Sakralizuoti „sekretai“ ne po stiklo šuke, o dvaro rūsyje

Pradėkime nuo terminijos paaiškinimo, ypač tiems, kurie sovietmečiu negyveno. „Sekretai“ yra X kartos vaikų lauko žaidimas ir kartu slaptas kūrybinis ritualas. Jo esmė buvo sukurti miniatiūrinį koliažą žemėje ir jį paslėpti.

Iš čia ir kilo pavadinimas „sekretai“. Tai yra rusiško žodžio „секреты“ („paslaptys“) perdirbinys. Šis žaidimas puikiai atspindi laiką, kai vaikai neturėjo išmaniųjų technologijų ir didžiąją dienos dalį leisdavo kieme, čia susigalvodami pramogų ir panaudodami vietoje rastas priemones.

Kaip tie „sekretai“ būdavo žaidžiami? Nuošalesnėje kiemo vietoje be liudininkų buvo iškasama duobutė, jos dugne suformuojamas koliažas iš blizgių saldainių popierėlių, gėlių, atvirukų, net butelių etikečių. Tuomet šis grožis būdavo prispaudžiamas stiklo šuke ir užkasamas bei apiberiamas sena žole, šapais ar lapais, kad susilietų su aplinka. Koks gi buvo šio žaidimo tikslas?

Pirma, tai buvo savotiškas pasitikėjimo testas, nes „sekretus“ rodydavo tik geriausiems ir patikimiausiems draugams. Antra, toks keistas užsiėmimas savotiškai skatino vaikų kūrybingumą ir konkurenciją, nes kiekvienas stengdavosi sukurti unikalią ir įsimenamą kompoziciją – galima sakyti, iš šiukšlių. Ir trečia, šis žaidimas turėjo tamsiąją pusę. Pavadinčiau tai „sekretų“ medžiokle. Vaikai stengdavosi rasti svetimus „sekretus“, tam ne vien pasitelkdami paprastą paiešką, bet ir bandydami išgauti informaciją iš kitų vaikų. Kaip atlygis būdavo pasitelkiami gražūs pažadai, saldainiai arba net grasinimai. Tikslas buvo rastus „sekretus“ ne vien apžiūrėti, bet ir sunaikinti. Taip vaikai pasitikrindavo tikrus ir menamus draugus.

Dabar – prie reikalo. Esu pamėgęs Trakų Vokės dvarą. Dažnai čia lankausi. Tiek pasivaikščioti po dvaro sodybos parką, tiek aplankyti dvaro rūmuose vykstančias parodas. Jos čia vyksta įvairiose erdvėse. Šįkart mano dėmesį patraukė Emilijos Šlepetytės meninis projektas „Reliktai“, eksponuojamas dvaro rūsyje nuo liepos 22 iki rugsėjo 13 dienos. Susidomėjau, nes žodis „projektas“, turint omenyje europinių lėšų grobstymą arba kolektyvinį veiklos imitavimą, man senokai tapo atgrasus. Antra vertus, žodis „reliktas“ man skamba visai mielai, juoba kad ilgainiui vis labiau su šiuo žodžiu esu tapatinamas.

Tą pajutau kasoje, kur norėjau įsigyti bilietą. Nedidelėje jaukioje patalpoje galite aptikti atskirą suvenyrų ir meninių mažmožių ekspoziciją. Turėjau puikią galimybę ją atidžiai apžiūrėti, nes darbuotoja kalbėjo su lankytoja ir į mane dėmesio nekreipė. Pokalbis užtruko, aš kantriai laukiau, kol galėsiu susimokėti. Kai galų gale buvau pastebėtas, paprašiau bilieto į parodą. Štai tada ir pasijutau reliktu, nes man paaiškino, kad bilieto kaina gali būti visa arba sumažinta. Visą kainą moka suaugusieji, o dalinę – senjorai ir neįgalūs žmonės.

Tą prakalbą lydėjo švelni pašaipa, kuri siuntė aiškų signalą: „Ko čia sekmadienį atsigrūdai, seni, tu galbūt neįgalus?!“ Gal kiek perdedu, bet bendravimo su ankstesne kliente ir manimi stilius aiškiai disonavo. Svarbiausia, kad pagaliau išsiaiškinome, jog turiu mokėti visą kainą, tai yra penkis eurus. Padėjau banknotą ant prekystalio. Nuskambėjo lakoniškas: „Ačiū!“ Aš tebestovėjau. „Ačiū!“ – pakartojo man ir mostelėjo išėjimo link. „Bilieto neduosite?“ – sumurmėjau. „Galėčiau!“ – atsakė, bet supratau, kad reliktams ir kvailiams, norintiems bilieto, reikėtų skųstis savo motinai – vilčiai.

Taip pat skaitykite:

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Tam tikromis aplinkybėmis daiktai gali tapti meno kūriniais: Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės kūrybos retrospektyva

Originalas ar kartotė? Caravaggio „Kristaus suėmimo“ autorystės mįslė

Po tokios įsimintinos pradžios nužingsniavau į rūmų menę, kur buvo kita paroda, bet joje neužtrukau, nes fotografija nebuvo mano tikslas. Juoba tos nuotraukos buvo kaip iš akies lupti tuštybių mugės lankytojų portretai. Šito „gero“ socialiniuose tinkluose ir žurnale „Žmonės“ – nors vežimu vežk. Mano tikslas buvo projektas! Todėl ryžtingai pasukau rūsio link. Jame pakeliui dar užtikau dvaro senų nuotraukų ir restauratorių radybų ekspoziciją, tarpukario moteriškų apatinių drabužių kopijų ir primityviosios tapybos apie Vilnių parodas.

Visos jos man implikavo mintį, kad už menamą bilietą smarkiai permokėjau, bet trauktis jau nebebuvo kur. Meninis projektas „Reliktai“ yra gerai paslėptas – pačioje rūsio „galiorkoje“, toliau – tik personalo patalpos ir vyrų tualetas. Štai tada man kilo asociacija su „sekretais“. Laimė, bent čia laukti nereikėjo. Tuo metu likimas man dovanojo galimybę apžiūrėti ekspoziciją vienam.

Rūsio erdvė, kuklia mano nuomone, šiai parodai (nebevartosiu žodžio „projektas“) yra idealiai tinkama vieta. Ekspoziciją sudaro mažo formato tapybos darbai ir įvairūs seno dailininkės giminės namo reliktai bei jų kompozicijos. Čia vertėtų pacituoti parodos aprašymą: „Autorė tyrinėja, kaip daiktai iš kasdienės aplinkos, atsitiktinai išlikdami ar sąmoningai išsaugomi, įkūnija mūsų ryšį su praeitimi, laiko tėkmėje iškeliavusiais žmonėmis. Su iš ankstesnių kartų išlikusiais artefaktais mus sieja iš artimųjų girdėtos ar mūsų pačių išgyventos istorijos ir prisiminimai, pripildantys objektus sentimentalios vertės. Saugodami šiuos objektus ne tik išsaugome asmeninius prisiminimus, bet ir padedame nepranykti ir kolektyvinei atminčiai, jungiančiai anksčiau gyvenusių žmonių bendras patirtis.“

Jei parodos autorė Emilija Šlepetytė neprieštarauja, matyt, taip ir yra. Juk, kai pagalvoji, kiekvienas mūsų – tiek menininkas, tiek paprastas žioplys – yra tiltas tarp praeities ir ateities. Man ypač imponuoja vieno žymiausių prezentizmo atstovų šv. Augustino mintys, kurias jis išdėstė veikale „Išpažinimai“: praeities jau nėra, ją išgyvename per atmintį, ateities dar nėra, ją išgyvename per lūkesčius, o laikas egzistuoja tik žmogaus sieloje. Realiai visi esame „sekretai“, paslėpti dabartyje tik tam, kad mus kažkas ateityje išdraskytų ir liktų tik reliktai. Arba kad taip ir liktume patikimai paslėpti ir savo sukurtą blizgučių grožį pasiliktume tik sau.

Derėtų keletą žodžių tarti apie dailininkės tapybos techniką. Mano jau minėtame parodos aprašyme rasime, kad ji: „tapo ant medžiaga dengtų ir gruntuotų medžio lentelių. Objektams tapyti maišo temperą iš prodėdės paliktų pigmentų, rastų senajame name, ir kiaušinio trynio. Daugelio objektų foną padengia imitacinio aukso folija.“ Ką gi: pagarba! Pavydėtinas pasišventimas praeitį parodyti praeityje plačiai naudota tapybos technika.

E. Šlepetytės mažieji paveikslai praeitį parodo per purviną spalvų paletę, tačiau vaizduojamų objektų svarbą ir net sakralumą jai atspindi darbų auksavimas. Tai, kuklia mano nuomone, – tarsi mėginimas stabmeldžio stabukų šutvę pavaizduoti krikščioniškose ikonose. Tas blizgesys – dar vienas „sekretų“ požymis, kai sureikšmintų šiukšlių kompozicija sakralizuojama blizgiomis saldainių folijomis. Kalbu čia be jokios paniekos, nes puikiai atsimenu, kaip mano amžinatilsį bobūnia (tėvo motina) saldainių folijas išlygindavo ir paslėpdavo tarp knygų lapų. Tie aukso ir sidabro popierėliai man primena ją labiau nei kokie nors svarbūs mūsų bendro gyvenimo įvykiai.

Stebėdamas tarp dailininkės paveikslų iškabintas įvairias aprūdijusias geležėles, plastiko lėkštę ar medinį rėmą, aš matau savo brežnevinę vaikystę. Mes neturėjome daug daiktų, daiktai tarnaudavo ilgai, jie būdavo ne išmetami, bet taisomi ir pertaisomi. O kai jau tapdavo visai nebefunkcionalūs – tapdavo žaislais ir „sekretais“. Nieku gyvu – ne šiukšlėmis! Amžizmo ir jaunimo kulto propaguojamoje dabartyje ši paroda man – kaip X kartos „reliktui“ – tikras balzamas širdžiai. Juoba daugelį vaizduojamų reliktų aš mačiau gyvai, jais naudojausi ir net nepagalvojau, kad kažkam jie taps meniniu įkvėpimu. Tokioje parodoje nereikia jaustis šiukšle, tokioje parodoje galima jaustis kaip namie.

Pabaigoje necituosiu jokios didaktinės ištraukos iš Šventojo Rašto. Šįkart norėčiau pasidalyti citata iš amžinatilsį Kęstučio Navako esė „Kur mano šiukšlė?“, publikuoto knygoje „Du lagaminai sniego“ („Tyto alba“, Vilnius, 2008 m.). Esė pasakojama, kaip mažametis poeto sūnus Gabrielius visą dieną nešiojosi mandarino žievės atplaišą, bet vakarop pametė ir paleido dūdas. Laimė, žievės atplaiša buvo surasta ir vaiko miegas išgelbėtas. O apibendrinanti citata būtų ši: „Man nereikia atkūrinėti ar perinstaliuoti vaikystės programų, jos nėra iki galo ištrintos. Juk tiek kartų sėdėjau čia pat vienas, tais atvejais, kai nauja publikacija ar nauja nuomonė, ar lietaus krumpliai stiklan būdavo paneigę tai, kuo ligi šiol tikėjau, ką tariausi turįs, ko staiga neliko, kiek kartų taip sėdėjau, beveik su ašarom kartodamas: kur mano šiukšlė?“

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad E. Šlepetytė pasidalijo savo „sekretu“ su manimi, pasijutau kaip tikras, patikimas draugas žiūrovų minioje, kurioje, tikėkimės, nepasitaikys „sekretų“ medžiotojų.