Kaip susirasti gerą vyrą ir gerą žmoną?

Renkantis gyvenimo draugą, vien jausmų neužtenka. Meilė – ne tik emocija. Ji apima ir protą, ir valią, ir atsakomybę. Todėl verta pažvelgti giliau į tris svarbias partnerio pasirinkimo dimensijas: filosofinę, psichologinę ir sociologinę.

Filosofinė dimensija – vertybės

Filosofinė dimensija reiškia žmogaus vertybes – tai, ką jis mano apie svarbiausius gyvenimo dalykus. Paprastai kalbant, tai klausimai apie Dievą, vaikus ir pinigus.

Atrodo, savaime suprantama, kad susituokę žmonės turėtų mąstyti panašiai. Tačiau taip nutinka ne visada. Jei meilė suprantama tik kaip stipri emocija, rimti vertybiniai klausimai atidedami: „Vėliau susitarsime“, „Jis dar atsivers“, „Ji dar persigalvos“. Deja, garantijų čia nėra.

Jei vienam tikėjimas yra gyvenimo centras, o kitam – nereikšmingas dalykas, ilgainiui skirtumas taps ne teorinis, o labai praktinis. Tas pats galioja auklėjant vaikus, tvarkant pinigus, nusistatant karjeros prioritetus.

Dar Aristotelis pastebėjo, kad žmones sieja bendros vertybės: kuo jos aukštesnės, tuo stipresnis ryšys. Galima sutarti dėl finansinių tikslų ar patogaus gyvenimo, bet tvirčiausiai jungia bendras požiūris į aukščiausius dalykus – prasmę, gėrį, tikėjimą.

Jei du žmonės siekia ne tik gerai gyventi, bet ir gerai gyventi moraline prasme, jų santykis turi stipresnį – tikėjimo – pamatą. Kodėl apie tai negalvojama? Kaip minėjau, dėl vienpusiško meilės supratimo.

Taip pat skaitykite:

Aš tave myliu

Tėvystė – ne duotybė, o profesija: Šeimų universitetas mini 15 metų sukaktį

Kaip su vaikais kalbėtis apie meilę, šeimą ir gerą sutuoktinį?

Psichoterapeutė R. Bieliauskaitė apie demografinę krizę: žmogui vertę suteikia ne tik vaikų turėjimas

Kodėl poros vis dažniau renkasi prasmingas detales vestuviniuose žieduose?

76 proc. gyventojų pritaria patariamajam referendumui dėl šeimos sampratos įtvirtinimo LR Konstitucijoje

Nesutampančių charakterių santarvė

Tyrimas: 40 procentų jaunų lietuvių neplanuoja turėti vaikų dėl vienatvės ir jaučiamo nerimo

Psichologinė dimensija – charakteris

Vis dėlto vien vertybių nepakanka. Galima gražiai kalbėti, o kasdienybėje elgtis visai kitaip. Todėl reikia pažinti charakterį – temperamentą ir žmogaus raidą.

Temperamentas – įgimtas. Vieni žmonės yra impulsyvūs, greitai reaguoja, kiti – ramūs, lėti. Šių dalykų nepakeisime. Nuo seno žinoma, kad yra keturi temperamento tipai: sangvinikas, cholerikas, melancholikas, flegmatikas. Dabar šiuos tipus papildė kitos teorijos. Įdomu, kad mamos kartais sako: „Dar įsčiose buvo, o jau žinojau, koks jis žmogus.“ Kartais vaikai paveldi senelių vidines ir fizines savybes.

Tačiau ne mažiau svarbi emocinė raida. Kaip žmogus jaučiasi pasaulyje? Ar jis pasitiki kitais? Ar moka artimai bendrauti? Emocinė sistema formuojasi ankstyvais kūdikio mėnesiais, daugiausia iki trejų metų, o vėliau, iki maždaug dešimties – ne taip sparčiai. Kuo jaunesnis žmogus, tuo labilesnė, pasiduodanti formavimui emocinė sistema.

Emocinės sistemos mes nepasirenkame, tai daugiausia priklauso nuo aplinkos, tėvų reakcijų. Pasak anglų psichiatro ir psichoanalitiko Johno Bowlby prieraišumo teorijos, ankstyvieji santykiai su tėvais formuoja pagrindinį saugumo ar nesaugumo jausmą. Tai vėliau atspindi ir poros santykiai.

Suprantama, tai nereiškia, kad reikia kaltinti tėvus. Kaip pabrėžė anglų pediatras ir psichoanalitikas Donaldas Winnicottas, galima kalbėti apie priežastis, bet ne apie kaltę.

Su emocijomis sunku susitarti. Tomas Akvinietis, sekdamas Aristoteliu, sakė, kad su jomis reikia derėtis diplomatiškai. Būtina jas suprasti, valdyti, įvardyti, išsiaiškinti, iš kur jos kyla. Taigi charakterį galima pažinti tik per laiką. Pokalbis atskleidžia vertybes, o ilgesnė draugystė parodo, kaip žmogus elgiasi konfliktų metu pats ir su kitais, kaip sprendžia problemas.

Šiuolaikinis žmogus dažnai kliaujasi vien savo jausmais, savijauta. Tačiau emocijos gali apgauti. Ypač artimus santykius veikia prisirišimą stiprinantys hormonai, pavyzdžiui, oksitocinas. Jie padeda šeimai susiklijuoti, bet draugystės pradžioje gali užtemdyti protą. Tuomet sunku blaiviai įvertinti, ar tikrai verta su tuo žmogumi sieti gyvenimą.

Todėl draugaujant reikia žiūrėti atmerktomis akimis. Po vestuvių galima ir šiek tiek prisimerkti.

Sociologinė dimensija – realūs skirtumai

Trečioji dimensija – sociologinė. Ji apima amžių, išsilavinimą, socialinę padėtį. Tai ne taip svarbu kaip vertybės ar charakteris, bet vis tiek reikšminga.

Sveika draugystė paprastai klesti tarp lygių, kai abu jaučiasi vienodai vertingi. Socialinė klasė mūsų geografinėje platumoje nėra ypač svarbus dalykas, tačiau dideli skirtumai dažnai kuria įtampą.

Pavyzdžiui, labai didelis amžiaus ar statuso skirtumas gali reikšti ne brandžią meilę, o pasąmoningą galios santykį. Apie tai daug rašė vienas žymiausių šiuolaikinės psichologijos pradininkų Alfredas Adleris. Tarkim, 40-metis vyras ir 25-erių mergina arba mokslų daktarė ir paprastos profesijos atstovas – skirtumai išties yra labai dideli, kad santykiai būtų lygiaverčiai.

Kas juos galėtų išgelbėti? Žinoma, Viešpats Kristus. Jei pora juo seka, gali būti, kad bus puiki harmoninga šeima, nepaisant didžiulių skirtumų.

Apie tai kalbantis su vaikais reikia klausti paprastai: ar norėtum vesti labai turtingą moterį? Ar norėtum labai turtingo vyro? Kodėl? Koks amžiaus skirtumas turėtų būti tarp sutuoktinių? Paaiškinti, kaip draugystė vystosi ir kaip neištirpti proto emocijose, kad meilė nėra tik jausmų banga. Ji – ir draugystė, ir atsakomybė, ir sąmoningas pasirinkimas.

Kad per emocijas neprarastume proto, reikia ne tik mylėti, bet ir mąstyti. Tik tada turėsime daugiau galimybių rasti ne tik romantišką, bet ir tikrai gerą vyrą ar gerą žmoną. Mokykime vaikus mąstyti.