Skaityti gyvenimą

Reikia mokėti skaityti gyvenimą, kad išmoktume nepraleisti esminių dalykų. Kad išmoktume priimti dabarties akimirką kaip dovaną, kad galėtume kurti savo gyvenimą su Dievu.

Kad skaitytume savo gyvenimą Viešpaties žvilgsniu, esame kviečiami ne abejingai klausytis, bet sustoti, kad mūsų gyvenimo žodžiai ne būtų žodžiai ore, bet taptų žodžiais Kvėpavime (hebr. Ruah – „Kvėpavimas“, „Dvasia“), kad mūsų žmogiški veiksmai būtų išgryninti Dievo meilės – Dievo, kuris niekada nenustoja mūsų perkeisti, jei sutinkame leistis vedami šiuo keliu.

Šventajame Rašte Izraelio tauta vis iš naujo skaitė ir užrašė savo istoriją, ir tai buvo pirmiausia dvasinė patirtis. Mes galime skaityti savo gyvenimus remdamiesi svarbiausiais Izraelio patirties momentais. Dievo Žodis primena neatsiejamą ryšį tarp mūsų santykio su Dievu ir mūsų santykių su broliais bei seserimis – temas, kurių ėmėsi Jėzus (Mt 7, 7–14).

Jėzus pakvietė mokinius kelyje į Emausą kartu su Juo iš naujo perskaityti Jo gyvenimą ir mirtį Izraelio istorijoje, kad jie atrastų įvykių prasmę. Taigi egzistuoja ilga tradicija, kviečianti mus skaitant gyvenimą rasti dvasinės pažangos kelią. Krikščioniškas gyvenimas neįmanomas be gilių biblinių šaknų. Pačiame susitikimo džiaugsme ir užsidegime Dvasia veda mus atgal į atmintį, lygiai kaip Jėzus vedė mokinius kelyje į Emausą.

Dvasinė pažanga taip pat neįmanoma be laiko pojūčio, be praeities perskaitymo pasitinkant ateitį. Jėzus, vykdydamas savo misiją, žino, iš kur atėjo ir kur eina. Dėl šio suvokimo Jo dabartis tampa Tėvo šiandiena. Mūsų istorija ir patirtis siūlo daugybę pavyzdžių, kurie vienur ar kitur gali būti prasmingi, bet nekuria Dievo karalystės. Kad galėtume statyti ant uolos, turime būti pasirengę atsisėsti ir nuolankiai įsisąmoninti mumyse slypinčias stiprybes ir silpnybes, atiduodami save Dvasios veikimui.

Visos šios dvasinio skaidrumo pastangos yra būtinos siekiant atrasti kelią į Dievą. Dievo buvimas yra mylintis buvimas, kuris priima troškimus ir impulsus, taip pat atsisakymą, slėpimąsi nuo Jo, net ir išsižadėjimą. Būtent tai kviečia mus būti dėkingus, nes tai grindžiama tikrumu, kad mūsų santykis su Viešpačiu yra sandoros istorija. Jis yra ištikimas ir moko mus laisvės, kad galėtume laisvai Jam atsakyti „taip“.

Tačiau tam, kad tai įvyktų, turi būti išpildytos kelios sąlygos.

Taip pat skaitykite:

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Kas yra Jėzus iš Nazareto?

Kieno galia?

Kaip išlikti Bažnyčioje, kai ji mus nuvilia?

Menininkė D. Gudačiauskaitė: „Kiekvienas etapas gražus, kiekvienas reikalingas, bet tas kančios slėpinys tuo metu tave veda“

Skirkime laiko atsikvėpti! Krikščioniui ar ne, šiuolaikiniam žmogui reikia mokėti atsikvėpti! Tegul tai būna maldos pradžia.

Pirmųjų amžių dykumų vienuoliai mokė, kad turime būti dėmesingi tam, ką išgyvename, judesiams, kurie mus veikia; žinoti, kad yra situacijų, kurios suteikia mums postūmį, ir kitų, kurios mus stabdo. Ką su jomis darome?

Sutikti paleisti su trupučiu humoro, atiduodant save Dievo žvilgsniui ir patikint Jam savo rūpesčius bei baimes – juk tu nesi pasaulio gelbėtojas! Leiskime Viešpačiui parodyti mums kelią į gyvenimą.

Tai duoda vaisių ir daro mus laisvesnius: „Jūs esate pašaukti į laisvę“ (Gal 5, 13). Jei esu neapsunkintas, galiu išeiti iš savęs, geriau mylėti, geriau tarnauti, o gal tiesiog būti šalia.