Radvilos Juodojo laiškas popiežiaus legatui: tuščia puikybė (paikybė) ar išminties dorybė?

Ji išgarsino Radvilą Juodąjį tiek, kad jis pirmasis iš lietuvių pateko į popiežiaus Pauliaus IV iniciatyva 1559 m. sudarytą Uždraustųjų knygų sąrašą, be to, griežčiausiu laipsniu[1], t. y. uždrausta spausdinti ir skaityti ne tik jau esamus, bet ir ateityje pasirodysiančius jo veikalus. Antras į šį garbingą sąrašą buvo įtrauktas Andrius Volanas.

Čia atkreipiamas dėmesys į Radvilos Juodojo atsakymą, L. Lippomano laiškas neaptariamas, tik prabėgomis paminimi jame keliami klausimai. Dauguma iš jų aktualūs ir šiandien, be to, skamba moderniai, nors ir anuomet jie buvo ne nauji – Europa jau keturis dešimtmečius gromuliavo tas tiesas. Taigi labiau susikoncentravau į laiško pobūdį – stilių ir intenciją, nes konjunktūriniais ar kitais sumetimais, gal pataikaujant kunigaikščiui, vežėčios kartais kinkomos atbulai, pavyzdžiui, teigiama, kad Radvilos Juodojo atsakymas parašytas mandagiu ir santūriu humanistiniu, o L. Lippomano – įžūliu stiliumi (žr. Marcelino Ročkos straipsnį „Poleminis Radvilos Juodojo laiškas ir jo literatūrinė aplinka“[2]).

Antras rūpimas klausimas yra šio veikalo autorystė, nors galimi autoriai lyg ir žinomi. Tarkime, šiandien neabejojama, kad galutinė redakcija priklauso italui Pierui Paolo Vergerio, buvusiam popiežiaus sekretoriui.

Pagrindinis veikalas, kuriuo rėmiausi, – Dainoros Pociūtės parengta „Dviejų laiškų“ publikacija su įvadiniu jos tekstu. Pravertė ir dar dvi šios autorės knygos: „Maištininkų katedros“ ir naujausia – „Nematomos tikrovės šviesa“. Negalėjau apsieiti ir be dviejų mėgstamiausių savo autorių – Edvardo Gudavičiaus, kuris net bendro pobūdžio istorijos veikale pateikia naudingų detalių, įžvalgų, ir Vytauto Kavolio civilizacijų analitiko, kurio apibendrinimai padeda geriau suprasti šio laikmečio įvykius ir asmenybes.

Polemika ar politinis pamfletas?

Kunigaikščio atsakymas popiežiaus nuncijui visų pirma yra politinis pamfletas, parodantis, kad LDK renkasi protestantizmą. Kodėl pamfletas? Juokais galima atsakyti taip: todėl, kad kitokio žanro kūrinių P. P. Vergerio nemokėjo rašyti ir nerašė. O rimtai kalbant, todėl, kad šio kūrinio paskirtis – diskredituoti L. Lippomano ir popiežiaus kuriją. Pamfletas politinis, nes jo tikslas – pademonstruoti Europai, kad galingos valstybės įtakingas didikas viešai išpažįsta protestantizmą.

Šiandien tokie kūriniai tarnauja viešiesiems ryšiams. Pagal turinį tai manifestas, kuriame trumpai apibrėžiami svarbūs (toli gražu ne visi) evangelinio mokymo akcentai, kur protestantizmas nesutaria su katalikybe. Tai viešas išpažinimas – konfesijos rėmai. D. Pociūtė teisingai įvertina, kad atsakymas L. Lippomano „nebuvo teologinis kūrinys, jame nedemonstruota religinė kompetencija“[3]. Tačiau nenorėčiau sutikti su jos teiginiu, kad tai „religinės polemikos veikalas“[4]. Radvilos kompanija nepolemizuoja. Kaip vinis į karstą ji įkala savo teiginius, jau įtvirtintus protestantiškoje terpėje. Jokios polemikos, diskusijos, atvirumo kitai nuomonei nėra, nors kartais retoriškai gražbyliaujama apie kokią nors suartėjimo galimybę. Visi tiltai jau sudeginti. Popiežius paskelbtas antikristu, o jo nuncijus – eretiku.

Taip pat skaitykite:

Popiežiaus diplomatas Maskvoje perdavė S. Lavrovui vienintelę žinią: karas privalo baigtis

Brolis joanitas Reno Marija apie išnaudojimo pamokas: „Bažnyčia turi būti ta gera mama, kuri pirmiausia rūpinasi savo vaikais“

Popiežius ragina dėti daugiau pastangų stabdant Ebolos viruso plitimą Konge

Leonas XIV San Marine. Laisvė apima ir sąžinės erdvės gynimą

Popiežius Leonas XIV vyks į San Mariną ir dalyvaus Italijos politiniame renginyje

Vatikanas reiškia rimtą susirūpinimą dėl Izraelio ir Libano susitarimo įgyvendinimo

Supuvę obuoliai, arba ką derėtų žinoti apie piktnaudžiavimą Bažnyčioje?

Popiežius paragino nutraukti smurtą prieš palestiniečius Vakarų Krante

Pasak E. Gudavičiaus, „vengė organizacinių ryšių su Lenkijos reformatais. Lietuvoje kūrėsi tautinė kalvinistų Bažnyčia“[5]. Drįsčiau gerbiamam istorikui paprieštarauti – Radvila nenorėjo kurti nei kalvinistinės, nei tautinės Bažnyčios. Jis – valstybės užmojų vyras. Laisvas, nepriklausomas, turtingas oligarchas, antras valstybės žmogus po karaliaus. Ir nors jis susirašinėjo su Kalvinu ir šis jam dedikavo savo komentarus apaštalų darbams[6], ir Kalvinas dėjo į jį daug vilčių, bet teigti, kad jis pradžioje buvo liuteronas, o paskui kalvinas, yra perdėta išvada.

Pavyzdžiui, Artūras Grickevičius Radvilą kažkodėl pavadina net „anabaptistu“[7]. Jis globė visus protingus protestantų vyrus. Kaip laikas parodė – intelektualiausi ir neramiausi galop susikoncentravo tarp arijonų. Juoba kad tuo metu ir skirtumai nebuvo ryškūs, tapatybės buvo aktyvios formavimosi fazės. Tų tapatybių neišskiria ir L. Lippomano, pavadindamas Radvilos atsakymą „visos liuteronų klastos santrauka“[8]. Pasak D. Pociūtės, „kunigaikštis tiesiogiai nesusiejo savo globojamos Bažnyčios nei su Augsburgo, nei su Helvetų konfesija, taip vengdamas tiesioginės priklausomybės nuo Vokietijos arba Šveicarijos ir puoselėdamas nepriklausomos, valstybės interesams atstovaujančios Bažnyčios viltis“.[9]

Reikia pripažinti, laiškas atviras, jame be jokių skrupulų išdėstoma pozicija tiek popiežiaus institucijos, tiek L. Lippomano atžvilgiu. Bet keistą įspūdį daro kai kurie redakciniai nelygumai, galėję kilti dėl gausaus bendradarbių būrio ir dėl to, kad laiško rašymas užsitęsė. O gal P. P. Vergerio nepakankamai gerai redagavo, jei darome prielaidą, kad galutinės versijos redaktorius buvo jis.

Pagrindinis tikslas – pranešti Europai religines Radvilos Juodojo aspiracijas, diskredituoti L. Lippomano veiklą, bet kokiomis, net visiškai nekorektiškomis priemonėmis sumenkinti jį kaip asmenį. Na taip, toks buvo laikas, satyrinis stilius ant bangos, tą galima suprasti ir pateisinti, tačiau „maištininkų“ užmojis skleisti kokybiškesnę religinę praktiką reikalavo daug aukščiau pakelti moralės kartelę. Šiuo konkrečiu atveju galimas užgaulaus stiliaus iniciatorius, Radvilos laišką plėtojęs, redagavęs, abu laiškus su poetiniais intarpais ir prakalbomis paskelbęs, buvo P. P. Vergerio. Italai garsėja plunksnos lengvumu ir charakterio aistringumu. P. P. Vergerio turėjo ir asmeninių sąskaitų su L. Lippomano,[10] be to, gyrėsi per trumpą laiką atversiąs Lietuvą ir Lenkiją į protestantizmą. Įdomu, kad net kalvinistų lyderiai santūriai, kartais ir neigiamai vertino tiek P. P. Vergerio, tiek kitus italų protestantus. Veikiausiai būgštavo, kad P. P. Vergerio skleis liuteronizmą.

Iš laiško turinio ir stiliaus matyti, kad žodžių nesirenkama, tiesa, vienur įžeidinėjama šiurkščiai, kitur rafinuotai. Radvila kaltina L. Lippomano veidmainyste, neva nuncijus beria kaltinimus „padoriomis lūpomis, bet visiškai begėdiška siela“[11], tačiau pats nuo mandagių frazių („ne taip seniai […] vykusiame pašnekesyje meiliai ir pagarbiai daug kalbėjau apie Gerbiamąją Tavo Valdystę“) peršoka prie šiurkščių patyčių net iš paties L. Lippomano vardo: Eustachijus Teofilis, sveikindamas „tyrą krikščionį skaitytoją“, rašo: „kad visiškai atitiktų savo pavardę Lipo-manas, jis laiške atskleidžia savo ligas – lipnių akių traiškanojimą bei manijas – ir iš žmonių prasimanymų talpyklų bei purvynų surinkęs daug vežimų melagysčių įveža savo bylai papuošti, bet, be abejo, matai, kad jis nieko nenuveikia ir nepasiekia, tik perdžia prieš griaustinį“[12].

Pats Radvila taip išreiškia savo požiūrį į L. Lippomano: „Tai, kad Gerbiamoji Tavo Valdystė […] pradėjo būti mano atžvilgiu nusiteikusi pakančiau ir saikingiau, laikau nedidele smulkmena ir vertinu kaip visišką niekniekį. […] nedaug tevertinu, kad esu Jos giriamas ir laikomas vertu ištikimo krikščionies vardo, nes Ji pati, kaip darau išvadą, yra anaiptol ne krikščionė.“[13] Arba: „Nenusimenu, kad mane eretiku vadina tas, kuris būdamas popiežininkas ir Romos sėbras, yra ne kas kitas, o grynas eretikas.“[14]

Vaizdžių epitetų nešykštima – oponentai yra „popiežiškosios piktosios šmėklos, bjauriausios, Afrikos baidykles pralenkiančios pabaisos, marai, pražūtingiausios rykštės“[15], „stojiškosios beždžionės“[16]. Iš pradžių veikiausiai ketinta rašyti santūresnį laišką ir paskelbti tik jį, todėl įdėtos kelios netrumpos L. Lippomano citatos, kad skaitytojai galėtų suvokti, kam oponuojama. Galbūt todėl ir atsirado šioks toks nevientisumas, kai vieną kitą gražbyliavimą keičia radikalus tonas. Mandagias malonybes vėliau nuspręsta išbraukti, tad atsirado disonansų. Na, pavyzdžiui, kaip su gausiomis patyčiomis suderinti tokią Radvilos ir jo kompanijos ištarą: „Užtenka, kad Ji, man atsilygindama, leis, idant mano siela ir mano draugiškos bei nuoširdžios paslaugos būtų Jai mielos ir malonios.“[17]

Kokį „malonumą“ patyrė L. Lippomano, matyti iš jo 1556 m. rugsėjo 22 d. laiško Carafai: „Vilniaus vaivada, kuriam praėjusį kovą [vasarį – D. Pociūtės pataisa] parašiau tokį broliškai korektišką, labai kuklų ir krikščionišką laišką, […] šiomis praėjusiomis man parašė ilgiausią, 5-ą šio mėnesio dieną man pristatytą atsakymą, pilną užgauliojimų, piktžodžiavimų ir prakeiksmų, kur Jo šventenybė ir visa Bažnyčia buvo išplūsta su tokiu akiplėšiškumu, įžūlumu ir arogancija, kokios velnias neturi.“[18]

Taigi pagal savo intenciją ir adresatą čia yra religinio turinio politinis pamfletas, kurio tikslas – parodyti Europai LDK pasirinkimą. Žinoma, pamfletas – puikus žanras, atviras, aštrus, satyrinis, o kūrybinė fantazija liejasi laisvai. Anuo metu, matyt, mažai kas rašė kitaip, nes išdėstyti savo argumentus, sumenkinti varžovą lengviausia vaizdinga, šmaikščia kalba. Tačiau yra vienas „bet“ – tai piktas, pagiežingas, dažniausiai peržengiantis ribas, beatodairiškas, savus ir save palankioje šviesoje pateikiantis, kitus visiškai sumenkinantis, niekinantis žanras. Iš esmės tai dažniausiai vulgarus prasto skonio stilius, net jei turinys dėstomas labai įmantriai kaip šioje publikacijoje.

Skaityti „Du laiškus“ įdomu, nes stilius puošnus, o šypsnį kelia net L. Lippomano menkinimai. Vis dėlto atsakymas nuncijui nėra toks patrauklus, kaip bando pateikti įvairūs Radvilos liaupsintojai.

Autorystės klausimas

Kodėl taip svarbu nustatyti autorystę? Todėl, kad lenkų istorikai menkina LDK kilmės veikėjų indėlį, stengdamiesi parodyti, kad, pavyzdžiui, Brastos Bibliją parengė „ne LDK, o Mažosios Lenkijos evangelikai“.[19] Lenkų požiūris teisingas tik iš dalies. Peržiūrėję Radvilos Juodojo laiške, jei autorystę priskirsime jam, pateikiamas idėjas, nerasime nieko originalaus, čia akumuliuojama tai, kas jau paskelbta Europoje. Kalbama apie Rašto prioritetą, Komuniją abiem pavidalais, Katalikų Bažnyčios pretenzijas į išskirtinumą, apie skaistyklą, t. y. maldas už mirusiuosius, apie celibatą ir apeigas gimtąja kalba.

Palyginti su L. Lippomano laišku, atsakymas netrumpas, tačiau objektyviai pripažįstama teologinio išsilavinimo stoka, neketinama rašyti teologinio traktato, keliami klausimai aptariami fragmentiškai. Žinoma, argumentacijos būdas įdomus, net su šiokiu tokiu polemikos atspalviu. Nors polemika reikalautų įsiklausyti į priešininko argumentus, čia dėstomi tik savi argumentai, pasiremiant vienu kitu autoritetu. Bet, atsakant į lenkų pretenzijas, svarbiau kitkas – Radvilos asmenybės platumas, užmojis ir galia sudarė sąlygas skleisti evangelines idėjas. Jos tarpo būtent čia, ir pažangiausia religinė mintis bene vienintelį kartą sklido iš LDK. Kalbu ne apie šio laiško idėjas, bet apie antitrinitorinę polemiką. V. Kavolis rašė: „Tarptautinių teologų ir Lietuvos valstybininko pastangomis vienintelį kartą istorijoje religijos sferoje Lietuva (iki tol krikščionišku laikotarpiu tik kitus imitavusi) moko pasaulį. Tik šiose dekadose Lietuva galėjo leisti Bibliją Lenkijai. Po šimtmečio šventasis Raštas Lietuvai tegalėjo būti spausdinamas Anglijoje.“[20]

Tad svarbu pripažinti – Radvila reiškėsi ne kaip teologas, o kaip politikas. Tačiau jis domėjosi teologija ir susidomėjęs polemizavo, bet ne su katechumenais, o su pačiu Kalvinu, aišku, savo aplinkos teologų padedamas, bet ir pats karštai įsitraukęs. Radvila sukūrė terpę, palankią protestantizmui. Antra, jis buvo vizionierius – kūrė nepriklausomą valstybinę Bažnyčią, atvirą mokslingų vyrų idėjoms. Ketino įsteigti mokymo įstaigą ir testamentu paliko pinigų jai išlaikyti.

V. Kavolis pabrėžė: „Radvila – reprezentatyvusis šio neribotų horizontų laikotarpio žmogus“, kuris „ir pats racionalizuojančia linkme aktyviai dalyvauja teologiniuose debatuose, kaip nei anksčiau, nei vėliau nedalyvaus joks vadovaujantis Lietuvos politikos vyras. […] Vos tapęs kalvinistu, tuoj ima teologiniais klausimais laiškuose ginčytis su Kalvinu. Šiam labiau rūpėjo asmeninio išganymo, Radvilai – Dievo Tėvo (kurį jis laikė realesniu už Kristų ir už šventąją Dvasią) esmės klausimas; šia linkme jis norėjo kreipti protestantizmo evoliuciją.“[21]

Taigi kunigaikštis ne tik globojo išsilavinusius protestantus, bet ir pats aktyviai domėjosi teologiniais klausimais. Be to, jis mokėjo lotynų kalbą.[22] Tačiau laiškas viešas, skirtas ne tiek L. Lippomano, kiek Europos visuomenei, tad veikiausiai tiek jo turinį, tiek formą išdailino įgudę pagalbininkai, – keitėsi užmojis, prasiplėtė turinys, sumanyta paskelbti abu laiškus, atsirado kitų autorių intarpai. Viename iš eiliuotų intarpų randame užuominą apie Žygimanto Augusto dvariškį Gasparą Lackį-Kurbachą, kuris rengė pradinį variantą: „Jis [Radvila] pasinaudojo vieno asmens kalba bei ištikima plunksna; jis žuvo staigios mirties užkluptas; tai – žymus jaunuolis Lancijus, negalėjęs to darbo atlikti tik tavo, nusikaltėli magistrai, dėka. […] Jis negalėjo, nors toks buvo jo noras, išdailinti kaip reikiant šį darbą ir paliko jį pusiaukelėje.“[23]

Labiausiai tikėtina, kad pirmąją versiją, kurią parašė Radvila su savo dvariškiais, redagavo ir praplėtė P. P. Vergerio. Tokia ir D. Pociūtės nuomonė.[24] Knygoje „Nematomos tikrovės šviesa“ ji jau neabejoja, kad laišką redagavo P. P. Vergerio.[25] Įtikina jos išvada: „Istoriniam vertinimui laiško autorystė esminės įtakos neturi. Kad ir kokia būtų tikroji autorystė, laiškas buvo išspausdintas kaip LDK Evangelikų Bažnyčios vadovo Radvilos Juodojo tekstas, demonstruojantis Europai, jog kunigaikštis viešai pasuko „tikrosios“ Evangelijos šviesos keliu.[26]

Išvados

„Du laiškai“ yra religinio turinio politinis pamfletas. Politinis, nes tikslinė jo auditorija buvo suinteresuota Europos visuomenė, stebinti, kas vyksta LDK. Pamfletas, nes satyrine forma siekta sumenkinti L. Lippomano veiklą ir jį kaip asmenį, o kartu popiežių ir jo kuriją. Pirminė laiško L. Lippomano versija veikiausiai buvo gerokai santūresnė, bet P. P. Vergerio ir kiti bendradarbiai suteikė įžūlią satyrinę formą. Lazda buvo gerokai perlenkta, o moralės kartelė smarkiai smuktelėjo žemyn. Ir tai labiau nuvilia negu įkvepia, nes reformatoriai kėlė naujus moralinius reikalavimus ir ketino pažadinti krikščionių Bažnyčią iš letargo miego.

„Du laiškai“ yra kolektyvinis darbas, bet Radvilos atsakymas visų pirma atskleidžia šio iškilaus didiko horizontus – nepriklausomą jo laikyseną ir ketinimus kurti konfesiniu požiūriu laisvą, visoms konstruktyvioms protestantiškoms kryptims atvirą valstybinę, o ne tautinę Bažnyčią. Nors atsakymą L. Lippomano rašė tautiniu atžvilgiu mišri komanda, tačiau centre stovi įtakingasis LDK didikas, aplink save telkęs opoziciją Katalikų Bažnyčiai. Būtent tokį pranešimą Europai ir nusiuntė šio laiško autoriai. Tik tomis dekadomis vienintelį sykį istorijoje LDK moko pasaulį teologijos ir tolerancijos.

Tiesa, trumpai ir tolerancija galime vadinti tik iš dalies, nes laiškas nerodo jokios tolerancijos. Tolerancijos šalimi LDK galime vadinti nebent dėl 1563 m. Vilniaus Seime priimtos religinės laisvės privilegijos – pažangiausio ir pirmo tokio įstatymo Europoje, suteikiančio lygias teises išpažinti ir skelbti bet kurią religiją.

Faktas, kad Radvilos Juodojo asmenyje protestantai gavo ryškų globėją. Lenkijos katalikų lyderis Stanislovas Hozijus 1555 m. skundėsi, kad į Lenkiją protestantizmas sklinda iš Lietuvos.[27] Po Radvilos mirties keturi jo sūnus sugrįžo į katalikybę, vienas jų degino tėvo išleistą lenkišką Brastos Bibliją. Jurgis 1581 m. tapo Vilniaus vyskupu, o 1583 m. – Krokuvos vyskupu ir kardinolu. Mikalojus Kristupas (Našlaitėlis) tapo vienu įtakingiausių valstybės pareigūnų. Albertas rėmė Katalikų Bažnyčią medžiagiškai.

Šie į katalikybę sugrąžinti įtakingiausios Lietuvoje giminės nariai tapo Bažnyčios ramsčiais. Jų atvertimas – Lietuvos diduomenės sugrąžinimo į katalikybę pradžia, nes jais sekė dauguma šalies didikų.[28]

[1] Dainora Pociūtė, Nematomos tikrovės šviesa, p. 106.

[2] Pociūtė, Maištininkų katedros, p. 363.

[3] Ibid, p. 370.

[4] Ibid.

[5] Ibid.

[6] Edvardas Gudavičius, Lietuvos istorija, I tomas, p. 591.

[7] Artūras Grickevičius, Metodinė medžiaga katalikų teologijos studentams.

[8] Du laiškai, parengė Dainora Pociūtė, p. 34.

[9] Dainora Pociūtė, Nematoma tikrovės šviesa, p. 107.

[10] Du laiškai, p. 38.

[11]Ibid, p. 427.

[12] Ibid, p. 455.

[13] Ibid, p. 414–415.

[14]Ibid, p. 418.

[15] Ibid, p. 422.

[16]Ibid, p. 432.

[17] Du laiškai, p. 409.

[18] Du laiškai, p. 34.

[19] Dainora Pociūtė, Maištininkų katedros, p. 369.

[20] Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje, p. 372.

[21] Ibid.

[22] Du laiškai, p. 53.

[23] Pociūtė, Maištininkų katedros, p. 368.

[24] Ibid.

[25] Pociūtė, Nematoma tikrovės šviesa, p. 99.

[26] Pociūtė, Maištininkų katedros, p. 371.

[27] Gudavičius, p. 590.

[28] Grickevičius, Metodinė medžiaga teologijos studentams.

Susiję:

Rasa Baškienė

7 min

Radvilų moterys: sumanios žemvaldės, mecenatės, keliautojos

Rasa Baškienė

7 min

Jeruzalės žemė, kai kunigaikštis Radvila ją lankė…

Kamil Janicki

5 min

Barboros Radvilaitės žavesys

Rasa Baškienė

4 min

Mirties nugalėti nepavyko net Radviloms