Dominikonų vienuolyno prioras brolis J. M. Goštautas OP: „Prioras eina brolių priekyje, bet ne nutiestu raudonu kilimu“

Brolis Jokūbas Marija, baigęs vienuolinę formaciją ir studijas Liono katalikiškajame universitete bei Popiežiškajame krikščioniškųjų Rytų studijų institute prie Grigaliaus universiteto Romoje, 2021 m. grįžo namo ir buvo įšventintas kunigu. Jis yra pats jauniausias iš visų vienuolyno brolių kunigų (tik brolis kunigas gali būti renkamas prioru). Gražus sutapimas, kad birželio 26-oji yra brolio kunigystės šventimų diena – sukako dveji kunigystės metai. 

Broli Jokūbai Marija, sveikinu su brolių tau patikėta prioro tarnyste! Esi jauniausias vienuolyno kunigas, bet broliai pasirinko tave būti prioru – ar tai įprasta dominikonų vienuolynuose? Kaip tu priėmei šį brolių sprendimą? 

Ačiū už sveikinimus, bet labiausiai prašau melstis už mane ir brolius. Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad pagal mūsų Konstituciją prioras yra renkamas kas trejus metus. Prioru brolis gali būti išrenkamas dviem kadencijoms, vadinasi, šešeriems metams. Po to automatiškai renkamas naujas brolis. Prioro tarnystė įsivaizduojama kaip ėjimas į priekį, vedant pirmyn brolius. Bet man atrodo, kad šį įvaizdį reikėtų keisti. Be abejonės, prioras eina brolių priekyje, bet ne nutiestu raudonu kilimu – iš tikrųjų reikėtų įsivaizduoti, kad jo kelias veda per šabakštynus. Tai reiškia, kad einant kartu su kitais broliais niekuomet nebūna aišku, kur tas kelias veda. Kaip ir mūsų visų gyvenime.

Kai kalbame apie vienuolyną, bendruomenę, tai lygiai toks pats mūsų bendras gyvenimas, ir mes keliaujame ieškodami to tako. Ir, kai būnant prioru, reikia eiti priekyje, neišvengiamai patenki į šabakštynus – patiri ir savo netvirtumą, ir kelio nelygumus, ir tie, kurie su tavimi keliauja, jie taip pat mato tavo silpnumą ir netvirtumą. Aišku, gali pasitaikyti ir pabambėjimų, kur čia jis mus veda. Prioras yra einantis priekyje, bet visuomet išliekantis kartu su broliais.

Žinoma, ieškoma brolio, kuris turėtų patirties šiame kelyje. Nesakau, kad jos turiu. Bet, kai mane išrinko, broliai kapitulos rinkimų sprendimą išsiuntė provincijolui. Vakare iš jo sulaukiau skambučio. Suprantama, abejojau, ar man sutikti, priimti šią tarnystę, ir aš šią abejonę išsakiau provincijolui. Jis labai aiškiai įvardijo paprastą tiesą – kad patirties niekuomet nebus užtektinai. Esu vienas iš jauniausių vienuolyno brolių, jauniausias kaip kunigas. Tačiau provincijolas labai aiškiai pasakė, kad tai nereiškia, jog nesu tinkamas. Svarbiausias dalykas – troškimas ieškoti kelio kartu su broliais, pasitikėjimas Dievu. Provincijolas man sakė, kad, jei broliai išgirdo Viešpaties balsą išrinkti šį brolį prioru, vadinasi, reikia pasitikėti ne tik broliais, bet ir Dievu, Šventąja Dvasia, kuri kalbėjo per brolius. Tai mane sustiprino, ir aš sutikau priimti prioro tarnystę.

Iš to, ką pasakei, reikia suprasti, kad prioras eidamas priekyje pirmas nusidaužo kojas į akmenis ir susirenka spyglius paduose. 

Dažniausiai taip ir būna. Labai norėtųsi, kad tas kelias būtų tiesus, kad jis būtų aiškus. Žinoma, mes turime gaires kaip vienuolynas, kaip ordinas, kuris egzistuoja 800 metų. Turime savo gyvenimo taisykles, Konstituciją ir Regulą – tai padeda, nes žinai, į ką remtis. Turėdami pagrindines gaires ir einame į kelią, tiesiame jį, o gyvenimas parodo, kad tas kelias niekuomet nėra aiškus. 

Taip pat skaitykite:

Trakuose prasidės tradiciniai Trakinių atlaidai

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ šventė 100-metį – pirmą kartą šventė vyko visai visuomenei

Nauji kunigų paskyrimai Panevėžio vyskupijoje

Vilniuje susitiks užsienio lietuvių sielovados kunigai: dėmesys katechezei, bendruomenių telkimui ir žinių sklaidai

Šiluvoje prasideda Šilinės – dvigubo jubiliejaus ir bendrystės atlaidai

Kunigas D. A. Cabanillas IVE po 22 tarnystės metų Lietuvoje: darbas su jaunimu buvo didžiulė dovana

Nauji kunigų paskyrimai Kauno arkivyskupijoje

Nauji kunigų paskyrimai Telšių vyskupijoje

Galima daryti išvadą, kad tavo atrama prioro tarnystėje yra broliai ir Konstitucija. 

Iš tikrųjų kiekvieno vienuolio kasdieniame gyvenime atramos yra būtent tos – broliai ir Konstitucija. Aišku, nepamirštant, kad pagrindinis mūsų gyvenimo vedlys yra Dievas. Prioro tarnystė yra šioje situacijoje išlikti tuo pačiu vienuoliu, kuris remiasi tiek broliais, tiek Konstitucija, tiek Dievu. Tik jam yra patikėta atsakomybė būti bendruomenės vedliu. Kiekvienas vienuolis pats dėliojasi savo gyvenimą per Konstituciją, per santykius su broliais, per maldą Viešpačiui, o prioras tokiu pačiu principu yra atsakingas už bendruomenę, kalbėdamas su ja, kurdamas bendrystę, dialogą vienų su kitais. Nėra taip, kad prioras prižiūri brolius, jis kreipia brolių žvilgsnį į tai, ko moko amžių ordino patirtis, kuri yra išdėliota mūsų gyvenimo Reguloje ir Konstitucijoje.

Aišku, prioras yra tas, kuris meldžiasi už bendruomenę ir kviečia brolius melstis. Vienuolinis gyvenimas man nesikeičia, jis tik išsiplečia, nes aš dabar ne vienas asmeniškai kaip vienuolis turiu kurti savo gyvenimą ant tų pamatų, turiu kurti visos bendruomenės gyvenimą, padėti broliams tai daryti – padėti gilinti jų tarpusavio santykius, kurti santykį su mūsų ordino vienuoline tradicija ir santykį su Dievu.

Štai kodėl kapitula yra ne tai, kad va dabar žmonės susirinko išrinkti naują prezidentą. Netgi galėtume sakyti, kad tai yra vienas iš maldos būdų. Maldos būdas, kai bendruomenė, kreipdamasi į Dievą, kuria savo gyvenimą, savo kasdienybę, išsirenka priorą.

Apie prioro tarnystę jau išsamiai papasakojai, o dabar norisi sužinoti, kodėl sakoma, kad kapitula yra švenčiama. Iš tiesų tai yra protokolinis susirinkimas, turintis tam tikrą reglamentą, vyksta rinkimai – kur čia šventė? 

Galbūt mes neteisingai suprantame žodį „šventiškas“, nes kapitulos šventė nėra balius. Bet tai yra šventimas – tai, ką reiškia pats žodis „šventas“ – tai reiškia kitokį laiką. Kitokį laiką mūsų kasdienybėje. Ir kai broliai susirenka į kapitulą, mes ir esame pakviečiami į tą kitokį laiką. Kas tas kitoks laikas? Galbūt geriausia tai paaiškinti remiantis paties Jėzaus žodžiais, kai Jis sako: „Kur du ar trys yra susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.“ Kapitulą mes pradedame malda. Rinkiminė kapitula prasideda ne tada, kai broliai susėda aplink stalą ir pradeda spręsti reikalus. Rinkiminė kapitula prasideda Mišiomis Šventajai Dvasiai, kai į mūsų bendruomenę, į kapitulą kviečiama Šventoji Dvasia. Taigi pats kapitulos šventimas, galima sakyti, yra liturgija, kuri prasideda malda – šventosiomis Mišiomis. 

Ką mes darome kapituloje? Nėra taip, kad bandome iškelti tik kokius nors savo pastebėjimus ir mintis. Mes kiekvienas dalinamės savo patirtimi, įžvalgomis, savo bendruomenės vizija, kaip mes matome priorą, kurį norime išsirinkti. Kadangi tai yra liturgija, visuomet išlieka Šventosios Dvasios aspektas – mes Ją kviečiame, kad Ji prakalbėtų į mus, kad įkvėptų ne tik žodžius, bet ir būtent dvasią priimti sprendimą. Štai kodėl kapitula yra ne tai, kad va dabar žmonės susirinko išrinkti naują prezidentą. Netgi galėtume sakyti, kad tai yra vienas iš maldos būdų. Maldos būdas, kai bendruomenė, kreipdamasi į Dievą, kuria savo gyvenimą, savo kasdienybę, išsirenka priorą. Man atrodo, kad kuo labiau sprendimas kyla iš Šventosios Dvasios įkvėpimo, tuo lengviau tą sprendimą patiems broliams priimti. Nes Šventoji Dvasia kartais padiktuoja tokius sprendimus, kurių patys tikrai nesugalvotume.

Tai yra tarsi priminimas, kad neprisiimtumėte sau nuopelnų, jog išsirinkote gerą priorą. 

Žinoma! Nors broliai renkasi puikiai pažinodami tą, kurį renka prioru. Pagal savo santykį su tuo broliu, bet visuomet yra pasitikėjimas Dievu. Mes galime išsirinkti, mes galime dėliotis pliusus ir minusus, skirtus vienam iš kandidatų – kuo jis yra geresnis, kuo būtų mums naudingesnis, ir tada tai susidėlioję apsispręsti. Bet galiausiai pasirodo, kad ne tik pliusai ir minusai padeda priimti sprendimą, bet ir būtent įsiklausymas, kur Dievas nori mus vesti, kur jis kreipia brolių žvilgsnį.

Galima pasakyti, kad rinkiminė kapitula yra didelė nuolankumo mokykla. 

Be abejo – didelė nuolankumo mokykla tiek patiems broliams, tiek tam, kuris yra išrenkamas prioru. Man atrodo, svarbiausia, kad rinkiminės kapitulos metu nėra tokio dalyko kaip rinkiminė kampanija, ir apskritai to neturi būti. Pavyzdžiui, kai vienas iš brolių sumano save prastumti – žiūrėkit, aš jums pažadu tai ir tai, kaip dabar tvarkysimės gyvenimą, kas bus numatyta. Tai nėra Seimo ar prezidento rinkimai, tai nėra karjera. Tai visų pirma tarnystė ir atsakomybė, kurią prisiima tas brolis, kuris bus išrinktas prioru. 

Kaip sakė mūsų provincijolas, vienas iš rodiklių, kurį turi augintis prioras, – tai dvasių skyrimas, įžvalgos dovanos auginimas per maldą, per santykį su broliais, per įsiklausymą į mūsų vienuolinę tradiciją, kaip turi krypti vienas ar kitas sprendimas, į kurią pusę turi krypti bendros mūsų kasdienio gyvenimo gairės. Tai yra didžiulė atsakomybė – tai atsakomybė Dievui ir broliams. 

Bet ta atsakomybe yra dalijamasi. 

Žinoma, kad dalijamasi. Galbūt tai yra svarbiausia mūsų vienuolijoje. Mes nesame kaip abatija, vienuolynas, kur abatas turi visą įmanomą valdžią. Dominikonų ordinas yra žinomas kaip demokratijos kūrėjas. Galima sakyti, kad visa juridinė teisė, kuri egzistuoja Bažnyčioje, buvo paremta būtent dominikonų demokratine tradicija, kai kalbamasi, kai svarbiausi sprendimai bendruomenėje yra priimami brolių kapituloje. Tai ir yra šios atsakomybės dalijimasis. Aišku, prioras išlieka kaip einantis priekyje, bando kreipti kasdienį ir maldos gyvenimą, bando kreipti visus sprendimus Viešpaties šlovei, kad būtų plėtojama šventojo Dominyko mintis – kad kiekvieną paliestų Dievo žodžio dvasia, kad Dievas būtų sutinkamas kiekviename žmoguje.

Dar bestudijuodamas užsienyje „Bernardinų“ skaitytojams esi padovanojęs įdomių, aktualių savo tekstų, jaunimo organizacijos tave kviesdavosi į renginius, daug gražių dalykų nuveikei kartu su dominikonų bendruomene – ar turėsi laiko dabar jiems? 

Turime savo dvasinio vienuolinio gyvenimo gaires, bet taip pat yra ir praktinis, kasdienis gyvenimas – prioras užsiima ne tik dvasiniais reikalais, bet ir materialiniu brolių gyvenimu, ta pačia buitimi, tai yra viena iš prioro atsakomybių. Taip pat reikia rūpintis ir mūsų vienuolyno atkūrimu, atstatymu. Vis dar tebevyksta statybos, renovacijos darbai nuo pat 1993-iųjų, kai susigrąžinome vienuolyną. Per tuos trisdešimt metų kiekvienas prioras įnešė savo indėlį į vienuolyno kaip pastato, vietos atnaujinimą, plėtojimą, apmąstymą, kaip galėtume panaudoti vienuolyną pamokslauti ir bendruomenei augti. Ir, aišku – kaip jis galėtų prisidėti prie mūsų pragyvenimo.

Ačiū Dievui, kad vis atsiranda mūsų vienuolyno geradarių, globėjų, kad galime patirti dominikonų renesansą Vilniuje. Atsikūrimo ir įsitvirtinimo laikotarpiu materialinė gyvenimo pusė užima labai daug mūsų kasdienybės. Yra brolis, kuris ant savo pečių neša visą tų darbų atsakomybę. Tai ne prioras, o vienas brolis iš mūsų bendruomenės, jis labai daug dirba, atiduoda daug sveikatos ir nervų, kad šie darbai judėtų į priekį, nepaisant įvairių kliūčių, susijusių tiek su projektais, tiek jų finansavimu ir kitais dalykais.

Ši tarnystė, kurią gaunu kaip prioras, yra atsakomybė, bet man atrodo, kad man pačiam tai bus kaip malonės laikas, kuris duos galimybę sustoti, apmąstyti, daugiau dėmesio skirti broliams ir namams.

Galima sakyti, kad tokios aplinkybės verčia vienuolinę profesiją keistis į labiau pasaulietinę. 

Nemanyčiau, kad į labiau pasaulietinę. Visoje 800 metų ordino istorijoje vienuolynams kurtis, atnaujinti buvo skiriama labai daug dėmesio. Tik, aišku, tais laikais vienuolynai buvo didžiuliai, su daugybe brolių, ir šituo darbu bei atsakomybėmis buvo lengviau dalintis. O kai tokios atsakomybės tenka mažutei bendruomenei, jos ima slėgti pečius ir ypač atsakingajam broliui. Bet mes žinome, jog Dominykas nuo pat ordino įsikūrimo pradžios labai daug dėmesio skyrė būtent tam, kad broliai turėtų vietą, kurioje jaustųsi saugūs, galėtų gyventi ir dalintis tiek kasdiene duona, tiek bendryste ir maldos laiku.

Tai yra vienuolynas – mūsų gyvenimo vieta, mūsų studijų, maldos, kasdienybės vieta. Kalbama ne apie gyvenimo komfortą, bet apie tai, kad broliams užtektų svarbiausių dalykų, reikalingų bendruomenei augti, eiti pas žmones. Kad ta bendruomenė tikrai būtų tokia, kokia buvo dominikonų tradicijoje. Nuo pat ordino įsikūrimo pradžios vienuolynai būdavo vadinami šventuoju pamokslavimu. Kas tai yra? Kad vienuolynas yra būtent ta erdvė, kur broliai auga bendrystėje, kartu meldžiasi, studijuoja, bet misija visuomet išlieka ta pati – kad Dievą, kurį nešiojamės bendruomenėje, galėtume išnešti į pasaulį ir Juo dalintis.

Tai ar dažnai galėsi išeiti į pasaulį ir dalintis? 

Dar studijų metais tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje net intensyviai studijuodamas atrasdavau laiko bendrystei palaikyti ir kurti tiek su Lietuvos bendruomenėmis, su dominikoniška šeima, tiek su Lietuvos žiniasklaida. Daug gražaus laiko ir bendrystės buvo per tuos metus, taip pat ir bendradarbiavimo su jūsų dienraščiu „Bernardinai.lt“, kai tiesiog kildavo įkvėpimas pasidalinti kokia nors aktualija, kuri yra nebūtinai iš pasaulio, bet ta, kuria pats gyveni. Tai jeigu intensyvių studijų metu atsirasdavo laiko bendrystei kurti, tai ir dabar stengsiuosi. Aišku, labai daug veiklų, sumanytų ateinantiems metams, turės kurį laiką nueiti į antrą planą, nes prioras visų pirma yra namų brolis, bent jau man atrodo, kad taip turi būti. Broliai išsisklaido po pasaulį pamokslauti ir skelbti Dievo žodį, o prioras yra tas, kuris rūpinasi namais. Aišku, nepamiršdamas, kad pamokslavimo misija ir jam išlieka. Taigi, kiek turėsiu galimybių, laiko ir jėgų, stengsiuosi ir toliau kurti bendrystę su Lietuva, su Lietuvos bendruomenėmis – tiek jaunimu, tiek žiniasklaida ir, aišku, su dominikoniška šeima.

Dabar tik suėjo dveji metai, kai esu pašventintas kunigu – metai buvo labai intensyvūs. Bet taip yra visiems. Pirmieji kunigystės metai, nesvarbu, ar vienuoliui, ar vyskupijoje tarnaujančiam kunigui, yra pažymėti dideliu intensyvumu – yra daug dalinimosi, esi visų kviečiamas, visiems reikalingas, yra troškimas, kiek įmanoma, visiems atsiliepti. Tas dvejų metų kunigystės laikas buvo ypač intensyvus: buvau kviečiamas į susikaupimo savaitgalius, rekolekcijas tiek pasauliečiams, tiek pašvęstiesiems, į atlaidus parapijose – toks labai intensyvus ir viešas laikas. Galbūt būtent prioro tarnystė leis man būti  sėslesniam. Nesakyčiau, kad labai retai būdavau namuose, bet tikrai būdavo periodų, kai manęs mažai būdavo vienuolyne. Dabar šita tarnystė galbūt leis, o galiausiai ir privers mane šiek tiek apsistoti namuose, atsiras daugiau laiko kontempliacijai ir augimui pačioje bendruomenėje. Taigi ši tarnystė, kurią gaunu kaip prioras, yra atsakomybė, bet man atrodo, kad man pačiam tai bus kaip malonės laikas, kuris duos galimybę sustoti, apmąstyti, daugiau dėmesio skirti broliams ir namams.

Va toks dvejopas jausmas, su kuriuo aš priimu šitą išrinkimą.

Normalu, kad dominikonas keliauja po pasaulį ir pamokslauja. Dominykas įkūrė keliaujančių pamokslininkų ordiną, tad lyg ir labai dominikoniška nebūti namie. 

Taip, savotiškai tai yra tiesa, bet mes atsigręžiame į dominikonų vienuolinės tradicijos principus – viskas prasideda nuo kontempliacijos. Tomas Akvinietis rašė apie Dominikonų ordiną, kad mūsų tarnystė yra contemplata aliis tradere – tai reiškia nešti kitiems savo kontempliacijos vaisius, o kontempliacija prasideda, tiesiai šviesiai sakant, prisėdimu namuose, celėje, maldoje, studijose ir bendruomenėje. Nes jei nebus augimo maldoje, studijose ir bendruomeniniame gyvenime, tai tie vaisiai, kuriuos nešime į pasaulį, bus labai apdžiūvę arba neprinokę.

Jau supratome, kad slėpiningame vienuolių gyvenime yra pakankamai gyvenimiškos prozos su buities rūpesčiais, o koks yra tavo svajonių vienuolio gyvenimas, nebūtinai būnant prioru? 

Tų svajonių, koks turėtų būti tas mano vienuolinis gyvenimas, visada buvo nuo pat vienuolystės pradžios ir dar prieš įstojant į ordiną. 

Bet kas kartą tos svajonės, nesakyčiau, kad išnykdavo, bet jos keisdavosi. Galbūt būtent dabar, tapus prioru, pirmasis dalykas, apie kurį pasvajočiau, – kad vienuolyne būtų ramybės, bendrystės dvasia, kad mes kartu kurtume šią bendrystę. Kad broliai pirmiausia jaustųsi saugūs, būdami ir gyvendami kartu, galėdami skirti laiko ir maldai, ir studijoms, pamokslavimui, kad neužimtų viso laiko buitis. Net neįsivaizduoju, kaip viskas dėliosis toliau, bet galbūt mano kaip prioro tarnystė bus broliams suteikti šitą galimybę, prisiimant sau pačiam daugiau atsakomybių, kad broliai išgyventų pusiausvyrą tarp bendruomeninio gyvenimo, buities, maldos ir pamokslavimo. Atmosferą kuria pati bendruomenė, bet prioras išlieka tas, kuris kreipia, atpažįsta gaires. Aš pats esu taikus žmogus, nemėgstu konfliktų, jie man viską užblokuoja, kelia didžiulį nerimą ir vidinį susiskaldymą. Visada ieškau taikaus kelio. Dabar mano svajonė – kad broliai galėtų išgyventi tai, kas jie yra, savo vienuolystę. 

Prioras yra tarsi tėvas broliams? 

Ne. Prioras yra kaip vyresnysis brolis, kuris turi palaikyti savo brolius ir būti kai kurių dalykų amortizatoriumi.  

O kas yra tėvas – šv. Dominykas?  

 Ne – mūsų tėvas yra Dievas.

Yra labai daug talentingų žmonių, kurie yra pasiekę profesines aukštumas, ištobulinę savo talentus ir tuo dalinasi kaip dovana, puikiai suprasdami, kad tai yra ne vien jų darbo pasiekimas. Kad tai yra bendradarbiavimo tarp dovanos, kurią žmogus gauna iš Dievo, ir jo pastangų tą dovaną plėtojant rezultatas.

Visais laikais aktualus pašaukimo klausimas – ypač jaunimui. Kas aš esu? Kuo man būti? Yra įvairių pašaukimų – profesinių, šeimos, pašvęstojo gyvenimo… Ką patartum jaunam žmogui, kuris ieško savo gyvenimo kelio, prasmės? 

Nežinau, ar patarimai kam padėtų. Man atrodo, svarbus dalykas yra tai, kad pašaukimas, mintis apie gyvenimo kelią, kuri ateina mums į galvą – kad į tai sutilptų viskas, kas mes esame. Kiekvienas pašaukimas yra tikras, skirtas man tik tuomet, kai jame įžvelgiu galimybę atrasti savo pilnatvę, matau save kaip pilnatvę. Didžiausia bėda šiais laikais, kad ne tik jaunimas, bet ir apskritai žmogus patiria didžiulį suskilimą savyje, nes labai daug dalykų akcentuojama arba į vieną, arba į kitą pusę – į materialumą, į naudos ieškojimą gyvenime, arba nuplaukiant į misticizmus, gnosticizmus ar ezoteriką, kuri nėra atvira susitikti su Dievu, su Dievu kaip asmeniu, tai tik bandymas apvaldyti kažkokias dvasines jėgas. O žmogus yra pilnatvė, kurios mes ieškome. Pilnatvę galima išgyventi tik tada, kai yra Tas, kuris ją parodo. Ir tai yra Dievas. Dievo atradimas dar visai nereiškia, kad mano gyvenimas bus kunigystė arba vienuolystė. Kiekvienas pašaukimas – tiek šeimos, tiek profesinis – jis yra tikras tik tuomet, kai matau galimybę savęs kaip pilnatvės išgyvenimą. Tai nėra savo ambicijų įgyvendinimas dėl pasitenkinimo, pasididžiavimo ar materialinės gerovės, tai yra gyvenimo kūryba.

Reikia Dievo pagalbos atpažinti, kas aš esu, ir atpažinti Dievo dovanas, kurios yra įrankiai išpildyti pašaukimą. 

Didžiosios pašaukimo krizės atsiranda tuomet, kai žmogus savęs nepažįsta, kai trūksta pažinimo savęs, kaip pilnatvės, kaip Dievo norėto, pagal Dievo planą sukurto. Visuomet tai, ką mes atrandame, pažindami save, tai turi prasmę tik tada, jei tai yra dovanojimas. Pašaukimas suteikia galimybę išgyventi save kaip pilnatvę, tikrovę, kurioje aš galėčiau dovanotis. Ne tai, ką galiu gauti, o ką galiu duoti, yra pašaukimo esmė. Ko gero, didžiausia problema yra ta, kad visas mūsų buvimas pasaulyje sukoncentruotas į save, kad aš esu pasaulio centras, pamirštant, kad pati didžiausia dovana yra bendrystės dovana, santykio dovana vienų su kitais ir santykio su Dievu. Ir visas dvasinio gyvenimo stabilumas ir brandumas yra per santykius – tiek per santykį su savimi pačiu, tiek santykyje su Dievu.

Šiandienis pasaulis pilnas konkurencijos – žmonės varžosi laimėti rinkimus į aukštus postus, užimti gerą, prestižinę profesinę vietą, laimėti sporto varžybas, konkursus. Rungtyniaujama siekiant įrodyti, kad aš esu geriausias. Kartais tai yra visai gerai, bet prisimenant apaštalo Pauliaus pamokymą, kad pirmiausia mes turėtume rungtyniauti tarpusavio meile – čia yra pašaukimo ištakos. 

Sugebėjimas tobulinti savo talentus, auginti pasiekimus nėra blogas dalykas. Bet jeigu susikoncentruojama tik į savo kultą, tuomet tai netenka prasmės, nes mano pasaulis pasidaro labai mažas, ir aš pasidarau priklausomas nuo dėmesio, kuris skiriamas man. Yra labai daug talentingų žmonių, kurie yra pasiekę profesines aukštumas, ištobulinę savo talentus ir tuo dalinasi kaip dovana, puikiai suprasdami, kad tai yra ne vien jų darbo pasiekimas. Kad tai yra bendradarbiavimo tarp dovanos, kurią žmogus gauna iš Dievo, ir jo pastangų tą dovaną plėtojant rezultatas. Tai yra ne tam, kad būčiau svarbiausias, tai yra dovana, per kurią kuriamas santykis, bendrystė, kad tai būtų kito auginimas. 

Šventosios Dvasios dovanos yra duodamos asmeniui ne dėl jo paties, bet kad tomis dovanomis būtų dalijamasi. Šventoji Dvasia pati yra ta, kuri išnyksta bendrystėje. Jos vardas yra Meilė, ir puikiai suprantame, kad meilė nėra objektas. Meilė yra dovanojimasis vienas kitam. Šventoji Dvasia kaip asmuo tarsi išnyksta ir pasitraukia tam, kad parodytų kitą. Ji yra Sūnaus meilė Tėvui ir Tėvo – Sūnui, Ji ateina į mūsų gyvenimus, į dovanas, kurias gauname, ir padeda kurti santykius.

Nors tikrasis pašaukimo autorius yra Dievas, bet normalu, kad ir žmogus rūpinasi tuo, kas bus po mūsų. Šiandien pašaukimų į kunigystę ir vienuolystę nėra gausu. Savotiška sausra. 

Visuomet, kai sutinkamas kunigas, vienuolis, vyskupas ar žmogus, ateinantis iš pašvęstojo gyvenimo, kiekvieną kartą jam užduodamas klausimas apie pašaukimą. Labai dažnai atsakoma, kad ne kiekybė yra svarbu, o kokybė. Man atrodo, netgi ne čia esmė. Paprasčiausias dalykas yra mūsų gyvenimo autentiškumas. Jeigu gyvenu autentišką vienuolinį, kunigišką gyvenimą, kad ir kur būčiau, tas autentiškumas prakalbina žmones, įkvepia kitų pašaukimą. Ar jaunam, ar vyresnio amžiaus žmogui tada kyla klausimas: „O galbūt ir aš galėčiau gyventi šitokį gyvenimą? Galbūt Dievas mane kviečia į tai?“ 

Svarbiau yra ne rūpintis, kad būtų daugiau kitų pašaukimų, tikrų pašaukimų, ne rūpintis organizuoti pašaukimų stovyklas ar pastoracijas, nors tai geri dalykai, kurie padeda atrasti gaires, kryptis, bet esminis dalykas yra rūpintis savo gyvenimo autentiškumu. Ar aš išgyvenu pilnatvę to, kam esu pašauktas? Nesvarbu, kas esu – vyskupijos kunigas ar dominikonų vienuolis. Pašaukimas nėra apie kitą – pašaukimas yra apie mus pačius, apie mane. 

Galima suorganizuoti gražų renginį, pašaukimų šventę, sukurti gerą reklamą, bet reklama turi atitikti realybę. Labai daug gražių reklamų, kuriose parodomos prastos kokybės prekės. Žmogus, patikėjęs reklama, ją įsigyja, bet vėliau pamato, kad tai yra šlamštas. Esmė ne reklama – jeigu prekė gera, garsas apie ją pasklinda be reklamos. Tiesiog žmonės pradeda jos ieškoti. O pašaukimas yra ne prekė, bet visas gyvenimas. Mano gyvenimo kokybė prasideda ne nuo reklamos, bet nuo to, kaip aš gyvenu. 

Amen. Dėkoju, broli Jokūbai Marija, už pokalbį ir linkiu, kad Vilniaus dominikonų vienuolynas būtų atpažįstamas kaip šventasis pamokslavimas.

Susiję:

Saulena Žiugždaitė

8 min

Poliarizacija – ne konfliktas, o įtampa, kurią reikia ištverti. Pokalbis su Dominikonų ordino magistru

Jokūbas Marija Goštautas

5 min

Šventojo Gralio paieškos. Eucharistija krikščionio gyvenime

Jokūbas Marija Goštautas

6 min

Karantino pamokos. (Ne)vienas namuose

Jokūbas Marija Goštautas

6 min

„Kur du ar trys mano vardu…“. Ar mums vis dar reikia bendruomeninės maldos?