Istorijų namai kviečia apsivalyti – atnešti sovietinę okupaciją primenančių daiktų

Parodoje per A. Sutkaus fotografijas pasakojama apie skirtumą tarp dviejų tuo metu greta egzistavusių pasaulių – vidutinių žmonių ir privilegijuotos nomenklatūros.

Atmintis užsilieka ir spintoje

Iš sovietinės okupacijos užsilikę daiktai turi kelias emocines dimensijas, kaip ir to laikotarpio žmonių gyvenimas. Kai kam spintoje užsilikę SSRS gaminti žaislai gali grąžinti liūdnus prisiminimus apie nepriteklių ar šiltus atsiminimus apie laiką su šeima. Perrašyta nelegali „bitlų“ plokštelė vieną dieną gali priminti griežtą muzikos cenzūrą, o kitą dieną – pasimatymą su jaunystės meile.

Sovietinės okupacijos laikus primenantys daiktai gali būti kupini emocinių prieštaringumų, ypač žmonėms, kurie šioje sistemoje gyveno didelę dalį savo gyvenimo. Turimi daiktai turi potencialą veikti mus, net jei sąmoningai to nesuvokiame.

Turėti namuose daiktų, primenančių tautos patirtą skausmą, reiškia kasdien gyventi su praeities šešėliu. Tokie objektai, net lyg nepastebimai stovėdami lentynoje, gali skatinti nemalonius jausmus, trukdyti jaustis ramiai savo pačių aplinkoje. Todėl sąmoningas atsisveikinimas su Sovietų Sąjungos okupaciją primenančiais daiktais gali tapti svarbiu žingsniu į vidinę ramybę ir tikrą nepriklausomybę – ne tik valstybinę, bet ir asmeninę.

Patiria ir gimę laisvoje Lietuvoje

Nors pirmiausia pagalvotume apie tuos, kurie patys gyveno okupacinėje Sovietų Sąjungos sistemoje, savo santykį su šiuo istorijos laikotarpiu ir jį primenančiais daiktais verta apmąstyti ir jaunesnėms kartoms, gimusioms jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Taip pat skaitykite:

Senovės Roma ir dabarties ES: kas iš to?

Kaip kalbame apie kolaborantus, arba Sąvokos (o gal atminties?) pinklėse

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

Laisvės šauklė, nepritapusi laisvėje. Knygos „Atminties karai“ autorius A. Bitautas apie Kazimirą Prunskienę

Jaunesnės Lietuvos kartos taip pat patiria tam tikrą okupacinės sistemos palikimą per pasakojimus, vaizdus, elgesio modelius ir kultūrinius artefaktus, tarp kurių žmogus auga. Kolumbijos universiteto profesorė emeritė dr. Marianne Hirsch tokiai patirčiai įvardyti siūlo postatminties sąvoką (angl. postmemory). Postatmintis rodo ypatingą santykį tarp jaunesniųjų kartų ir jų protėvių išgyvenimų – kultūrinis skausmas gali būti jaučiamas, net jei ir nėra paremtas asmenine patirtimi.

Lietuvos okupaciją primenantys daiktai per postatmintį veikia net ir laisvoje Lietuvoje gimusius žmones. Nors jaunoji karta sovietmečio nepatyrė tiesiogiai, ji gali jausti panašią baimę, nepasitikėjimą institucijomis ar net vidinį kaltės jausmą dėl praeities neteisybių.

Fizinis ir emocinis apsivalymo aktas

Istorijų namai kviečia apsivalyti – atsikratyti daiktų, primenančių Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpį. Lankytojai kviečiami atnešti juos į Istorijų namų kasą ir perduoti muziejaus darbuotojams – ir taip visam laikui atsisveikinti su šiais daiktais. Kaip sako parodos „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ kuratorius Thomas Schirmböckas: „Šis negrįžtamas, sąmoningas atsiskyrimas nuo okupaciją primenančių objektų turėtų vykti ir kaip fizinis, ir kaip emocinis apsivalymo aktas.“

Atnešti daiktai – turėtų būti ne didesni nei 30 × 30 × 30 cm – papildys parodoje įrengtą memorabilijos vitriną ir taps parodos dalimi. Taip jie prisidės prie parodos pasakojimo, viešo kalbėjimo apie sovietinę praeitį.

Kaip pasakoja vienas iš parodos „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ konsultantų, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Gintautas Mažeikis: „Seni daiktai yra mūsų atminties gelbėjimo ratas ir inkaras vienu metu. Sovietiniai rakandai veikia dar ir ideologiškai, ne tik primindami buvusį mums labai svarbų laiką, bet ir nuodydami aplinką iškreiptomis šmėklomis. Garsus ir drąsus iškalbėjimas, diskusija, buvimas viešumoje, mokslinis tyrimas padeda išsklaidyti širdies ir minčių neadekvatumą, tačiau ne sunaikina, o gyvina atmintį per bendrą veiksmą.

Kiekvienas galime įsitraukti ir kartu kurti objektyvų ir kritišką požiūrį į sovietinę kasdienybės istoriją. Tik reikia perkelti kai kuriuos daiktus ir atsiminimus iš privataus gyvenimo ir ūkio į daugeliui prieinamą ir reikšmingą viešumą. Kritiška ir išpuoselėta vieša atmintis ir bendravimas yra būdas gintis nuo manipuliacijos nostalgija, nuo klaidingo išaukštinimo ar žeminimo ir matyti praeitį be perdėtų iliuzijų.“

Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ vyksta Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) iki gegužės 11 d. Nepraleiskite progos pamatyti parodoje pristatomą unikalią Antano Sutkaus fotografijų kolekciją.

Susiję:

Inga Bartulevičiūtė

5 min

Fotografas A. Sutkus: „Pasirinkau bendrauti su nomenklatūrininkais per fotografiją“

Bernardinai.lt

3 min

Vila „Auska“ – prabangi sovietmečio nomenklatūros poilsio vieta ir neįvertintas architektūros paveldas

Monika Svėrytė

5 min

A. Sutkaus žmona Rima: už barnių slepiasi meilė, už fotografijos talento – jautrus ir geraširdis žmogus

Donatas Puslys

5 min

Apie kelias scenas iš fotografo A. Sutkaus gyvenimo