4 min
2023-09-13 | 15:06
Vidutinis skaitymo laikas:
5 min.
Scenografas M. Nekrošius: „Už teatro sienų vykstantis absurdas jau seniai aplenkė Shakespeare’ą, Čechovą ir Ivaškevičių“
Rugsėjo 16, 17 ir 19 dienomis Vilniaus senajame teatre (VST) pirmą kartą Lietuvos scenoje įvyks premjera pagal Tomo Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ (rež. Jurijus Butusovas). Scenografiją spektakliui kuria Marius Nekrošius, kurio kūrybiniame arsenale – jau apie keturiasdešimt Lietuvoje ir užsienyje statytų spektaklių scenovaizdžių.
Menininkas, nuo pirmos repeticijos dirbantis kartu su režisieriumi J. Butusovu, nenori praskleisti scenos uždangos, bet kartu užveda ant kelio ir kviečia ateiti į teatrą. M. Nekrošius, VST pirmą kartą statantis spektaklį nuo nuogos teatro scenos, džiaugiasi jam suteikta laisve kurti impresionistinę drobę, o ne dokumentinę nuotrauką.
Taip pat žiūrėkite ir klausykite:
Esate baigęs architektūros studijas, bet jūsų profesinės kūrybinės statybos vyksta teatro scenoje. Kodėl teatro aikštelė jums pasirodė patrauklesnė? Kuo skiriasi, kuo panašios architekto ir scenografo profesijos?
Teatre dirbti pradėjau dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje. Tad tuo metu neturėjau galimybės palyginti abiejų profesijų realybėje. Bet patys darbo principai ir tikslai yra panašūs. Scenografija irgi – architektūra, erdvės menas. Juoda tuščia teatro scenos dėžutė, aišku, riboja fiziškai, bet kartu suteikia daugiau laisvės saviraiškai.
Ar galima būtų teigti, kad turite atpažįstamą scenografo braižą?
Turbūt galima. Nors aš labiau tai priskirčiau savęs pakartojimui, kartą pavykusių triukų pritaikymui kituose pastatymuose. Stengiuosi to išvengti, bet ne visada pavyksta. Tie motyvai ir triukai scenoje kažkaip ima ir patys atsiranda.
Nuo ko prasideda jūsų, kaip kūrėjo, darbas kuriant scenovaizdį spektakliui?
Pjesės skaitymas, bandymas rasti raktinį žodį ar sakinį, pokalbiai su režisieriumi ir iš jų kilusių vaizdinių ieškojimas nuotraukose bei kitų meno sričių kūriniuose. Taip pat kitų kūrėjų sukurtos medžiagos peržiūrėjimas, kad, neduokdie, nepadarytum panašiai.
Taip pat skaitykite:
„Mane domino ne tiek pats smurtas, kiek tuštuma, kurią jis palikdavo.“ Nicko Cave’o kūrybos tamsa ir virsmai
LNDT sezoną pradės kroatų režisieriaus O. Frljićiaus spektakliu apie primestus troškimus „Madam Bovari“
Nepasitikėti taisyklėmis, pasitikėti žmogumi ir santykiai su Chaosu. Pokalbis su režisieriumi I. Moščickiu
Naujas Lietuvos teatrų sezonas: ką išvysime šiemet?
„Kaunas Blues“ sujungs visus vienai didelei šventei
Valstybinio jaunimo teatro vadovo konkursą laimėjo R. Kregždaitė
Aktorė R. Budrytė: rodyti spektaklį žmogui, kuris atvėrė tau savo širdį – didžiulė atsakomybė
Dažnai režisieriai dirba su tais pačiais scenografais. Jums juk ilgą kelią teko nueiti kartu su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi. Kuo svarbus režisieriaus ir scenografo tandemas?
Be tėvo, daugiau ilgalaikių tandemų neturėjau, esu toks labiau laisvas legionierius. Dramos pastatymuose scenografas dažniausiai yra režisieriaus vizijų įgyvendintojas. Svarbiausia, kad tavo, kaip scenografo, darbas nedominuotų ir režisieriui netrukdytų. Išties būtų nuostabu, jei režisierius savo idėjas mokėtų nusipiešti pats. Operos pastatymuose kiek kitaip – režisierius ir scenografas yra lygiaverčiai partneriai, paklūstantys muzikai. Dirbant kartu labai svarbus bendramintiškumas ir reiklumas sau.
Kaip jus atrado režisierius Jurijus Butusovas? Kas paskatino kurti kartu?
Jurijaus žmona Marija draugauja su mano agente Ifat Nesher, dabar gyvenančia Paryžiuje. Praėjusių metų žiemą susitikome su Jurijumi Vilniuje, išgėrėme neskanios indiškos arbatos, pasikalbėjome. Pavasarį pakalbėjome darsyk, ir jau paaiškėjo spektaklio medžiaga. Dirbti pradėjome nuo pirmųjų spektaklio repeticijų. Tebedirbame.
Kuo išskirtinis darbas su Butusovu?
Jurijaus kuriama teatro kalba genetiškai labai panaši į mano tėvo (Eimunto Nekrošiaus – aut. past.), man ji atpažįstama. Jis pats bėga į sceną, kai reikia pernešti stalą, pakreipti prožektorių. Spektaklio kūrimas man primena nesibaigiantį workshopą, gerąja prasme. Kuria visi esantieji scenoje ir greta jos – to reikalauja pats režisierius.
Vilniaus senojo teatro scenoje kuriate pirmą kartą. Kuo ypatinga ši scena scenografui?
Darbo pradžioje Jurijus paprašė parodyti jam visiškai tuščią ir nuogą teatro sceną. Be pakampėse sukrautų dekoracijų, be kulisuose paslėpto fortepijono, be šokių dangos. Kai mums pagaliau tai pavyko pamatyti, aš pasakiau – mano darbas čia baigtas. Ta turtinga faktūra, šimtmečio senumo kultūriniai sluoksniai – nepralenksi, nėra jokios prasmės.
Pagal dramaturgo Tomo Stoppardo pjesę spektaklis Lietuvos scenoje statomas pirmą kartą. Greičiausiai Shakespeareʼo „Hamletą“ būtų statyti paprasčiau nei iš jo kūrinio gimusią pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“?
Mūsų nedidelėje Lietuvoje vienai kartai, manau, užtenka vieno „Hamleto“ pastatymo. Stoppardo pjesė įdomi tuo, kad autorius leido suprasti, jog „Hamleto“ dramoje Shakespeareʼas atskleidė įvykių versiją iš vienos pusės, o viskas juk galėjo būti visai kitaip! Stoppardas savo kūrinyje leidžia pasisakyti ir kitai pusei, taip savotiškai atkurti teisingumą.
Viename interviu esate sakęs, kad jums įdomiau dirbti sprendžiant sudėtingas užduotis, nei eiti lengvu keliu. Ar taip galima pasakyti ir apie šį spektaklį?
Man, kaip menininkui, išties nelabai įdomu, kai scenografiją pavyksta sukurti pernelyg lengvai. Seniai žinau, kad nesu joks Mozartas, vadinasi, jei kažkas pavyksta neįdėjus 110 procentų darbo, turbūt ir menine prasme tai – ne kažkas. Aišku, būna: darai, nes tai tavo užduotis, tavo amatas, juk reikia dirbti. Bet tai – ne apie šį spektaklį.
Pjesė pasaulyje pirmą kartą buvo pastatyta 1966 metais, absurdo teatro epochos pabaigoje. Kokių scenografijos išraiškos formų ieškote kurdamas šių dienų kontekste?
Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad scenografija yra kažkoks XIX amžiaus reliktas. Visos įmanomos scenografijos išraiškos formos seniausiai išsemtos. Bandėme grįžti prie teatro ištakų, sąmoningai ar ne, vengėme dekoratyvumo, viską kūrėme iš paprasčiausių po ranka pasitaikiusių dalykų ir kiek galima daugiau naudojome perdarytas nurašytų senų spektaklių liekanas. Turbūt galima sakyti, kad dabar madingas žodis „tvarumas“ ir yra ta scenografijos išraiškos forma.
Kas padėjo atrakinti Stoppardo pjesę?
Antonio Gaudí. O kaip? Tegul tai lieka mano maža paslaptimi, gal kažkas pamatys ir supras, kodėl.
Ar pjesėje kuriamas teatras teatre – metateatras – scenoje žaisti teatrą leidžia labiau?
Pastatymas iš tiesų labai teatrališkas, bet kartu ir labai ŠMCiškas. Kai kurios scenos labiau primena meninį performansą, instaliaciją, videomeną. Man smagus tas kūrybinės laisvės pojūtis repeticijose, kai nevaržo kažkokie teatro kanonai ar poreikis pastatyti „tikrą“ spektaklį, kai kuriama impresionistinė drobė, ne dokumentinė nuotrauka.
Spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pastatymas atidarys naują Vilniaus senojo teatro sezoną. Ar Lietuvos žiūrovai pasiruošę pamatyti Stoppardo pjesę? Eiti ar neiti į teatrą?
Pjesei greit bus 60 metų. Lietuvos žiūrovai yra išlepinti visokiausių teatro formų, jam ruoštis nereikia. Už teatro sienų vykstantis absurdas, neviltis ir siaubas jau seniai aplenkė Shakespeareʼą, Čechovą ir Ivaškevičių. Į teatrą verta eiti, kol jis dar išvis yra. Nes esama bendro pojūčio, kad salėje greitai išnyks bendras gyvas kvėpavimas, o scenoje gali nebelikti ir gyvo klystančio žmogaus. Kai nėra paklausos – nėra ir pasiūlos, tokie rinkos dėsniai.
Ačiū, kad esate kartu!
Šiandien perskaitėte 1 straipsnį.
Žemiau esanti juosta rodo surinktą paramos dalį. Ji atspindi, kiek lėšų mums dar reikia uždirbti iš reklamos bei pardavimų, kad galėtume ir toliau leisti Bernardinai.lt.
Rugpjūčio MĖNESIO TIKSLAS:
Jau surinkome: 4073.44 Eur (16%)
0 €
25 000 €
Skirtingai nei daugelis kitų žiniasklaidos priemonių, „Bernardinai.lt“ neturi turtingų savininkų, užsienio fondų ar politinių užtarėjų. Mūsų modelis kitoks – mes priklausome tik savo skaitytojams. Tai reiškia, kad mūsų redakcija negali būti nupirkta ar paversta kieno nors ruporu.
Mūsų misija – laisva, krikščioniškomis vertybėmis grįsta žurnalistika ir atviras turinys visiems. Štai trys priežastys, kodėl verta mus paremti jau šiandien:
- Turinys be sienų: mes neturime užrakintų ir tik prenumeratoriams prieinamų straipsnių (angl. paywall), nes tikime, kad šviesa ir tiesa turi būti prieinamos kiekvienam, nepriklausomai nuo pajamų.
- Nepriklausomybė: už Jūsų paramą tiesiogiai apmokamas žurnalistų ir autorių darbas, leidžiant mums rašyti drąsiai ir atvirai.
- Tai kainuoja nedaug: kasmėnesinė parama kainuoja mažiau nei vienas kavos puodelis kavinėje, bet sukuria didžiulę vertę Lietuvos visuomenei.
Jei norite, kad naujienos būtų paremtos vertybėmis, o ne diktuojamos savininkų ar kitų asmenų siaurų interesų – pasirinkite kasmėnesinės paramos sumą ir tapkite mūsų rėmėju!
Paremti kas mėnesį
Arba paremti vieną kartą
Vienkartinė parama kortele
✈️ Paremkite mus keliaudami!
Ruošiatės į užsienį? Naršykite pigiau su „MoreMins eSIM“. Su kodu BERNARDINAI gaukite 50% nuolaidą (1 GB vos nuo 0,99 €), o dalis sumos atiteks portalui.
Užsisakyti eSIM su nuolaida
Tradiciniam bankiniam pavedimui:
Sąskaitos nr.: LT06 7044 0600 0598 4890
Gavėjas: VŠĮ Bernardinai.lt
Banko kodas: 70440 | SWIFT (BIC): CBVILT2X
Įmonės kodas: 300671187
Adresas: Maironio g. 10, LT-01124 Vilnius
Sąskaitos nr.: LT06 7044 0600 0598 4890
Gavėjas: VŠĮ Bernardinai.lt
Banko kodas: 70440 | SWIFT (BIC): CBVILT2X
Įmonės kodas: 300671187
Adresas: Maironio g. 10, LT-01124 Vilnius
Partnerių ir užsakomasis turinys (Bernardinai.lt už šį turinį neatsako)