Rusija yra idėja. Štai kodėl jos nesuprantame mes ir ji nesupranta mūsų

Istorinė ir literatūrinė analizė apie priežastis ir priešpriešas, kuriomis grindžiama valdžia Rusijoje, pradedant nuo carų iki Stalino ir Putino. Metafizinis klausimas, į kurį Vakarai neranda atsakymo. Skaitytojams pateikiame pranešimą, kurį filosofas Ivanas Dimitrijevičius skaitė Udine (Italija) vykusiame festivalyje „Savi / svetimi“. Jį publikavo italų katalikų dienraštis „Avvenire“. Iš italų kalbos vertė Juozas Ruzgys.

Nuo 2022 metų vasario regėjome daugybę geopolitinių, psichopatologinių ir kultūrinių analizių, besiskiriančių ideologinėmis nuostatomis ar pateikiamomis išvadomis, kuriomis neatkreiptas dėmesys į iš pirmo žvilgsnio neabejotiną faktą: Rusija egzistuoja. Tai yra ji egzistuoja tam tikra forma – daugiau ar mažiau – priimtina Vakarų valstybėms – tautoms.

Europa mano, kad tai beveik normali šalis, bendrais bruožais suvokiama ar bent jau atitinkanti įprastas nuostatas. Nors ir galiu pasirodyti nenormalus, norėčiau mesti iššūkį tokiai išankstinei nuostatai, remdamasis kai kuriais mąstytojais ir menininkais rusais, kurie bando mus įtikinti priešingai.

Nikolajus Berdiajevas, prie egzistencializmo iškilimo prisidėjęs religinis mąstytojas, ne kartą sakė, kad Rusija yra idėja, o ne tikrovė. Kaip tikrovės Rusijos niekuomet nebuvo – ši tikrovė niekuomet neįsikūnijo į vieningą sampratą.

Daugiau niekas, o vien tik Rusijos idėja sutvirtina tą skilinėjančią vietinių valdovų, etninių grupių, tikėjimų ir prietarų sankaupą, iš kurios sudarytas Rusijos pasaulis ir kuris džiugina jį patį. Toks pat negailestingas yra žiaurumas, kurį Maskva taiko ir savo žmonėms, ir kitoms tautoms. Kuris koja kojon žengia su mąstymu, kad kiekvienas objektas gali būti paaukotas siekiant tikslo – taip pat ir karaliaus ar caro. Tad visiškai bergždžia tampa perspektyva, pagal kurią apšvietos ideologai įžvelgia mongolų ordos mito atgimimą.

Rusijoje žmogaus gyvybė yra nieko neverta, nes tik idėja valdo tikrovę. Ir čia nepalyginama yra ne antropologija, bet jau pati filosofija. Ir toks idėjos viršenybės prieš gyvybę įsigalėjimas sukėlė nepasitenkinimą net svarbiausiems rusų opozicijos judėjimams. Dviejuose savo romanuose apie jaunuosius socialistus „Tėvai ir vaikai“ bei „Plėšinys“ Ivanas Turgenevas aprašė XIX amžiaus revoliucionierius, kurie yra pasirengę bet kokiai prievartai siekdami pagerinti savo tautos materialinę gerovę dėl idėjos grynumo. Nes idėjos, ir vien tik idėjos, yra nešališkos, nekaltos. Joms viskas leistina.

Svarbiausiame politiniame traktate apie Rusiją „Ivanas Rūstusis“ stalinistinės valdžios suviliotas ir išgąsdintas Sergejus Eizenšteinas atskleidžia, kaip pirmasis visos Rusios caras, kurio įvaizdis tarsi atsitiktinai perteikiamas pagal krikščioniškąją ikonologiją, jau daug anksčiau už Putino ideologiją siekė žaisti šachmatais su seksualiai nusiritusiomis, ciniškomis, rafinuotai puolusiomis europietiškomis galybėmis vien tik tam, kad sustiprintų savo statusą tarnaudamas „Trečiosios Romos“ idėjai, nes „Ketvirtosios Romos paprasčiausiai nebus“.

Kasdienybė Maskvoje, Rusijoje, 2022 m. gruodžio 28 d. EPA-EFE nuotrauka

Kadetai Maskvoje, Rusijoje, 2022 m. gruodžio 15 d. EPA-EFE nuotrauka

Rusijos idėja yra aukščiausia įmanoma idėja: tai ją leidžia suabsoliutinti. Ir tuomet tragedija, žvelgiant iš rusiškosios perspektyvos, tampa pati idėjos samprata: idėja yra Europos, o ne Rusijos atradimas. Iš čia – o ne vien iš politinio, kultūrinio ar karinio neįgalumo – kyla pažeminimo kompleksas, kurį patyrė į Vakarus žvelgiančios ištisos rusų intelektualų kartos. Iš čia kyla rusų klausimai apie save pačius. Iš čia kyla gerai žinomi pasiteisinimai, kuriais rusų kultūra pateisino savo silpnumą aiškindama, kad tik veidmainiai ir melagiai, kuriems nepakanka idėjos teisingumo, nori tapti galingi. Tuo tarpu Rusija gali egzistuoti vien todėl, kad lieka ištikima pačiai idėjai. Ji laimi net ir nustekenta, vien laikydamasi savo tiesos. Ir jos pergalės pristatomos kaip neįtikėtini stebuklai, o visi nusikaltimai atleidžiami iš anksto, a priori.

Į Rusiją dažniausiai žiūrime kaip į nesubrendusią Europos dalį, kaip į tautą, kuri atsilieka nuo mūsų moraliai, pilietiškai ir politiškai. Tačiau Rusija, būdama idėja, mano, kad atsilikdama ji pirmauja prieš Vakarų nuopuolį (dar viena vakarietiška idėja!). Būtent įkūnydama europietiškąją idėją Rusija save traktuoja kaip siekiamybę Europai, visiškai nuoširdžiai nesuvokdama mūsų Rusijos nesupratimo ir nesuvokimo. Rusijos požiūriu, ji yra pasaulio centras, nors ir vėl būti pasaulio centru yra mūsų idėja (kuria, laimė, mes patys jau sugebėjome suabejoti).

Rusijos idėja atrodo neįveikiama būtent todėl, kad jos niekur neįmanoma rasti – ypač pačioje Rusijoje. Čia slypi jos grynumas, bet kartu – ir didžiulė veidmainystė. O idėja, neturinti jokio ryšio su tikrove, yra niekas: ji yra tiesiog veikiantis nihilizmas.

Ką reiškia gyventi dėl idėjos? Atsakymą mums pateikia tas pats I. Turgenevas, „pavogęs“ iš Europos nihilizmo sampratą: tai reiškia būti nihilistais. Nihilistinis požiūris į žmogaus gyvenimą ir socialinį statusą sutampa su radikalia auka, kurią idėjos karys yra pasirengęs sudėti. Tai atriboja jį nuo pasaulietiškos moralės ir iškelia aukščiau už teisingumą. Nors mums tai ir atrodo absurdiškai, tačiau toks požiūris nėra tik klaidinga istorijos interpretacija ir leidžia dabartiniam režimui iškelti tarp savo šventųjų didžiausius žmonių naikintojus, pradedant Ivanu Rūsčiuoju ir baigiant Stalinu. Galia, kuri įgyvendina idėją, negali būti teisiama. Siekdami tai paneigti griaunate ne galią, bet pačią idėją: Rusiją. Todėl valdžia Rusijoje vis atgimsta ir vis nesikeičia. Ji nėra laisva pasirinkti idėją, kuriai turėtų tarnauti. Rusijos idėja žengia pirma visko ir visus supančioja.

Įkūnydama idealą, Maskva save įsivaizduoja esanti vieta, kurios Europa turėtų siekti. Toks idealas, kuris neturi jokio ryšio su tikrove. Čia slypi jos grynumas. Tai yra visiškas niekas, tiesiog veikiantis nihilizmas.

Pergalės dienos paradas Maskvoje. EPA-EFE nuotrauka

Taip priartėjome prie žavesio, kuriuo rusiškoji kultūra užbūrė Europos intelektualus. Visiškai atsiduoti idėjai atrodo taip kilnu, nesavanaudiška, antiburžuaziška. Tai gyvenimas, kuris yra galutinai antikapitalistinis, abejingas smulkiems hedonistiniams patogumams ir rūpesčiams. Tarsi gyvenimo pilnatvė. Ir šis patrauklumas vis augo nuo pat 1917 metų revoliucijos. Mus sužavėjo ne komunizmas, o idėjos grynumas, jos nepasaulėžiūriškumas, jos atsiribojimas nuo istorinių ir socialinių mechanizmų. Mes tapome metafiziškai atsilikę nuo Rusijos idėjos, kuri niekada neegzistavo už Rusijos diskurso apie jos pačios tapatybę ir šio keisto darinio, pretenduojančio įsišaknyti transcendencijoje, egzistavimo pagrindo.

Rusijos idėja atrodo neįveikiama būtent todėl, kad jos niekur neįmanoma rasti – ypač pačioje Rusijoje. Čia slypi jos grynumas, bet kartu – ir didžiulė veidmainystė. O idėja, neturinti jokio ryšio su tikrove, yra niekas: ji yra tiesiog veikiantis nihilizmas. Nihilizmas, kurį dabar matome veikiant Ukrainoje, mažai ką bendro turi su cinišku noru dominuoti: tai gryna metafizika, kuri kiekvieną valdžią paverčia priedėliu, nors ir būtinu. Ir nepamirškite, kad jau porą šimtmečių mes sau nebeleidžiame mąstyti metafiziškai!

Tačiau europietiškas nihilizmas skiriasi nuo to, kurį taip nuostabiai aprašė I. Turgenevas ar Fiodoras Dostojevskis. Europietiškas nihilizmas kyla iš nesugebėjimo atrasti savo gyvenimo prasmę ir įgauna vidutinybės susitaikymo su bet kokiu gyvenimu formą. Priešingai, rusiškasis nihilizmas yra metafiziškai išplėtotas ir reiškia: visuomet verta gyventi dėl nieko, dėl idėjos.

Rusijos, visiškai barbariškos ir netgi metafiziškai rafinuotos, negalima normalizuoti ir padaryti demokratiškos, jos negalima nukreipti ant pažangos bėgių. Istorinė ir socialinė tikrovė negali įsiskverbti į šią idėją nepadarydama jai nepataisomos žalos. Priešais mus, tvirtai stovinčius ant žemės ir todėl galingesnius, yra pasirinkimas: arba Rusijos ir toliau turi nebūti, arba ji privalo nustoti egzistuoti. Toks pasirinkimas gali atrodyti esantis paprasčiausiai nihilistinis, nes jame glūdi sprendimas dėl nebūties. Ir aš bijau, jog mūsų atsakymas – kad ir koks jis būtų – bus kaip visuomet motyvuotas veidmainyste ir baimėmis, kuriomis maitinasi Rusijos idėja. Idėja, kuri yra visiškai mūsų pačių idėja.

Pagal „Avvenire“ publikaciją vertė Juozas Ruzgys.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.