Psichoterapeutė R. Bieliauskaitė apie demografinę krizę: žmogui vertę suteikia ne tik vaikų turėjimas

„Vaikas teikia daug džiaugsmo, bet kartu ir rūpesčių, išgyvenimų, sunkumų. Tačiau šį sprendimą turi priimti pora. Labai pavojinga, jei spaudimas atsiranda iš išorės, jei nesijauti pasiruošęs, bet jauti, kad turi tą daryti“, – sako Individualiosios psichologijos instituto ir Vilniaus universiteto dėstytoja, analitikė dr. RASA BIELIAUSKAITĖ, kalbėdama apie pasiruošimą tėvystei.

Krizių įveikimo centro užsakyta visuomenės apklausa parodė, kad 40 procentų 18–45 metų amžiaus asmenų šiuo metu neplanuoja turėti vaikų. Pagrindinės priežastys – psichologinės: tinkamo partnerio neturėjimas (22 proc.) ir emocinio saugumo stoka (17 proc.). Taip pat – emocinis nepasiruošimas (15 proc.), nusistatymas „dabar ne tas metas“ (13 proc.), jausmas, kad neturima pakankamai vidinių resursų (11 proc.), ir per daug neapibrėžtumo gyvenime (7 proc.).

Psichoterapeutė R. Bieliauskaitė dienraščiui „Bernardinai.lt“ aiškina, ar verta skambinti pavojaus varpais, ar įmanoma jaustis visiškai pasiruošus tėvystei, kodėl jaunam žmogui sunku rasti tinkamą partnerį ir kaip išdrįsti planuoti šeimą karo grėsmės akivaizdoje.

Naujausias tyrimas parodė, kad Lietuvoje 40 procentų 18–45 metų asmenų šiuo metu neplanuoja turėti vaikų. Ką tokie skaičiai byloja apie šiuolaikinę visuomenę? Ar verta nerimauti, skambinti pavojaus varpais dėl demografinės padėties?

Nemanau, kad reikėtų nerimauti. Galima žiūrėti globaliai – Žemėje gyvena labai daug žmonių, daugiau, negu ji gali išlaikyti. Tad galima galvoti, kad tai yra natūralus Žemės reguliavimasis. Žiūrint į visuomenę demografiškai, galima klausti: jeigu kitur gimstamumas yra didesnis, o čia, kur gyvename, mažesnis, ar tikrai būtina, kad jis augtų būtent čia? Yra ir paradoksas: kai kurios šalys artimiausiu metu dėl demografinės padėties kaip valstybės galės išsilaikyti tik dėl imigracijos, tačiau būtent jose požiūris į migraciją yra vienas neigiamiausių. Man tai atrodo kaip visuomenės ir civilizacijos raida, galinti vykti įvairiais būdais.

Turint omenyje dabartinį neapibrėžtumą ir daugybę nerimo šaltinių – politinių, ekologinių, socialinių, – natūraliai gali kilti klausimas: ar galiu prisiimti atsakomybę ir gimdyti dabar?

O gal šiuolaikinis jaunimas, prieš susilaukdamas vaikų, kelia per aukštus pasiruošimo standartus: stabilūs finansai, idealus partneris, nuosavas būstas, pasiekta karjera, apkeliautas pasaulis? Ar įmanoma jaustis visiškai pasiruošus tėvystei?

Panaši dinamika matoma ne tik kalbant apie vaikus. Paprastai stiprus noras kontroliuoti aplinką kyla iš nesaugumo jausmo, kurį žmogus jaučia iš vaikystės. Jeigu jis augo itin kontroliuojančioje aplinkoje, vėliau kontrolė gali būti arba visiškai paleidžiama, arba, priešingai, tampa perdėta.

Taip pat skaitykite:

Kaip susirasti gerą vyrą ir gerą žmoną?

Aš tave myliu

Tėvystė – ne duotybė, o profesija: Šeimų universitetas mini 15 metų sukaktį

Kaip su vaikais kalbėtis apie meilę, šeimą ir gerą sutuoktinį?

Kodėl poros vis dažniau renkasi prasmingas detales vestuviniuose žieduose?

76 proc. gyventojų pritaria patariamajam referendumui dėl šeimos sampratos įtvirtinimo LR Konstitucijoje

Nesutampančių charakterių santarvė

Tyrimas: 40 procentų jaunų lietuvių neplanuoja turėti vaikų dėl vienatvės ir jaučiamo nerimo

Nėra tobulų žmonių, tobulų tėvų ar tobulų vaikų. Jeigu žmogus pastebi tokį savo lūkestį, turi suprasti, kad jis yra neįgyvendinamas. Dalis žmonių, galvodami susilaukti vaikų, nori juos auginti kitaip, nei patys buvo auginami. Tokiu būdu jie tarsi gydo save – duoda tai, ko patys neturėjo. Kiti gali galvoti priešingai: man buvo gera augti, todėl noriu pasidalyti tuo, ką turiu.

Man, kaip vaikų psichoterapeutei, atrodytų, kad adekvačiausias požiūris yra toks: įvyko stebuklas, gimė vaikas, ir mes turime sukurti pakankamai geras sąlygas. Ne dėl valstybės, ne dėl savęs, bet tam, kad plėstųsi gyvenimas. Vaikas suteiks daug džiaugsmo, bet kartu ir rūpesčių, išgyvenimų, sunkumų. Tačiau šį sprendimą turi priimti žmogus, pora. Labai pavojinga, jei spaudimas atsiranda iš išorės, jei nesijauti pasiruošęs, nenori, bet jauti, kad turi tą daryti.

Tyrime kaip viena iš priežasčių, kodėl žmonės nenori susilaukti vaikų, išskiriama tai, kad jie neranda tinkamo partnerio. Kodėl daugumai jaunų žmonių nepavyksta rasti tinkamo ilgalaikio partnerio?

Manau, sudėtinga ne tik dabar, bet visais laikais. Dabar žmonės yra sąmoningesni, daugiau pastebi, supranta, numato nerimą keliančius dalykus. Turbūt koją kiša ir noras kontroliuoti. Reikia pasitikėti savimi, kad galėtum patikėti kitu. O partneriais tampama turint įvairios patirties ir vadovaujantis įvairiomis nuostatomis. Jeigu jos skiriasi – gali kilti sunkumų.

Vienas iš įsitikinimų gali būti toks, kad esu vertingas, tik jeigu turiu vaiką. Taip, vaikas tikrai gali suteikti vertės pojūtį, gal ne visai racionalų, bet kūnišką, dvasinį, biologinį. Tačiau kraštutinė nuostata, kad vaiką turėti būtina, yra klaidinga, nes žmogus jaustis vertingas gali įvairiais būdais. Sakydami „būtinai turiu“, tarsi norime vadovauti gyvenimui. Yra posakis: mes planuojame, o Dievas juokiasi. Erikas Eriksonas, XX amžiaus psichoterapeutas ir psichologas, kalbėdamas apie reprodukcinio amžiaus tarpsnį, pagrindine žmogaus užduotimi įvardija generatyvumą – žmonių giminės tęsimą. Jau tais laikais jis sakė, kad generatyvumas nėra tik vaikų gimdymas. Tai yra bet kokia socialinė veikla, nukreipta į ateitį: rūpinimasis jaunąja karta, jos augimu, visuomene.

O kaip paleisti tą kontrolę, kategoriškus įsitikinimus? Pats žmogus juos susiformuoja ar perima iš aplinkos?

Čia ir yra sudėtingiausia dalis. Kartais žmogaus viso gyvenimo uždavinys yra bandymas suprasti, iš kur tai kyla. Pavyzdžiui, kalbant apie vaikų susilaukimą: partneris labai nori vaikų, o tu jauti, kad gal dar anksti, gal dar netinkamas metas, bet vis tiek nusileidi. Vėliau gali būti per sudėtinga, tada kenčia partneris, vaikai, santykiai. Bet gali būti ir priešingai: tokioje pačioje situacijoje pasielgi taip, kaip nori partneris, ir galiausiai paaiškėja, kad viskas yra gerai. Tada supranti, kad klydai. Niekas iš anksto nepasakys, kaip bus būtent tau. Visada lieka tam tikra rizika.

Nėra vieno visiems tinkamo atsakymo. Kai žmogus klausia, kaip suprasti, kokį sprendimą priimti, svarbiausia – klausytis savęs. Į save žiūrėti svarbu ir dvasiniame gyvenime: ne laikytis taisyklių ar įsivaizduoti, kaip pridera, bet išlaikyti ryšį su giliąja savo dalimi. Kiekvienas tokią turime, tereikia įsiklausyti.

Kaip žmogaus norą turėti vaikų veikia lyginimasis – tiek su socialiniuose tinkluose matomu idealizuotu gyvenimu, tiek su savo vaikystės patirtimi, pavyzdžiui, tėvų skyrybomis ar kitomis traumomis?

Nelyginti savęs su gražiąja socialinių tinklų puse nėra taip sunku, nes daugeliui mūsų būdingas kritinis mąstymas ir suprantame, kad ne viskas yra taip gražu, kaip atrodo. Tą žinodami galime lengviau kontroliuoti savo mintis. Kita vertus, tai, ką atsinešame iš savo patirties, užkabina jautrius dalykus. Pavyzdžiui, jei esu patyrusi skyrybas, galiu jautriau reaguoti į skelbiamą tekstą apie skyrybas. Tada tampa sunkiau reflektuoti, pradedi galvoti, kad kitam yra geriau, o man reikia kažką keisti.

Iš tiesų net neįsivaizduoju žmogaus, kuris užaugtų idealiomis sąlygomis, nė kiek nesužeistas. Taip nebūna.

Mes įsisaviname tai, ką patyrėme augdami. Vyresni žmonės kartais sako: maniau, niekada nedarysiu taip, kaip mama ar tėtis, bet vos išsižioju, iš burnos eina tie patys žodžiai. Arba: jokiu būdu nedarysiu taip, kaip jie darė. Taip yra todėl, kad mama ir tėtis yra mūsų galvose, o kad būtų kitaip, reikia dirbti su savimi. Nesakau, kad visiems būtina psichoterapija, bet reikia save pamatyti, suvokti, klausyti, rūpintis. Vienas pavojingiausių dalykų yra save nuvertinti.

Kodėl esame linkę save nuvertinti?

Dėl to, kad mus kažkas kažkada nuvertino. Dažniausiai tai padaro tėvai, kurie nesupranta vaiko poreikių. Visi pašiepia psichologus, kad kaltę verčiame tėvams, bet taip yra, įrodyta net moksliškai. Suaugusiajam gali atrodyti, kad jis žino, kas yra geriausia: „Man taip buvo gerai, vadinasi, ir vaikui taip reikia.“ Pavyzdžiui, žmogus vaikystėje nelankė būrelių, neturėjo daug žaislų, todėl savo vaikui nori duoti viską. Vėliau paaiškėja, kad vaikui įdomūs visai kiti dalykai. Jis net gali jausti, kad jo poreikiai nėra atliepiami.

Patirtis mus veikia ir fiziškai, kūniškai. Tai psichologinės traumos, baimė, pyktis, augimas su tėvais, piktnaudžiaujančiais alkoholiu ar psichoaktyviosiomis medžiagomis, perfekcionistais.  Ir čia negali būti jokio smerkimo. Iš tiesų net neįsivaizduoju žmogaus, kuris užaugtų idealiomis sąlygomis, nė kiek nesužeistas. Taip nebūna. Visi esame skirtingi, ir neįmanoma atliepti visų poreikių. Donaldas Winnicottas kalba apie gana gerą mamą, kuri turi atliepti apie 70 procentų vaiko poreikių, nors užtektų dar mažiau.

Dažnai nevertumo jausmas uždeda akinius, pro kuriuos matome pasaulį. Vienas pavojingų dalykų yra tai, kad jeigu ko nors bijome – pavyzdžiui, kaip bus, jeigu neturėsiu vaikų, kaip į mane žiūrės bendruomenė, – imame jaudintis dėl tos baimės. O baimė trukdo būti ir priimti sprendimus remiantis savo vidiniais dalykais.

Kalbant apie baimę: jeigu žmogus jaučia santarvę su savimi, savo vertę ir mano, kad galėtų atvesti į pasaulį gyvybę, kaip susitvarkyti su mintimi, kad pats pasaulis – geopolitinė padėtis, karo grėsmė, nuolatinis nerimas – atrodo veikiantis prieš tokį sprendimą?

Niekaip. Mano žydų tautybės draugė gyveno su vaikais Izraelyje. Vieną kartą jos dukra paskambino man, kaip psichologei: „Vyksta antskrydis, reikia eiti į slėptuvę, o vaikas labai verkia. Ką daryti?“ Visiškai normalu, kad vaikas verkia, svarbiausia tėvams stengtis išlikti ramiems ir taip išlaikyti vaiko saugumą. Kai kurių situacijų negalime pakeisti. Galima būtų stebėtis – kokiam kvailam reikia būti, kad turėtum vaiką vykstant karui? Arba atvirkščiai. Idealios situacijos niekada nebūna, kiekvienas priimame savo sprendimus.

Esu ne kartą girdėjusi savo aplinkoje jaunus žmones kalbant, kad tokioje nestabilioje geopolitinėje padėtyje atvesti vaiką į pasaulį yra nesąžininga jo atžvilgiu. Iš kur tokios mintys kyla ir kaip su jomis tvarkytis?

Čia slidus dalykas, tarsi eiti peilio ašmenimis. Iš vienos pusės, jeigu prisiimu atsakomybę, kad ir kokia būtų situacija, elgiuosi taip, kaip atrodo geriausia. Aš negaliu už vaiką nuspręsti, negaliu už jį rinktis specialybės, draugų ir daugelio kitų dalykų. Galiu užtikrinti saugumą brėždamas ribas, bet negaliu visko apgalvoti iš anksto ir apsaugoti nuo visko.

Tam, kad santykis būtų ilgalaikis, reikia socialinių įgūdžių, emocinio intelekto – rodyti jausmus, suprasti kitą. Žinoti, kur yra mano riba, kur – kito. Būti atsakingam už save ir savo pasirinkimą.

Iš kitos pusės, nė vienas nežinome, kiek gyvensime. Bet galime patirti visavertį gyvenimą. Tai yra gyvenimo prasmė ir pilnatvė. Žinome, kad miršta ir jaunų žmonių, nutinka įvairių nelaimių. Nėra gyvenimo be netikėtumų ar kančios.

2025-aisiais Vilniaus universiteto atlikta apklausa parodė, kad 80 procentų jaunimo patiria stresą, o 79 procentai jaučiasi vieniši. Vienišumo epidemija pastebima ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kas gali lemti tokius skaičius ir ar padėtis iš tikrųjų tokia prasta?

Koks yra tėvų santykis su vaiku pirmaisiais jo gyvenimo metais, kaip jie žavisi kūdikiu, toks bus jo ateities santykių prototipas. Sakoma, kad pirmaisiais gyvenimo metais aplink kūdikį šokinėjama, o paskui ateina realybė, kai vaikui reikia taikytis prie įvairių ribojimų. Vėliau santykio mokomasi mokykloje, pavyzdžiui, susidūrus su patyčiomis: kaip galiu apsisaugoti? Ar pasitikiu, kad suaugęs žmogus man padės, ar, priešingai, problemas turiu spręsti vienas?

Dabar daug kaltės dėl vienišumo priskiriama socialiniams tinklams. Iš kitos pusės, socialiniai tinklai, draugystė per atstumą gali kompensuoti santykio trūkumą. Tačiau toks santykis bus mažiau patvarus, gali netenkinti visų poreikių.

Daug žmonių šiais laikais susipažįsta per socialinių tinklų programėles. Jūsų nuomone, ar tai gali padėti kurti ilgalaikius santykius, ar kaip tik trukdo? Galbūt nebemokame užkalbinti žmogaus kavinėje arba prasilenkdami gatvėje?

Kuo yra geriau žmogų užkalbinti gatvėje ar kavinėje, o ne per programėlę? Tai dažnai susiję su tam tikru pabėgimu nuo santykio, bet tam, kad santykis būtų ilgalaikis, reikia socialinių įgūdžių, emocinio intelekto – rodyti jausmus, suprasti kitą. Žinoti, kur yra mano riba, kur – kito. Būti atsakingam už save ir savo pasirinkimą. Domėtis kitu, girdėti, ką tau sako. Šie dalykai yra svarbūs.

Kaip išlaikyti drąsą eiti toliau ir ieškoti? Kaip nenusivilti?

Nėra kitos išeities – tik bandyti. Čia socialiniai tinklai nėra pagrindinė kliūtis. Dabar ir kultūriškai, ir socialinių normų prasme draugystės laikotarpis yra ilgesnis. Paauglystės laikotarpis – taip pat. Psichologai pažymi, kad anksčiau aštuoniolikmetis buvo laikomas suaugusiu, o dabar ir 25 metų žmogus gali būti paauglys, nebaigęs mokslų. Tai susiję ne su socialiniais tinklais, o su socialine struktūra. Savarankiškas gyvenimas atidedamas dėl ilgų studijų, profesijos siekimo, todėl tai nėra savaime problema.

Žmogus gali gyventi vienas, bet nebūti vienišas, nes turi kitų įvairių ryšių. Problema yra vienišumas, kai žmogus nemoka ir negali patirti bendrumo su kitais jausmo. Kartais net kaltina kitus dėl to, kad yra vienišas, kad jo nepriima. Alfredas Adleris teigė, kad bendruomeniškumo jausmas yra svarbi žmogaus dalis, leidžianti jam peržengti savo asmens ribas. Bendruomeniškumas – tai susietumas su kiekvienu žmogumi pasaulyje, net tik su kaimynu ar tautiečiu. Ir tai, ko gero, yra apsauga nuo vienišumo. Ar lengva tai pasiekti? Tikrai ne.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas