Teisiųjų įniršis dėl G. Floydo mirties – pateisinamas ir reikalingas

Kai gatvėmis žygiuoja protestuotojai, televizijos kanalai nuolat transliuoja riaušes ir plėšimus, o socialiniai tinklai tapę virtualaus mūšio laukais, daugeliui žmonių labiausiai pritrūksta ramaus, nuosaikaus kalbėjimo bei aiškiai išsakytos ir argumentuotos nuomonės. Gebėjimas ramiai diskutuoti tampa itin aktualiu, kai aptariami įvykiai mums iki galo nesuvokiami, tokie kaip Amerikoje kilę ir po visą pasaulį išplitę protestai dėl policijos smurto prieš juodaodžius.

Dr. Justino Dementavičiaus straipsnis „Teisiųjų įniršis“ yra būtent tokio pamatuoto, analitiško viešo kalbėjimo pavyzdys. Jis stengiasi suprasti abi puses – ir tuos, kurie protestuoja, ir tuos, kurie palaiko policijos pusę. Jis pateikia faktus apie policininkų nužudytą George’ą Floydą, kurių pasigendame daugelyje kitų straipsnių. Jis siekia sugrąžinti žmogiškumą ir Derekui Chauvinui, policininkui, kuris jį nužudė. Autorius įžvalgiai analizuoja labai prieštaringai vertinamą situaciją ir savo nuosaikumu parodo pavyzdį, kaip nenugarmėti į riaušių, plėšimų, ir nevaldomų protestų bedugnę. Skaitydama straipsnį aš negalėjau nejausti pagarbos autoriui – tačiau negalėjau ir sutikti su visais jo išsakomais teiginiais ir vertinimais.

Galbūt vertėtų pradėti nuo to, kad perskaičius straipsnį susidaro įspūdis, kad žmonės išėjo į gatves dėl pavienio nužudymo. Tačiau G. Floydas, tapęs protestų simboliu, buvo ne išskirtinis perteklinio policijos smurto atvejis, o greičiau paskutinis lašas, perpildęs žmonių kantrybės taurę. Jo mirtis tapo struktūrinės diskriminacijos ir neteisybės, kurią patiria juodaodžiai savo kasdieniame gyvenime, atspindžiu.

Leiskite pateikti faktus ir skaičius, kurie paneigia J. Dementavičiaus teiginį, kad struktūrinio rasizmo nėra dėl ko šioje situacijoje ieškoti. Vien 2019 metais policijai panaudojus smurtą žuvo 1 098 žmonės: 24 proc. jų – juodaodžiai, nors afroamerikiečiai sudaro tik 13 proc. šalies gyventojų. Mappingpoliceviolence.org interneto puslapis, tiriantis ir renkantis duomenis apie policijos smurtą JAV, nurodo, kad juodaodžiai triskart dažniau miršta po susidūrimų su policininkais, nepaisant to, kad sulaikymo metu baltaodžiai įtariamieji dažniau turi ginklą. Pasak dienraščio „Los Angeles Times“, vienas iš tūkstančio juodaodžių vyrų yra nužudomas policijos. Savo ataskaitoje Jungtinėms Tautoms organizacija „The Sentencing Project“ pateikia informaciją, kad, išanalizavus narkotikų vartojimo duomenis, didelių vartojimo skirtumų tarp skirtingų rasių nėra, tačiau juodaodžiai dėl marihuanos turėjimo yra sulaikomi beveik keturis kartus dažniau. Jie ne tik sulaikomi dažniau, bet ir dažniau nuteisiami, jiems paskiriamos didesnės bausmės už tokius pačius nusikaltimus. Tad nenuostabu, kad vienas iš trijų juodaodžių berniukų, gimusių JAV, gali tikėtis, kad jam teks atlikti bausmę kalėjime.

Prie šių skaičių dar galime pridėti ir statistiką, kuri byloja apie platesnį struktūrinį rasizmą. JAV 27 proc. afroamerikiečių gyvena žemiau skurdo ribos; palyginimui – skurdą patiria 10 proc. baltųjų. Kasmet mokyklų apskritims, kurios aptarnauja daugiausia ne baltaodžius mokinius, skiriama 24 milijardais dolerių mažiau lėšų nei baltaodžių mokykloms. Tai reiškia, kad vieno juodaodžio mokinio krepšelis yra vidutiniškai 2 200 dolerių mažesnis nei baltaodžio. Nepaisant reformų sveikatos apsaugos srityje, juodaodžiai amerikiečiai patiria didesnę ekonominę atskirtį ir dėl to turi mažiau galimybių kreiptis į gydytojus, psichinės sveikatos specialistus ar reabilitacijos centrus. Ši nelygybė itin skaudžiai atsiliepė per pandemiją: CNN tyrimo duomenimis, nuo koronaviruso sukeliamos ligos mirė neproporcingai daug juodaodžių ir jie patyrė žymiai rimtesnes komplikacijas. Tai tik keli struktūrinės nelygybės pavyzdžiai, kurių pasekmės pastūmėja jaunus juodaodžius vaikinus, koks kadaise buvo G. Floydas, prie pasirinkimų, dėl kurių vėliau mes galime juos vertinti kaip „ne šventuosius“.

Šie skaičiai tampa dar reikšmingesni, vertinant juos pastarųjų poros mėnesių kontekste. Kovo 13 d. policija šturmavo jaunos juodaodės moters Breonnos Taylor butą ir po trumpo konflikto nužudė ją aštuoniais šūviais. Vėliau paaiškėjo, kad policininkai vykdė operaciją ir supainiojo adresą. Mergina, dirbusi ligoninės priėmimo skyriuje ir svajojusi tapti slauge, mirė bereikalingai, per klaidą, o tyrimas dėl policijos įgaliojimų viršijimo pradėtas tik dėl visuomenės spaudimo. Kiek vėliau, į paviršių iškilo ir vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip baltaodžiai, tėvas ir sūnus, nušauna juodaodį vyrą Ahmaudą Arbery, išėjusį pabėgioti savo rajone. Nors policija turėjo visus duomenis, žudikai nebuvo sulaikyti net du mėnesius.

G. Floydo mirtį ir protestus po jos reikėtų vertinti būtent tokių įvykių ir skaičių kontekste. Bausmė be teismo, perteklinis smurtas, žmogiškumo trūkumas susidūrus ne tik su policija, bet ir su kitomis instancijomis yra daugelio juodaodžių JAV patirtis ir visas šis skausmas bei neteisybė atsispindėjo vieno žmogaus istorijoje ir jo maldavimuose įkvėpti oro. Štai todėl žmonės ir išėjo į gatves. Taip, jie gedi G. Floydo netekties, bet protestai yra ir maištas prieš struktūrinį rasizmą, dėl kurio kiekvienas juodaodžio žmogaus, o ypač vyro, susidūrimas su policija gali baigtis mirtimi.

Net ir vertindama G. Floydo nužudymą kaip struktūrinio rasizmo atvejį, aš nesu prieš tai, kad D. Chauvinui, policininkui, kuris nužudė G. Floydą, grąžintume jo žmogiškumą. Tačiau norėčiau tą žmogiškumą papildyti ir keliais štrichais, kuriuos J. Dementavičius praleido. Jei mes skaičiuojame G. Floydo praeities klaidas, tai reikėtų prisiminti ir tai, kad dėl D. Chauvino darbo metodų ir bereikalingo smurto naudojimo buvo pateikti net 17 skundų. Jo buvęs bendradarbis teigia, kad D. Chauvinas nemėgo juodaodžių ir jautėsi nesaugiai jų akivaizdoje. Visa tai apsvarstykime JAV policijos organizacinės kultūros kontekste, kurioje varnas varnui akies nekerta ir kurioje net ir juodaodžiai policininkai išmoksta matyti kitus juodaodžius kaip grėsmę visuomenei. Tada galbūt matysime pilnesnį paveikslą. Skirtingai nei J. Dementavičius, aš manau, kad struktūrinis rasizmas čia vaidina pagrindinį vaidmenį ir suteikia žmogui – „gal brutaliam, gal nesusivaldančiam, gal išpuikusiam“ – įgaliojimus ir užnugarį smurtauti be atsakomybės.

Straipsnio autorius lyg ir lengvai pašiepia G. Floydo šeimos ir advokatų siekį, kad autopsiją atliktų nepriklausomas ir gerai žinomas ekspertas. Manyčiau, kad jie turi tam rimtų priežasčių. Dienraštis „The Washington Post“ atliko tyrimą, kuriame išanalizavo 71 policijos aukos autopsijos ataskaitas. Nors visi žmonės mirė dėl policininkų veiksmų, 47 atvejais autopsiją atlikę patologai sumenkino smurto vaidmenį ir mirties priežastimi įvardijo tokius antraeilius dalykus kaip atsitiktiniai sužalojimai, psichinės sveikatos problemos ar apsvaigimas. Tai dar vienas pavyzdys, kaip policijos organizacinė kultūra (taigi, struktūrinis rasizmas) įgalina pareigūnus toliau smurtauti be pasekmių.

Dementavičius pamini ir tai, kad D. Chauvino žmona yra tajė, o buvęs bendradarbis ir nužudymo liudininkas, policijos pareigūnas Tou’as Thao’as, yra hmongų kilmės (hmongai – pietryčių Azijoje gyvenanti klajoklių tauta, išsibarsčiusi po Vietnamą, Laosą ir Kiniją). Vadinkite mane cinike, bet man tai neatrodo svarus argumentas teigti, kad G. Floydo mirtis nebuvo rasistiškai motyvuota. Juk žmogus gali būti nusiteikęs prieš vieną rasę ar tautybę, bet nebūtinai prieš kitą. Šie faktai greičiau atveria sudėtingą rasių ir tautybių hierarchiją JAV. Žmonės kilę iš Azijos Amerikoje dažnai matomi kaip „pavyzdinė mažuma“ – jie baigia mokyklas ir universitetus aukščiausiais pažymiais, rečiausiai sulaikomi dėl nusikaltimų, daugiausiai uždirba ir pasižymi geriausia darbo etika. Šios savybės dažnai priešpriešinamos stereotipams, kurie priskiriami juodaodžiams. To pasekmė – dažnai tarp šių dviejų grupių tvyranti įtampa, o kartais net atvira antipatija. Įdomu tai, kad daugelis Amerikos azijiečių organizacijų pasmerkė ne tik G. Floydo nužudymą ir struktūrinį rasizmą, bet ir įvardino tai, kad azijietiškos kilmės amerikiečiai turėtų iš naujo įvertinti savo poziciją juodaodžių klausimu ir paremti juos jų kovoje dėl teisingumo.

Tad gal tas teisiųjų įniršis vis tik yra pateisinamas ir netgi reikalingas? Po to, kai per JAV miestus nuvilnijo protestų banga, tiek savivaldybės, tiek policijos nuovados ėmėsi veiksmų, kurių ilgą laiką reikalavo juodieji amerikiečiai. Atsakingi pareigūnai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Policininkai, kurie išjungdavo prisegamas vaizdo kameras suimdami įtariamuosius, buvo atleisti. Kai kuriuose miestuose policininkai buvo įpareigoti sustabdyti kolegas, kurie viršija įgaliojimus. Kiti miestai ėmė perskirstyti biudžetus ir įsipareigojo skirti mažiau pinigų policijos ginkluotei, bet daugiau socialinėms paslaugoms, reabilitacijos centrams ir jaunimo užimtumui. Atrodo, tas įniršis visai pasiteisino. Jei greitai neatslūgs, pasieks netgi ir rimtų, visas valstijas apimančių reformų. O tuomet gal ir mes, lietuviai, rasime ko iš jų pasimokyti.

Gražina Bielousova yra religijotyros ir kultūros antropologijos studijų doktorantė Duke universitete, JAV. Jos tyrimų sritis – religijos vaidmuo formuojant Rytų Europos konstruktą Vakarų Europos vaizduotėje.