Palaimintasis Ildefonsas Šusteris – benediktinas ir kardinolas

Rugpjūčio 30 d. Bažnyčia mini palaimintąjį Ildefonsą Šusterį, benediktinų vienuolį, vyskupą ir kardinolą (1880–1954).

Ildefonsas Šusteris gimė 1880 metais Romoje, o dar tiksliau – Vatikane, iš Šveicarijos kilusioje šeimoje. Jis buvo popiežiaus siuvėjo zuavo, likusio be darbo po Porta Pia vartų šturmo, sūnus.

Dar labai jaunas įstojo į Šv. Pauliaus už sienų (San Paolo fuori le Mura) benediktinų vienuolyną sostinėje. 1904 metais buvo įšventintas į kunigus. Daugelį metų šiame Šv. Pauliaus vienuolyne, kurio abatu 1918 metais buvo išrinktas, mokė novicijus. Kelerius metus buvo seminarijų, vienuolių ordinų bei vyskupijų, kuriose iškildavo spręstinų klausimų ar reikėdavo išnarplioti sudėtingas situacijas, apaštalinis vizitatorius. Atlikdamas šią ne visada paprastą ir malonią užduotį jis išsiskyrė sprendimų bei priemonių griežtumu.

1929 metais buvo išrinktas Milano, kurio seminarijas prieš keletą metų buvo vizitavęs, arkivyskupu ir pakeltas kardinolu. Taigi garsas apie jo nepalenkiamą griežtumą čia jau buvo pasklidęs iš anksčiau. Tačiau jis turės galimybę ne tiek jį paneigti, kiek atskleisti kitus savo – žmogiškuosius bei artimo meilės – bruožus.

Jis puikiai išmanė liturgiją (ją dėstė popiežiškuosiuose universitetuose), tad atgaivino Šv. Ambraziejaus liturgijos tradicijas, o būdamas nenuilstamas veiklos žmogus savo autoritetu skatino aktyvų ganytojišką darbą bei askezę.

Nors ir būdamas kardinolas bei turėdamas visas jo titului priderančias privilegijas, jis niekada nenustojo būti vienuolis. Tėvas Davidas Turoldo jį pavadino „pasauliui paskolintu vienuoliu“. Jo dienos ir toliau ėjo pagal vienuolyno dienotvarkę. Vyskupavimo pradžioje jis ir vyskupiją suvokė kaip didelę abatiją, kurioje parapijos bendruomenė pirmiausia turėjo būti maldos bendruomenė. Tikintiesiems siūlė tipinius vienuolyno gyvenimo modelius, o jo pavyzdžio patraukti tikintieji juo sekė. Kunigams sakydavo: „Iš pradžių malda, o paskui pamokslai.“ Jis ir pats buvo didis maldos meistras.

Gyveno pagal visus vienuolinio gyvenimo – o ypač saikingumo, santūrumo bei neturto – priesakus ir norėjo, kad pagal juos savo gyvenimą bent jau iš pradžių tvarkytų ir kiti, ypač supasaulietiškėjusi dvasininkija, todėl užsitraukė daugelio antipatiją. Jis labai griežtai laikėsi neturto įžado, tad savo mirties valandą galėjo pasakyti: „Per mano rankas perėjo šimtai milijonų, tačiau aš likau neturtingas ir neturtingas noriu ir numirti.“ Neturtą jis pavertė artimo meile. Matydamas kitų skurdą, jis būtų galėjęs atiduoti viską.

Taip pat skaitykite:

Šv. Jono Krikštytojo nukankinimas

Šv. Augustinas iš Hipono: „Mylėk ir daryk, ką nori“

Šv. Monika – šv. Augustino motina

Kunigas ir karalius Melchizedekas – paslaptingasis Eucharistijos pranašas

Šv. karalius Liudvikas IX – pranciškonų pasauliečių globėjas

Šv. Baltramiejus – tylusis apaštalas

Rožė Limietė – dominikonė pasaulietė, pirmoji Amerikos žemyno šventoji

Švč. Mergelė Marija Karalienė – Visatos Karaliaus Motina

Per karą jis organizavo pagalbą tūkstančiams, tačiau apie kai kuriuos jo asmeninius poelgius sužinodavo tik nedaugelis. Jam buvo įprastas dalykas atiduoti vieną čiužinį (jis buvo pastebėjęs, jog jo lovoje jų buvo du) kokiai neturtingai šeimai, sunkiai besiverčiančioms vienuolėms nunešti visa tai, ką jam dovanodavo per pastoracinius vizitus, ar su skurdžiausiais vyskupijos kunigais pasidalyti savo paties rūbais. Bet apie šiuos dalykus žinodavo tik tie, kuriems jis padėdavo. Jis norėjo, kad ir jo kunigai būtų neturtingi ir atsidėtų gailestingumo darbams.

Pastoracinėje veikloje jis įkvėpimo sėmėsi iš šv. Karolio Boromiejaus ir kardinolo Karolio Ferario (Carlo Ferrari), atgaivino įvairias brolijas, katekizmo mokyklas bei oratorijas. Kaip ir šie du jo šventieji pirmtakai, jis dėjo daug vilčių į pastoracinius vizitus bei vyskupijos sinodus. Per dvidešimt penkerius metus maždaug devynis šimtus savo vyskupijos parapijų jis aplankė po penkis kartus.

Jo vyskupavimas buvo nuolatinė piligrimystė. Lankė net ir tolimiausias parapijas, nedidelius Šveicarijos pasienyje esančius slėnių kaimelius, kuriuos buvo galima pasiekti tik kopiant stačiais kalnų takais pėsčiomis arba mulu.

Kiekvienoje parapijoje jis aukodavo šv. Mišias, sakydavo pamokslus, tikrindavo parapijos knygas, vaikus klausinėdavo katekizmo, jiems suteikdavo Sutvirtinimo sakramentą. Kaip ir pridera geram ganytojui, jis puikiai susipažino su savo avelėmis ir perprato net ir labiausiai užslėptus parapijų reikalus.

Kiekvienam vizitui baigiantis paprastai buvo sušaukiamas vyskupijos sinodas, kuriame buvo nagrinėjami organizaciniai vyskupijos klausimai.

Santykiuose su pasaulietine valdžia – tuo metu buvo pats fašistinio režimo klestėjimo metas – jis iš pradžių laikėsi pagarbiai, buvo atviras šio režimo idėjų, institucijų ir užmojų kreipimui katalikiška linkme. Tačiau nuo 1938 metų, kai režimas ėmė leisti rasistinius įstatymus, jo pozicija tapo daug santūresnė, tokia išliko ir Salò Respublikos metais.

Kaip ir šv. Karoliui Boromiejui, Ildefonsui Šusteriui teko sava rykštė. Tai buvo karas, Antrasis pasaulinis karas, vėliau virtęs beveik pilietiniu karu tarp į atkaklią kovą įsitraukusių fašistų ir antifašistiškai nusiteikusių partizanų. Nepanorėjęs palikti miesto kardinolas tais momentais iš tiesų tapdavo visų tėvu.

Arkivyskupijos pastatą jis pavertė pagalbos karo belaisviams telkimo centru ir dingusių kareivių paieškos biuru. Atvėrė duris alkstantiesiems, benamiams, sužeistiesiems… Daugelis politinių kalinių (ir katalikų, ir žydų) jo pastangomis atgavo laisvę, o daugybė persekiojamųjų rado prieglobstį ir išsigelbėjimą klebonijose bei vienuolynuose.

Norėdamas gauti reikiamų priemonių ir taip atsiliepti į nesiliaujančius pagalbos prašymus, pats kardinolas belsdavosi į turtingųjų duris ir apeliuodavo į savo vyskupijos žmonių gerą širdį.

Baigiantis karui, jis, tuo metu Šiaurės Italijoje kompetentingiausias žmogus, tarpininkavo tarp fašistų, vokiečių ir Nacionalinio išlaisvinimo komiteto partijų dėl Mussolinio kapituliacijos. Apie šį tarpininkavimą jis išleido dokumentų rinkinį „Paskutinės režimo dienos“, šis buvo plačiai aptariamas. Jis taip pat parašė nemažai puikių knygų vienuolystės istorijos, liturgijos ir vienuolių dvasingumo temomis.

Pasibaigus karui daug prisidėjo atstatant miestą. Rėmė kunigo Carlo Gnocchi kare suluošintiesiems teikiamą pagalbą, o kai 1948 metų Kalėdų išvakarėse Milane sušalę mirė keletas skurdžių, kai kuriuos savo draugus verslininkus paskatino įsteigti komitetą, skirtą rūpintis paprastų, bet jaukių namų benamiams statyba.

Nenuilstamai darbuodamasis jis perkopė septyniasdešimtmetį ir niekad neleido sau pailsėti. Tai jis padarė tik vieną kartą, gydytojų patariamas, 1954 metų vasarą Venegone. Šis poilsis buvo pirmasis ir paskutinis, nes po kelių dienų jis mirė.

Ildefonso Šusterio gyvenimo šventumą ir jo didvyriškas dorybes oficialiai pripažino Jonas Paulius II, 1996 m. gegužės 12 d. paskelbdamas jį palaimintuoju.

Parengta pagal Piero Lazzarino „Naująją šventųjų knygą“.