Nenoras užsiimti cenzūra ir nekontroliuojama kūrybinė laisvė – kaip rusų kultūra skverbiasi į pasaulį?

Ji, kaip ir kiti Šveicarijoje gyvenantys ukrainiečiai, priešinosi A. Trofimovos filmo rodymui: buvo sukurta peticija, kurią pasirašė daugiau kaip trys tūkstančiai žmonių. Šiuo metu filmas neberodomas, tačiau Ciuricho festivalis jo iš repertuaro nepašalino.

Nors karas Ukrainoje tęsiasi, Vakaruose rusų kultūra tebepropaguojama: štai šiemet kino pasaulyje pasirodė britų režisieriaus Samo Yateso drama pagal Antono Čechovo pjesę „Dėdė Vania“ panašiu pavadinimu „Vania“, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka garsus britų aktorius Andrew Scottas, o popkultūroje Amerikos alternatyviojo roko grupės pagrindinis atlikėjas, Holivudo aktorius Jaredas Leto koncerte Serbijoje pažadėjo rusų gerbėjams po karo aplankyti Maskvą ir Sankt Peterburgą.

Dienraštis „Bernardinai.lt“ pakalbino žurnalistę, kino kritikę MONIKĄ GIMBUTAITĘ, muzikologę RASĄ MURAUSKAITĘ-JUŠKIENĘ ir scenos menų kritikę AUŠRĄ KAMINSKAITĘ apie rusų kultūrą ir jos poveikį, plitimą ir švelniąją galią Lietuvoje bei pasaulyje.

A. Trofimovos filmo atvejis kino industrijoje – iškalbingas

Paklausta, kaip vertina A. Trofimovos filmo seansus garsiuose kino festivaliuose, žurnalistė, kino kritikė M. Gimbutaitė pirmiausia paminėjo, kad šio filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, po to jis rodytas Toronte ir galiausiai Ciuriche: „Toronte filmo seansai buvo atšaukti, tačiau vėliau jis vis dėlto buvo parodytas, taip pat galiausiai ir Ciuriche, kur, kilus protestų bangoms, seansai taip pat buvo atšaukti.“

„Trofimova teigė, kad nematė vykdančių karo nusikaltimus karių, su jais susipažinusi nustebo, kokie jie paprasti vyrukai. Žiniasklaidos kalbinama režisierė sakė nežinanti, kokios yra politinės karo prieš Ukrainą priežastys. Ir visa tai iš tiesų liudija, kad šis filmas yra Rusijos švelniosios galios įrankis“, – įsitikinusi kino kritikė. Ji pridūrė – kadangi režisierės darbas buvo pristatytas kaip autorinis dokumentinis filmas ir neatpažintas dalies kino kuratorių pateko į didžiuosius kino festivalius, iš principo tapo legitimuojamas.

Taip pat skaitykite:

Naujas kultūros sezonas – ką matysime koncertų salėse?

Režisierius Ž. Vingelis apie „Naująjį nuomininką“: „Tai turbūt bus vienas poetiškiausių, teatrališkiausių ir nemadingiausių mūsų spektaklių“

Eidama 81-uosius metus mirė JAV kantri muzikos legenda Dolly Parton

„Mane domino ne tiek pats smurtas, kiek tuštuma, kurią jis palikdavo.“ Nicko Cave’o kūrybos tamsa ir virsmai

LNDT sezoną pradės kroatų režisieriaus O. Frljićiaus spektakliu apie primestus troškimus „Madam Bovari“

Nepasitikėti taisyklėmis, pasitikėti žmogumi ir santykiai su Chaosu. Pokalbis su režisieriumi I. Moščickiu

Naujas Lietuvos teatrų sezonas: ką išvysime šiemet?

„Kaunas Blues“ sujungs visus vienai didelei šventei

M. Gimbutaitės nuomone, šis atvejis kino industrijoje – iškalbingas, kadangi A. Trofimovos „Rusai kare“ laikomas propagandiniu filmu, o pati režisierė ir kino kūrybinė komanda jį kurdami ne vieną mėnesį praleido fronte. „Manau, ši istorija buvo neblogas lakmuso popierėlis pasižiūrėti, kas gi vyksta kino industrijoje kalbant apie rusų kultūrą. Nors šis atvejis nuskambėjo garsiausiai, Rusijos inkliuzų didžiuosiuose kino festivaliuose po jos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios tikrai buvo ir daugiau“, – pastebėjo žurnalistė.

Pavyzdžiui, Kanų kino festivalyje buvo parodyti jau du Rusijos kino ir teatro režisieriaus Kirilo Serebrenikovo filmai. Jis yra sakęs, kad Rusijos oligarchui Romanui Abramovičiui neturėtų būti taikomos sankcijos, nes šis remiąs kiną. „Šiais metais buvo pristatytas Serebrenikovo filmas apie nacionalbolševikų partijos lyderį, kuris atviru tekstu pasisakydavo už Krymo aneksiją. Manau, visi šie atvejai rodo, kad kino industrija turi tam tikrų problemų dėl požiūrio į rusų kultūrą ir jų švelniosios galios propagavimo“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sakė M. Gimbutaitė.

Kinas nėra tiesiog uždara ekosistema. Jis pasiekia labai daug žiūrovų, jo žinutės gali būti itin paveikios, dėl to ne veltui kinas gali būti pasitelkiamas kaip propagandos įrankis.

Kinas – ne uždara ekosistema, dėl to toks parankus skleidžiant propagandą

Paprašyta pasidalinti nuomone, kokia apskritai yra kino industrijos reakcija į Rusijos kultūrą kaip švelniąją galią, pašnekovė tikino, kad pasigirsta balsų, siūlančių kritiškiau ir atidžiau peržiūrėti rusų kūrėjų filmus. „Šie balsai nėra dominuojantys, be to, jie nėra iš Vakarų pasaulio. Jie daugiau atskrenda iš mūsų regiono“, – sakė kritikė ir pridūrė, kad ir jos, ir kolegų iš to paties regiono nuogąstavimai kalbant šia tema, deja, ne visuomet išgirstami.

„Iš tiesų sunku įvertinti, kokios yra to priežastys: ar tai tam tikro konteksto stoka, politinis naivumas, istorinis neraštingumas, ar bandymas, laikantis demokratijos vėliavos, neva išgirsti visas nuomones ir žūtbūt pasisakyti prieš menininkų cenzūrą. Tačiau visos šitos kortos taip pat gali būti ištraukiamos ir tų, kurie tuo prisidengdami skleidžia propagandą“, – atkreipė dėmesį M. Gimbutaitė.

Pasak jos, yra režisierių, kurie atvirai pasisako prieš dabartinę imperialistinę Rusijos politiką ir tai daro nuo 2014-ųjų. „Bet Trofimovos filmo atvejis yra iškalbingas, simptomiškas. Ar kino industrija kažko iš jo išmoko? Bijau, kad ne“, – teigė kino kritikė.

Vienas dalykų, kuris privertė sunerimti, anot jos – kaip profesinėje žiniasklaidoje po šios kontroversijos buvo aptariama situacija. Kai kuriuose tekstuose vėl pradėti vartoti tokie terminai kaip „konfliktas“ ir „Putino karas“ vietoj „karo“. Šiuo metu, kai žmonės nuo sunkių naujienų pavargo, prestižiniuose festivaliuose ima rastis filmų, kurie žiūrovams esą nori parodyti kitą pusę. „Tai iš tiesų gali padaryti didelę įtaką ne tik kino industrijoje. Dėl to man svarbu apie tai kalbėti, nes kinas nėra tiesiog uždara ekosistema. Jis pasiekia labai daug žiūrovų, jo žinutės gali būti itin paveikios, dėl to ne veltui kinas gali būti pasitelkiamas kaip propagandos įrankis“, – aiškino M. Gimbutaitė.

Tad kaip derėtų elgtis sąmoningiems žiūrovams šiuo metu? M. Gimbutaitės nuomone, atsitraukti nuo kultūros apskritai tokiu atveju nėra išeitis, juo labiau kad kino lauke yra daugybė nuostabių, jautrių, empatiškų kūrinių, kurie mums rodo tai, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje, arba kurie mus supažindina su Ukrainos kūrėjais, o tai, pašnekovės teigimu, šiandien be galo svarbu daryti, taip pat kalbėti apie matomą neteisybę ar pavojų.

„Svarbu apie šiuos dalykus šnekėti su kino kūrėjais, viešojoje erdvėje, kelti klausimus, išsakyti savo poziciją, nors ir atrodo, kad ją išsakei jau šešis kartus ir tavęs niekas negirdi. Vis tiek reikia nepaliauti to daryti. Kultūra tuo ir galinga, kad gali leisti skirtingomis priemonėmis išsakyti savo poziciją ir pasiekti plačią auditoriją. Žinau, kad yra nuostabių kūrėjų, kurie tai daro, ir labai tikiuosi, kad jie nepaliaus to daryti ir toliau“, – tikino M. Gimbutaitė.

Lietuvoje daugelis labai norėtų, kad ryškiausios mūsų žvaigždės šiuo metu atsisakytų rusų kompozitorių kūrinių. Kita vertus, turime suprasti, kad Vakaruose rusų kompozitorių muzika kaip skambėjo, taip ir skamba.

Vakaruose rusų kompozitorių muzika kaip skambėjo, taip ir skamba

„Prasidėjus Rusijos sukeltam karui Ukrainoje, klausimas, kaip elgtis su rusų muzikine kultūra, giliai įsišaknijusia klasikinės muzikos tradicijoje, tapo vienu sudėtingiausių“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ tvirtino „LRT Klasikos“ vyresnioji redaktorė, muzikos kritikė R. Murauskaitė-Juškienė.

Yra du svarbiausi klausimai, susiję su rusų muzikos kultūra – tai rusų menininkai, neatsisakę nutraukti asmeninių ryšių su Kremliaus režimu, toliau koncertuojantys Rusijoje, ir rusų kompozitorių muzikos situacija. Muzikologės teigimu, praėjus pirmiems karo mėnesiams, kai visuomenė šiek tiek atsigavo nuo šoko, imta reflektuoti viskas, kas susiję su karu – kilo diskusijų, ką daryti su klasikinės muzikos atlikėjais, veikiančiais šiandien ir atvirai artimais Putinui ar oficialiai nepasmerkusiais Rusijos pradėto karo.

Du bene garsiausi klasikinės muzikos scenos vardai, kuriems dėl artimumo Kremliui užsitrenkė nemažai meno erdvių durų – operos solistė Ana Netrebko ir dirigentas Valerijus Gergijevas.

„Čia net kalbėti nereikia apie tokius menininkus kaip Ana Netrebko, kuri nuo seno garsėja kaip Putino aplinkai artimas žmogus. Kai situacija išties pradėjo grasinti jos karjerai, Netrebko aptakiai bandė pasakyti, kad ji lyg ir nepalaiko karo. Bet šioje situacijoje, manau, tokios asmenybės neturėtų pasirodyti tarptautinėse salėse. Deja, daugelyje svarbiausių Vakarų salių Netrebko vis dar galima išvysti. Mano galva, žmonės, kurie nesugeba pasmerkti neteisėtų karo veiksmų ir greičiausiai slapta juos net palaiko, nėra verti dėmesio, kad ir kokie talentingi jie būtų“, – įsitikinusi R. Murauskaitė-Juškienė.

Tokia pati buvo ir V. Gergijevo situacija: dirigentas neteko svarbių pareigų Vakaruose būtent dėl savo artimų santykių su Kremliumi.

Tačiau į antrąjį klausimą, kaip šiuo metu elgtis su rusų kompozitorių muzika, nėra taip lengva atsakyti. „Gerokai sudėtingesnis klausimas yra rusų kompozitorių muzika, ypač tų, kurie gyveno praeityje. Šiandien jau nebepaklausime, ką jie mano apie karą Ukrainoje, ir jie mums nebegali atsakyti, ar smerkia jį“, – konstatavo muzikologė.

Ji priminė ir visai neseniai kilusią diskusiją dėl lietuvių operos solistės Asmik Grigorian ir pianisto Luko Geniušo, kurie tarptautinėse scenose koncertuoja atlikdami rusų kompozitorių programą. „Tiesa, ji buvo paruošta ir įrašyta dar iki karo, įvertinta svarbiais apdovanojimais, – paminėjo R. Murauskaitė-Juškienė. – Bet Lietuvoje daugelis labai norėtų, kad ryškiausios mūsų žvaigždės šiuo metu atsisakytų rusų kompozitorių kūrinių. Kita vertus, turime suprasti, kad Vakaruose rusų kompozitorių muzika kaip skambėjo, taip ir skamba. Ten santykis su ja visiškai kitoks.“

Prancūzai ar britai, paprašyti negroti rusų klasikos, to nesuprastų

Paklausta, kokios priežastys lemia, kad Vakaruose rusų kompozitorių muzika priimama atviriau, muzikos kritikė teigė, kad Vakarų šalių istorinis bei politinis kontekstas itin skiriasi nuo mūsų regiono, tad ten žmonėms sunkiau suvokti sprendimą neatlikti rusų kompozitorių muzikos. „Labai sunku pasakyti prancūzams ar britams – negrokite Šostakovičiaus ar Čaikovskio, nes rusai juos naudoja kaip savo švelniąją galią. Mes tokiu atveju turbūt liktume nesuprasti“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalbėjo R. Murauskaitė-Juškienė.

Anot jos, nors Rusijos švelnioji galia veikia ir Vakaruose, šios valstybės neturėjo tokios kolonizuojančios patirties, kokią patyrė šalys, priklausiusios Sovietų Sąjungai. „Vakaruose rusų kompozitorių muzika kaip buvo, taip ir lieka populiari: vis dar galime išgirsti gerai žinomų jų operų, simfonijų. Praėjusiais metais Rachmaninovas buvo plačiausiai koncertų salėse atliekamas kompozitorius, nes buvo švenčiamas jo jubiliejus. Britai, paprašyti negroti Rachmaninovo, tikrai to nesuprastų vien dėl visiškai kitokio istorinio, socialinio konteksto. Jie neturi okupacinės patirties, kurią mes jautėme ištisus šimtmečius“, – konstatavo muzikologė.

Vienas argumentų, kodėl Vakarai leidžia rusų kultūrai toliau klestėti, anot jos – tai noras neužkirsti kelio kūrybos laisvei ir siekis atskirti kultūrą nuo politikos. „Tai klasikinis argumentas visur, lygiai taip pat ir muzikos srityje. Aš niekada nesutiksiu, kad kultūra ir muzika nėra politiškos – muzika visada buvo politiška. Sovietmečiu ypač – kultūra buvo naudojama kaip propaganda suprantant, kad muzika turi didžiulę galią vienyti, formuoti tapatybę, savivoką“, – argumentavo R. Murauskaitė-Juškienė.

Muzikologės nuomone, visi šie klausimai daugiasluoksniai, apie tai mąstyti ir kalbėti reikia itin atsakingai: „Labai svarbu aiškiai pasakyti, kad prieštaraujame agresyviam Kremliaus režimui, kuris kultūrą akiplėšiškai naudoja kaip švelniąją galią, siekdamas įgyvendinti savo imperialistines ambicijas Ukrainoje, taip pat ir visame regione. Man, mąstant apie šiuos klausimus, visuomet kelrodžiu tampa bičiulių ukrainiečių pasakyti žodžiai: mes neprašome užmiršti rusų kultūros, tik prašome negroti rusų kompozitorių kūrinių dabar, kai Rusijos armija žudo mūsų žmones.“

Atsitraukti nuo rusų kultūros – sveika

R. Murauskaitė-Juškienė priminė – jau karo pradžioje didžiausios Lietuvos koncertinės institucijos, tokios kaip Lietuvos nacionalinė filharmonija ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, iš savo repertuaro pašalino rusų kompozitorių kūrybą. „Kažkokio oficialaus visuotinio draudimo atlikti rusų kompozitorių muziką nėra, ir iš tikrųjų vienuose ar kituose koncertuose kartais ji skamba. Pavyzdžiui, vienas žymiausių šių laikų pianistų Jevgenijus Kissinas, Rusijoje gimęs žydas, neseniai koncertavęs Lietuvoje – turbūt vienas aršiausiai ir atviriausiai prieš Putiną ir Kremlių pasisakančių menininkų. Jis pats jau ilgą laiką negyvena Rusijoje ir Kremliaus neseniai buvo paskelbtas „užsienio agentu“. Tai rodo, kad jo veikla režimui labai nepatinka, nes jis nepaprastai palaiko Ukrainą. Bet per koncertą Kissinas grojo Prokofjevo kūrinį. Vėliau interviu apie tai paklaustas pianistas tikino, kad, jo galva, rusų kultūros atsisakymas reikštų tai, kad ją atiduodame Putinui“, – pasakojo pašnekovė.

Paklausta, kaip pati vertina atsitraukimą nuo rusų kompozitorių muzikos, R. Murauskaitė-Juškienė sakė, kad mums ir visam regionui tai visai naudinga. „Tai sveika ne tik dėl to, kad taip mes parodome savo tvirtą palaikymą Ukrainai ir akivaizdų priešiškumą Rusijos imperialistinei politikai, bet ir dėl to, kad daugybės žmonių sąmonėje rusų kultūra yra ta „didžioji“ kultūra, be kurios neįmanoma egzistuoti. Rusų kultūra labai smarkiai veikė mūsų regioną kaip kolonizacijos įrankis sovietų okupacijos metais, tad dabar turime progą atrasti ir pažinti kitas kaimynines kultūras, jų talentingus kūrėjus, galų gale – geriau pažinti Ukrainos kultūrą. Atsitraukimas yra ir tam tikras dekolonizacijos laikas mums patiems“, – pabrėžė muzikologė.

Kiek man tenka stebėti ar skaityti rusų menininkų pasisakymus apie karą Ukrainoje, dažnai keliu sau didelius lūkesčius, kad jie pasakys, jog jų valstybė, valdžia yra teroristinė, priešingai nei vokiečiai, nėra atkentėjusi, niekam nėra atsilyginusi ir neteisėtai užėmusi Krymą. Ir niekados to nesulaukiu.

Imperialistinis mąstymas neišnyksta, todėl sunku patikėti menininkų žodžiais

Koks šiuo metu santykis su rusų kultūra Lietuvos teatruose? Scenos menų kritikė A. Kaminskaitė dienraščiui „Bernardinai.lt“ patikino, kad rusų kūrybos teatre dabar nėra daug. Viena iš retų išimčių – rusų kilmės lenkų dramaturgas, režisierius Iwanas Wyrypajewas, su kuriuo artimus ryšius yra užmezgęs Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas Aleksandras Špilevojus.

„Wyrypajewą mes žinome kaip žmogų, seniai išvykusį iš Rusijos – dar prieš 2022 metų vasario 24-ąją prasidėjusį karą. Todėl argumentuojame, kad šis režisierius nėra susijęs su Rusija. Juolab kad jis yra sakęs, jog visus pinigus, jam sumokėtus už autorines teises Rusijoje, skirs Ukrainai“, – kalbėjo A. Kaminskaitė.

Anot jos, Lietuvoje rusų kuriami spektakliai nebėra tokie populiarūs, kokie buvo prieš dešimtmetį – scenos menų kritikė patikino: nors rusų kultūros teatro scenoje dar galima atrasti, ji nebėra labiausiai šlovinama kultūra. „Dabar aktualesnis klausimas yra apie režisierius Dmitrijų Krymovą, pastačiusį du spektaklius Klaipėdos dramos teatre, ir Jurijų Butusovą, kurio spektaklis pastatytas Vilniaus senajame teatre“, – dviejų teberodomų spektaklių Lietuvos teatro scenose rusų kūrėjų pavardes paminėjo A. Kaminskaitė.

Kritikės nuomone, nors yra rusų menininkų, oficialiai teigiančių, kad nepalaiko Putino, žmogaus imperialistinis mąstymas, jos nuomone, neišnyksta.

„Pastebiu, kad mes esame viena iš nedaugelio tautų, kurios mato šį imperialistinį mąstymą ir jį laiko viena didžiausių problemų. Kiek man tenka stebėti ar skaityti rusų menininkų pasisakymus apie karą Ukrainoje, dažnai keliu sau didelius lūkesčius, kad jie pasakys, jog jų valstybė, valdžia yra teroristinė, priešingai nei vokiečiai, nėra atkentėjusi, niekam nėra atsilyginusi ir neteisėtai užėmusi Krymą. Ir niekados to nesulaukiu. Tai viena iš priežasčių, kodėl man sunku patikėti rusų menininkų žodžiais.

Aš esu rašiusi apie Krymovą. Pakako sužinoti, kad jis anksčiau dirbo su Michailu Baryšnikovu (tarybinis ir JAV baleto artistas, baletmeisteris – aut. past.), kad sąžinės graužaties nejausčiau“, – dėstė scenos menų kritikė.

Surasti pakaitalą Čechovui, Tolstojui, Gogoliui – įmanoma

Paprašyta pasidalinti įžvalgomis apie „didingos“ Rusijos kultūros problemą ir jos pervertinimą, pavojus, A. Kaminskaitė paaiškino – dažniausiai vertinama rusų kultūros klasika, atsižvelgiama ir į istorinį kontekstą. „Vienas pirmųjų profesionalių režisierių ir režisūros teatro pradininkas buvo rusas – Konstantinas Stanislavskis. Jis labai gerai išskyrė vaidybos pagrindus. Pagal jo mokymą buvo kuriamos ir kitų šalių teatro mokyklos, tarp jų – ir lietuvių. Galbūt todėl mūsų teatro kūrėjai žinomi net Europos kontekste, vien dėl to, kad mes turime Stanislavskio mokyklą ir gerų jos specialistų“, – pasakojo kritikė.

„Kai kalbame apie rusų teatrą, mes kalbame apie XX amžiaus klasikinę dramaturgiją: Čechovą, Tolstojų, Gogolį. Tai yra geros visų žanrų medžiagos klodai, kurie itin įdomiai kalba apie žmoniją. Bet surasti jiems pakaitalą įmanoma. Vis dėlto kur kas lengviau pasiteisinti, kad šie autoriai – tai žmonės, negyvenę prie Putino, nei verčiau pakeisti požiūrį“, – įsitikinusi pašnekovė.

Anot A. Kaminskaitės, kodėl ir praeitų amžių rusų klasika yra pavojinga – nes ir tuose kūriniuose jaučiama imperializmo dvasia: pagrindiniai veikėjai dažniausiai vaizduojami kaip pavargę, nukentėję žmonės, kurie save bando įtikinti, kad reikia kentėti už savo sunkumus. Be to, dažnai nužeminamas inteligentas ir iškeliamas valkata arba nusikaltėlis. „Galima kūrinius interpretuoti ir kitaip, bet manau, kad dabartinis geopolitinis kontekstas sustiprino būtent šią interpretaciją“, – svarstymais su dienraščiu „Bernardinai.lt“ dalijosi scenos menų kritikė.

Kodėl Lietuvos ir užsienio požiūris į rusų kultūrą skiriasi? A. Kaminskaitės atsakymas – istorinio ir socialinio konteksto skirtumas. „Mes lengviau atmetame rusų kultūrą, nes dėl savo asmeninės patirties ir daugybę metų trukusios traumos jaučiame pasišlykštėjimą. Kitos šalys to nepatyrė. Jos net neįsivaizduoja, kokia padaroma žala, jeigu kartą suvaidinamas ar pastatomas Antono Čechovo „Dėdė Vania“. Realios žalos tuo metu nėra, bet tu tampi grandimi viso to didelio burbulo, kuris padeda integruoti rusišką propagandą. Ji vėliau atveria ekonomines ir politines sąlygas Rusijai rodyti agresiją ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje“, – konstatavo A. Kaminskaitė.

Projektas „Nekasdienė kultūra – kasdienybės įžvalgoms“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 20 tūkst. eurų.

Susiję:

Rasa Baškienė

7 min

J. Margolis: „Vakarų civilizacijos žmogui sunku suprasti gulago pasaulį su stipresniojo teise, su tuo „netikėk, nebijok, neprašyk“

Bernardinai.lt

8 min

Apie pulkininką Štaufenbergą ir rusų kultūros ateitį. M. Šiškino kalba konferencijoje „Will Russia Survive 2024?“

Bernardinai.lt

12 min

Rašytojas A. Dnistrovijus: „Kiekvienas šiuolaikinės Ukrainos kultūros atstovas, kalbantis užsienio auditorijai, yra aukso vertės“

Daiva Čepauskaitė

6 min

Dramaturgas I. Vyrypajevas: „Esu parašęs daugiau nei 20 pjesių, bet gal pusė iš jų ką tik neteko jokios prasmės“