Just. Marcinkevičiaus palikimas – tarybmečio ar sovietmečio? (atsakymas iškiliam veikėjui V. Landsbergiui)

Straipsnis nebuvo apie Lietuvos rašytojų sąjungos skelbtą konkursą Just. Marcinkevičiaus paminklui prie Rašytojų sąjungos esančiame jo vardo skvere. Šis konkursas ir jo nugalėtojo projektas buvo tik tarp kitko! Vertintas pats poetas bei jo kūrybinis palikimas, ir gana kategoriškai – visą sąmoningą gyvenimą nemėgo Katalikų Bažnyčios ir pan. Toks vertinimas negalėjo būti nepastebėtas, juolab kad su poeto tikrove tai neturėjo ir neturi nieko bendra. Štai kodėl nutariau pateikti argumentus iš Just. Marcinkevičiaus kūrybos ir gyvenimo faktų. Savo atsakyme parašiau, kad sąvokos „sovietinis“ ir „tarybinis“ man nėra tapačios. Ne lingvistine, bet istorinio proceso prasme.

Į tai interviu LRT „Dienos temoje“ 2023 07 26 sureagavo buvęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, mano kolega signataras Vytautas Landsbergis: „Čia vienas mąstytojas dabar labai daug parašė apie tai, koks didelis skirtumas tarp žodžių „sovietinis“ ar „tarybinis“. Aš nematau skirtumo, svarbu – turinys. Ar turinys yra laikotarpis, ar turinys yra žmogaus elgsenos, jo veiksmų kokybė? Ar tai buvo tarybiniai veiksmai?“

V. Landsbergis tame interviu kiek anksčiau patikslino, kad jei sąvoka „tarybinis“ nusako būtent okupacinį laikotarpį, tai galima dėti lygybės ženklą tarp jos ir tarp kitos sąvokos „sovietinis“.

Ką gi, pamėginsiu tai aptarti. Šiuo atveju remsiuosi istorikų Levo Karsavino ir kitų suformuluota imperijų susiformavimo paaiškinimo koncepcija. Autoriai pasiūlė lotyniškai išreiškiamą formulę: occupamus, annexamus, incorporamus et unimus – okupuojame, aneksuojame, inkorporuojame ir sujungiame.

Taigi imperijos savo valdas į gretimus kraštus plėtė arba tiesiogiai jas karine jėga okupuodamos, arba aneksuodamos įvairiomis vasaliteto ar kitomis sutartimis. Okupacija visada būdavo susijusi su ginkluota kova toje teritorijoje, aneksijos atvejais taip pat nebūdavo lengva išvengti vienokio ar kitokio pasipriešinimo, bet be didesnių karo kovų. Okupuotoje ar aneksuotoje teritorijoje okupantas pradėdavo ilgą tos teritorijos inkorporavimo į savo valstybines struktūras kelią, pajungdamas teritoriją savo ūkio ir rinkos poreikiams. Jis užtrukdavo ne vieną dešimtmetį, buvo lydimas įtampų, pasipriešinimo ir net galimų praradimų.

Inkorporacijai vykstant, toje teritorijoje prasidėdavo ir unifikacijos procesai. Unifikuota teisė, papročiai, skatintas okupanto kalbos vartojimas, diegti kultūriniai okupanto standartai. Tad jei inkorporacija ir unifikavimas pavykdavo, aneksuota ar okupuota buvusi valstybė per ilgesnį laiką prarasdavo ir savo suverenitetą, ir unikalumą bei įsiliedavo į bendrą okupacinės imperijos erdvę.

Taip pat skaitykite:

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

Mirė rašytoja Violeta Palčinskaitė

„MO lauke“ poezijos skaitymų rengėjas Z. Pakštaitis: „Galbūt kai kam tai yra vienintelis sąlytis su šiuolaikine poezija“

Klausimas vasarai

Istorijoje daug atvejų, kai tiek okupacija, tiek aneksija, tiek inkorporacija nepavykdavo, užimtos teritorijos išsivaduodavo, arba toje teritorijoje gimdavo labai skirtingi nauji dariniai, kiek vėliau tapdavę ir naujomis savarankiškomis valstybėmis.

Pamėginsiu šią klasikinę imperijų formavimosi schemą pritaikyti Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos ir jos inkorporacijos į sovietinę erdvę atvejui. Ši schema mokslinėje literatūroje diskutuota įvairiais požiūriais, ji iš esmės tiko ir Romos imperijos, ir Habsburgų ar kitų imperijų atvejais. Ji tinka ir Sovietų Sąjungos (taip ji oficialiai vadinta smetonmečiu ir pirmosios sovietinės Lietuvos aneksijos metu) formavimuisi po Antrojo pasaulinio karo.

Taigi 1944-aisiais į Lietuvą vėl įžengė sovietų kariuomenė, o su ja sugrįžo ir Antano Sniečkaus vadovaujama sovietinė Lietuvos valdžia. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Ji sukėlė ginkluotą partizaninį pasipriešinimą, sovietų ir vietinių kolaborantų nuslopintą 1953 metais. Aktyvūs kovos su okupacija veiksmai Lietuvoje pasibaigė 1954-aisiais. Nors iš karto jau okupantų pastangomis imta diegti terminą „Tarybų Lietuva“, bet kasdienėse šnekose dar ilgokai gyvavo „rusų“ arba „sovietų“ valdžios pavadinimas.

Lietuvos sovietizacijos ir inkorporacijos į vienodo stalininio modelio SSRS struktūras periodas prasidėjo nuo pat pirmųjų antrosios okupacijos metų: nuosavybės konfiskavimas, masinė žemės ūkio kolektyvizacija, švietimo sistemos sovietizacija ir kt. Tęsėsi deportacijos, kova su liaudies priešais ir buržuaziniais nacionalistais, nepaklusnios inteligentijos valymai, Katalikų Bažnyčios ir kitų religinių bendruomenių persekiojimai. Buvo suformuota ir sovietizavimo stalininė institucinė sistema – liaudies deputatų tarybos, milicija, LKP CK ir partijos komitetai, ideologiniai skyriai, propagandos struktūros, cenzūra, saugumo komitetai, okupacinės kariuomenės padaliniai ir kt.

Visoje švietimo ir aukštojo mokslo sistemoje buvo diegiamas marksizmas-leninizmas-stalinizmas. Šis labai žiaurus stalininis Lietuvos inkorporavimo laikotarpis tęsėsi iki Josifo Stalino mirties 1953-iaisiais. Tai dar kiek užtruko net ir po jo mirties, kol valdžioje Maskvoje įsitvirtino Nikita Chruščiovas.

1956 m. SSKP XX suvažiavime N. Chruščiovas pasmerkė Stalino asmenybės kultą ir nutraukė stalininę ideologinę tautų sovietizavimo programą, likvidavo Stalino gulagų sistemą, pakeitė respublikų valdymą, suteikdamas joms didesnę regionų autonomiją ir liaudies ūkio jose tarybų steigimą. Iš ideologinės doktrinos pašalintas stalinizmo terminas, paliekant tik sovietinį marksizmą-leninizmą.

Sušvelnėjo ir Lietuvos sovietizacijos ideologiniai reikalavimai, vadinamasis atšilimo laikotarpis pasitarnavo ir Lietuvos kultūrinės inteligentijos atsigavimui. Sugrįžo į Lietuvą dalis ištremtų tautiečių. Tad stalininės inkorporacijos laikotarpį, prasidėjusį 1945 m. ir vykusį iki 1956 m., pakeitė chruščiovinė tam tikro atšilimo sovietizacijos epocha. Ji tęsėsi iki 1967-ųjų, iki tol, kol 1964 m. į valdžią atėjęs Leonidas Brežnevas ir jo komanda, apšilę kojas, nuo 1967-ųjų ėmėsi vėl gaivinti kiek modifikuotas ankstesnes stalininio modelio formas. Nors Stalino kulto nereabilitavo, bet sustiprino cenzūrą ir ideologinius suvaržymus. Ėmė ryškėti naujos sovietinės rusifikacijos pavojai.

N. Chruščiovo epochos „atšilimas“ (nuo 1956 m. iki 1967 m.) buvo matomas Lietuvos kultūriniame gyvenime jau kiek kitaip nei stalininės inkorporavimo ir sovietizavimo politikos laikais. Šalia sovietinės marksizmo-leninizmo ideologinės linijos ėmė vis daugiau reikštis lietuviškojo tarybmečio kultūros gaivinimo pastangos, sovietinį turinį vis labiau palikdamos tik kaip mantrą, o pačios vis daugiau atverdamos naujas lietuvybės įžvalgas ir formas.

Nemenką įtaką Lietuvos inteligentijai darė ir socializmo su žmogišku veidu koncepcija, plėtota Čekoslovakijoje. Kai kurie šiuolaikiniai tyrinėtojai tokią tarybmečio Lietuvos raidą įvardija kaip „tautinį komunizmą“. Toks tos epochos apibūdinimas, mano galva, labiau tinka vietinės LKP vykdytam sušvelnintam oficialios KPSS centro doktrinos įgyvendinimui Lietuvoje.

Dauguma to meto kūrėjų, vartodami kartais ir Ezopo kalbą, stengėsi perteikti savo mintis ir požiūrius neperžengdami to LKP toleruojamo „tautinio komunizmo“ ribų. Nemažai inteligentijos daliai kairioji socializmo su žmogišku veidu koncepcija buvo priimtina. Šiandien kai kas iš kritikų bando tai vertinti kaip „nostalgijos sovietinei tikrovei“ apraiškas. Man tokia humanistinė socializmo platforma demokratinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimų kontekste ir dabar yra priimtina, ji nieko bendra neturi su sovietmečio nostalgija. Dabar madinga dešinioji konservatyvi pasaulėžiūra, todėl visai pagrįstą teisę reikštis šiandien turi ir humanistinio socializmo platforma, jei ji pripažįsta demokratinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę.

Grįžtu į okupacinį sovietmetį. L. Brežnevo epocha, prasidėjusi jo atėjimu į valdžią 1964-aisiais, palaipsniui pasuko naujo sovietizacijos etapo, įvardyto kaip „susiformavusios naujos sovietinės liaudies“ sukūrimo su „rusų kalbos prioriteto“ stiprinimu, link. „Rusų kalba yra galinga priemonė nacijoms ir tautybėms susipažinti su visų tautų laimėjimais bei pasauline kultūra.“ „Rusų kalba faktiškai tapo antra gimtoji kalba“ – toks KPSS programos teiginys virto nauja rusifikacijos grėsme.

Štai kaip tai buvo apibūdinta visuose 1973-iaisiais išleistuose mokslinio komunizmo, privalomo visai švietimo sistemai ir visiems technikumams bei aukštosioms mokykloms, vadovėliuose: „Tarybinė liaudis – nauja internacionalinė bendrija socialistinių nacijų ir tautybių, kurias jungia… socialistinės savo turiniu kultūros bendrumas ir bendra tarpnacionalinio bendravimo kalba… Suartėjimas ruošia tautų ir tautybių konsolidavimąsi, vienijimąsi ir galų gale veda į nacijų susiliejimą.“

Tokia mokslinio komunizmo vadovėliuose pateikta apibrėžtimi tiksliai išreikšta imperinė sovietinės unijos idėja ir sovietinė marksizmo-leninizmo tautų suliejimo doktrina.

Tai akivaizdžiai iliustruoja occupamus, annexamus, incorporamus et unimus koncepcijos pagrįstumą, nagrinėjant L. Brežnevo epochoje iškeltą tikslą – unimus – suvienyti visas nacijas vieningoje sovietinėje tautų bendrijoje rusų kalbos pagrindu.

1982 m. ši epocha baigėsi gilia sovietų sistemos ekonomine stagnacija, o su ja vis labiau silpo ideologinė sovietizacija. Apie jos silpnumą byloja gausybė anekdotų ir liaudies kūrybos perliukų, iš lūpų į lūpas pasakojamų darbe ir gyvenamųjų namų virtuvėse. Tos brežnevinės stagnacijos akivaizdoje į areną įžengs Michailo Gorbačiovo „perestroika“, ieškosianti kelių išeiti iš sovietinės ideologijos ir ekonomikos krizės.

Kaip atsakas į šią brežnevinės sovietizacijos nacijų susiliejimo doktriną Lietuvoje dar labiau atsiskleidė lietuviškojo tarybmečio kultūros pastangos priešintis šiai L. Brežnevo paskelbtai tautų susiliejimo doktrinai ir visomis savo raiškos formomis išlaikyti jau naujai gimusį ir savitą tarybmečio Lietuvos lietuvybės fenomeną. 1944–1956 m. plačiau liaudyje vartotas terminas „sovietai“ ar „Sovietų Sąjunga“ tolesniais dešimtmečiais palaipsniui nyko, vis labiau Lietuvoje užleisdamas vietą „tarybų“, „TSRS“ sąvokoms, o žodžių junginys „Tarybų Lietuva“ tiesiog buvo suprantamas kaip Lietuva.

To specifinio Lietuvos tarybmečio atsiradimo negalėjo sustabdyti sovietinė cenzūra, nelabai į tai buvo kreipiama dėmesio ir centriniame KPSS lygmenyje, bet jos negalėjo suprasti ir didžioji dalis JAV gyvenusios išeivijos – viską Lietuvoje įvardijo kaip kolaboravimą. Dėl tos kolaboravimo etiketės dabar nemato tarybmečio specifikos ir dalis mūsų jaunesnės kartos. Jos nemato ir tie, kurie nori visą ilgą beveik 50 metų Lietuvos buvimo SSRS laikotarpį paženklinti vienu okupacijos terminu, kuriame lyg ir nebuvo jokių kitų reiškinių, tik sovietinės unifikacijos vykdymas, kolaboravimo reikalai arba prisitaikėlių pataikavimas sovietinei valdžiai „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“.

Bandoma neigti ir tai, kad nemažai mūsų visuomenės daliai tarybmečio lietuvybė tapo visiškai priimtina ir sava, išreiškusi jos nuoširdžius įsitikinimus. Šiuo atveju aš kalbu apie humanitarinės kultūros sferą, sąmoningai neliečiu Lietuvos pramonės ir žemės ūkio, sveikatos, šveitimo, kultūros įstaigų, gyvenamųjų namų statybos, kitų sričių inkorporavimo į unifikuotą stalininę ir vėlesnę sovietų ūkio sistemą.

Ūkio ir kitų sričių inkorporacijoje irgi atsiras savitas Tarybų Lietuvos liaudies ūkio stilius, ypač N. Chruščiovo liaudies ūkio tarybų didesnio savarankiškumo laikotarpiu. Lietuva ir čia sovietų žmonėms iš „plačiosios“ tėvynės atrodys kaip „sovietskij zapad“. Panašūs procesai vyko ir Latvijoje bei Estijoje. Ten taip pat iškilo latvių Imantas Zieduonis, estų Lenartas Meri ir kt.

Taigi ideologinis sovietizacijos turinys per visą okupacinį laikotarpį kito: stalininis periodas 1945–1953 m. pasižymėjo griežtu stalininiu klasinio principo dogmatizmu, 1954–1967 m. laikotarpio dalinė destalinizacija ir chruščiovinis atšilimas atnešė pokyčių Lietuvos tarybmečio kultūros fenomenui atsirasti ir sutvirtėti.

1967–1982 m. brežnevinė naujos istorinės bendrijos – sovietinės liaudies ir rusų kalbos prioriteto – ideologija dar labiau paskatino stiprėti nacionalinei Lietuvos savimonei, atsirado dar daugiau pastangų stabdyti rusifikaciją ir lietuvybės klausimus kelti į viešąjį Lietuvos gyvenimą.

Dabar, kaip sakoma, dėmesio į ekraną! Juk V. Landsbergis iš jo į mus prabilo. Just. Marcinkevičiaus kūrybos raida labai vaizdžiai atspindi tuos okupacinio laikotarpio ideologinės sovietizacijos periodus: 1952 m. „Prašau žodžio“, 1956 m. „Dvidešimtas pavasaris“ atitinka tą sunkų stalininį sovietizacijos laikotarpį. Vyrauja liaudiški, dainomis virstantys posmai, kurie jaunąjį poetą padaro priimtiną daugeliui žmonių. Jo eilėraščiai įkvėpė to meto kompozitorius parašyti muziką „Linelį raunu ne viena…“, „Drumstas drumstas marių vandenėlis…“, „Driekias vakaro šešėliai…“, „Oi užkilokit vartelius…“ – visa tai virto lietuvių liaudies dainomis. Juk ne apie klasių kovą tada žmonės dainavo! Ne apie klasių kovą jiems rašė poetas. Jie dainavo poeto eiles iš širdies ir lietuviškai tais stalininio dogmatizmo laikais.

1960 m. – „Kraujas ir pelenai“, 1961 m. – „Pušis, kuri juokėsi“, juose susipina ir ideologiniai sovietmečio elementai, ir paties poeto įsitikinimai. Bet jau 1964 m. – „Donelaitis“, 1968 m. – „Mindaugas“ – štai čia jau apie lietuvybę ir Lietuvos valstybingumą prabils poetas chruščiovinio atlydžio metu. „Lietuviškoj lovoj / pirmas svetimas kūdikis buvo pradėtas / Prabuski, geležie!..“; „Ak, nieko nėr baisiau, / kaip tylintys dirvonai, / Kur veisias kolonistai, / Kur sukas gūžtas ponai.“; „Ir Donelaitį pasodint / prie savo darbo stalo. / Tebūna darbo stalas – Lietuva.“ – visa tai – 1963-iųjų poemoje „Donelaitis“, o apie „Mindaugo“ tuometę reikšmę gali kalbėti tik lūžtančios to laikmečio teatrų salės.

Brežneviniu sovietizacijos laikotarpiu 1971 m. išeina „Katedra“, „Mažosios poemos. Devyniabrolė“ ir lyg perspėja mus apie rūpestį dėl Lietuvos likimo. „Girta baladė“ apie „girtą“ klasių kovą arba apie tai, kad tam, kuris supranta lietuvybės ir valstybingumo reikšmę, „…kažkur, kad kažkada, galbūt, / jo idėjai lemta bus įvykti.“

Pagaliau 1977 m. mus pasveikina „Mažvydas“ kaip atsakas į brežnevinę rusifikaciją. Vėl pilni teatrai, „Lie-tu-va!“, „Lie-tu-va!“ skanduojantieji. 1978 m. išleidžiama visa trilogija „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“, kaip jungtinis algoritmas, atremiantis sovietinę tautų susiliejimo doktriną. Po metų pasirodo „Pažinimo medis“ kaip odė lietuviškam Vilniaus universitetui.

Per visą Lietuvą tai tiražuojama, skelbiama, diegiama, mokoma, skaitoma, rodoma, deklamuojama. Nors sovietinė cenzūra dirbo, bet nespėjo visko suprasti ir kontroliuoti. Beje, cenzūros varžtai po truputį irgi silpnėjo, nes jau buvo užaugusi stipri literatūros kritikų karta, galinti pateikti platesnes kūrinių interpretacijas ir apginti autorius. Akivaizdu, kad brežnevinės sovietinės liaudies ir rusų kalbos prioriteto doktrinai priešpriešinama lietuvių kalbos, lietuvybės ir valstybingumo vizija. Taigi, okupacijos laikotarpiu esant sovietinės centrinės valdžios pastangoms sulieti tautas į vieningą sovietinę liaudį, Lietuvoje atsitiesia tarybmečio kultūros fenomenas.

Ne, jis ne smetoninis, nors pirmojo valstybingumo įtaka jaučiama. Jis ir ne katalikiškas, nors be galo daug krikščioniškų simbolių toje Just. Marcinkevičiaus kūryboje priimtina ir tikintiesiems. Nors jis savo esme priskirtinas kairiajam naratyvui, bet tai ir ne sovietinėmis dogmomis besivadovaujantis fenomenas.

Svarbiausia, jis – pasaulietiškas ir priimtinas tiek tarybmečio didžiajai daliai žmonių, tiek tiems, kurie ilgisi smetonmečio ar katalikiškojo naratyvo, ar tiems, kurie nekenčia ir sovietinės, ir tarybų valdžios, bet negali nepriimti tos lietuviškos Just. Marcinkevičiaus poetinės versmės. „Lie-tu-va!“ jau skambėjo labai plačiai mūsų visų lūpose ir širdyse.

Jei objektyviai įvertintume visą tų ideologinių laikotarpių metu atsiradusį tarybmečio lietuvybės kultūrinį turtą, pradedant čiurlioniana, kino filmu „Niekas nenorėjo mirti“, daugybe gerų poetų, rašytojų, baigiant puikiais inžinieriais, agronomais, garsiais medikais ir sportininkais – tas lietuviškas tarybmetis sovietinės okupacijos ir jos sovietinės ideologijos fone ne tik išsaugojo tautos gyvybę, bet ir įkvėpė pasididžiavimą bei garbę tais pasiekimais džiaugtis.

Kitas neginčijamas faktas – demografinė tautos padėtis! Paradoksas – okupacijos sąlygomis tauta, nors per siaubingus karo ir pokario žmonių gyvybių ir netekčių nuostolius, 1989 m. pasitiko su teigiamu demografiniu balansu, ir mūsų buvo jau 3,7 mln. Lietuvos tarybmetis atsilaikė ir prieš sovietinę okupaciją, ir prieš sovietinę ideologiją bei su pagausėjusia tauta įžengė į Sąjūdį.

Šiandien šis laikotarpis trinamas iš tautos istorinės atminties, bandant pakeisti jį partizaninės kovos svarbaus vaidmens, tremčių skausmo ar išeivijos aukštinimo naratyvais. Taip, partizaninėje kovoje buvo heroizmo kovojant ginklu prieš okupantą, bet buvo ir daug tamsių šios kovos pusių, nukreiptų prieš visai nekaltus kaimų žmones.

Patriotinio auklėjimo kontekste būtina kalbėti ir apie pokario pasipriešinimą, ir apie tuos iškilesnius jo vadus. Deja, net ir jie suprato savo kovos beviltiškumą, taip pat išgyveno dėl tamsių jos pusių, neabejotinai pasitarnavusių sovietinei ideologijai tą kovą parodyti kaip buržuazinių nacionalistų klasinę kovą. Tiesa, šiandien bandoma nuneigti kitą faktą, kad klasių kovos elementai irgi tuomet egzistavo. Lietuvos kaime tada buvo daug mažažemių ar bežemių, kurie pradiniame sovietizacijos etape tos žemės iš sovietų gavo ir kurie už tai palaikė sovietus.

Juk negalima nematyti Pauliaus Širvio gyvenimo faktų, jo jausmų, jo poezijos ir jo aprašomų pokario žiaurumo vaizdų. Jis buvo tuomet „liaudies gynėjų“ pusėje.

P. Širvys juk kiek anksčiau pats apsisprendė ir į Šešioliktąją lietuviškąją diviziją įstoti, ir kare mirčiai į akis pažvelgti. Kas drįstų šiandien jo karo metų poeziją paneigti ar jį kolaborantu išvadinti. Kas drįstų jo „Beržą“ šiandien dainuoti uždrausti. Apie tuos klasinius prieštaravimus vaizdžiai kalbėjo ir Jonas Avyžius romane „Sodybų tuštėjimo metas“. Jo pastebėjimu, „viename kaimo gale skambėjo: „Lietuvi, prikąsk liežuvį, nes rusai smaugia mus…“, o kitame gale – populiarioji rusiška „Katiuša“.

Visa tai buvo istoriškai tikra, kaip ir tai, kad svarbiausiu mūsų atsilaikymo, išsisaugojimo, atsitiesimo ir pagaliau išsivadavimo veiksniu tapo toji daugiabriaunė ilgalaikė tautos prisitaikymo strategija, išauginusi tarybmečio Lietuvą. Keista matyti tai, kad dabartiniame istorijos interpretavimo naratyve egzistuoja partizaninė kova, tremčių išgyvenimai, išeivijos kūryba, bet neegzistuoja tarybmetis, ir staiga lyg iš niekur atsiranda Sąjūdis, vieno išmintingo lyderio vadovaujamas.

Visas ilgas okupacinis laikotarpis yra vien tik neigiamas, sovietinis, tarybinis, kolaborantinis, nomenklatūrinis, kagėbistinis ir dar visoks kitoks, kaip ir visa toji sovietinė karta, tarnavusi okupacinei valdžiai, saugojusi tik tautos gyvybę, bet ne garbę. Štai tokia viešojo diskurso supaprastina dominantė vyrauja šios dienos jaunoje kartoje, o ir dalyje vyresniosios. Jie negali tuomet paaiškinti, iš kurgi tas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis staiga atsirado. Negi tik iš kolaborantų?

Tad dar kartą pasikartosiu – per ilgą okupacinį laikotarpį esant skirtingo intensyvumo ir skirtingų akcentų sovietizacijai į areną išeina tarybmečio Lietuvos kultūros fenomenas, kurio ryškiausiu atstovu tampa Just. Marcinkevičius, brandžiausiame savo etape sukoncentravęs visą dėmesį į kalbą, lietuvybę ir valstybingumą. Kartu su juo iškyla ir daug kitų iškilių tarybmečio žmonių, ne tik rašytojų, bet ir menininkų, muzikų, mokslininkų. Ne, Justinas – ne vienintelis, bet būtent jis atsigręžia savo kūryboje į kalbos ir valstybingumo idėjų prasmę bei jų reikšmės mums poetinę išraišką.

1985 m. į valdžią ateina Michailas Gorbačiovas, tvirtai tikėjęs, kad nauja sovietinė bendrija – sovietinė liaudis ir naujai išauklėtas sovietinis žmogus – jau egzistuoja. Jo pradėtoji pertvarka, viešumas ir demokratizacija rėmėsi būtent šiuo įsitikinimu. Tam ir SSRS liaudies deputatų suvažiavimas buvo sušauktas. Jame akivaizdžiai atsiskleidė faktas, kad Lietuva, Latvija ir Estija išsiskiria iš visos tos suvažiavimo deputatų daugumos. Labai greitai trys Baltijos šalys atskils nuo vadinamosios sovietinės naujos žmonių bendrijos kūno.

Po kurio laiko pajudės ir Gruzija, Azerbaidžanas, Moldova. Nepavyks daliai Baltarusijos ir Ukrainos visuomenės, kilusios iš per Antrąjį pasaulinį karą prijungtų buvusių Lenkijos teritorijų, išauginti kažką panašaus į Baltijos šalių judėjimus. Kiek vėliau ir ilgiau panašūs procesai vyks Vidurinėje Azijoje.

Ir pagaliau per kiek ilgesnį laiką „nauja istorinė bendrija – sovietinė liaudis“ subyrės kaip kortų namelis. Jos vietą Rusijoje ir Baltarusijoje šiandien užima „Russkij myr“, bet tam akivaizdžiai priešinasi į savo nacionalinės savimonės kelią pasukusi buvusi Nepriklausomų Valstybių Sąjungos viena iš steigėjų – Ukraina. Lietuvoje į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį susiburia tarybmečio žmonės, jų labai marga sudėtis, pradedant komunistais, baigiant tremtiniais. Šalia bus Lietuvos laisvės lyga, negausi, bet atstovaujanti radikalesniems sluoksniams, taip pat įvairūs disidentiniai būreliai, neformalios jaunimo grupės. Bus ir Skandinavijos, Lenkijos įtaka mums, išeivijos pastangos mus žadinti ir mums padėti, ir tai atsispindės Lietuvos visuomenės troškime išsivaduoti bei pasiekti „tokį socializmą kaip Švedijoje“. Būdamas to mano laikais negausaus disidentinio ir politinio pogrindžio dalyvis, galiu patvirtinti, jog dauguma mūsų palankiai žvelgė į tarybmečio Lietuvos inteligentijos veiklą, kuriant šį naują Lietuvos kultūros fenomeną.

Teisus buvo Vasario 16-osios Akto vienas iš autorių ir signataras Steponas Kairys, jau išeivijoje JAV 1957 m. straipsnyje „Veidu į Lietuvą“ parašęs: „Neabejoju, kad ilgesnių metų režimo praktika Lietuvoje turėjo pažadinti opozicinę mintį net tiems, kurie buvo režimui sąmoningai pritarę… Jei mes laukiame tautos išsivadavimo jos pačios pastangomis, turime derinti ir savo galimus žygius su tuo, kas pačiame krašte daroma tam pačiam tikslui…“

Ir tikrai Lietuvą pažadino, pabudino, vėl prikėlė nepriklausomos valstybės atkūrimui toji prisitaikiusi prie gyvenimo iššūkių Lietuvos karta. Sąjūdžio komjaunuoliai ir komunistai, savarankiška LKP, atsiskyrusi nuo SSKP, strateginę S. Kairio įžvalgą irgi patvirtino. Beveik visa toji nekomunistinė tarybmečio Lietuva, išskyrus Laisvės lygą, priėmė juos į savo gretas tam žygiui. Strategiškai žvelgė į ateitį S. Kairys.

Teisus ir Just. Marcinkevičius, jau po 1990-ųjų savo „Taburetėje virš galvos“ teisingai apibendrinęs, kad jo kartai teko ir bręsti, ir prisitaikyti, ir mąstyti, kaip rasti kelią į lietuvybę, laisvę ir valstybingumą.

Okupaciniu laikotarpiu sovietizuotos Lietuvos ir sovietinės liaudies ideologiją priėmusi nedidelė visuomenės dalis, patvirtindama sovietizacijos nesėkmę Lietuvoje, taps „Jedinstvo. Jedność. Draugystė“ nariais, sovietizuoti komunistai liks Mykolo Burokevičiaus vadovaujamoje LKP (SSKP) platformoje.

Štai ir atsakymas V. Landsbergiui – taip, per ilgą okupacinį laikotarpį, per skirtingus ideologinius sovietizacijos periodus Lietuva nebuvo tiek sovietizuota kiek Baltarusija, Ukraina ar kitos sovietinės respublikos. Taip, dalis mūsų visuomenės sovietizavosi, dalis liko aršioje opozicijoje viskam, kas buvo sovietiška, bet dauguma mūsų žmonių persiėmė Lietuvos tarybmečio kultūros pasiekimais ir išėjo į Sąjūdį.

Ne pokario rezistencija, ne Laisvės lyga lėmė tuos procesus, juolab ne išeivija. Visi jie arba maitino, arba vienu ar kitu atveju skatino bei talkino bendram tikslui, bet lemiama jėga buvo toji tarybmečio Lietuva, išaugusi tarybmečio Lietuvos kultūros baruose. Tad man okupacijos laikotarpiu gimęs tarybmetis yra suprantamas ir priimtinas, o štai okupacijos metu diegtas sovietmetis atkrito kartu su ta nedidele visuomenės dalimi, kuri nuėjo paskui jedinstvininkus ir M. Burokevičiaus platformininkus.

Pasikartosiu – man priimtinas tarybmečio čiurlionistas V. Landsbergis, nes jis irgi išaugo šioje Lietuvos tarybmečio terpėje. Deja, ne jis, o Just. Marcinkevičius iki 1989-ųjų buvo kur kas plačiau skaitomas, dainuojamas, deklamuojamas, teatralizuojamas, skelbiamas. Jo žinomumas buvo toks platus, kad net abejonių nekilo, jog, jam ištarus žodį „taip“ sutinkant tapti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, labai daug žmonių įsitrauks į Sąjūdžio judėjimą.

Kitų iniciatyvinės grupės narių žinomumas visuomenėje tuo metu buvo ne toks didelis. Just. Marcinkevičiaus asmenybė jau buvo tapusi Lietuvoje simboliu dar iki Sąjūdžio įsisteigimo. Reikėjo tik jo asmenybės jėgą ir moralinį autoritetą pajungti šiam visuotiniam judėjimui už Lietuvos laisvę. Ir tai įvyko, ir žmonės tuo patikėjo. Gal V. Landsbergiui ar kitiems tai gali nepatikti, bet tuo metu tai buvo neabejotina tiesa.

Gali ir vėl kai kam patikti ar nepatikti, bet okupuotos Lietuvos inkorporacija ir unija į „sovietinę naują istorinę bendriją“ dėl maždaug 1963 m. gimusio ir iki 1985 m. gyvavusio lietuviškojo tarybmečio kultūros fenomeno nepavyko.

Reikia padėkoti tai negausiai dar smetonmečiu subrendusiai inteligentijos daliai, kuri nepasitraukė į Vakarus, pasiliko Lietuvoje, rizikuodama savo likimu būti ištremta į stalininius gulagus, bet prisiimdama atsakomybę auginti naują inteligentijos kartą būsimam Lietuvos atsigavimui. Juk be jų akademinių, pedagoginių ir kultūrinių pastangų vargu ar būtų gimusi toji jau nuo 1963 m. aktyviau pradėjusi reikštis karta, vėliau išpurenusi naujam atgimimui dirvą. Daugybė Lietuvos tarybmečio žmonių išėjo į Kovo 11-ąją, nes nebuvo okupuota jų dvasia, jie nebuvo sovietizuoti tiek, kiek sovietizuoti buvo kitų respublikų žmonės.

„Sovietskij čeloviek“ Lietuvoje neprigijo. Okupacinio laikotarpio istorinio vertinimo kontekste akivaizdu, kad okupacijos metu vykdyta sovietizacija liko daugybės mūsų žmonių jausmų ir siekių paraštėse, o per tą laiką gimęs Lietuvos tarybmetis yra mūsų istorijos ir gyvenimo okupacijos sąlygomis dalis, prisitaikymo bei atgimimo variklis.

Vadinti šią kartą kolaborantais, matant jos ryžtą stovėti už savo laisvę Baltijos kelyje ar Sausio 13-ąją, nusimesti okupacijos jungą, atkurti savo valstybingumą, yra mažų mažiausiai neišprusėlių nesusipratimas, o gal piktybinis dalies politikuojančių veikėjų noras visą mūsų kartą paskelbti štai tokiais prisitaikėliais, kurie tik gelbėjo tautos gyvybę, bet negynė jos garbės. Kas tada gynė garbę prie Televizijos bokšto Vilniuje ir kitur visoje Lietuvoje? Argi ne laisvė ir garbė tada ginta?

Taigi okupacijos laikotarpio „sovietmetis“ ir „tarybmetis“ Lietuvoje – du skirtingi fenomenai, susigrūmę Lietuvos egzistencinėje kovoje už savo laisvę. Būtent sovietinei Lietuvai atstovavusi M. Burokevičiaus LKP (SSKP) platformos perversmininkų grupė, vadovaujama konservatyviųjų SSKP CK jėgų, bandė suduoti mums smūgį 1991 m. sausio 13-ąją. Visa tarybmečio Lietuva atlaikė šį puolimą. „Kiek rovė – neišrovė. / Kiek skynė – nenuskynė. / Todėl, kad tu – šventovė. / Todėl, kad tu – tėvynė.“ Aiškiau negali būti.

Tiesa, pirmiau minėtame interviu V. Landsbergis teigia, kad visa kultūra buvo nukreipta tarnauti tai ideologijai. Na, nemanau, kad čiurlionistas V. Landsbergis taip jau labai jai savo kūryba tarnavo. Skaičiau jo knygas, jei ir buvo kokios kelios eilutės jose ideologijos duoklei, tai nelabai krito į akis. Gal kitose savo veiklos sferose jam tai tarnystei ir reikėjo paklusti, bet apie tai tik jis žino geriausiai.

V. Landsbergis teigė, kad daug kas tarnavo tai valdžiai kaip Biblijoje: ir Dievui, ir ciesoriui. Patikslinsiu, Biblija teigia visai ką kita: kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui. Ir tai ne tas pats. Negalima to, kas yra Dievo, atiduoti ciesoriui, kaip neverta aukoti Dievui to, kas gauta iš ciesoriaus rankų. Jis pastebėjo, kad „ir Justinas neišvengė to, ir daug kas to neišvengė“. Gaila, kad jis pats nepasakė, ar jam pavyko išvengti to, ar jis tarnavo tai sistemai. Tarybų Lietuvos enciklopedijoje yra jo asmenybė pagerbta, tad gal ir jam nepavyko kai ko išvengti. Nekalbu apie kitus faktus, susijusius su jo veikla ir pasiekimais LTSR laikotarpiu.

V. Landsbergiui derėtų perskaityti Just. Marcinkevičiaus „Tamsybių Angelą“ ir pačiam pamąstyti, pavyzdžiui, apie du klasiokus, Raudonąją armiją, išvadavusią jį ir Lietuvą, ir apie daugelį kitų dalykų.

Manau, V. Landsbergis praleido gerą progą ne „nutylėti“ eilinį kartą, bet ir pačiam garsiai pasakyti, kad tame jo kelyje irgi gal kai ko būta.

Dar įdomiau, kai jis „pagalvoja“ apie poeto „tam tikrą likimą – savotišką, keistą“. Įdomu, kuriuo aspektu ir kam prisidėjus poeto „likimas“ tapo „keistas“. Galėjo V. Landsbergis bent aiškiau pasisakyti, ypač žinant Just. Marcinkevičiaus pamąstymus „Taburetėje virš galvos“, o gal ir savo likimo keistus momentus atskleisti.

Na, ir pagaliau V. Landsbergiui Just. Marcinkevičius – tik vienas iš trijų ryškesnių poetų, tad gal visi „trys verti grupinio paminėjimo“. Sąjūdyje buvo ne trys, bet keturi ryškūs poetai, bet juk ne apie tai kalbama. V. Landsbergiui tiesiog labai sunku pripažinti Just. Marcinkevičiaus asmenybės simbolinę reikšmę Lietuvos antrajam Atgimimui – neužtenka drąsos peržengti savo asmenines ambicijas ir pasakyti tvirtą žodį, apginant poeto vardą šioje netiesos apie jį sakymo istorijoje.

Rašytojų sąjungos adresu taip pat nuskamba keista mintis, kad ši „vienam ar kitam rašytojui gali statyti paminklus“. Tai bent! Suprask, Just. Marcinkevičius tik tarp tų, tokių štai kitų rašytojų. Ir tiek. Tiesa, pats V. Landsbergis irgi yra tos Rašytojų sąjungos narys, nors juo tapo jau gerokai po 1990-ųjų. Tikiu, kad gal ne tik už savo poeziją, bet ir už publicistiką buvo priimtas.

Palikime Vytautą su jo mintimis, nes negalima tikėtis iš žmogaus to, ko jis savyje neturi. Aš tuo visai nenoriu sumenkinti V. Landsbergio asmenybės įtakos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje ar jo labai svarbaus įnašo į Lietuvos išsilaisvinimo eigą jam būnant Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku.

Anaiptol, ne. Man nepriimtinos tik jo savęs iškėlimo aukščiau visų kitų pastangos, taip pastebimos net ir šiame Just. Marcinkevičiui skirtame diskusijų kontekste. Apibendrinant tai, kas pasakyta, istorinės įžvalgos leidžia matyti aiškius skirtumus tarp sąvokų „sovietmetis“ ir „tarybmetis“ bei atskirti daugybės sąžiningų mūsų tautos žmonių darbus tėvynei toje tarybmečio epochoje, kuri ir buvo Just. Marcinkevičiaus pakylėta iki kalbos, laisvės ir valstybingumo.

Nesutinki su komentarų autoriais? Siųsk savo komentarą e. p. redakcija@bernardinai.lt – redakcijos publikavimo politiką atitinkantys tekstai bus paskelbti portale „Bernardinai.lt“.

Susiję:

Mindaugas Tamošaitis

13 min

Girnose – Justinas Marcinkevičius

Vytautas Toleikis

7 min

Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas

Valdas Pryšmantas

3 min

Prof. V. Landsbergis: Just. Marcinkevičių verta pagerbti, tai – ne svarbiausias klausimas Lietuvai

Vytenis Povilas Andriukaitis

7 min

Taip, tikra tiesa – Justinas Marcinkevičius – iškiliausias (atsakymas Vytautui Toleikiui)