkurti ir kūrinių ciklo „Šviesos terapija I–III“ fragmentai.

Kuratorės atkreipia dėmesį, kad parodos vaizdas kinta priklausomai nuo natūralios šviesos: saulėtą dieną didžiojoje salėje labiau matomi pro langus krintantys šviesos ruožai, o apsiniaukus – pačių kūrinių šviesos šaltiniai.

Kitose galerijos erdvėse rodomi ir geriau žinomi menininkės kūriniai „Tėvų kambarys“ bei „Deficitas“. Pasak A. Narušytės, juos buvo svarbu pristatyti iš naujo naujai auditorijai.

„Šie kūriniai nelabai derėjo prie pagrindinėje salėje kuriamos šviesos ir medijų erdvės, todėl padarėme invaziją į nuolatinę ekspoziciją ir kitas galerijos erdves. „Tėvų kambarys“ ir „Deficitas“ buvo pristatyti 2015 metais. Mums atrodo, kad tai buvo lyg vakar, tačiau kai rodau šiuos darbus studentams, jie žiūri nustebę – nebuvo jų matę. Todėl, manau, kūrinius verta vėl pristatyti“, – aiškina A. Narušytė.

Kai gamta patenka į galeriją

Bebrų kanalai – viena iš menininkės susidomėjimo sričių. Paauglystėje ji norėjo tapti gamtininke, vaikščiodavo po melioracijos griovius ir tyrinėdavo retas vabalų rūšis, vėliau studijavo biologiją. Ilgainiui tai peraugo į melioracijos grioviuose gyvenančių bebrų stebėjimą. Vidiniame galerijos kiemelyje eksponuojamos dvi jų dantimis skaptuotos medžio skulptūros.

Kalbėdama, kaip keičiasi santykis su darbais, kai šie iš artimos aplinkos patenka į institucines erdves, A. Maknytė prisimena prieš kelerius metus vykusią parodą „Saldus prakaitas“, kurioje buvo pakviesta parodyti bebrų kūrinius. Neapdorotų gamtos objektų į galeriją nebuvo galima įnešti, nes tokioje medienoje gali būti vabzdžių, galinčių persikelti į greta saugomą meno istorijos archyvą.

„Man pasakė, kad šiuos darbus teks atiduoti restauratoriams. Susinervinau. Galvojau, gal tada jų visai nerodyti, nes restauratoriai padarys iš jų kažkokius meno kūrinius, pakeis jų statusą – o ar bebrai to nori – nežinau. Tačiau apsidžiaugiau, kai paaiškėjo, kad jų išvaizda visiškai nepasikeis“, – pasakoja A. Maknytė.

„Čia galima įvairiai svarstyti apie institucijos santykį su gamta. Savo sodyboje, kurią įpratau vadinti „žeme“, nuo pavasario šienauju pievą, kuri yra tokio pat dydžio kaip didžioji salė. Lyg institucinė salė, atsiradusi pievoje. Taip pradedi mąstyti, kad žmogus, vos atsiradęs gamtoje, negali susilaikyti ko nors nenupjovęs – neišvengiamai pradeda ją transformuoti“, – kalba ji.

Kai daiktai tampa meno kūriniais

I. Brašiškė teigia, kad parodoje atsiskleidžia vienas svarbiausių A. Maknytės kūrybos aspektų – meno kūrinio kaip nuolatinio, nenutrūkstamo proceso samprata.

„Ne viskas visą laiką yra meno kūrinys. Turi atsirasti tam tikros aplinkybės, kuriomis daiktai gali jais tapti. Vėliau, toms aplinkybėms išnykus ir atsiradus kitoms sąlygoms, jie vėl gali grįžti į buitį ar archyvą, dar kitomis aplinkybėmis – atgimti jau kuo nors kitu“, – pasakoja kuratorė.

„Tas fiksacijos nebuvimas, nuolatinis labai gyvastingas kūrybos procesas man, kaip kuratorei, metodologine prasme buvo tiesiog neįtikėtinas. Vadinasi, ir mums reikia dirbti taip pat – negalima nieko iki galo surišti, visur reikia palikti tam tikrus kanalus“, – šypsosi I. Brašiškė.