Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Poetė I. Valantinaitė: „Esame kilnios būtybės, apdovanotos amžinomis sielomis“

Indrė Valantinaitė. Monikos Penkutės nuotrauka

Poetė Indrė Valantinaitė savo talento gerbėjus šiemet nudžiugino jau ketvirtąja poezijos knyga. Ją nuo pat viršelio, kurį puošia pačios autorės piešinys, iki pabaigos lydi šviesos motyvas, o pati knyga kūrėjai padėjo atsakyti į keletą esminių klausimų, suvokti kūrybos dovaną. Trumpas miniatiūras primenantys eilėraščiai įtraukia su pirmąja eilute, žavi autorės talento gaivališkumu, pastabumu, atidumu detalėms, žaviomis „valatinaitiškomis“ metaforomis.

I. Valantinaitės kūryba jau įvertinta ne viena premija: 2006 metais, dar būdama studentė, laimėjo „Pirmosios knygos“ konkursą, knyga „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ pelnė Jaunojo jotvingio apdovanojimą, o „Trumpametražiai“ – Salomėjos Nėries premiją. Poetė sako apdovanojimų nesureikšminanti, jai tiesiog gera žinoti, kad jos kūryba pasiekė skaitytoją ir jo širdį.

„Apsisiautusios saule“ – tai jau ketvirtoji Jūsų poezijos knyga. Kuo ši skiriasi nuo ankstesnių?

Galbūt tuo, kad labai greitai į mane „sutekėjo“. Ankstesnės knygos pasirodydavo maždaug penkerių metų intervalu. Ir tuo, kad šią rašiau sąmoningai, atidžiai įsiklausydama į save ir ieškodama „vedimo“ be jokių išlygų. Suvokdama, kokia didelė dovana yra gebėjimas kurti.

Kada pajutote šią kūrybos dovaną?

„Rašiau“ knygeles vos pradėjusi nulaikyti pieštuką rankoje. Neseniai buvau paprašyta į Maironio lietuvių literatūros muziejų atsinešti keletą eksponatų mažutei asmeninių daiktų su istorijomis parodai. Ieškodama, ką galėčiau nusinešti, atradau, matyt, kažkada mokėta, o dabar – neįskaitoma kalba, prirašytų t. y. prikringeliuotų sąsiuvinių (šypsosi). Tad rašiau visą laiką, kiek tik save pamenu, ir priėmiau tai kaip natūralų, savaime suprantamą dalyką. Tačiau visai kas kita, kai supranti, kad kūryba yra duota tarsi veidrodis, kai pradedi jausti atsakomybę už kiekvieną pasaulin gyvuoti paleistą žodį.

Kaip galima interpretuoti tas „apsisiautusias saule“?

Pavadinimas yra įkvėptas paskutinės Naujojo Testamento knygos – Apreiškimo Jonui, dar vadinamo Apokalipse. Vartodama moteriškosios giminės daugiskaitą minty turiu vyro ir moters sielas.

Esate sakiusi, kad per pusantrų metų „atėjusi“ knyga – tai Jūsų kelionė į Šviesą ir pačią save, padėjusi atsakyti į keletą pačių svarbiausių klausimų, į kuriuos ankstėliau atsakymus teįtarėte egzistuojant. Tad kokie tie klausimai?

Turbūt tie patys, kaip ir daugelio dažnai užduodami – kas mes, kam ir kodėl. Nuo mažumės nuolat jutau begalybės ilgesį nesugebėdama pati to sau įvardyti. Anksčiau mąstydavau, kodėl man ar kam kitam klostosi vienaip ar kitaip, kodėl tarp širdies ir proto troškimų toks didelis neatitikimas, kol supratau, kad keisčiausi gyvenimo laikotarpiai ir įvykiai buvo didžiausios malonės, kurių tikslas sustiprinti ir nukreipti tiesiausiu keliu į išsipildymą ir kad nėra jokių atsitiktinumų. Esame gražūs Dievo kūriniai, kilnios būtybės, apdovanotos amžinomis sielomis. Ir dar – kad visa, ką matome aplink, tėra lyg vaisiaus žievelė, pridengianti esmę. Tai suvokus, dėkingumas tampa lyg antruoju tavo vardu, ir gauni dovanų stebuklus pusryčiams, pietums ir vakarienei (šypsosi).

Kiek apskritai Jūsų gyvenimui ir kūrybai svarbus šviesos motyvas?

Manau, kad svarbiausias abiejose srityse. Juk viskas, ką tik užmatome aplink, įgauna aiškią formą ir tikrosiomis spalvomis atsiskleidžia tik šviesoje. Kuo ji skaistesnė, ryškesnė, tuo tikslesnis vaizdas atsiskleidžia, tuo daugiau prasmingų detalių pastebime. Tas pats tinka ir kalbant apie vidų. Juk užlietam spindulių kambary pasimato net menkiausios dulkelės. Tik tada aiškiai matai, ką reikia imti ir išsikuopti, kad galėtum drąsiai ir ramiai be gėdos ar kaltės jausmo būti nutviekstas saulės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Viename interviu prisipažinote, kad dalis Jūsų eilėraščių personažų turi prototipus. Kokie žmonės įkvepia sukurti eilėraštį? Ir kaip reaguoja jie patys, save atpažinę eilėraštyje?

Įvairūs. Nuo artimų draugų iki praeivių gatvėje. Tarkim, brangi draugė Simona eilėraštį „Jokūbas išmintingasis ir gražuolė varlė“ sūnui yra skaičiusi ne kartą. Ir ne tik jam, nes kol pasirodė knyga – Jokūbas sulaukė ir broliuko. Netrukus gavau nuotrauką iš Simonos, kaip „Apsisiautusias saule“ „skaito“ ir vos kelių mėnesių, mažiausiasis šeimos narys. Yra ir tokių, kurie niekad nesužinos, kad yra „apgyvendinti“ eilėraščiuose, tuose vaizduotės susuktuose filmukuose.

Jūsų eilėraščiai grakštūs, talpūs, intelektualūs, elegantiški, tačiau gana prozaiški, jie man primena trumpas miniatiūras, apgaubtas poetinės auros. Iš kur semiatės įkvėpimo?

Rašymas tarsi nepriklauso nuo manęs, jis tiesiog „ateina“. Tuomet atidedu į šalį suplanuotus dalykus ir su džiaugsmu sėdu rašyti. Nėra jokių taisyklių ar būdų „privilioti“ eilėraštį.

Gali prisiminti sapną ar jo fragmentą, gatvėje iš praeivio nugirsti kokią iš konteksto ištrauktą frazę, išvysti meno kūrinį ar sutikti tuo pačiu taku su tavimi keliaujančią skruzdę… Eilėraščiai gali gimti iš visut visko. O gražiausieji gimsta iš tylos ir įsiklausymo. 

Knygos „Apsisiautusios saule“ eilėraščiuose protarpiais minimi religiniai objektai, simboliai, ne kartą sutinkamas vienuolyno motyvas, I ir IV skyrių pavadinimams pasirinktos citatos iš Senojo Testamento, yra ir kitų aliuzijų į religiją. Koks Jūsų santykis su ja?

Tikėjimas yra didžiausia gauta dovana, mano ašis ir visa ko šerdis. Biblija, ypač Naujasis Testamentas, yra atsakymais alsuojanti knyga. Per pastaruosius porą metų aiškiai suvokiau, pajutau, atradau skirtumą tarp tikėti ir mylėti Dievą. Žmogaus ryšys su Kūrėju – esminis atskaitos taškas viskam.

Aptariamos knygos redaktorius – jau Anapilin iškeliavęs poetas Kęstutis Navakas. Koks buvo Jūsų ryšys su šiuo kūrėju?

Susipažinome per Kauno jaunųjų poetų almanacho pristatymą Kauno menininkų namuose. Rodos, buvau vos pradėjusi studijuoti. Kęstutis buvo atėjęs pasiklausyti ir tapo tuo žmogumi, kuris pirmasis paskatino neatidėlioti, o imti ir dalyvauti „Pirmosios knygos“ konkurse. Vadinu jį savo „literatūriniu tėvu“. Prieš publikacijas nešiau jam parodyti ne vieną pluoštą tekstų. Kone visi mūsų pokalbiai būdavo apie literatūrą, muziką. Kęstutis turėjo ypatingą pajautą, talentą ir meninį skonį, todėl net tris kartus esu jo prašiusi būti mano knygų redaktoriumi – pirmosios, trečiosios ir ketvirtosios.

Tas pats K. Navakas rašė: „Panašu, kad „apsisiausti saule“ pravartu visiems.“ Kaip pakomentuotumėt šį teiginį?

Vengiu atsakinėti už kitus, nes visuomet geriausia klausti paties eilučių autoriaus, kas turėta omeny. Bet, manau, kad gerbiamas redaktorius mintyse turėjo mums visiems taip gyvybiškai reikalingą ėjimą Šviesos ir išsipildymo, kurio visa savo siela trokštame kiekvienas, link.