Nesutampančių charakterių santarvė

Kartą, rašydamas pasakojimą apie garbingą Gargždų krašto kunigą, įsikalbėjau su jį pažinojusiu dvasininku, Telšių vyskupijos bažnytinio teismo teisėju. Sakau, man jau nemažai metų ir daug kas gali nutikti, jau daug metų nebuvau išpažinties – negaliu gauti sakramentų, nes esu išsiskyręs ir dabar gyvenu nuodėmėje su antra savo mylima žmona.

Kunigas, kanonų teisės licenciatas, tąkart man patarė, kaip galėčiau išspręsti šią problemą.

„Tik, – sako man kunigas, – nurodydamas priežastį, dėl ko prašai santuokos pripažinimo negaliojančia, nerašyk, kad nesutapo charakteriai.“

Skirtybių vienybė

Todėl kartais pagalvoju – o kas čia blogo, kad nesutapo charakteriai? Manoji dabartinė – civilinė žmona – yra evangelikė liuteronė, aš – katalikas. Ji – iš pasienio su Rytprūsiais, aš – nuo Marikės upės prie buvusios Lietuvos ir Lenkijos sienos.

Ji moka klausytis, aš – verbalinis teroristas. Ji – liberalių pažiūrų, išpažįstanti asmens savarankiškumą, aš – socialdemokratinių, man atrodo svarbu būti bendruomenėje. Jai, atrodo, nelabai rūpi, kiek ilgai išsilaikys Lietuvos valstybė, svarbu, kad darbais šioje žemėje pelnytum amžinąjį gyvenimą pas Dievą. Man Dievas, tauta, valstybės suverenitetas – tolygios vertybių kategorijos.

Ir štai būdami tokie skirtingi gyvename kartu. Jau daug metų po vienu stogu. Kartais aš jai pasakau, kad mūsų nesuderinamų charakterių duetas mums padeda tobulėti. Ji šypteli. Pritaria? Ar įtaria, kad vėl noriu susibarti? „Kafija su puceliais“ – pas juos, „kava su pončkom“ – pas mus. Jie sako „špičbukas“, mes – „zdraica“ (abu reiškia nenuoramą, išdykėlį). Jie – „šviežus pienas“, mes – „šviežias“. Jų kunigai gali tuoktis, mūsų – ne, jie eina šventos vakarienės, mes – Komunijos, išpažintis jiems – asmeninis prisipažinimas bendruomeninėje maldoje, mes viską turime asmeniškai pasakyti kunigui. Galėčiau vardinti ir vardinti.

Nebūna dienos, kad mes vienas kito ko nors nepaklaustume: „O jūs taip sakydavot? O tavo mamutikė kiaušinienę kaip kepdavo?“ Beje, jos mamutikė – tai senelė. Dzūkijoje – močiutė. Nieko nestebino, kai mūsų krašte mama dukras kviesdavo: „Mergšės, akšykit valgyc!“ Manoji buvo pašiurpusi: „Mergšės – tai juk „tos“!“ Į dukras ji kreipiasi „mergelikės“.

Taip pat skaitykite:

Kaip susirasti gerą vyrą ir gerą žmoną?

Aš tave myliu

Tėvystė – ne duotybė, o profesija: Šeimų universitetas mini 15 metų sukaktį

Kaip su vaikais kalbėtis apie meilę, šeimą ir gerą sutuoktinį?

Psichoterapeutė R. Bieliauskaitė apie demografinę krizę: žmogui vertę suteikia ne tik vaikų turėjimas

Kodėl poros vis dažniau renkasi prasmingas detales vestuviniuose žieduose?

76 proc. gyventojų pritaria patariamajam referendumui dėl šeimos sampratos įtvirtinimo LR Konstitucijoje

Tyrimas: 40 procentų jaunų lietuvių neplanuoja turėti vaikų dėl vienatvės ir jaučiamo nerimo

Vienas kitam suteikiame visokių įdomių patirčių ir emocijų. Ji gali klausytis baroko ir romantizmo epochų kompozitorių simfoninės muzikos – Bacho, Vivaldi, Brahmso, aš pirmenybę teikiu sidabro amžiaus ir šiuolaikinių kompozitorių klasikinei muzikai – Stravinskiui, Rachmaninovui, Prokofjevui, Lutoslawskiui, Sibeliui. Tačiau abu žavimės Liepojos simfoniniu orkestru ir charizmatiškuoju Gunčiu Kuzma.

Ji nevairuoja automobilio, bet niekada nemiega kelyje. Nes žino, kad kartu su ja užmigčiau ir aš. Mes dažnai sinchroniškai sakome tas pačias frazes: „Nori kavos?“, „Palik, aš išplausiu“, „Nelaiko šlapimo“ – taip atsiliepiame apie lakstančius neleistinu greičiu. Beveik visada abu prieiname prie to paties mums reikalingo daikto parduotuvėje, ilgiau sustojame prie to paties kūrinio meno parodoje ar kavos puodelio keramikos dirbinių mugėje.

Ar gali būti skirtybių vienybė valstybėje?

Jeigu perskaitėte iki šios straipsnio vietos, jums neišvengiamai turėtų kilti klausimas – apie ką jis? Mūsų tauta yra susiskaldžiusi ir susipriešinusi, ir gali būti, kad mes nepastebėjome, jog taip su mumis pasielgė globalios jėgos. Ko jos siekia – tai būtų atskira kalba. Gal tie tikslai yra banalūs – sukurti unitarinę valstybę, kad nekiltų vaidų tarp tautų. Tuomet savęs paklauskime – kur dingo Romos respublika, tapusi unitarine imperija? Kur sovietų unitarinė valstybė, kur Jugoslavija?

Visi matome katastrofiškai gilią prarają tarp 1989-ųjų ir šiuolaikinės Lietuvos. Nesigilinsiu į statistiką. Tada į valstybingumo atkūrimo darbą buvo pakilusi dauguma tautos, referendumuose buvo klausiama jos nuomonės dėl svarbiausių sprendimų. Piliečių nuomonė buvo reikalinga ne tik dėl Lietuvos valdžios veiksmų legitimumo, bet ir kad tai matytų tarptautinė bendruomenė. Bendru piliečių sutarimu buvo brėžiamos valstybės raidos gairės. Tačiau šiais laikais ne piliečių sutarimas, ne referendumai, ne plebiscitai, net ne rinkimuose išrinkta teisėta valdžia sprendžia mūsų bendrus piliečių klausimus.

Socialinių tinklų rykliai ir piranijos, net ir jų planktonas, asmenines žiniasklaidos priemones turintys verslininkai, save vadinantys visuomenės veikėjais, – jie pasirašo „Būti ar nebūti – štai kur klausimas“. Visiems be išimties – prokurorui, premjerui, prezidentui, ministrui, mokytojui, mokiniui, tėvams ir jų ką tik gimusiems vaikams. Visi mes privalome gyventi pagal primetamas nežinia kieno suformuluotas normas arba mirti. Jeigu esi ne su mumis – vadinasi, esi prieš mus. Ar jums tai nėra girdėta? Žinome, kuo tai baigėsi. Kai nusprendžia bolševikai. Kai piliečių nuomonė nieko nereiškia. Kai kuriama unitarinė ideologija ir jai turinti paklusti unitarinė visuomenė.

Kai mes dėl ko nors susibarame, aš jai sakau: „Tai nereiškia, kad mažiau tave myliu, tiesiog man pristigo kantrybės.“ Ji irgi neretai sako: „Dieve, kiek tavęs namuose daug!“ Bet mes gyvename kartu, vienas kitą mylime ir gerbiame.

Mes esame šeima. Turime daug keistenybių, priklausome skirtingoms religinėms bendruomenėms, kilę iš skirtingų kraštų, kalbantys skirtingais žodžiais ir vartojantys skirtingas sąvokas. Klausantys ne tos pačios muzikos, turintys savitų įpročių, skirtingų politinių pažiūrų. O gyvename ir manome, kad daug kas mums tokio gyvenimo pavydi. Mūsų skirtybės daro mus stipresnius ir įdomesnius vienas kitam.

Kai mes dėl ko nors susibarame, aš jai sakau: „Tai nereiškia, kad mažiau tave myliu, tiesiog man pristigo kantrybės.“ Ji irgi neretai sako: „Dieve, kiek tavęs namuose daug!“ Bet mes gyvename kartu, vienas kitą mylime ir gerbiame. Ir aš žinau – nes mes pažįstame vienas kito gyvenimą: dirbome tuos pačius nelengvus kaimo darbus, neproteguojami ir neužtariami siekėme mokslo miestuose, sąžiningai atlikome savo darbo pareigas ir darėme karjerą. Nes mes esame patyrę tokias pačias vaikystės skriaudas, suprantame ir vertiname vienas kito išgyventus sunkumus, netektis ir patirtus išbandymus. Mes nuolat skaitome vienas kito istoriją ir iš to kuriame santykius.

Nedrįsčiau apibendrinti. Gali būti, kad tai, kas tinka šeimoje, nelabai tinka visai tautai, valstybės piliečių bendruomenei. Tačiau ką galėtų tuomet reikšti viename Lenkijos miestelyje ant rotušės sienos bareljefe įamžinti popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai: „Tauta, negerbianti savo istorijos, pasmerkta išnykti“? Siekdami susitaikymo ir vienybės, pirmiausia, matyt, privalome išmokti šią pamoką. Piliečių skirtybės ir skirtingais laikotarpiais sukaupta skirtinga patirtis leidžia priimti labiau pasvertus ir bendrą gėrį stiprinančius sprendimus.