Evangelijos gynėjas Andrius Volanas. Trys jo mokymo aspektai (I)

Reformatorių atvaizdai taip pat išplito gana greitai. Kai M. Lutheris 1521 m. balandžio mėnesį atvyko į Vormso reichstagą, miesto gyventojai jį be vargo atpažino ir gatvėse džiugiai sveikino. Metus iki to Lucas Cranachas vyresnysis pirmasis buvo pavaizdavęs maištingąjį vienuolį – dar su tonzūra ir labai liekną. Būtent šio portreto spausdiniai buvo padarę M. Lutherio veidą visur žinomą.

Dėl vario raižinių žinome, kaip atrodė jaunasis M. Lutherio kolega ir draugas Philippas Melanchthonas, reformatoriai Martinas Buceris, Johannes’as Brenzas ir Johannes’as Bugenhagenas. Tuo tarpu lietuvių Reformacijos veikėjų portretų neišliko. Nieko nežinome apie Martyno Mažvydo, Abraomo Kulviečio ir Jono Bretkūno išvaizdą. (Išimtis, žinoma, buvo abu kunigaikščiai Radvilos.) Beveidis šiandien lieka ir svarbiausias XVI a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų veikėjas Andrius Volanas.

Mūsų smalsumas lieka nepatenkintas. Bet evangelikai, Reformacijos šalininkai, kuo puikiausiai turėtų apsieiti net ir be šių asmenybių atvaizdų. Juk evangelikai yra Evangelijos žmonės, kurie nurodo ne į save, o į Jėzų Kristų ir į Jo darbus. Jie pritaria Pauliaus žodžiams: „Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį…“ (2 Kor 4, 5). Tad reformatoriams nerūpėjo nei jų įvaizdis ar vieta istorijoje, nei jų asmens meninis vaizdavimas (reformatorių, ypač M. Lutherio, skulptūros atsirado tik XIX a.). Jie kovojo „už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems [t. y. tikintiesiems]“ (Jud 3).

Reformatoriai siekė šį visiems laikams patikėtą turtą apvalyti, atkurti teisingą mokymą ir atnaujinti Bažnyčią Evangelijos šviesoje. Lietuvoje Evangelijai skleisti ir ginti ypač pasitarnavo Andrius Volanas (apie 1530–1610). Anot jo amžininko Pranciškaus Junijaus, Heidelbergo universiteto teologijos profesoriaus, lietuvis esąs „šiuo metu tvir­čiausiasis Kristaus karys ir aršiausiasis Švenčiausiosios Trejybės gynėjas“.

Neturime A. Volano atvaizdų, bet įvairiose šalies bibliotekose yra išlikę per tris dešimtis reformatoriaus veikalų, parašytų lotynų kalba. (Jie visi kadaise buvo įtraukti į Romos Bažnyčios uždraustų knygų sąrašą!) Svarbiausia, kad išliko jo mintys, kurias puikiai pristato Jono Laskio bibliotekos vadovas, profesorius Kęstutis Daugirdas 2024 m. rudenį išleistoje knygoje „Andrius Volanas ir reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (ypač trečiojoje dalyje „Esminiai Andriaus Volano teologijos bruožai“).

Remdamasis šia knyga ir kitais leidiniais, aptarsiu tris A. Volano mokymo aspektus, reikšmingai pasitarnavusius Evangelijos esmei atskleisti.

Ar galime pažinti tiesą?

Jėzaus apaštalai, tarp jų ir Petras, skelbė ne „gudriai išgalvotas pasakas“ (2 Pt 1, 16). Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad „Dievo Evangelija“ (Rom 1, 1), „žodis apie kryžių“ (1 Kor 1, 18), yra Dievo apreikšta tiesa.

Taip pat skaitykite:

Į Juodkrantę sugrįžta 150 metų menanti bažnyčios taurė

Neseniai ordinuotas evangelikų liuteronų kunigas T. Norgilas: Bažnyčia turi būti namai, o ne vieta, kurioje reikia susikaustyti

Nuo pogrindžio pamaldų iki Narnijos pasaulio: kodėl vaikams reikia krikščioniškų vasaros stovyklų?

25 metai, kaip pripažinti valstybės: Lietuvos baptistų bendruomenės pokyčiai

Leonas XIV priėmė Konstantinopolio patriarchato delegaciją

Ekspertai kalba apie radikalėjantį islamą. Koks Lietuvos kelias?

Kada Vilniuje iškils lietuvių raštijos pradininkams skirtas paminklas?

Konstantinopoliui pavaldžių Lietuvos ortodoksų vadovu išrinktas kunigas Panaretas Psaravtis

„Mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių“, – rašo Paulius; jis ją gavo Jėzaus Kristaus apreiškimu (Gal 1, 11–12). Ši Evangelija yra tiesa, kadangi Dievas yra tiesakalbis (Jn 3, 33) ir niekada nemeluoja (Sk 23, 19). Jo žodis yra tiesa (Jn 17,17), ir Jėzus Kristus yra tiesa (Jn 14,6). Tikintieji eina tiesos keliu (2 Pt 2, 2), paklūsta tiesai (1 Pt 1, 22) ir vadinami tiesos bendradarbiais (3 Jn 8).

Šį tiesos žodį (2 Tim 2, 15), Evangelijos žodį (Apd 15, 7), randame Biblijoje, kurios visas mokymas yra neklystantis ir neklaidingas. Biblija yra vienintelis neklystantis žmonių rankomis užrašytas dokumentas, kadangi tik jis kartu yra ir Dievo žodis. Todėl ir Biblijos autoritetas viršija žmonių suformuluotų mokymų autoritetą – ar jis būtų popiežių, susirinkimų, ar įvairių amžių teologų žodžių bei raštų. Juk jie kartais klysta ir praeityje neretai klysdavo.

M. Lutheris jau 1520 ar 1521 m. suformulavo ir iškėlė svarbią evangelikų nuostatą, kad Bažnyčioje turi viešpatauti arba vadovauti vien tik Raštas. Kadangi vien jis turi aukščiausią autoritetą, ir vien jis yra teisėjas visų mokymų klausimuose. Dėl to tik Dievo užrašytasis žodis gali būti patikimas kelias į išganymą.

Kaip ir kiti reformatoriai, A. Volanas rėmėsi sola scriptura („vien tik Raštas“) principu. Jis „bažnyčios autoritetą grindžia Šventojo Rašto autoritetu ir šį laiko vieninteliu tyrojo mokymo šaltiniu ir orientyru“.

Šią tradiciją pratęsė ir A. Volanas, kurio pagrindinę mintį K. Daugirdas perteikia šitaip: „Visa bažnyčios esybė, taip pat ir jos autoritetas, priklauso nuo ‘pranašų ir apaštalų mokymo’, bet ne atvirkščiai. […] Biblijos mokymas kaip dieviškasis įstatymas – tai nepajudinamas tiesos dėsnis, nuo jo bažnyčiai ir visai jos vadovybei nedera nė truputėlio nukrypti“ (p. 339–340; čia ir toliau puslapių nuorodos iš minėtos K. Daugirdo knygos).

Kaip ir kiti reformatoriai, A. Volanas rėmėsi sola scriptura („vien tik Raštas“) principu. Jis „bažnyčios autoritetą grindžia Šventojo Rašto autoritetu ir šį laiko vieninteliu tyrojo mokymo šaltiniu ir orientyru“. Dievo žodis tikrai yra tiesa, jame nėra nesuderančių teiginių. Pats Raštas yra „aiškus ir raiškus, o jame pateikiamas mokymas – vientisas ir savaime suprantamas. Juk Šventąjį Raštą kūręs Dievas negalėjęs palikti savo tautai abejotino ir nepatikrinto mokymo; pats būdamas tiesa, jis Šventajame Rašte aiškiai ir raiškiai apibrėžęs taisykles, kaip pasiekti amžinąjį gyvenimą“ (p. 350).

Bet A. Volanas taip pat labai gerai suprato, „kad pati bažnyčia jokiu būdu negali būti neklystanti […]. Tad nei Bažnyčios Tėvų mokymo, nei bažnyčios sprendimų, tegu ir priimtų seniausių visuotinių bažnyčios susirinkimų, per se negalima iškelti kaip tikrojo mokymo etalono. Jei jau tenka pripažinti susirinkimų sprendimus, tai tik todėl, kad jie nenukrypsta nuo Šventojo Rašto ir teisingai jį aiškina kovodami su ‘erezijomis’ – kaip antai keturi visuotiniai [IV ir V a.] Nikėjos, Konstantinopolio, Efeso ir Chalkedono susirinkimai; vien tik todėl, kad šie susirinkimai atitinka Šventąjį Raštą, jų sprendimais vis dar galima kliautis kovojant su ‘tiesos priešais’“ (p. 340–341).

Tačiau sola scriptura principo taikymas savaime visų problemų neišsprendžia. Pavyzdžiui, A. Volanui teko susidurti su antitrinitoriais (žr. toliau), kurie tuos pačius Biblijos tekstus aiškino kitaip negu jis ir jo Bažnyčia. To rezultatas – atsiradę skirtingi mokymai. Tad ką daryti – gal sola scriptura atsisakyti?

A. Volanas remiasi senuoju ir protestantų iš naujo prikeltu Biblijos aiškinimo principu, kad Šventasis Raštas paaiškina pats save: „Šventoji Dvasia, kurdama Raštą, vienoje vietoje glaustai pasakytą dalyką kitoje vietoje atskleidusi detaliau, o tai, ką vienur pateikusi neaiškiau, kitur išdėsčiusi raiškiau. Tad ir tariamai neaiškias vietas turi nušviesti aiškios […]“ (p. 351).

Vieną kitą eilutę antitrinitoriai bei kiti gal ir sugebėtų iškreipti, bet jeigu bus atsižvelgta į visos Biblijos kontekstą ir bus sąžiningai taikomos patikimos Rašto interpretacijos taisyklės, klaidingų mokymų pavojus liks nedidelis.

Ar galime pažinti tiesą? A. Volanas atsakytų tiesiai ir aiškiai: „Taip!“. Bet nereikia atmesti ir diskusijų. Diskusijose pristatome, pagrindžiame ir apginame savą Rašto aiškinimą; kritikuojame kitų, mūsų manymu, neteisingas išvadas, bet ir taisome, tiksliname bei gludiname savo pačių. A. Volanas parodė puikų pavyzdį dalyvaudamas daugelyje panašių disputų su jėzuitais, antitrinitoriais ir liuteronais.

Liūdna, kad išstūmus Dievą iš viešosios kultūros šiandien sumenko ir meilė tiesai, įsigalėjo abejingumas. Netiesa, kad negalime sugrįžti į A. Volano laikus ir atgaivinti disputą. Jeigu objektyvi tiesa tikrai egzistuoja, vadinasi, visais laikais dėl jos būtina grumtis.

Gyvų disputų kultūrai reikalingos dvi intelektinės dorybės: meilė tiesai, nesvarbu, kur surastai, nes juk Dievas yra tiesa ir visų tiesų šaltinis bei pagrindas; meilė ragina mus ieškoti atsakymų į svarbius klausimus, gilintis į Rašto bei Dievo pasaulio pažinimą ir neleidžia būti abejingiems tiesai.

Antroji svarbi dorybė papildo meilę tiesai: pažinimo nuolankumas arba mokytas nežinojimas (Mikalojus Kuzietis, XV a.). Dėl savo kaip kūrinio ribotumo ir ypač dėl nuodėmės visi esame tarp neišmanėlių; išminties bruožas yra žinoti, kaip mažai žinome. Kadangi žinome ne viską ir negalime būti tikri, kad neklystame, turime siekti tiesos pažinimo visi drauge – bažnyčiose, akademinėje bendruomenėje ir minėtuose disputuose.

Liūdna, kad išstūmus Dievą iš viešosios kultūros šiandien sumenko ir meilė tiesai, įsigalėjo abejingumas. Netiesa, kad negalime sugrįžti į A. Volano laikus ir atgaivinti disputą. Jeigu objektyvi tiesa tikrai egzistuoja, vadinasi, visais laikais dėl jos būtina grumtis.

Kokia yra Jėzaus Kristaus tapatybė?

Evangelija yra žinia, būtent Geroji Naujiena (gr. eu-angelion). Evangelija taip pat yra Asmuo, Jėzus Kristus, nes vien Jis yra Išgelbėjimas; turime „atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą“ (Ef 1, 7). Tad galime pratęsti pirmąjį klausimą: ar įmanoma žinoti tiesą apie Jėzų Kristų? Kas Jis toks? Kokia Jo tapatybė?

325 m. Nikėjos išpažinime buvo patvirtinta, kad tikime į Jėzų Kristų, „Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu“. Tėvas, Sūnus ir Dvasia yra trys dieviški Asmenys, lygūs savo dieviškumu. Vienas Dievas trijuose asmenyse – tai vadinama Trejybės doktrina (nuo žodžio „trys“). Bet XVI a. vėl ėmė ir iškilo klausimas, ar Jėzus Kristus yra tikras Dievas.

XVI a. būtent Lenkijoje ir Lietuvoje kilo antitrinitorių, Trejybę neigiančių teologų ir judėjimų, banga. Vienu antitrinitorizmo pradininkų laikomas Petras Goniondzietis (Gonezijus arba Gonenzietis, 1530–1573). „Goniondzietis atmetė Švč. Trejybės sąvoką […], taip pat Atanazo tikėjimo išpažinimą kaip nebiblinį, teigė Kristų esant mažesnį negu vienatinis Dievas Tėvas, be to, kritikavo tradicinį dviejų Kristaus prigimčių mokymą“ (p. 52–53). Goniondzietis neigė, kad Tėvas ir Sūnus yra tos pačios dieviškos esybės: jo nuomone, pagrindinę Nikėjos formuluotę – Sūnus esantis tos pačios ar „vienos prigimties“ (gr. homoousios) su Tėvu – reikėtų „visiškai pašalinti iš bažnyčios“ (p. 247).

Anot Goniondziečio, Dievas Tėvas yra vienintelis Dievas pats savaime, todėl jis „predikatyvą ‘Dievas’ siaurąja prasme priskiria tik Tėvui“ (p. 250). Kristus esąs kitoks Dievas, mažesnis už Tėvą. Tad nieko keisto, kad šio mokymo šalininkai ir Lietuvoje buvo vadinamai arijonais, nes dar III a. Arijus jau buvo pradėjęs mokyti kai ko panašaus (prieš arijonizmą buvo nukreiptas ir Nikėjos išpažinimas).

Kitą žingsnį žengė italas Giorgio Blandrata (ar Biandrata, 1516–1588), dėl Trejybės mokymo Šveicarijoje pykęsis su pačiu Jeanu Calvinu. 1560–1562 m. laikotarpiu G. Blandrata svečiavosi ir Lietuvoje, pas Radvilą Juodąjį. Į Radvilo dvarą jis taip pat atvežė mokymą, kad Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, nėra lygus Tėvui, kuris vienintelis esąs tikrasis Dievas.

Radvila Juodasis nuo 1563 m. pabaigos „ėmė priešiškai vertinti tradicinės Švč. Trejybės doktrinos gynėjus“. Teologiniai ginčai dėl mokymo apie Kristų nuvedė net iki Evangelikų Bažnyčios skilimo apie 1563–1564 m.

Mokymą apie dvejopą Kristaus prigimtį, dievišką ir žmogišką, G. Blandrata atmetė: Kristų „Tėvas padarė savo sūnumi, patepė ir suteikė galią. Kristus turi vieną ir nekintamą prigimtį, o ne prasimanytas dvi tarpusavyje besivienijančias prigimtis“, – rašo šio dalyko tyrinėtoja Dainora Pociūtė („Nematomos tikrovės šviesa“). Todėl J. Calvinas 1561 m. spalio mėnesio laiške Vilniaus Bažnyčiai griežtu tonu įspėjo reformatus dėl J. Blandratos žalingos įtakos (žr. laiško dalies vertimą D. Pociūtės knygoje „Maištininkų katedros“, p. 470).

Trečiasis veikėjas, kuris padarė nemažą įtaką teologijos raidai Lenkijoje ir Lietuvoje, yra Simonas Budnas (1533–1593). Anot jo, „Kristus Dievo valia ir stebuklingu būdu gimė iš žmogaus giminės, kaip tikras žmogus, ir turėjo vieną žmogišką prigimtį, tačiau Dievas jam suteikė dievišką galią danguje ir žemėje“. S. Budnas griežtai atmetė Nikėjos išpažinime įtvirtintą Trejybės dogmą apie vieną Tėvo ir Sūnaus prigimtį, Jėzų laikė žmogiškos prigimties Dievo sūnumi, „žmonijai siųstu Tėvo kaip mokytojo“ („Nematomos tikrovės šviesa“). Taip pat ir Šventąją Dvasią S. Budnas vadina tik Dievo galia, o ne Dievu.

1574 m. Krokuvoje išleistas vienas antitrinitorių katekizmų į klausimą „Kas yra Jėzus?“ taip ir atsako: Jis buvo žmogus, mūsų tarpininkas pas Dievą, pažadėtas tėvams per pranašus ir gimęs iš Dovydo palikuonių; Dievas Tėvas jį iškėlė kaip Viešpatį ir Kristų. Taigi, Kristus esąs ne Dievas, o viso labo tik ypatingas, didžiomis galiomis apdovanotas ir garbingais titulais apvainikuotas žmogus.

Visa bėda, kad minėtasis G. Blandrata savo įtaka „esmingai paveikė Radvilo Juodojo religines nuostatas bei nulėmė ankstyvosios Vilniaus Evangelikų bažnyčios konfliktus su Kalvinu ir šveicarų ortodoksija“ (D. Pociūtė, „Nematomos tikrovės šviesa“). Pavyzdžiui, kunigaikštis laiške J. Calvinui rašė, kad „sąvoka unus Deus gali reikšti tik Dievą Tėvą“ (p. 259).

Radvila Juodasis nuo 1563 m. pabaigos „ėmė priešiškai vertinti tradicinės Švč. Trejybės doktrinos gynėjus“ (p. 75). Teologiniai ginčai dėl mokymo apie Kristų nuvedė net iki Evangelikų Bažnyčios skilimo apie 1563–1564 m. K. Daugirdas pažymi: „1561–1564 m. reformacija LDK įgavo vis daugiau anitrinitoriškųjų bruožų […]. Apibendrinant galima teigti, kad Radvilos Juodojo remiama bažnyčia jo mirties 1565 m. gegužės 28 d. metu nebebuvo reformatiška Švč. Trejybės klausimais“ (p. 59–61).

Būtent šiuo kritiniu momentu į diskusijas pradėjo įsitraukti A. Volanas. Kyjivo vyskupo Mikalojaus Paco paprašytas atvirai išdėstyti savo mokymą apie Dievą, A. Volanas 1565 m. balandžio mėnesį parašė „Laišką Mikalojui Pacui“ (traktato tekstą žr. A. Volano „Rinktiniuose raštuose“) – tai pirmasis A. Volano teologinis darbas ir „pirmas veikalas, ginantis Švč. Trejybės dogmą LDK“ (p. 77). „Traktato poveikis buvo ilgalaikis“: Reformacijos principams simpatizavęs Mikalojus Pacas „perėjo Švč. Trejybės šalininkų pusėn“ (p. 77–78) ir kitais metais išleido savo „Teisingo tikėjimo išpažinimą“.

Laiške Mikalojui Pacui A. Volanas paaiškino, kad „predikatyvas unus et verus Deus [vienas ir tikras Dievas] taikytinas ne tik Dievui Tėvui, o visiems trims asmenims – Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai“ (p. 262). „Anot reformato, kad ir ką atliktų ar bylotų Tėvas, jo galios ir didybės dalininkas visada bus Sūnus. Tik dėl šios dieviškos galios dalininkystės, įgalintos substancijos nedalomumo, Sūnui priskirtinos visos dieviškos prigimties savybės (atributai), kaip antai: tverti, išklausyti, įsakyti, būti visur, teikti malonę ir amžinąjį gyvenimą“ (p. 263).

Jėzus Kristus geba išgelbėti „tik dėl savo dieviškosios galios, kurios sąlyga savo ruožtu yra dieviškoji prigimtis: pagal savo žmogiškąją prigimtį pasiųstas mirtin, Kristus nugalėjęs mirtį per savo dieviškąją prigimtį. […] Jis gali dovanoti amžinąjį gyvenimą vien tik todėl, kad pats esąs amžinas“ (p. 278–279).

A. Volanas aiškiai įžvelgė ir antitrinitorių (arba unitorių) teiginių žalą mokymui apie išganymą: „Iš principo atmetant ontologiškai artikuliuotą dieviškąją Kristaus prigimtį, jo nuomone, nebelieka ir gelbstinčios Kristaus galios: žmogaus sūnus Jėzus, substanciškai nesantis amžinas Dievo Sūnus, negalėtų nei pergalėti mirties, nei dovanoti amžinojo gyvenimo, taigi jo mirtis […] tebūtų tik viena mirtis iš daugelio“ (p. 273).

Ir vėlesniuose veikaluose (pavyzdžiui, 1582 m. „Atsišaukime“) A. Volanas nušvietė ir pabrėžė antitrinitorių pavojingumą. K. Daugirdas pastebi: „‘Pražūtingu’ unitorių mokymu Volanas laikė Kristaus dieviškumo neigimą: jis paverčiąs niekais Kristaus ant kryžiaus laimėtą atpirkimą, tad žmonės turį ieškoti išganymo darbuose“ (p. 185). Pasakyta griežtai, bet neperdėtai.

Dėl Jėzaus Kristaus žmogiškumo ir dieviškumo A. Volanas aiškiai laikėsi V a. Chalkedono formulės arba išpažinimo teiginių: Jis yra ir tikras Dievas, ir tikras žmogus; yra vienas Kristaus asmuo, turintis dvi prigimtis.

Netrukus unitorizmas arba socinizmas (judėjimai, kurie perėmė ir tęsė antitrinitorių mokymą) pavertė krikščionybę, išganymo religiją, iš esmės vien etika – gerų darbų ir moralės religija; galingas ir dieviškas Jėzus Kristus tapo vien išmintingu Mokytoju. Ilgainiui unitoristai nusirito ne į judaizmą ir mahometizmą, kaip bijojo A. Volanas, o į humanistinę ar laisvamanių pseudoreligiją – religingumą, kuris apsieina ir be Dievo (žr., pavyzdžiui, Unitarian Universalist Association; tiesa, XVI a. Heidelbergo reformatų kunigas Adamas Neuseris per unitorizmą kaip tarpinį etapą perėjo į islamą).

Vis dėlto neturėtume pamiršti, kad tarpininkas ir atpirkėjas turi būti ne vien tik tikras Dievas, tačiau ir tikras žmogus (žr. ir Heidelbergo katekizmo 15–18 kl.). Antitrinitoriams A. Volanas labiau pabrėžė, „kad žmogų Jėzų galima suvokti tik kaip amžiną Dievo Sūnų ir kad Jėzaus Kristaus asmuo turi begalinę prasmę tik per savo dievystę“; o debatuose su Romos Bažnyčios varžovais, jėzuitais, akcentavo, „kad amžinasis Dievo Sūnus tapo tikru žmogumi, jo žmogiškieji bruožai išlikę ir jam prisikėlus“ (p. 274).

Dėl Jėzaus Kristaus žmogiškumo ir dieviškumo A. Volanas aiškiai laikėsi V a. Chalkedono formulės arba išpažinimo teiginių: Jis yra ir tikras Dievas, ir tikras žmogus; yra vienas Kristaus asmuo, turintis dvi prigimtis. „Volano kristologinė nuostata grįsta principu, kad esti vienas ir tas pats Jėzus Kristus, viengimis Dievo Sūnus, turintis dvi prigimtis, nesumaišytas ir nekintamas, nepadalytas ir neperskiriamas, tačiau taip, kad prigimčių skirtumai vienovės dėlei nepanaikinami […]. Volanui atitinkamai svarbi ir derama abiejų prigimčių savybių skirtis […]“ (p. 272–273).

Chalkedono mokymas priklauso krikščionijos bendrajam teologiniam paveldui. O kalbant apie Kristaus kūno žmogiškumą, A. Volanas aiškiai ėjo šveicarų reformatorių nurodytu keliu: „Volanui nekyla jokių abejonių, kad tikrasis Kristaus kūnas, perteikiantis išganymą, yra konkretus, žmogiškasis kūnas – jį apibrėžia kiekybė, kokybė bei kitos savybės, išreiškiančios visišką jo žmogiškumą. […] Kadangi Kristus iš tiesų, o ne vien tik tariamai įgavo mūsų žmogiškumą, jis susisiejo su mumis – t. y. su mūsų prigimtimi – irgi iš tikrųjų ir natūraliai“ (p. 274–275).

Be to, A. Volanas atmetė svarbų liuteronų mokymą: Kristaus žmogiškosios prigimties visurbuvą. Anot jo, „išpažįstame, kad Kristaus kūnas ne pasklidęs beribėse erdvėse, kaip būdinga vien tik Dievo Žodžiui, o kad jis esti dangiškoje vietoje“ (p. 275). Nors Kristus kūniškai sugrįšiąs tik amžių pabaigoje, jis „vis tiek esti su mumis savo dieviškosios prigimties ir Šventosios Dvasios dėka“ (p. 277).

Bet dėl ko gi Trejybė (ir bene svarbiausias jos ramstis Kristaus dieviškumas) yra tokia svarbi? O gal Miguelis Servetas (1509/1511–1553) vis dėlto teisus Trejybę pašaipiai vadindamas „trigalve pabaisa“? Iš tiesų Trejybės mokymas yra ne tik svarbus, bet net pamatinis visai krikščioniškajai teologijai bei gyvenimui. Be Trejybės Dievo – jokio mylinčio Dievo ir jokios laisvos meilės Evangelijos! Vienintelis Dievas, apie kurį galima pasakyti „Dievas yra meilė“, yra Trejybės Dievas.

Trejybės Asmenys – Tėvas, Sūnus ir Dvasia – myli vienas kitą; taip yra nuo amžių amžinųjų. Todėl meilė yra amžina Dievo savybė, ir dėl to Dievas savo giliausiąja esme yra grynoji meilė. Dievas sukūrė pasaulį ne tam, kad būtų kieno nors mylimas ar pats turėtų ką mylėti. Tokia meilė nebūtų nei amžina, nei laisva – tai būtų egoizmo suteršta meilė. Bet kadangi Dievas savyje absoliučiai mylintis ir savimi patenkintas, Jis gali laisvai mylėti kūrinius ir atsiduoti jiems.

Tik atskiri asmenys geba mylėti vienas kitą. Tėvas ir Sūnus nėra nei metaforos, nei simboliai, tai tikrų asmenų vardai. Trejybės Asmenys yra skirtingi ir laisvi, bet ne tiek vienas nuo kito, kiek laisvi vardan kito. Dar daugiau, jie įsipareigoja vienas kitam, taip pašlovindami vienas kitą. Tarp Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios viešpatauja tobulos harmonijos ryšiai. O kadangi žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą, tai irgi pašaukti bendrystės ir meilės santykiams.

Evangelija yra vienas Asmuo, Jėzus Kristus. Dėl jo darbų žmonės nuvedami į tobulą Trejybės Asmenų meilę, šlovę ir pažinimą; tampa Kristaus broliais ir seserimis, Tėvo vaikais, trejybinės Dievo šeimos nariais. Žmonės nepadaromi dievais, nes skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinių išliks amžinai; jie netampa saulėmis, jie įtraukiami į dieviškosios saulės šilumą.

Viename 1522 m. pamoksle M. Lutheris Dievą palygino su meile liepsnojančia krosnimi, į visas puses spinduliuojančia šilumą. Dar kitur sakoma, kad Trejybės Dievas, būdamas meilė, tarsi liejasi per kraštus. Tokie ir panašūs palyginimai gerai apibūdina pagrindinę tiesą: Dievas ne vien tik dalina tam tikrą dalyką ar dovaną (malonę, atleidimą ir t. t.) – Jis žmonėms atiduoda pats save. Ir tai gali padaryti tik trejybinis Dievas. Todėl Trejybė, trys dieviški Asmenys, taip pat yra Evangelija.

Bus daugiau.

Susiję:

Algirdas Butkevičius

4 min

Jokūbas Kregždė. Knygų apie Reformaciją autorius

Emilija Juškevičiūtė

7 min

Tomas Šernas: „Dabartinė Lietuva yra antrinis Reformacijos produktas“

Holger Lahayne

7 min

Dievo žodis kiekvienam. M. Lutherio „Rugsėjo Testamentui“ – 500

Holger Lahayne

12 min

Svarbiausia Lutherio diena