Kas glūdi už filmo „Pietinia kronikas“ triumfo žygio Lietuvos kino teatruose?

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios filmo siužeto detalės. Filmą galite žiūrėti Lietuvos kino teatruose.

Šių metų pradžioje žiūrovus jau pasiekė šios linksmos, bet kartu ir gana rimtos istorijos kino versija, ir į ją iš karto plūstelėjo kino aistruolių minios. Pirmieji požymiai rodo, kad filmas „Pietinia kronikas“ pradeda savąjį šlovės kelią. Bet apie viską iš pradžių.

Kaip ir minėjau, istorijos pagrindas – tai to paties pavadinimo R. Kmitos romanas. Kino kūrėjų komandoje R. Kmita – ir scenarijaus autorius, drauge su jau išgarsėjusia jaunosios kartos kino kūrėja Egle Vertelyte, pelniusia „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už filmo „Stebuklas“ (2018 m.) režisūrą ir visai neseniai vėl kaip režisierė žiūrovams apie save priminusia kulinarinėje komedijoje „Gardutė“ (2024 m.).

Filmo „Pietinia kronikas“ režisierius – Ignas Miškinis, turintis jau nemažą patirtį daugeliu kino kūrėjo (aktoriaus, režisieriaus, scenarijaus autoriaus) amplua, labiau įsimintas kaip filmo „Karalių pamaina“ režisierius. Labai panašu, kad naujausias jo darbas „Pietinia kronikas“ pelnys tiek kino kritikų, tiek žiūrovų meilę ir pripažinimą.

Kino filmo istorija prasideda jauno Šiaulių vidurinę mokyklą bebaigiančio abituriento Rimanto (akt. Džiugas Grinys) regbio treniruotėje, jaunimo grupėje, kurioje jis sužino, kad yra kviečiamas išbandyti savo jėgas legendinėje Šiaulių vyrų regbio komandoje „Vairas“. Jis netveria ir spinduliuoja jaunatvišku džiaugsmu bei energija, o ir visas gyvenimas jam priešakyje.

Veiksmo vieta ir laikas – 1990-ųjų Lietuva, Šiaulių miestas, Pietinis miesto rajonas, kuris menamais devyniasdešimtaisiais garsėjo didžiausia gezų koncentracija, masiškai vilkimais treningais su lakierkomis, beisbolo lazdomis ir gaujomis, gyvenančiomis pagal gatvės taisykles. Ties tuo siužeto spoilerių atvėrimas turėtų ir pasibaigti, o jo platesnis atskleidimas teišlieka intriga žiūrovams, kurie eis į kiną ir patys šį filmą pasižiūrės.

Visas pasakojamos istorijos kūnas sudarytas iš dviejų paralelinių plokštumų, kurios labai organiškai viena su kita persipina, viena kitą papildo ir suteikia kino vaizdiniui išbaigtumo jausmą. Pirma – tai jaunojo herojaus Rimanto brandos istorija. Parodomas nors ir trumpas, bet labai reikšmingas herojaus gyvenimo laikotarpis, kuriame jis bręsta, klumpa, stojasi, vėl klumpa, bet auga, keičiasi ir formuojasi kaip asmenybė, atrandanti savąjį individualumą ir identitetą, stiprybes bei silpnybes.

Taip pat skaitykite:

A. Blaževičiaus filmas „Skyrybos karo metu“ išrinktas Lietuvos pretendentu į „Oskarus“

Kunigo H. Šulco paveldą Afrikoje įamžinęs V. Kriščiūnas: labiausiai išvargino nelygiavertis santykis su žmonėmis

Odisėjo žaizdos, arba Kai po pergalių lieka tik netekties tuštuma

Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės paroda „Kanalai“

Čekijos Karlovi Varų kino festivalyje bus parodyti penki lietuviški filmai

„Oskarus“ teikianti JAV Kino akademija pakvietė A. Stonį tapti savo nariu

Išdalinti 16-ieji kino operatorių apdovanojimai „Ąžuolas 2026“

Prof. R. Požerskis apie dirbtinį intelektą fotografijoje: „Matome plastikines, vaškines lėles, nebėra faktūros, žmogaus grožio“

Rimantas yra tikras anų laikų Šiaulių pietinis vaikis, bandantis rasti savo kelią, kurį formuoja jo pirmosios meilės, regbis, laikmečio verslo užuomazgos.

Antroji plokštuma – tai pati šalis, Lietuva, ką tik iškovojusi nepriklausomybę, ir Šiaulių miestas su savita ir unikalia devyniasdešimtųjų subkultūra. Neatsitiktinai vienoje iš buitinių scenų per televiziją skamba Vytauto Landsbergio balsas, reikšmingai ir iškilmingai pabrėžiantis sovietinės armijos išvedimo svarbą. Kas yra išgyvenęs tą laikotarpį, tas gerai atsimena, koks dramatiškas ir kartu kurioziškas jis buvo. Vizualiai perteikta tai, kas galbūt ne vienam padės suprasti ar rasti savotiškus atsakymus, kodėl šiandien vis dėlto esame tokie, o ne geresni ar blogesni, kodėl Lietuvą vis krečia violetinės drąsos kelio, šeimos maršų ar Eduardo Vaitkaus, surenkančio per šimtą tūkstančių balsų 2024 m. kandidatuojant į šalies prezidentus, politinio fenomeno istorijos.

Būdamas tuo laikotarpiu vos keleriais metais vyresnis už pagrindinį filmo herojų Rimantą, stipriai jaučiu, ką šiuo kino pasakojimu bando išgauti ir atskleisti tiek scenarijaus autoriai ir režisierius, tiek jų vedami aktoriai, kurie tikrai nuoširdžiai ir pasiaukojamai nėrė į Igno Miškinio kino nuotykį.

Kalbant apie aktorių personažus, visų pirma, žinoma, pabrėžtinai apie Dž. Grinio vaidybą, jaučiamas tyras ir nepervaidintas, kaip dažnai pasitaiko mūsų kino filmuose, natūralus autentiškumas, tartum apimtų jausmas, kad aktoriai įkūnydami personažus yra patys savimi.

Šalia pagrindinio herojaus Rimanto, kurį įkūnija, manau, neperdėsiu, talentingas ir labai perspektyvus Džiugas Grinys, greta stoja visa eilė tiek jaunų aktorių – Robertas Petraitis (Mindė), Digna Kulionytė (Monika), Irena Sikorskytė (Jurga), tiek žiūrovui geriau pažįstamų vyresnių Lietuvos kino veidų, tokių kaip Rasa Samuolytė (lietuvių kalbos mokytoja), Algirdas Dainavičius ir Dovilė Šilkaitytė (Rimanto tėtis ir mama), Vaidotas Martinaitis (regbio treneris).

Lietuviško kino tradicijoje ne taip dažnai pasitaiko, kad kone visa aktorių komanda darniai ir taikiai įgyvendina kino kūrėjų sumanymus, tuo labiau kad jaunoji karta galėjo tik įsivaizduoti, kaip ir kokiomis realijomis gyveno jų tėvai jau tampančiais gana tolimais 90-aisiais, kai tiek šalis, tiek paprastas vaikinas ar mergina bei jų šeimos bandė kurti gyvenimą ir keisti jį visiškai kita tikrove.

Kalbant apie aktorių personažus, visų pirma, žinoma, pabrėžtinai apie Dž. Grinio vaidybą, jaučiamas tyras ir nepervaidintas, kaip dažnai pasitaiko mūsų kino filmuose, natūralus autentiškumas, tartum apimtų jausmas, kad aktoriai įkūnydami personažus yra patys savimi.

Išskirti privalu ir kino gamybos dizainą, kostiumus, filmo montažą. Visa to laikmečio buitis – namai, butai ir apranga – detalės, kurtos ir perteiktos smulkmeniškai tiksliai, ką jau kalbėti apie visiems žinomą tų laikų sportinių rūbų (treningų) madą ir savybingą Šiaulių tarseną, nukertant žodžių galūnes ar sutrumpinant sakinių struktūras. Autentiškai sumontuotas ir perteiktas dar jauno grupės „Foje“ solisto Andriaus Mamontovo koncertas, kurio susižavėjusiais veidais klausosi „Pietinia kronikas“ herojai.

Kyla mažai abejonių, kad šis lietuviškas filmas sulauks, spėčiau, net rekordinės peržiūrų kino teatruose sėkmės. Nors poetiško dvasios pakylėjimo jis gal ir nesukels – vis dėlto tai apie mus pačius ir nebūtinai iš gražiosios pusės, – bet apie šį filmą tikrai kalbės, cituos ir prisiminę juoksis. Ar tai bus šis tas daugiau nei tik tai – parodys laikas, bet nenustebčiau, jei „Pietinia kronikas“ taptų tam tikru teigiamu ir ženklesniu riboženkliu nepriklausomos Lietuvos kino metraštyje.

Susiję:

Bernardinai.lt

3 min

Kino teatrus pasiekęs filmas „Pietinia kronikas“ iškart pagerino lietuviško kino rekordą

Darius Indrišionis

5 min

Kaip tapti žirgu

Rita Stanelytė

2 min

I. Miškinio „Pietinia Kronikos“ pripažintas geriausiu filmu Baltijos šalyse

Živilė Kavaliauskaitė

4 min

„Pietinia kronikas“ lip ant scenas