Lk 6, 1–5 „Kam darote, kas šeštadienį draudžiama?!“

Vieną šeštadienį, Jėzui einant per javų lauką, mokiniai skabė varpas ir, ištrynę tarp delnų, valgė.

Fariziejai jiems prikišo: „Kam darote, kas šeštadienį draudžiama?!“

Jėzus atsakė jiems: „Nejaugi neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai buvo alkanas pats ir jo palydovai? Kaip jis įėjo į Dievo namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams!“

Ir jis pridūrė: „Žmogaus Sūnus yra ir šeštadienio Viešpats“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt.

Komentaro autorius – kun. Michaelis Davide’as Semeraro

Lukas pirmiausia rašė iš pagonių kilusiems krikščionims, menkai tenutuokiantiems apie žydų tradicijas. Tad jam teko dažnai plačiau aprašyti Jėzaus susikirtimus su fariziejais. Fariziejams apkaltinus Jėzaus mokinius, kad šie neva nesilaiko šabo, Jėzus tuojau apgynė saviškius. Šį kartą ir kitais kartais Jėzus aiškiai parodė atėjęs ne panaikinti Įstatymo, bet jo įvykdyti.

Taip pat skaitykite:

Mt 23, 27–32: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!“

Mt 23, 23–26: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!“

Jn 1, 45–51: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“

Mt 16, 13–20: „Tu esi Petras, tau duosiu Dangaus Karalystės raktus“

Mt 23, 1–12: „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas“

Mt 22, 34–40: „Koks įsakymas yra didžiausias?“

Mt 22, 1–14: „Daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“

Mt 20, 1–16: „Paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“

Pro Jėzaus akis nepraslydo fariziejų pastangos smulkmenišku Įstatymo laikymusi tarytum pažaboti ar kontroliuoti Dievą. Jie aiškindamiesi Įstatymą susitelkdavo ne ties jo esme, bet veikiau ties jo negatyviąja puse, pavyzdžiui, ties tuo, ką draudžiama arba ko negalima daryti šabo dieną.

O Jėzus norėjo atskleisti Įstatymo šerdį, jo esmę, kad žmonės pajustų tą laisvę, kurios jiems trokšta Dievas ir dėl kurios ir duotas Įstatymas, kreipiantis žmones į Dievo tikslą.

Dievas šabą davė iš meilės, kad žmonės pasidžiaugtų laisve, nusimetę kasdienybės rūpesčių naštas, kad pajustų džiaugsmą garbinti Viešpatį, kad atrastų laiko stoti Jo artumon. Rūpinantis tik tuo, kas vengtina, ko negalima daryti, iš akių išleidžiamas Dievo kvietimas pailsėti, leistis būti atnaujinamiems ir atgaivinamiems.

Drauge su Jėzumi eidami per javų lauką mokiniai galėjo netrukdomi džiaugtis Jo artumu. Juk jie taip dažnai turėdavo tiesiog brautis pro žmonių spūstis, o šįkart galėjo melstis su Jėzumi, patirti Jo artumą, pajusti, koks gilus Jo ryšys su Tėvu. Ir mums šabo laikas turėtų būti atvangos, poilsio ir tylios bendrystės su Jėzumi metas. Viešpaties atnaujinti įstengsime vykdyti Jo mums patikėtą tarnystę.

Šabas sykiu yra Dievo dovanotos laisvės ir džiaugsmo laikas. Elgsimės kaip fariziejai, jei sekmadieniais tik vengsime dirbti, bet būsime paniurę. Tad ilsėkimės Jėzaus artumoje, kad mūsų širdis užlietų iš Viešpaties kylantis džiaugsmas. Ruošdamiesi rytdienos poilsiui prašykime Jėzų atskleisti savo širdies meilę, nutildančią, nuraminančią mus ir sustiprinančią būsimos savaitės darbams.

Tėve, dėkoju, kad visas dienas galiu būti su Tavimi. Dėkui už gaivinančią, atnaujinančią, manyje besimeldžiančią Šventąją Dvasią.

„ŽODIS tarp mūsų“, 2015 m.  rugsėjis–spalis