2021 08 23

Simona Merkinaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Istorikas A. Nikžentaitis: Lietuvoje esama daug nepamatuotos euforijos kalbant apie Sovietų Sąjungos griūtį

Dr. Alvydas Nikžentaitis. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos nuotrauka.

Minint 32-ąsias Baltijos kelio metines, kartojame 2021 m. vasario 1-ąją publikuotą straipsnį.

Alvydas Nikžentaitis – Lietuvos istorijos instituto direktorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, Jerzy Giedroyco Lenkijos–Lietuvos dialogo ir bendradarbiavimo forumo valdybos pirmininkas. Netrukus pasirodysiančioje naujoje profesoriaus knygoje analizuojami atminties kultūros formavimosi ir kaitos ypatumai šešiose posovietinėse šalyse, studijoje keliamas klausimas apie santykį tarp atminties kultūros ir socialinių bei politinių pokyčių.

Kalbamės apie Baltijos kelio, Sausio 13-osios atminties transformacijas, jų kintančias prasmes, atminties įtaką demokratizacijos procesams bei įvykius Baltarusijoje.

Jau prieš dešimtmetį vylėtės, jog Baltijos kelias taps kiek kitokiu mūsų bendros atminties ramsčiu – kad šio įvykio centre atsidurs vienybė, pasitikėjimas savimi. Šie įvykiai žmonių atmintyje labiausiai turi potencialo įsitvirtinti kaip pozityvūs, o ne negatyvūs, reflektuojantys stiprias teigiamas, vienijančias kolektyviniam veiksmui ir nukreipiančias į ateitį emocijas ir taip paremia pozityvų atminties naratyvą. Ne mažiau svarbus, kalbant apie Baltijos kelią konkrečiai, yra faktas, kad rugpjūčio 23-ioji, kaip tautos susitelkimo diena, tapo nauju pasakojimu, atsveriančiu vienareikšmiškai negatyvią dienos prasmę, sietiną Molotovo-Ribbentropo pakto sukaktimi. Koks Jūsų vertinimas būtų prabėgus dar dešimtmečiui?

Manau, ši mano hipotezė visiškai išsipildė. Imant kertinius 1989–1991 m. įvykius (ir čia patenka tiek Baltijos kelias, tiek Sausio 13-oji) matome jų vertinimo virsmus. Tiek Sąjūdis, tiek atgimimo liudijimas prasidėjo nuo neteisėto Baltijos šalių okupacijos fakto. Rugpjūčio 23-ioji, kai pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas ir slaptieji protokolai, turi simbolinę reikšmę. Pirmieji šios dienos minėjimai buvo gedulingi. Pats Baltijos kelias, gyvoji žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino buvo akcentuojama kaip gedulo diena. Pirmų pokyčio požymių matėme prieš gerą dešimtmetį, o šiandien jau tvirtai galime pasakyti, kad iš gedulo Baltijos kelias pavirto labiau pozityviu dalyku. Molotovo-Ribbentropo pakto minėjimą kaip gedulo momentą išstumia Baltijos kelias, kaip savotiškos pergalės prasmė. Tas pat pasakytina ir apie Sausio 13-osios atmintį, su kuria įvyko panaši transformacija. Nauja karta atranda savą santykį su šiais įvykiais. Tai natūralus transformacijos procesas, vykstantis dėl kartų kaitos, išnykstant betarpiškumo santykiui su įvykiais. Tiek Baltijos kelias, tiek Sausio 13-oji tapo sudėtine laisvės naratyvo dalimi, šie įvykiai turi pozityvią reikšmę. Suvokiama, kad aukos nebuvo beprasmės, kadangi pastarosios atvedė į nepriklausomybę. Tam tikra prasme šis pokytis byloja ir apie emocinės savijautos pokytį, iš aukos ir nelaimėlių tautos virtome tauta, kuri gali nugalėti ne tik krepšinio aikštelėje.  

Baltijos kelias susieja Lietuvą su Europa, su revoliuciniais judėjimais kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, toliau į Vakarus – su Berlyno sienos griūtimi ir paties Šaltojo karo pabaiga. Ar mūsų atmintis turi šią europietiškumo dimensiją?

Be jokios abejonės, ši europietiškumo dimensija egzistuoja. Galbūt šiuo metu ji yra šiek tiek „pasislėpusi“ po nacionalinių istorijų skraiste. Prieš dešimtį metų teko dalyvauti vienoje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje Sovietų Sąjungos subyrėjimo dvidešimtmečio sukakčiai. Tuo metu buvo stebimasi, kodėl ši data nėra minima buvusiame pokomunistiniame bloke. Tai reiškia, kad prieš dešimt metų būta jausmo, kad šiam įvykiui neskiriamas pakankamas dėmesys. Šį pavyzdį pateikiu neatsitiktinai, nes, kai kalbame apie epochinius reiškinius, reikšmingus visai Europos istorijai, neretai yra taip, kad šių reiškinių chronologinės datos yra visiškai skirtingos. Kalbant apie 1989 metus ir Europietiškumo dimensiją, lygiai taip pat galima sakyti, jog studentų protestus buvusioje Čekoslovakijoje, apskritojo stalo derybas Lenkijoje, Baltijos kelią, Berlyno sienos griūtį Vokietijoje vienija bendra prasmė, tačiau jų chronologinė seka skirsis. Bandymas sinchronizuoti šiuos įvykius dažnai, kaip matome, sukelia konfliktų. Pavyzdžiui, galima suprasti, kaip apmaudu Lenkijos intelektualams, kuriems sovietinės sistemos griūties simbolis yra Berlyno sienos griūtis, o ne Solidarumo judėjimas, nes, žvelgiant istoriškai, Solidarumo nuopelnai yra daug didesni nei Rytų vokiečių Berlyno sienos sugriovimas. Ir tai leidžia konservatyviam elitui atsigręžti į nacionalizmą, dar labiau skatinti atminčių asinchroniškumą. 

Solidarumo su Baltarusija akcija „Laisvės kelias“. Evgenios Levin nuotrauka

Kalbant apie atminties kultūros kaitą, ar gali būti, kad Baltijos kelio reikšmę suaktualino pirmiausia Euromaidanas, o dabar dar labiau Baltarusijos įvykiai, ar ši išsivadavimo iš priespaudos, tolesnės sovietinės sistemos dezintegracijos patirtis ne tik kuria tam tikrą solidarumą, bet kartu transformuoja atmintį į gyvą ir reikšmingą dabarties tapatumo ramstį? 

Matome „dvipusį eismą“. Pirmiausia, kalbant apie Baltijos kelią, esama daug bandymų, vienų labiau sėkmingų, kitų – mažiau, atkurti ir pakartoti Baltijos kelią įvairiose pasaulio šalyse. Tai šia prasme jis yra tapęs tam tikru simboliu, kuris ir toliau naudojamas. Galima paminėti ir tai, kad, kai šiandien protestuotojai Baltarusijoje veikia nesmurtiniais būdais ir atsisako prievartos, opozicija siekia politinio režimo transformacijos derybų būdu, matome Lietuvos ir Lenkijos kovų patirties įtaką. 

Tai yra viena pusė. Sunkiau būtų kalbėti apie antrą pusę globaliau. Galbūt čia svarbu tai, kad, vykstant Solidarumo akcijai su Baltarusija, galima buvo išgirsti kelis motyvus, kurie grąžina prie mūsų pačių patirties. Manau, iš dalies šios akcijos sėkmė susijusi su tuo, kad tie, kurie dalyvavo Baltijos kelyje, troško pakartoti tą ypatingą patyrimą, išgyventi buvusį pakylėjimą. Tuo tarpu karta po 1989-ųjų, kuri girdėjo apie šio įvykio prasmę iš savo tėvų, norėjo pati patirti tą jausmą. Tai galiausiai galima kalbėti apie tai, kaip patys toliau naudojame šią atmintį, įskaitant santykius su kitomis valstybėmis.

Ryškėja keli „pergalingo“ taikių revoliucijų judėjimų prasmės vertinimai. Pirmasis – pragmatinis. Pagal šį vertinimą žmones vienijo materialinės gerovės pažadas (paprastai – noras „pasivyti“ Vakarus gerovės srityje); pagal antrąjį – kad per visą okupacijos laikotarpį siekta tautinio suverenumo ir sulaukta pagaliau istorinės progos; pagal trečiąjį – telkiantis motyvas buvo laisvės troškimas, kuris suvoktas kaip oraus žmogaus gyvenimo galimybės garantas, taigi atsikartojantis Euromaidane – kaip žmogaus orumo revoliucijos šūkyje. Kaip manote, ar įmanoma taip „išsijoti“ priežastis bei motyvus ir kaip apie tai kalbėti nesupaprastinant ir nefalsifikuojant istorinės realybės? 

Visiškai sutikčiau su paskutine teiginio dalimi. Neįmanoma išskirti vieno ir pagrindinio motyvo. Paprasčiausiai žmonės yra visiškai skirtingi, vienus veikia vienokie motyvai, kitus – kitokie. Visuomet turime bandyti matyti dalykų visumą. Todėl atsakydamas pradėčiau nuo to, kad reikia žvelgti į tam tikrą emocinį foną. Baltijos kelią, kaip, beje, ir dabartinius įvykius Baltarusijoje, lydi tam tikra euforijos pajauta. Pavyzdžiui, ir dabar Baltarusijoje rinkimų kampanijos metu į ją įsitraukė įvairios populiarios grupės. 

Tai svarbu, nes leidžia klausti: kokių emocijų sukelia tokios akcijos? Yra čia ir ne mažiau dėmesio reikalaujantis pramogos, nuotykio elementas. Prisiminkime tokias akcijas kaip „Roko maršas“. Jeigu žvelgsime griežta politine prasme, tai, be abejo, bus taip, kad dalis dalyvių turėjo idealistines nuostatas, kiti pragmatinių motyvų. Tačiau juos vienijo tiesiog noras paklausyti muzikos, susirinkti kartu, ir tai yra savotiškas postūmis išeiti į gatves, prisijungti prie akcijos. Tas pat pasakytina apie akciją „Rokas prieš tankus“. Galime mąstyti apie įvykius racionaliai, pasitelkdami įvairių argumentų ir aiškinimų, kurie, be abejo, turi pagrindą, tačiau prie jų reikia pridėti emocinį dalyką. 

Mano galva, čia labai tinkamas ir Lenkijos pavyzdys Jono Pauliaus II vaidmuo Solidarumo judėjime. Galima žvelgti idealistiškai, sakyti, jog žmonių religiniai jausmai, galimybė susitikti su popiežiumi paskatino juos išeiti į gatves, o susirinkę jie pamatė, kiek iš tiesų jų yra daug, kad jie yra ne vieni, jų daug ir nepasitenkinimas esama padėtimi yra masinis. Tačiau nevalia pamiršti ir tokio paprasto dalyko, kad jau Apskritojo stalo derybos vyko tuo metu, kai ekonominė padėtis buvo tiesiog katastrofiška. Tai ekonominis ar materialinis faktorius, be abejo, lieka svarbus. 

Neretai esama kiek nepamatuotos euforijos, kalbant apie to meto laikmetį, esą lietuviai sugriovė Sovietų Sąjungą patys. Bet čia svarbu atsižvelgti į kontekstą – į ekonominę padėtį, į įvykusią Černobylio katastrofą, paprasčiausiai į tą faktą, jog tuo metu paprastų žmonių gyvenimas blogėjo. Jokiu būdu nenorėčiau diskredituoti nė vienos perspektyvos, veikiau siūlyčiau į įvykius išmokti žvelgti kaip į daugiasluoksnį pyragą. Juk pyragas iš vieno ingrediento niekada nebus pavykęs, tai ir nebus vykęs paaiškinimas, kuris išskiria vieną dalyką ar veiksnį kitų sąskaita. 

Kadras iš rež. Arūno Matelio ir Audriaus Stonio filmo „Baltijos kelias“ (1990 m.).

Baigiate tyrimą apie aktualias atminties kultūras šešiose šalyse, subyrėjus Sovietų Sąjungai. Ką jau dabar galite papasakoti apie šį tyrimą? 

Šis tyrimas labai aiškiai parodo, kad yra vienas esminis skirtumas apie atminties formavimo(si) kultūros metodus. Šis skirtumas randasi režimų pagrindu, kaip skirtumas tarp autoritarinių ir demokratinių režimų atminties kultūros formavimo būdų. Autoritarinėse valstybėse atminties kultūroje neatsiranda kokybiškai naujų elementų. Jie gyvena, paprastai kalbant, „senu bagažu“ ir atminties kultūros turinio neatnaujina. Galima klausti: ką reiškia šis kultūrų užkonservavimas? O jis reiškia natūraliai bręstančių permainų visuomenėje stabdymą ir represiją. Toks konservavimas neleidžia pasireikšti naujos kartos „maištui“ prieš nusistovėjusiais kultūros formas, reaguoti į visuomenėje vykstančius pokyčius, kas vėliau ir išvirsta į įvairias revoliucijas. 

Bandymas užkonservuoti tam tikrus tapatybės dalykus stumia retrogradiškumo link. Žmogaus tapatybė ir tauta, kaip žmonių bendruomenė, išlieka gyvybinga, jeigu ji nuolatos keičiasi. Pati kultūra išlaiko socialinį paveikumą tik tuo atveju, jeigu atsižvelgia į pokyčius ir galimybes, nes galiausiai formuojasi įtampa tarp kultūros ir visuomenės, ypač atsižvelgiant į kartų kaitą, ją gali tiesiog „išsprogdinti“, nes konservavimas reiškia atmetimą. 

Demokratinėje visuomenėje santykis su atminties kultūromis yra liberalesnis ir, žvelgiant į atmintį, galime stebėti jos transformacijas. Kaip tik pradėjome pokalbį nuo Baltijos kelio ir Sausio 13-osios atminties transformacijų ir šių datų atminties transformacijų, kas rodo iš esmės teigiamą postūmį ir pačios visuomenės demokratiškėjimą. Vienas iš šios transformacijos indikatorių yra prieš tai tabu buvusių temų atvėrimas, atsiranda naujų temų, kurios anksčiau buvo nutylimos. Pavyzdžiui, partizaninio pasipriešinimo atmintis, kuri buvo visiškai neliečiama dar prieš kokius penkiolika metų. 

Taip pat demokratinėse valstybėse galime stebėti ir patį procesą, kuris transformuoja praeities vaizdinius. Labai pozityvus ženklas, kai tam tikri epizodai patenka į viešų diskusijų lauką, įtraukia naujas perspektyvas, įvairios visuomenės grupės bando įtvirtini savą perspektyvą kaip legitimią tarp kitų.

Kitas svarbus dalykas man, kaip žmogui, bandančiam suvokti praeitį su visais jos kontekstais, tai dominuojantis radikalus ir griežtas požiūris į sovietinį palikimą. Štai Žaliojo tilto skulptūros buvo tiesiog paimtos ir pašalintos. Esu visuomenės įsitraukimo šalininkas. Idealiu atveju atminties kultūra formuojasi per visuomenės diskusijas. Šis kelias, be abejo, reikalauja politikų įsikišimo, tačiau šiuo atveju jie yra stebėtojai, o kai susidaro naujas konsensusas, stebint visuomenės nuotaikas, jie turėtų imtis įgyvendinti sprendimus. Tai būtų idealus ir savaiminis atminties kultūros formavimosi ir transformavimosi kelias. 

Baltijos kelias 1989-aisiais. Leonardo Skirpsto nuotrauka

Jūs teigiate, kad dažnai tai, kaip Europa, ypač Vidurio ir Rytų Europos šalys, kalba apie XX a. istoriją, priklauso nuo santykio su komunizmu ir jo vertinimu, kaip mes šiuo požiūriu išsiskiriame iš kitų regiono šalių? Kiek šis skirtumas gali veikti tai, kaip mes vertiname ne tik perėjimą ir jo sėkmę, bet ir demokratinę santvarką? 

Iš vienos pusės, į šį klausimą atsakyti paprasta. Ir šis atsakymas būtų toks: šalyse, kurios ėmėsi dekomunizacijos proceso, transformacija buvo sėkminga. Ten, kur su juo buvo uždelsta – transformacija nepavyko. Tai čia nereikia žiūrėti toli, užtenka palyginti Lietuvą su Ukraina ir Baltarusija. Ukrainoje dekomunizacija buvo ilgai atidėliojama ir realiai prasidėjo tik po Orumo revoliucijos. 

Baltarusijoje dabar, viena vertus, vyksta neįtikėtini dalykai – stebime, kaip Baltarusijos žmonės kovoja dėl savo orumo, mąsto ir kalba apie demokratiją. Bet kalbėdami apie demokratiją nemaža dalis nori palaikyti gerus santykius su Rusija, kur demokratinės vertybės yra niekinės. Tai dažnai kalbama apie idealistinį demokratizacijos procesą, bet nuošalyje lieka pamatinio geopolitinio pasirinkimo svarba. Kai analizuojame įvairius procesus, visuomet turime atskirti tikslus ir priemones. Tai, ką matau dabartinėje Baltarusijoje, aš matau, kad galbūt dėl taktinių motyvų, o galbūt realiai, tikslas sutapatinamas su priemonėmis. Žmonės nori laisvų rinkimų, tačiau rinkimai yra prielaida pačios visuomenės demokratizacijai, neįmanoma siekti demokratijos palaikant ryšius su autoritariniais režimais, kurie yra ir demokratijos, ir visų spalvotų revoliucijų, kurios yra kraštutinė žmonių priemonė siekti politinės santvarkos transformacijos, priešai. 

Pati demokunizacija gali būti suvokiama kaip tam tikras perėjimo laikotarpis. Tačiau žvelgiant istoriškai neįmanoma sukurti naujos tvarkos, visiškai nepaneigus iki tol buvusios politinės sistemos. O kadangi sena tvarka buvo susijusi su pamatinių žmogaus teisių pažeidimais, su prievarta, tai šių dalykų neakcentuojant, jų neviešinant, neįmanomas ir visiškas atsinaujinimas. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O kiek Lietuvoje prieš tris dešimtmečius egzistavo demokratizacijos vizija? 

Šie dalykai irgi buvo „paskendę miglose“. Bet skirtumas nuo Baltarusijos tas, kad turėjome tam tikrą visuomeninio gyvenimo modelį. Tų pačių lenkų ar vengrų siekis buvo grįžti į Europą. Tai šūkis bendras visoms šalims, ypač perėjimo laikotarpiu jis buvo orientuojantis, kreipiantis ir telkiantis. Čia, be abejo, nemažą vaidmenį atliko ir tam tikri materialiniai motyvai, matant skirtumą tarp Vakarų ir Rytų. Taigi galima dėlioti tam tikrą priežasčių mozaiką, tačiau visgi išsilaisvinimo judėjimus vienijo siekis būti tokiame pasaulyje, kuriame norime būti. Šis siekis vertė mus transformuoti ir pačią demokratijos sampratą. Noras sugrįžti į Europą pokomunistines visuomenes vertė transformuoti ir pačią visuomenę, ir demokratijos sąvoką. Be jokios abejonės, jau nepriklausomybės laikais didelę įtaką padarė pokomunistinių šalių integracija į Europos bendriją pagal nustatytus politinei sistemai demokratiškumo kriterijus, vadovaujantis Kopenhagos nuostatomis, kurios davė postūmį demokratijai. 

Tačiau kalbant apie santvarką, prieš 30 metų labai gyvai vyko diskusija apie pasirinkimą tarp nacionalinės valstybės atkūrimo ir demokratijos. Neretai kartota, kad būtina pirmiausia atkurti nacionalinį suverenumą, o jau paskui galvoti apie santvarkos formą ir ieškoti bendro gyvenimo modelio. Ši diskusija prasidėjo iš karto po 1990 m. kovo 11 d. Nenoriu idealizuoti A. Juozaičio, bet tuo metu kaip tik pasirodė jo straipsnis, kuriame svarstomas klausimas, kas svarbiau – valstybingumas ar demokratija? Jis savo argumentus išdėsto pastarosios naudai, tačiau tuo momentu jis atsidūrė „pralaimėtojų“ pozicijoje: neatspindėjo daugumos siekio. Ši lietuviška diskusija patvirtina, kad mūsų demokratijos sąvoka buvo pirmapradė ir neišsivysčiusi. 

Tai lietuviai yra laimės vaikai dėl to, kad jie pasirinko tinkamą ir gerą gyvenimo modelį. Ir nenoriu būti blogas pranašas, tačiau išlieka klausimas, ar reformos nuves mūsų kaimynus demokratijos kryptimi? Visuomenės nesugebėjimas susitelkti dėl tam tikrų prioritetinių dalykų yra pavojingas. Jis stumia visuomenę į neapibrėžtą situaciją, kuri ypač stipriai pasijaus, kuomet nebeliks dabartinio autoritarinio režimo griežtų ribų.