Brolis Mykolas OFM Cap: Dievo planas pranoksta lakiausią fantaziją

Pastarojo kertine ašimi tarsi tampa frazė „O kodėl ne?“ Ši lengvai, su pasitikėjimu ir džiaugsmu ištariama frazė – ne kartą jo gyvenime skambėjęs atliepas priimant svarbius sprendimus.

„Gimiau Augustave, augau Suvalkuose, Lenkijoje. Augau su tėvais, dviem jaunesnėmis seserimis – Evelina ir Onute. Mūsų šeima buvo tradiciškai tikinti – buvau pakrikštytas, priėmęs Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentus, šventėme Kalėdas, Velykas. Tačiau namuose neskaitėme Biblijos, mano tėvai nepriklausė jokiai bendruomenei. Nepaisant to, tikėjimas nebuvo tabu tema“, – sakė br. Michałas, Lietuvoje dažniau vadinamas Mykolo vardu.

Būdamas 16–17 metų kartu su bendraamžių grupe vaikinas išvyko į jaunimo festivalį „Mladifest“ Medžiugorjėje. Šią išvyką šiandien brolis apibūdina kaip didelį įspūdį palikusį įvykį. Kodėl? Visų pirma todėl, kad jo metu anuomet dar paauglys pamatė visai kitokią Bažnyčią nei iki tol: gyvą, džiaugsmingą ir kupiną entuziazmo. Tai kažkas neįprasto, todėl – tiek gluminančio, bet tuo pat metu ir spalvinančio širdį atradimo džiaugsmu. „Būnant ten kilo malda – Dieve, jeigu Tu iš tikrųjų esi, daryk ką nors su mano gyvenimu! Noriu pajausti, kad esi“, – prisiminė br. Mykolas.

Dalyvaujant festivalyje, širdyje gimė troškimas nueiti išpažinties. Pašnekovas juokėsi, kad ji buvo mažų mažiausiai įdomi – anksčiau jis išpažinties eidavo retai. O tais nedažnais atvejais jis sakė nežinojęs, kaip išgyventi šį sakramentą: „Kartais man būdavo gėda pasakyti kunigui, kas nutiko vienu ar kitu atveju. Kartais išpažinties metu meluodavau. O čia tokia mintis – norėčiau eiti išpažinties! Ir ne bet kokios, o gal net viso gyvenimo! Pagalvojau – o kodėl ne?“

Šis troškimas paskatino nueiti į koplyčioje vykusią adoraciją, pasiruošti išpažinčiai. „Tai buvo man svarbus įvykis, ruošiausi jam iš širdies – ėjau išpažinties norėdamas iš tikrųjų bendrauti su Jėzumi, trokšdamas, kad jis būtų mano gyvenime“, – mintimis dalinosi pašnekovas ir pridūrė tokiu būdu tarsi žengęs pasitikėjimo žingsnį tam, kad pajaustų Dievo buvimą.

Besiviliančius, kad priėjome pašaukimo istorijos kulminaciją, teks nuliūdinti. „Išpažintis kaip išpažintis. Ką norėjau pasakyti – pasakiau“, – sakė br. Mykolas. Tikrasis lūžis įvyko po vienos–dviejų dienų einant Kryžiaus kelią. Jame dalyvavusieji turėjo šiek tiek laiko pasimelsti kalno viršuje, prie kryžiaus.

Jis sakė: „Atsiklaupiau, ir atėjo ramybė, jausmas, jog esu labai mylimas. Norėjosi, kad ši akimirka sustotų. Supratau, kad Dievas yra ir mane myli. Ši patirtis tarsi įžiebė širdyje kažką naujo. Festivalio pradžioje tik atidžiai stebėjau, kaip elgiasi kiti žmonės, o dabar tapau nebe vyksmo stebėtoju, o jo dalyviu.“

Tuo siurprizai Medžiugorjėje nesibaigė. Vieną vakarą, adoracijos metu meldžiantis už naujus pašaukimus, buvo išsakytas kvietimas atsistoti tiems, kurie jaučia, kad Dievas juos kviečia pasirinkti pašvęstąjį gyvenimą. „Tai išgirdus atėjo mintis – o kodėl ne? Galbūt ir aš galėčiau būti kunigu, vienuoliu“, – prisiminęs šypsojosi brolis kapucinas.

Visgi tąsyk atsistoti jis nedrįso: „Man buvo gėda, ten buvo daug pažįstamųjų, su kuriais atvažiavau. Pagalvojau – eina sau, nestosiu, nes bus keista! Tačiau viduje priėmiau šią maldą ir tada galbūt pirmą kartą sau pasakiau, kad norėčiau tapti kunigu, vienuoliu. Ir ši mintis nebuvo man baisi, nes – o kodėl ne?“ – juokėsi jis.

„Grįžus iš Medžiugorjės kažkas pasikeitė. Atsirado noras bendrauti su Dievu, daugiau apie Jį sužinoti. Pradėjau reguliariai melstis, skaityti Bibliją, kitas knygas… Neturėjau su kuo pasikalbėti apie tai, kas man darosi, nedalyvavau jokios bendruomenės gyvenime, tačiau daug skaičiau“, – sakė br. Mykolas.

Iki vidurinės mokyklos baigimo dar tebebuvo likę dveji metai. Tad pagrindinis dėmesys buvo skirtas mokslams. O ir popamokinė veikla anuomet buvo kruopščiai suplanuota. Reikėjo suspėti į kiokušin treniruotes, trimito pamokas muzikos mokykloje, o kur dar įvairios iniciatyvos mokykloje! Pasak jo, „nors užimtumas buvo didelis, tačiau rasdavau laiko ir dalyvauti šv. Mišiose, tapau ministrantu. Mintis tapti kunigu, vienuoliu mane tebelydėjo, bet iki galo nežinojau, kur ir kaip“.

Pašnekovas pasakojo niekada nesvarstęs tapti dieceziniu kunigu, nes aiškiai žinojo norintis gyventi vienuolinėje bendruomenėje. Jis svarstė apie tapimą vienuoliu kapucinų, karmelitų ir pijorų ordinuose. Pastarasis, beje, buvo paskutinis Bažnyčios istorijoje patvirtintas ordinas, kuris nuo kitų ordinų skiriasi tuo, jog vienuoliai jame duoda ne tris (paklusnumo, neturto ir skaistumo), o keturis įžadus (be jau trijų paminėtųjų, pasišvenčia jaunimo krikščioniškam švietimui).

„Gyvenau Suvalkuose, Pirmosios Komunijos sakramentui ruošiausi pas brolius saleziečius. Vėliau susipažinau su anuomet atvykusiais pranciškonais konventualais. Taigi, viena vertus, šiek tiek žinojau apie šv. Joną Boską, truputį – apie šv. Pranciškų. Netoli Suvalkų, Vygriuose, yra senas brolių kamaldulių vienuolynas – šių pašvęstųjų charizma taip rimtai, atsakingai tarnauti Dievui taip pat mane žavėjo. Bet, kai reikėjo nuspręsti, nebuvau tikras, ką daryti“, – sakė br. Mykolas.

Jis nusprendė važiuosiąs studijuoti į Krokuvą, į didelį miestą, kuriame bus galimybė nuvykti į skirtingus ordinus, susipažinti su jų charizma. Tada bus galima nuspręsti, ką pasirinkti. Visgi Viešpats turėjo kitokį planą. Anuomet, prieš išvažiuodamas iš Suvalkų į Krokuvą, vaikinas internete rado skelbimą apie brolių kapucinų Krokuvoje organizuojamas rekolekcijas ir nedelsdamas į jas užsiregistravo.

Tuomet jis dar nežinojo, kad ta brolių kapucinų organizuojama rekolekcijų savaitė buvo skirta apie prisijungimą prie ordino galvojantiems vyrams. Rekolekcijų metu vieną dieną netgi buvo sudaryta galimybė pasikalbėti su provincijolu, pateikti dokumentus, su prašymu tapti bendruomenės nariu. Įdomu, kad rekolekcijos vyko būtent tą savaitę, kai vyko t. Pijaus iš Petrelčinos paskelbimo šventuoju iškilmė Vatikane – ją rekolekcijų dalyviai stebėjo televizoriaus ekrane.

„Kaip jau šiek tiek užsiminiau anksčiau, neturėjau su kuo pasitarti, o ir nebandžiau niekam pasakoti apie savo troškimą tapti kunigu, vienuoliu – tai buvo tabu tema. Rekolekcijose dalyvavo apie 40 vyrų, jie drąsiai kalbėjo apie dvasingumą, maldą. Kai kurie šiose rekolekcijose dalyvavo nebe pirmą kartą. Buvo neįtikėtina vienoje vietoje sutikti tiek daug žmonių, kurie mąstė panašiai kaip aš. Anksčiau buvo lyg ir gėda kalbėti apie pašaukimą, o čia buvo gėda apie jį nekalbėti“, – juokėsi pašnekovas.

Ši patirtis jį privertė rimčiau sudvejoti turėtais ateities planais – gal planuotų pedagogikos, psichologijos studijų nepradėti, o iškart stoti į brolių kapucinų ordiną? Keletą savaičių pamąstęs, jis nusprendė daugiau nebesiblaškyti: „Paskambinau kapucinų provincijolui ir paklausiau, ar galėčiau atvykti, nes noriu tapti kapucinu. Atvykęs turėjau pokalbį, po jo gavau atsakymą, kad esu priimtas. Ir tik tuomet, kai grįžau iš Krokuvos į Suvalkus, apie tai, kad mano planai truputėlį pasikeis, pirmąkart pasakiau tėvams.“

Kaip kad galima numanyti, tėvus, kai išgirdo apie sūnaus planus, ištiko šokas. Jiems kilo daug klausimų. „Prisimenu, kad kalbėjomės su tėčiu kokias 3–4 valandas. Mama dalyvavo tik pokalbio pradžioje, paskui negalėdama sulaikyti ašarų išėjo. Galiausiai tėtis pasakė, kad nesupranta, kodėl noriu eiti šiuo keliu, bet esu tokio amžiaus, jog turiu ką nors pasirinkti, tad jis mano pasirinkimą palaikys, – prisiminė br. Mykolas. – Iš pradžių to nesupratau, bet tai, kad tėvai nesipriešino mano pasirinkimui, man suteikė laisvę. Todėl pats galėjau laisva valia spręsti dėl tolesnio kelio ir tuomet, kai, būdamas noviciate, o vėliau seminarijos trečiame kurse, susidūriau su krize.“

2002 m. postulantūrą Krokuvos provincijos brolių kapucinų ordine pradėjo 34 vyrai. Po vienų metų – dar metai noviciato, šešeri metai studijų (dveji – filosofijos ir ketveri – teologijos). 2009 m. kovo 19 d. br. Mykolas davė amžinuosius vienuolinius įžadus, gegužės mėnesį buvo įšventintas diakonu. Po sėkmingai baigtų studijų 2010-aisiais kartu su kitais penkiais broliais kapucinais buvo įšventintas kunigu.

„Iš pradžių buvau paskirtas tarnauti Šv. Augustino parapijoje, Vroclave. Tai – pati didžiausia, apie 20 000 parapijiečių turinti, parapija mūsų provincijoje. Joje darbuojasi 12 brolių. Šis skyrimas kėlė iššūkį, bet čia praleisti treji metai buvo geri, įdomūs ir suteikę daug patirties: dirbau mokykloje, parapijoje buvau atsakingas už ministrantus, vaikų jaunimo chorą, Šv. Pranciškaus jaunimo, Taizė ir jaunų suaugusiųjų, kurie dar nėra sukūrę šeimos, grupes.

Taip pat buvau atsakingas už šeimų grupę „Bažnyčios namai“, atlikau tarnystę neokatechumenato bendruomenėje, kuravau besiruošiančių Sutvirtinimo sakramentui grupę (šioje vyskupijoje Sutvirtinimo sakramentui ruošiamasi trejus metus) ir parapijoje lankiau ligonius bei senus žmones“, – pasakojo pašnekovas.

Vėliau jis buvo pakviestas dirbti kurijoje, rūpintis pašaukimų sielovada Krokuvos provincijoje. Iš pradžių pagelbėjęs šioje tarnystėje vienam iš brolių, po metų br. Mykolas perėmė jo pareigas: organizuodavo susitikimus su studentais, rekolekcijas, vykdavo į piligrimines keliones, buvo provincijos formacijos tarybos narys – padėdavo ieškoti Dievo valios svarstantiesiems apie prisijungimą prie brolių kapucinų. Tarnystės kurijoje metu pradėjo studijuoti psichologiją Ignaciškoje akademijoje Krokuvoje.

Galiausiai vieną dieną br. Mykolą pasiekė provincijolo kvietimas apsvarstyti galimybę vykti tarnystei į Lietuvą. Joje broliai norėjo atidaryti antrą kapucinų bendruomenę. „Pasvarsčiau – o kodėl ne? Buvau tam atviras, tik norėjau baigti pradėtas studijas. Provincijolas tam pritarė, juolab kad tarnystės Lietuvoje pradžioje visų pirma turėjau mokytis lietuvių kalbos. Taigi 2017-aisiais atvykęs į Lietuvą, brolių kapucinų bendruomenę Petrašiūnuose (Kaune), mokiausi kalbos ir kas dvi savaites vykdavau į Krokuvą. Buvau viena koja ten, kita – ten“, – juokiasi brolis kapucinas.

Į Lietuvą jis noriai vyko ir todėl, kad buvo nemažai apie ją skaitęs. Po to, kai kartu seminarijoje studijavęs br. Tomekas Pilchas buvo paskirtas tarnystei į Lietuvą, br. Mykolas pradėjo domėtis brolių kapucinų istorija, Bažnyčia Lietuvoje. 2008-aisiais broliams kapucinams Pažaislyje organizuojant festivalį „Dievas yra meilė“, tuo metu dar klierikas br. Mykolas atvyko prisidėti prie jo sklandaus įgyvendinimo. „Viešėjau trumpai, gal 3–4 dienas. Bet į Krokuvą grįžau su nusiteikimu, kad ateityje, jeigu reikėtų, galėčiau vykti tarnystei į Lietuvą“, – sakė jis.

Br. Mykolas sako, kad nebuvo lengva persiorientuoti – anksčiau gyvenus itin intensyviu tempu, Lietuvoje atėjo štilis: „Nieko negalėjau padaryti, nes trūko kalbos žinių. Nemokėjau lietuviškai skaityti, todėl vienas bendruomenei negalėjau aukoti Mišių, negalėjau klausyti išpažinčių… Atrodė, kad turiu nemažai idėjų, bet nieko negaliu įgyvendinti!“

Visgi laikui bėgant ėmė rastis galimybių tarnystei net ir gerai nemokant lietuvių kalbos. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai rekolekcijas jaunimui jis vedė su vertėjo pagalba. Vėliau Kauno Petrašiūnų parapijoje subūrė jaunimo bendruomenę „Gubbio“ (jos pavadinimas nurodo į miestą, kuriame šv. Pranciškus susitiko su vilku).

„Su šia jaunimo grupe planavome vykti piligrimystei į Italiją, bet atėjo pandemija ir teko apsiriboti ekskursija aplink Lietuvą. Pamenu, sėdėdavom vakarais prie laužo ir vis girdėdavau pasikartojančius žodžius – biškį ir karočia. Galvojau – kaip įdomu, ką tai reiškia? Vertimo niekur negalėjau rasti. Jaunimas sakė – ai, broli… Geriau šitų žodžių pamoksle nevartokit“, – juokėsi brolis kapucinas.

2020 m. spalio 13 d. br. Mykolas persikėlė į Jurbarko rajone Paulių kaimo buvusioje mokykloje įkurtą vienuolyną (jį broliai vienuoliai gavo kaip kompensaciją už sovietmečiu valstybės nusavintą jų turėtą nekilnojamąjį turtą). O 2021 m. liepos mėnesį buvo paskirtas gvardijonu – vienuolyno vyresniuoju.

„Broliai norėjo, kad Lietuvoje būtų antra kapucinų bendruomenė ir tarnautų kitiems, buvo parengę renovacijos projektą. Kol kas neturime galimybių jį įgyvendinti, bet vis vien norisi šią vietą atnaujinti. Anksčiau čia buvo mokykla, todėl pagrindinis tikslas jos patalpas pritaikyti taip, kad jose apsistojantiesiems būtų jauku ir malonu viešėti, kad patalpos nesiasocijuotų su mokykla“, – sakė pašnekovas.

Jis džiaugėsi galėdamas savo ir pagalbininkų darbu prisidėti prie pokyčių, kurie gana greitai leidžia įvertinti rezultatą prieš ir po. Pastaraisiais metais buvo griaunamos ir statomos sienos, kuriamos naujos erdvės, gražinama aplinka.

Žinių apie naujus pasikeitimus nekantriai laukia ir sekantieji Paulių kapucinų vienuolyno įrašus socialiniuose tinkluose. Per dvejus metus vienuolyno paskyros sekėjų skaičius nuo vos poros šimtų išaugo iki daugiau nei aštuonių tūkstančių.

Br. Mykolas juokėsi, kad kai kuriems žmonėms tai lyg serialas: „Viena vertus, žmonės laukia, kas šiandien įvyks, kas bus toliau? Kita vertus, tai būdas parodyti kasdienį brolių kapucinų gyvenimą. Bažnyčia kviečia nešti Gerąją Naujieną. Žmonės naudojasi internetu, socialiniais tinklais, matome, kad mūsų pasirinktas būdas pasiteisina – apie 90 proc. žmonių, kurie atvyksta, apie mus sužinojo iš feisbuko.“

Brolis pasakoja, kad kartą, kai lankėsi Druskininkuose, tądien nevilkėjęs abito. Prisėdus ant suoliuko prie bažnyčios, netrukus priėjo moteris ir paklausė, ar jis kartais ne iš Paulių. Tąkart juodu taip pat išsiaiškino, kad jos pirmoji pažintis su kapucinais įvyko būtent feisbuke. „Žmonės sako, kad čia, Lietuvoje, nėra pripratę bendrauti su kunigais, vienuoliais. Tai tarsi kitas pasaulis, kuris atrodo paslaptingas. Mes, kapucinai, nesame tik kontempliatyvūs, pavyzdžiui, kaip benediktinai, trapistai, kamalduliai, neatsitoliname nuo žmonių. Mūsų charizma yra kita – būti su žmonėmis ir tarp jų“, – teigė jis.

Paulių kapucinų vienuolyne tebevyksta remontas, tačiau norinčiųjų atvykti tai negąsdina. Čia moksleivių grupės atvyksta savaitgalio rekolekcijoms, vyksta vaikų ir jaunimo stovyklos, susipažinti su kapuciniškuoju dvasingumu ir ramybės ieškoti atvyksta pavienių piligrimų. Iš viso apsistoti gali 30–40 žmonių.

„Džiaugiuosi, kad galiu čia būti, tarnauti, – sako br. Mykolas. – Džiaugiuosi tuo, kaip Dievas mane veda, kad iki šiol tiek pavyko patirti. Pats niekada tokių gerų įvykių nesuplanuočiau, jie pranoksta fantaziją! Prisimenu, noviciato pabaigoje, prieš išvažiuojant į seminariją Krokuvoje, brolis sakė: ‚Jums reikia išvažiuoti į kitą miestą, kitą vienuolyną. Dabar ir ateityje bus daug pasikeitimų, bet vienas dalykas nepasikeis, tai – Jėzus.‘ Iki šiol prisimenu šį sakinį ir galiu paliudyti, kad aplinka gali pasikeisti, bet tai, kas svarbiausia – pasilieka.“

Pasak jo, buvimas broliu kapucinu leido daug apie save sužinoti – augti kaip asmenybei, auginti savo santykį su Viešpačiu, studijuoti, melstis: „Matau tai kaip didelę dovaną. Jeigu nebūčiau tapęs vienuoliu šiame ordine, tikriausiai niekada nebūčiau turėjęs tiek daug galimybių, pavyzdžiui, darbo kurijoje metu keliauti su jaunimu po Lenkiją ir Europą, vėliau nebūčiau atsikraustęs į Lietuvą, nedaryčiau to, ką darau.“

Pokalbiui besibaigiant brolis kapucinas priminė Evangelijos eilutę „Ir kiekvienas, kas paliko namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar laukus dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“ (Mt 19, 29). Pasak jo, jis jau ne kartą turėjo progos įsitikinti, kad taip iš tiesų vyksta.

Br. Mykolas džiaugiasi tebesijaučiantis savas Vroclavo parapijoje – joje liko daug draugų ir pažįstamų. Bičiulių būrys auga ir čia, Lietuvoje.

„Kartais važiuojant į vieną ar kitą Lietuvos vietą net kyla problema – su kuo susitikti? – juokiasi br. Mykolas. – O rugsėjo pabaigoje gimimo dienos proga viena šeima iš Jurbarko man padovanojo raktą nuo savo namų ir pasakė, kad esu jiems svarbus, todėl jų namai yra visada man atviri. Santykiai su kitais man yra didelė dovana.“