2020 06 21

Neringa Butnoriūtė

skaitymometai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kai dendis laimi

Grožio ir blogio biblioteka: romanas / Undinė Radzevičiūtė; dizaineris Zigmas Butautis.  – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 200 p. – ISBN 9786094801280.

Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteką“ perskaičiau su dideliu malonumu. Tai puikaus ritmo pasakojimas, parašytas su erudicija ir išmone, neabejotinai – vienas iš šiemet įsimintiniausių. Naujausio romano idėja išauginta iš knygoje „Baden Badeno nebus“ (2011) aprašytos istorijos apie knygų kolekcionierių Walterį Schulzą, kuris Günteriui Grassui pateikė ekscentrišką pasiūlymą. „Grožio ir blogio bibliotekoje“ toji scena dar kartą pakartojama, šįkart kaip ilgesnio pasakojimo atomazga. Romanas skaitytoją perkelia į Walterio Schulzo jaunystę, prie intriguojantį įvykį paskatinusios genezės. Skaitant dėmesį prikausto ne tik idėja, bet ir teksto subalansuotumas: trumpame tekste sukoncentruotas detektyvinis siužetas bei estetikos ir moralės klausimus aprėpiantis idėjų planas.

Jau „Baden Badeno nebus“ glūdėjo įsimintina mintis – „kultūra, kaip žmogaus veiklos anomalija, yra kaip tik ta vieta, kur lengvai gali pasislėpti žmogiškoji anomalija“ (p. 12). Panašaus pobūdžio tezes galima laikyti vienais iš pagrindinių Radzevičiūtės prozos centrų. Anomalija čia įtvirtinama pozityviai, kaip reiškinį rafinuojanti savybė, o tai lemia specifinį santykį ir švelniai ekscentrišką pasaulio vaizdavimo būdą. Šiuo požiūriu „Grožio ir blogio biblioteka“ yra ypač išraiškinga: atskleidžiamas Walterio Schulzo pomėgis kolekcionuoti meną „su lašu bjaurumo“, jis kuriamas obsceniškame Veimaro respublikos Berlyne, kur romantinį įkvėpimą Radzevičiūtės stiliumi nustelbia kokaino sukeltos haliucinacijos, o „faustišką“ susitarimą parduoti sielą naujausiais laikais įmanoma paversti finansiniu pasiūlymu nupirkti odą.

„Grožio ir blogio bibliotekoje“ atsiskleidžia svarbus Radzevičiūtės prozos rašymo principas – charakteringas veikėjas ir jo mąstymo būdas pritraukia siužetą, reikšmines aplinkybes, o ne atvirkščiai. Tad kasdien mirštantis Walteris Schulzas romane pirmiausia… gyvena, savaime susidurdamas su „epochiniais“ Veimaro respublikos klausimais ir prietarais. Šis principas intriguoja, nes lietuvių prozoje nėra perdėm išeikvotas, dažniau akcentuojamos istorijos veikiamo žmogaus dramos ar asmenybės tapsmas. Dėl to šios autorės pasirinkimai gali atrodyti savaip egzotiški ar bent jau neschematiški. Juolab kad skaitant iškart įtraukia gyva veikėjo perspektyva ir jo savarankiškumas.

Walterį Schulzą galima vadinti tipiniu Radzevičiūtės prozos tipažu. Formaliai jis yra aristokratas, bet dėl daugelio aplinkybių ir polinkių – žmogus nei šen, nei ten. Viena vertus, gimęs baigiantis XIX amžiui, pokariu paveiktas Nietzsche’s filosofijos, kita vertus, savo pasaulėjauta neprisitaikęs prie progreso. Drauge jis yra kūrėjo tipas, kuris nesielgia standartiškai, nors demonstruoja gerą skonį ir manieras. Subtiliai anomališki veikėjai apskritai yra viena iš Radzevičiūtės prozos šarmingumo priežasčių: kas gi nemėgsta ironiškų neprisitaikėlių, rafinuotų niekšelių, provokatyvių individualistų? Žinoma, pasirinkdama tokio tipo figūras autorė nėra pirmoji (o literatūra apie maniakus ir anomalijas – atskira šaka), tačiau svarbu, ką jomis norisi ištransliuoti. Walteris Schulzas yra jau suformavęs savo pažiūras ir skonį, todėl būti savimi jam nėra toks iššūkis, kurį reikia herojiškai kasdienybėje pakelti. Priešingai – neprisitaikymu įtvirtinama privilegijuota padėtis, kuri nenuleidžia iki buvimo „kaip visi“ ir surogatų. Įdomu, kad tokį veikėją, kuriam malonu būti prieštara, labiau pažeidžia ne visuomenė, bet išsišokimams abejingas artimiausias šeimos ratas. Pastarosioms peripetijoms prozoje autorė nuolat skiria daug dėmesio.

Svarbu ir tai, kad ekscentriškumas Radzevičiūtės kūryboje yra ekskliuzyvinis. Jo esmę gan taikliai atskleidžia ištatuiruotos skandalingos Karlo Blossfeldto gėlės, paslėptos po dailiai prigludusiu nebyliojo kino aktoriaus kostiumu. Nerėksmingas, bet iškalbingas išskirtinumas (plg., keistas vardas Vinstonas Čerčilis romane „180“, vaikai vagies rankomis „Baden Badeno nebus“) yra susijęs su malonumu stebinti kitus pačiam tuo nesistebint. Dendis Walteris Schulzas kol kas – išraiškingiausias autorės egzempliorius: užsiima rizikingu pomėgiu praturtinti paveldėtą biblioteką vienetinėmis gyvūnų ir žmogaus oda įrištomis knygomis, kurias laiko paslėptas „dievų ir herojų“ skyrelyje. Jį valdo manija nuolat pateisinti savo originalumą ir grožio poreikį, o pomėgis padeda realizuoti prislopintas vizualaus meno kūrėjo ambicijas – leidžia atsakyti už abejingų nepaliekančius estetinius sprendimus. Gali pasirodyti, kad jo asmeninė drama kyla dėl meno rizikingumo ar skonio problemų, tačiau iš tiesų ją lemia narciziška baimė, kad savo gyvenimu taps tik kartote, kažkokiu déjà vu, nes Walteris su turtu paveldėjo ir tai, kas jį daro išskirtinį – Egono pomėgį ir įnagį Mausą. Taip 1924–1929 m. Berlyne, kuriame nestinga išorinės ekscentrikos ir dekoratyvumo, Schulzas dendizmo esmę atskleidžia intymiau, kaip egzistencinį pasirinkimą. Įprastai dendžiai klesti nusilpusios demokratijos laikais. Radzevičiūtė vykusiai fiksuoja pokyčius – pasikeitus pasaulinei situacijai, 1972–1973 m., Walteris seka literatūros aktualijas ir, bendraudamas su seserimi Lotta, reaguoja žymiai emocionaliau, tačiau iki mirties išlieka ištikimas savo kodeksui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Grožio ir blogio bibliotekoje“ reklamiškai pabrėžiamos plačios analogijos (jau vien ką sako šiuolaikinio pasaulio palyginimas su amerikonizuota Veimaro respublika). Tačiau skaitant romaną atrodė, kad Radzevičiūtė sąmoningai susiaurina romano socialinio poveikio sritį, ypač susijusią su nacizmo iškilimu, dėl progos įtvirtinti Walterio savitumą ir dendystės ideologiją. Ryškiausiu pavyzdžiu gali būti situacija, kai Schulzas neatpažįsta Jozefo Goebelso. Istorines figūras linkstama nureikšminti: apie jas sužinoma be pavardžių (taigi be konotacijų), vien iš artimo rato paskalų. Užtat antro plano kultūringieji „partneriai“ – paveldėtos bibliotekos knygų autoriai (pirmiausia Nietzsche ir Machiavelli, toliau Dostojevskis, Baudelaire’as, Blossfeldtas ir kiti) – yra svaresni. Jų neįvardytos prieštaringos biografijos ar laiką pralenkusios idėjos yra pastebimai įtakingos grožiui su lašu bjaurumo kurti, o mums – komponuoti prasmę. Taip „Grožio ir blogio bibliotekoje“ išreitinguojami patogiausi aspektai, kurie pabrėžtų veikėjo unikalų statusą. Todėl romane stipriausiai atskleidžiamos maniakiško esteto akiračiui derančios problemos, pavyzdžiui, apie originalumo vertę masinės gamybos epochoje.

Detektyvinė romano linija parodo, kokiomis pastangomis pirminė idėja materializuojasi ir virsta ypatingu foliantu, o idėjų planas su skaitytoju stengiasi pakartoti tą patį, ką Schulzas daro, kitiems demonstruodamas Blossfeldto aguoną: bando išprovokuoti intelektualinius malonumus – diskusijas apie meno sampratą, poveikį ir ribas. Tačiau nereikia pamiršti, kad Walteris Schulzas savo pašnekovus stebina temos netikėtumu, o ne pagilinančiais argumentais. Tiesiogiai jis nesitepa rankų, bet savo kompetenciją panaudoja kurti ištaigingą formą suvokimui. Tad „blogio“, „gėrio“ kategorijos kol kas lieka aptakios tikintis, kad suamerikonėjusio Berlyno fonas, kultūros ir sociopolitinis kontekstas, paties Schulzo foliantai jų turinį leis užpildyti pagal kiekvieno išsilavinimo ar sugedimo lygį. Žinoma, galima svarstyti, ar toks būdas neatveria kelio konformistinėms interpretacijoms? Net ir tokiu atveju dendystė pasiekia apogėjų – išlaiko taktą ir nevulgarizuoja visa tai sukūrusios provokatorės.