Mirtis kablelių nededa

Ir tą penktadienio vakarą, kai buvau su bičiuliais Vilniaus Lazdynuose, jis nuskambėjo: „Sergejau, senelis nekvėpuoja, ką daryti?“ Aš lėkiau iš Lazdynų į savo mažą nuomojamą butelį gimtajame Antakalnyje ir galvojau, kad iškviesta greitoji nieko nebepadarys – „mirtis kablelių nededa“, kaip tu kadaise rašei Šimonui Markišui atminti. Ji padėjo tašką. Tavo širdis sustojo tau miegant, ir greitosios medikai dar valandą mėgino priversti eiti sustojusį laikrodį. Kaip buvai neprielankus gyvenime, taip likai neprielankus ir jį palikęs – grįžti nepanorai.

Aš laukiau tos akimirkos, žinojau, kad ji ateis, nors Tavo Efraimas sakė, kad „tas, kas mirčiai nuolat moka, to ji neliečia“. Dar jis sakė, kad „viskas šiame pasaulyje yra išgalvota, viskas, tik ne mirtis“. Ką aš dabar Tave cituoju – lai Tave cituoja tie, kam Tu rašei. Tu man buvai Tėvas, o ne rašytojas – žinomas ar nelabai žinomas, priimtinas ar pastumtas kurios nors nacionalinės literatūros paraštėn, pripažintas ir užmirštas, visada svetimas tarp savų. Iš Tavęs aš mokiausi atkaklumo, neprielankumo melui, naivaus tikėjimo, kad tiesa gydo, kad Don Kichotas nugalės visus žmogaus vėjų ir audrų malūnus. Iš Tavęs išmokau duoti grąžos, o ne tylėti tada, kai tylėti yra nuodėmė. Tu to mokei mane savo elgesiu. Iš Tavęs išmokau beatodairiškai mylėti, atleisti savo priešams, dvasios ir net tavo literatūros vagims taip, kaip atleidai jiems tu.

Galvoju, kad mirtis gailestingesnė už gyvenimą tokiems žmonėms – ji tyliai pabučiuoja užmigus, o ne kankina metų metais begaline kova už principus, netikrina tavo meilės išdavystėmis, nevilioja garbe, pinigais ar partiniais postais. „Mano partija – mano rašomasis stalas“, – atsakydavai visiems – iš kairės ir iš dešinės, tavo gundytojams. Jie atsukdavo tau nugarą Lietuvoje, vėliau Izraelyje. Bet nario mokestį tu mokėjai tik baltam lapui ant tavo rašomojo stalo, kaip ir tu, atkeliavusiam iš Antakalnio, vėliau Mildos gatvės į tą mažą butuką Bat Yam Janušo Korčiako gatvėje. Tą patį, kur pernai rugsėjo mėnesį tu paskutinį kartą palikai savo autografą, kai pareikalavai nutraukti Tavo spektaklio rodymą šėtono sostinėje Maskvoje.

Tu išėjai prasidėjus šabui. Aš atlėkiau pirmas, vėliau – brolis, o po to laukėme kartu su tavimi anūkų ir proanūkių. Turėjau tave pamatyti. Maniau, kad esu tam nepasiruošęs, kad mane tai išmuš iš vėžių. Klydau. Ačiū tau už tą kelių minučių atsisveikinimą. Ir tam Bucharos žydui, įleidusiam mus su broliu į stalkerišką karalystę, kurioje tvyrojo spengianti tyla ir kurios šaltyje buvo girdėti tik meilė.

Mama. Vienintelė gyva šventoji nuodėmingųjų žemėje – „jam jau buvo sunku“, tepasakė. Ir vėl ėmė rūpintis kitais. Tik ne savimi. 

Dar kelios savaitės, ir juodu su Tėvu būtų šventę vestuvių septyniasdešimtąsias metines. Bet tokios metinės reikalingos gyviesiems. Mirusieji skaičiuoja jau kitokį laiką. 

Mirtis, kad ir kokia ji būtų gailestinga šventuoliams, nuodėminguosius verčia rūpintis banalia buitimi. 

Taip pat skaitykite:

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

„Mama, kur laidosime?“ – paklausiau. „Jonavoje, jis norėjo Jonavoje“, – atsakė išsyk. „Jonavoje, Mama, veikiančių žydų kapinių nėra. Ir nebebus“, – atsakiau.    

„Visą gyvenimą mes, Avneri, einame pas vaikus. O jie visada keliauja į priešingą nuo mūsų pusę“ – pagaliau mes visi, kad ir pavėlavę, atvažiavome teisinga kryptimi. Tą penktadienio rytą Jeruzalėje švietė skaisti saulė. Alyvų kalno kapinėse paminklai kopė Dovydo miesto sienos link, aukštyn į kalną, galbūt į dangų. Žydiškos laidotuvės ilgai netrunka – nevalia mirčiai skirti per daug garbės. 

„Didelė garbė mirti per šabą, didelė garbė būti palaidotam penktadienį, kaip to troško karalius Dovydas“, – sakė rabinas prie kapo. Kas yra garbė, galvojau, žiūrėdamas į sunkiai Jeruzalės kalno uolienoje iškastą duobę? Tos garbės neapkabinsi, su ja neaptarsi nei atslenkančio lietaus, nei literatūros kūrinio. Jos nepavaišinsi belgišku šokoladu su prancūzišku konjaku. Ta garbė yra gyvenimo abstinentė.

Bekalbant Kadiš, tarp susirinkusiųjų kojų staiga pasirodė katinas. Jis ėmė tyliai vaikštinėti – neskubėdamas, praėjo pro kapo duobę, išnyko už stovinčiųjų, po akimirkos vėl pasirodė – ar nebus čia, pagalvojau, Tėvai, tavo katė? Ta iš „Sapno apie dingusią Jeruzalę“, iš tos kitos Jeruzalės, kurios čerpėmis dengtus stogus tu sapnuodavai vaikystėje. Tos Jeruzalės, kurios stogais katės vaikštinėdavo kaip angelai, o angelai – kaip katės.

Katė-angelas, pagalvojau, atklydo Tavęs palydėti iš tos Jeruzalės, kurios vardas tik beliko, į šitą – tikrąją. Katė-angelas pranyko, gal grįžo atgal, skindamasi kelią tarp boluojančių Alyvų kalno antkapių, o gal ji lanko kitą šventuolį, kurio sapnas apie dingusią Jeruzalę, tapo mirties realybe? Mirties, kuri galbūt paniekinamai žvelgia į gyvenimą, bet negali sujaukti mano šešiasdešimt metų trukusio sapno apie Tėvą.

Po laidotuvių pirmą kartą per ketvertą metų Mama su manimi išėjo prie jūros. Ji palaimingai žiūrėjo į tolį. Galbūt tame tolyje, toje neišpasakojamoje atminties jūroje, ji vėl buvo laiminga. Aš noriu tuo tikėti. Gal vis dėlto mirtis deda ne tašką, Tėvai? Galbūt kablelį arba daugtaškį… Bet pasiginčyti su Tavimi aš galėsiu tik vėliau.

Susiję:

Sergejus Kanovičius

3 min

Tiesa gydo. Rašytoją G. Kanovičių kalbina sūnus Sergejus

Rima Kasperionytė

19 min

Kas yra Grigorijus Kanovičius?

Grigorijus Kanovičius

2 min

Grigorijus Kanovičius: „Ačiū Lietuvai“

Bernardinai.lt

8 min

Grigorijus Kanovičius. Mes visi esam išeiviai iš miestelio