Brolis pranciškonas E. Jurgutis: „Pranciškonizmas – vienas iš mano akcentų“

Šventojo Pranciškaus metai dar tęsiasi, ir šioje „Rimo Piligrimo“ laidoje svečiuojasi brolis pranciškonas EDVINAS JURGUTIS.

Kalbamės su broliu Edvinu apie jo pasirinkimą priklausyti Mažesniųjų brolių ordinui. Jis pats yra kilęs iš Kretingos. Netikėtai pokalbis pasisuka apie sakramentus ir jų svarbą, apie tai, ko žmonės tiesiog nesidomėdami nežino, kad Bažnyčia neišskiria sutuoktinių, kad Ligonių patepimo sakramentas nėra paskutinis ir ar būtinas krikštas, jei tėvai ir krikštatėviai meluoja sau ir kitiems.

Kuo tau šie Šventojo Pranciškaus metai ypatingi? Kaip pajutai, kad šiemet iš tikrųjų yra Šv. Pranciškaus metai?

Kartais mes tas šventes, jubiliejus, gimtadienius, vardadienius švęsti pavargstame. Bet yra kas užsidega, kam gimsta ta ugnelė. Kasdienybėje žmonės teiraujasi: „O ar mes darysim ką nors? Ar vyks kas nors? Ar galima? O kas ten yra? Paaiškink.“

Tada grįžtame prie „paaiškink“ – kas tie atlaidai, kodėl Pranciškaus metai, ką mes čia minime. Feisbuke žmonės pamato, kad kas nors ką nors švenčia, ir sako: „O kodėl pas mus nėra? Mes juk irgi pranciškonai.“ Niekas nenori būti prastesnis.

Man smagiausia, kad šįkart pajutau pasauliečių, pasauliečių pranciškonų ir tiesiog parapijiečių susidomėjimą. Ir štai neseniai parapija važiavo į piligrimystę, į Kretingą, meldėsi, keliavo, ėjo procesijas. Mane labiausiai džiugina, kad tai jau nebėra iš viršaus nuleista Bažnyčiai daryti. Žmonės patys ieško, ir man belieka atsiliepti – tik parodyti, nukreipti. Daug nuoširdžiau, lengviau aiškinti ir kalbėti, kai tavęs klausia, o ne kai tu sakai: „Va, jeigu to nedarysi, prarasi išganymą, tu privalai.“ Visai to nereikia.

Tokia tikroji Evangelija, kai aš atsiliepiu, atsakau.

Taip pat skaitykite:

Sokalio Dievo Motinos paveikslo sugrįžimas į Bernardinų bažnyčią: iškilmės, paskaita ir altoriaus pašventinimas

Pasaulietė pranciškonė J. T. Ramonaitė apie Porciunkulės atlaidus: „Kad kuo daugiau žmonių galėtų patekti į Dangų“

Pasaulietė pranciškonė J. T. Ramonaitė OFS: „Šv. Pranciškus visus norėjo nuvesti į rojų“

Brolis pranciškonas E. Jurgutis apie jaunimo sielovadą: nereikia bijoti kalbėti atvirai ir su humoru

Porciunkulės atlaidai Kretingoje 2026: šv. Pranciškaus 800 metų jubiliejaus programa

Šv. Pranciškaus jubiliejus Kretingoje: nuo paslaptingų sausainių iki naktinių žiburių eisenos

J. Olekas apie valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimą: turėtume eiti bendrystės, solidarumo keliu

Penkiolikos kilogramų atsikratęs brolis pranciškonas E. Jurgutis: „Bėgimas yra mano karščiausia maldos forma“

Kada šv. Pranciškaus dvasia tave pagavo? Nes esi ir pranciškonas vienuolis, ir kunigas. Kiek suprantu iš kalbos – ne vilnietis.

Esu žemaitis. Kai pasakai, iš kur esi, visiems iš karto būna aišku: kadangi esu iš Kretingos, atrodo, ten užaugus neįmanoma netapti pranciškonu. Kretingoje baigiau Pranciškonų gimnaziją – visur buvo pranciškonai.

Tik šiandien, studijuodamas, daugiau suprasdamas, matau, kad net mano būdas yra labai pranciškoniškas. Daug tų dalykų jau buvo įskiepyta kasdienybėje.

Kai pradedi mokytis būti pranciškonu, daug reikia išmokti – neturto, paprastumo. Man visa tai jau buvo sava: „Čia taip turi būti, o kaip kitaip?“ Kitiems – iš Vilniaus, Kauno – šių dalykų reikia mokytis, nes pirmą kartą apie juos išgirsta iš visai kitos aplinkos.

Tai turbūt tiesiog dalis manęs. Pranciškonizmas – vienas iš mano akcentų.

Kai mokiausi Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute, kuris yra priešais Vilniaus dailės akademiją, kur buvo įsikūręs pranciškonų vienuolynas, visą laiką mačiau uždarytą Bernardinų bažnyčią ir vis pagalvodavau: „Kaip norėčiau, kad čia vėl būtų bažnyčia.“ Ir 1996 metais prasidėjo judėjimas.

Pirmasis brolis, kurį sutikau toje bažnyčioje, buvo brolis Benediktas. Nuo tada pradėjau eiti į šv. Mišias. Vėliau atsirado brolis Julius. Mano paties gyvenime tuo metu buvo didelių perversmų. Galbūt čia ir slypi pranciškonų sėkmė, nes tuo metu Šventoji Dvasia labai stipriai pašaukė žmones. Paskui dar prisijungė brolis Astijus su savo liepsningais pamokslais ir kiti broliai. O tu priklausai jau antrajai pranciškonų kartai.

Aš jau iš trečiosios kartos, kuriai visa tai padovanota: gimiau, ir viskas jau buvo lietuviškai, jau buvo litas, kiti jau savaime suprantami dalykai.

Atėjau į Bernardinus Kretingoje – mūsų bažnyčios jau buvo restauruotos. O pirmieji broliai, kaip sakiau, dar nieko neturėjo. Atėję pradėjo nuo minties „Bandykim atsiimt bažnyčią, išsineškim šiukšles, išsikuopkim“.

Taigi mano situacija jau labiau privilegijuota – aš gaunu iščiustytus altorius, veikiančius mikrofonus, garsiakalbius, apšvietimą – viskas būna sutvarkyta.

Mes visi esame truputėlį kažkieno paveikti. Kuris brolis tau padarė didžiausią įtaką ir įspūdį?

Žiūrint, apie kurį gyvenimo tarpsnį kalbame. Turbūt nėra vieno, skirtingi broliai atskleidė ir leido pamatyti skirtingus Pranciškaus bruožus. Paauglystėje didžiausią įtaką darė tuo metu Pranciškonų gimnazijoje kapelionais dirbę broliai: Paulius, Tomas, Evaldas. Jie mėgo dirbti su problemiškais, judriais, labai aktyviais ir mėgstančiais prisidirbti jaunuoliais. Jie matė didelį jų potencialą ir juos palaikė.

Bendroje aplinkoje įpranti, kad pirmūnus palaiko visi mokytojai, nes jų geri rezultatai, o ateidavo kapelionai ir sakydavo: „Tu judrus, veiklus, kažką nori veikti, aktyviai mąstai – panaudosim, važiuok.“ Tai labai įkvėpė. Kad ir kiek pridarydavome klaidų, broliai apsimesdavo, kad jų nemato.

Ir iš tiesų dabar, jau išaugęs iš tų nesąmonių, žiūri, kiek daug gerų sėklų pasėta, kiek daug gerų darbų iš to išaugo. Tas noras tarnauti, melstis, rūpintis kitais, gamta, artimu – visa tai broliai pasėjo savo pavyzdžiu ir darbais.

Viešpats tokį žmogų pašaukia ir panaudoja, kad pataikytų į tą bendruomenę, į tą būrelį, į tą burbulą. Gražu. Mane pranciškonai patraukė tuo, kad tu gali atrodyti niekam netinkamas, bet jie mano kitaip.

Vilniuje lygiai taip pat broliai Julius, Astijus, Algis paliko ryškias žymes. Ir brolio Arūno Peškaičio, kurio gyvenimas toks spalvingas – brandžiame amžiuje pasuko į pranciškonus ir kunigystę, irgi įdomi istorija.

Turbūt tuo ir gražūs pranciškonai – jie tokie skirtingi. Yra akademinių, kultūrinių brolių, yra ugningų, labiau prie meno, prie gamtos, yra sportininkų. Viešpats tokį žmogų pašaukia ir panaudoja, kad pataikytų į tą bendruomenę, į tą būrelį, į tą burbulą. Gražu. Mane pranciškonai patraukė tuo, kad tu gali atrodyti niekam netinkamas, bet jie mano kitaip.

Tavęs nespraudžia į siaurus rėmus, kad turėtum būti labai akademiškas ar pamokslininkas. Tave priima tokį, koks esi, ir sako: „Varyk, tik pakeliui dar tapk šventas.“

Iš tiesų mane priėmė, palaikė. Šiandien labai daug dirbu su jaunimu, paaugliais. Mane pagauna tie protestuojantys prieš viską, prieštaraujantys, ieškantys, norintys iškart klausti: „O gali būti kitaip? Kodėl būtinai taip?“ Aš pats buvau toks, todėl tokius vaikus labai suprantu.

Parengė Austėja Žalalytė.