Kaip su vaikais kalbėtis apie meilę, šeimą ir gerą sutuoktinį?

Daugeliui kyla klausimas, ar verta ankstyvame amžiuje liesti tokias sudėtingas temas kaip santuoka, šeima, būsimo vyro ar žmonos pasirinkimas. „Verta ir reikia“, – įsitikinęs XFM radijo pašnekovas gydytojas psichoterapeutas, turintis teologijos licenciato laipsnį, Santuokos ir šeimos studijų programos Tarptautiniame teologijos institute Austrijoje vadovas Gintautas Vaitoška.

Vaikai apie meilę pradeda galvoti gerokai anksčiau, nei įsivaizduojame. Darželyje gimsta pirmosios simpatijos ir meilės. Berniukai pastebi mergaites, mergaitės – berniukus. Tai natūralu: kita lytis žmogui visada įdomi. Šis smalsumas nėra vien kultūros padarinys, jis susijęs ir su biologija, mūsų gimties prigimtimi. Todėl kalbėtis su vaikais apie meilę reikia paprastai ir natūraliai – taip, kaip jie ją supranta.

Meilė pasakose ir vaikų pasaulyje

Vaikų pasaulyje meilė gyvena pasakose. Princai gelbsti princeses, nugali slibinus, įveikia kliūtis. Ir beveik kiekvienos pasakos pabaigoje – vestuvės, šeima, nauja gyvybė. Tai labai svarbi simbolika. Ji primena paprastą tiesą: meilė susijusi ne tik su jausmais, bet ir su gyvybe, šeimos kūrimu, vaikais.

Anksčiau mūsų kultūroje tai buvo savaime suprantama. Dainose, pasakojimuose, liaudies kūryboje meilė visada buvo siejama su vaisingumu, naujos gyvybės paslaptimi. Šiandien apie tai kalbame rečiau, pamiršome, kad romantiški jausmai taip pat kyla iš žmogaus prigimties.

Todėl verta su vaikais skaityti pasakas, žiūrėti filmus, kalbėtis apie šeimas, apie tai, ką reiškia būti vyru, žmona, mama ar tėčiu. Tokie pokalbiai padeda vaikui suvokti, kad meilė – ne tik jausmai, bet ir atsakomybė, ištikimybė, rūpinimasis kitu.

Apie lytį ar apie gimtį?

Kalbėdami apie žmogaus santykius, galime vartoti skirtingus žodžius. Kai kurie mąstytojai, rašytojai, pavyzdžiui, Vydūnas, Marija Pečkauskaitė ar Jurgis Ambraziejus Pabrėža, vietoj žodžio „lytis“ vartojo „gimtis“. Aš taip pat vartoju gimtį.

Klasikinėje antropologijoje, tarkim, Tomo Akviniečio asmenybės modelyje, vaisingumo galia priskiriama kūno, ne emocinėms galioms. Jis aistrą vadina generuojančia galia. Beje, žymus XX amžiaus psichoanalitikas Erikas Eriksonas taip pat vartojo žodį „generatyvumas“. Sunku būtų jį pakeisti „seksualumu“, kuriuo dabar bandoma išstumti vaisingumo galią. Paklausę bet kurio praeivio turbūt retai išgirsime, kad seksas skirtas vaikams pradėti. Iš tiesų kontracepcijos piliulė stipriausiai per visą žmonijos istoriją paveikė vyro ir moters santykį.

Taip pat skaitykite:

Kaip susirasti gerą vyrą ir gerą žmoną?

Aš tave myliu

Tėvystė – ne duotybė, o profesija: Šeimų universitetas mini 15 metų sukaktį

Psichoterapeutė R. Bieliauskaitė apie demografinę krizę: žmogui vertę suteikia ne tik vaikų turėjimas

Kodėl poros vis dažniau renkasi prasmingas detales vestuviniuose žieduose?

76 proc. gyventojų pritaria patariamajam referendumui dėl šeimos sampratos įtvirtinimo LR Konstitucijoje

Nesutampančių charakterių santarvė

Tyrimas: 40 procentų jaunų lietuvių neplanuoja turėti vaikų dėl vienatvės ir jaučiamo nerimo

Gimties terminas pabrėžia ne tik kūno formą, bet ir reikšmingesnę paskirtį – gebėjimą tapti tėvu ar motina, kurti gyvybę. Tai primena, kad vyro ir moters skirtumai yra ne vien išoriniai, bet susiję su pačia žmogaus prigimtimi. Toks požiūris padeda kalbėti apie santykius ne tik fiziologiškai, bet ir prasmingai kaip apie pašaukimą mylėti ir kurti šeimą.

Kodėl svarbu kalbėti apie šeimą?

Apie šeimą, santuoką, meilę vaikai pradeda galvoti anksti ir tuo reikia pasinaudoti. Tad kaip susirasti gerą žmoną ir gerą vyrą? Klausimas yra aiškus, paprastas ir svarbus. Gal net keliantis drovumą, bet su vaikais galima apie tai kalbėti skaitant pasakas, žiūrint filmukus, kalbant apie gyvenimą ir savo šeimą.

Kalbėjimas neturi būti pamokslas. Užtenka paprastų klausimų: Kokią šeimą norėtum turėti, kai užaugsi? Tau patinka Aušrelė. Gal norėtum užaugęs ją vesti? Koks turėtų būti tavo vyras ar žmona? Ar norėtum vaikų? Tokie pokalbiai natūraliai formuoja vaiko vaizduotę ir vertybes. Jie padeda suprasti, kad meilė – tai draugystė, pagarba, rūpestis, bendras gyvenimas.

O kaip į šiuos klausimus atsakytų vaikai? Alfredas Adleris, vienas žymiausių XX amžiaus analitinės pakraipos psichiatrų, psichologų, kalbėjo, kad vaikai yra aistringi monogamijos šalininkai. Jie gina tėčio ir mamos meilę. Šeimos vienybė jiems reiškia stabilų pasaulį. O tos meilės svyravimas, deja, reiškia po kojomis svyruojančią žemę.

Psichologai pastebi, kad skyrybos vaikams dažnai tampa stipriu sukrėtimu. Apie tai rašė ir amerikiečių tyrėja Judith Wallerstein, kurios ilgalaikiai tyrimai parodė, kad skyrybų pasekmės gali būti juntamos net po kelių dešimtmečių.

Todėl kalbėdami su vaikais apie meilę kartu kalbame ir apie ištikimybę, pastangas susitarti, gebėjimą atleisti. Ne todėl, kad šeima turi būti tobula, bet todėl, kad ji verta pastangų. Galima aptarti ir daugiau temų. Žinoma, yra tam tikros santuokos problemų ribos. Aiškiausia riba – smurtas. Skyrybos iš tiesų dažnai vyksta dėl negebėjimo sutarti su sutuoktiniu. Iš to vystosi konfliktai, kaltinimai ir taip toliau.

Vaikams tai skausminga, jie iš prigimties trokšta saugumo ir pastovumo. Jiems aišku, kad galima su draugais susipykti arba nesusipykti, susitaikyti, nors ir sunku tai padaryti. Iš tiesų jiems reikia paaiškinti: „Nesupratome vienas kito, neperskaitėme gerų knygų, nebuvo, kas mums paaiškina, kad galime susitarti. Bet mes tave mylime ir tikime, kad tau pavyks.“

Gabrielis Marcelis, žymus katalikų egzistencialistas, prancūzų filosofas, kėlė klausimą, ar galima vaikams iš išsiskyrusių šeimų kalbėti apie santuoką, jos prasmę, laimę. Reikia drąsos apie tai kalbėti. Bet būtina paaiškinti.

Trys svarbios būsimo sutuoktinio pasirinkimo dimensijos

Augant vaikams ir jaunimui galima kalbėti brandžiau. Renkantis gyvenimo draugą verta atkreipti dėmesį į tris sritis. Pirmiausia – vertybės: ar sutampa požiūris į šeimą, vaikus, tikėjimą, gyvenimo tikslus. Toliau – koks žmogaus būdas, ar jis moka bendrauti, spręsti konfliktus, prisiimti atsakomybę. Galiausiai – gyvenimo aplinkybės: amžiaus skirtumas, išsilavinimas, socialinė aplinka, gyvenimo būdas. Vien jausmų neužtenka, meilė stipriausia tada, kai sutampa širdies ir proto troškimai bei vertybės. Nes meilė yra sielų bendrystė.

Tačiau kartais vertybės sutampa, o charakteriai – ne. Tai lemia daugybė dalykų: genetika, temperamentas, ankstyvoji raida, pasaulėjauta ir taip toliau. Supaprastintai kalbant, žmogaus vertybės gali būti geros, bet charakteris – blogas. Arba atvirkščiai: vertybės nėra labai gilios, bet žmogus gero būdo. Reikia pagalvoti, kaip šią lygtį spręsti: atrasti gerą žmoną, kurios vertybės būtų tinkamos, puikus charakteris, panašus išsilavinimas, panašūs interesai ir amžius.

Svarbu vaikams pasakyti dar vieną dalyką: idealaus žmogaus nėra. Jei ieškosime tobulumo, galime nieko ir nerasti. Tačiau galima siekti brandžios atsakingos meilės, mokytis bendrauti, atleisti, augti kartu. Šeima nėra pasaka be sunkumų, bet ji gali būti didžiausia žmogaus gyvenimo dovana.

Su vaikais apie meilę verta kalbėti nuo mažens – paprastai, per pasakas, kasdienius pavyzdžius, šeimos istorijas. Nes nuo to, kaip jie supras meilę šiandien, labai priklausys jų rytdienos laimė.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas