V. Masalskis: „Publika yra vampyras, o aktorius – jos donoras“

VALENTINAS MASALSKIS ankstyvą žiemos rytą atvyko į mano namus. Čia filmuojame „Mizanscenas: teatro istorijas su Meino meškėnu“ – naują tinklalaidę „YouTube“ kanale, skirtą žmonėms, kurių gyvenimas neatsiejamas nuo teatro, kurie myli teatrą, kurie nori pamatyti aktorius ne apšviestus scenoje, o tikrovėje. Prašau savo pašnekovų atsivežti mėgstamą arbatos ar kavos puodelį ir nuo jo istorijos pradedame pokalbius.

Čia pat sukiojasi mano katinas Meino meškėnas, kuris į kiekvieno pokalbio filmavimą įsiterpia įsitikinęs, kad jis yra svarbiausias svečias.

Aktorius ir režisierius į interviu atvyksta nešinas krepšiu, kuriame saugiai supakuoti metalinis arbatinukas ir puodelis. Tai ne šiaip indai, o jo asmeninės erdvės dalis, keliaujanti kartu iš Klaipėdos į Vilnių, net į gastroles užsienyje.

„Jei daiktas man patinka, perku du: vieną namams, kitą – kelionėms, – sako jis pilstydamas stiprią juodąją arbatą. – Net megztinius ar kelnes perku po du!“ (Juokiasi.)

Mūsų pokalbis prasideda nuo šio rytinio ritualo, tačiau greitai nukrypsta ten, kur Valentinas jaučiasi geriausiai, – į teatrą, kuriame jis ne vaidina, o gyvena, atsikeldamas tada, kai miestas dar saldžiai miega.

Valentinai, papasakokite apie šį įrenginį, kurį atsivežėte. Sakėte, kad turite juos du vienodus?

Taip, aš turiu juos du – tai du metaliniai arbatinukai dvigubomis sienelėmis, jie labai ilgai išlaiko šilumą. Vienas visada stovi ant stalo namuose, o kitą vežuosi visur: į Vilnių, pajūrį, repeticijas, jei išvykstu ilgesniam laikui statyti spektaklio. Ir savo arbatos visada turiu.

Taip pat skaitykite:

Eidama 81-uosius metus mirė JAV kantri muzikos legenda Dolly Parton

„Mane domino ne tiek pats smurtas, kiek tuštuma, kurią jis palikdavo.“ Nicko Cave’o kūrybos tamsa ir virsmai

LNDT sezoną pradės kroatų režisieriaus O. Frljićiaus spektakliu apie primestus troškimus „Madam Bovari“

Nepasitikėti taisyklėmis, pasitikėti žmogumi ir santykiai su Chaosu. Pokalbis su režisieriumi I. Moščickiu

Naujas Lietuvos teatrų sezonas: ką išvysime šiemet?

„Kaunas Blues“ sujungs visus vienai didelei šventei

Valstybinio jaunimo teatro vadovo konkursą laimėjo R. Kregždaitė

Aktorė R. Budrytė: rodyti spektaklį žmogui, kuris atvėrė tau savo širdį – didžiulė atsakomybė

Kokią arbatą renkatės?

Paprastą juodą. Be jokių kvapų, priedų – natūralią. Kavą geriu rečiau, nebent dieną. Matote, kava tonizuoja nervingai. Ji tave išdirgina, energija atsiranda per nervų presą. O nuo arbatos tu skrendi. Ji tave kelia lėtai, pamažu, bet užtikrintai.

Šio įpročio mane išmokė amžinatilsį Algimantas Masiulis, jis gerdavo tokią rytais. Aš irgi šiandien atsikėliau ketvirtą ryto, užsiplikiau stiprios arbatos. Iš pradžių, žinote, net pykina, skrandis priešinasi tokiam stiprumui, bet kai pripranta – viskas gerai. Tai mano higiena. Atsikeliu ketvirtą ar penktą, skaitau, galvoju. Su amžiumi viskas sulėtėja, atrodo, nieko nedarai, o pusvalandis ar valanda jau praėjo.

O kiek valandų miego jums reikia, jei keliatės taip anksti? Spektakliai juk baigiasi vėlai.

Miegu ilgai. Galiu grįžti po spektaklio, atsigulti šeštą ar septintą vakaro ir miegoti iki keturių ryto. O galiu atsigulti pirmą nakties ir vis tiek atsikelti ketvirtą. Organizmas pats diktuoja.

Teatralų bendruomenėje sklando legendos, kad jūs į teatrą ateinate likus 4–5 valandoms iki spektaklio. O kai vaidinate Krystiano Lupos spektaklyje „Užburtas kalnas“, teatre būnate jau šeštą ryto. Kam jums to reikia?

Išskyrus spektaklį „Raudona“, kurį stačiau Jaunimo teatre pagal Johno Logano pjesę ir kurio tekstas jau įaugęs į kraują, į visus kitus spektaklius ateinu gerokai iš anksto. Ateinu į tuščią sceną. Pereinu visas mizanscenas, prisimenu detales. Tai yra ritualas.

Ateiti į spektaklį tiesiai iš gatvės man neįmanoma. Gal kitiems pavyksta, gal reikia būti genijumi, bet man reikia laiko patekti į personažo pasaulį, jo mintis, emocijas. Man reikia tiesiog būti toje erdvėje. Šeštą ryto aš dar nevaidinu, tik jaukinuosi vaidmenį, bandau rasti ką nors naujo. Kiekvieną kartą turi pridėti bent mažą detalę, kad vaidmuo neatauštų, kad būtų gyvas.

Kas vyksta tarp tų rytinių repeticijų ir vakarinio išėjimo į sceną?

Po rytinio susitikimo su scena einu valgyti, pailsiu, kūnas nurimsta. Nes išėjimas į sceną yra kova. Tu eini į ringą. Publika visada yra vampyras – ji geria iš aktoriaus viską, o aktorius yra donoras.

Tu atiduodi ne tekstą, o savo emocijas, energiją. Teatras yra pasidalijimo vieta. Jei žmonės sako: „Gerai vaidino“, vadinasi, jie kažką gavo, tu jiems kažką priminei apie juos pačius.

Vaidyba yra paslaptis. Gali kalbėti baisius dalykus kitam į veidą, gali sakyti pjesės monologą, bet tuo pat metu iškelti emociją iš savo tikro gyvenimo, apie savo skaudulius. Jei negyvensi, jei neturėsi patirties, nieko negalėsi suvaidinti. Žodžiai scenoje yra tik priedanga tam, ką jauti iš tikrųjų.

Sakote, kad aktorius turi suvirpinti salėje sėdinčius žmones. Kaip?

Mes visi esame tie patys instrumentai. Vaidyba vyksta per obertonus – virštonius. Kartą dariau eksperimentą su violončelininku Mindaugu Bačkumi. Jis pastatė dvi violončeles: viena grojo, o kita, stovinti atokiau, pradėjo virpėti pati savaime. Per orą pagavo virpesį. Taip veikia ir aktorius. Publika jaučia tą virpesį.

Blogai, jei aktoriai tai supranta ir pradeda vaizduoti jausmą – dirbtinai intonuoti, kurti melodramą. Tada viduje tuščia, tai tik iškamša. Tikrieji obertonai neturi būti girdimi, jie turi būti širdyje. Tai kaip meilė: du žmonės susitinka, kalba apie orą ar kelionę, bet abu virpa. Jie dar nežino, kad tai meilė, bet tas lyriškas virpesys jau vyksta.

Kiek kartų gyvenime esate pajutęs tą tikrąjį virpesį?

O, tai labai asmeniška. Manau, kad pasakoti apie tai būtų savotiška pornografija ar ekshibicionizmas. Jei norite tai pamatyti, ateikite į teatrą. Ten aš visa tai išlieju, tik kitais žodžiais.

Vaidyba yra paslaptis. Gali kalbėti baisius dalykus kitam į veidą, gali sakyti pjesės monologą, bet tuo pat metu iškelti emociją iš savo tikro gyvenimo, apie savo skaudulius. Jei negyvensi, jei neturėsi patirties, nieko negalėsi suvaidinti. Žodžiai scenoje yra tik priedanga tam, ką jauti iš tikrųjų.

Gabrielis García Márquezas yra pasakęs: „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti.“ Ar aktoriui reikia gyventi taip, kad turėtų ką papasakoti nuo scenos? Ar tiesa, kad be asmeninių dramų nebus ir didelių vaidmenų?

Turbūt taip. Reikia visų pirma išgyventi. Štai dabar turiu vieną studentę, kuri stipriai įsimylėjusi. Ji pilna. Kai jos prašau scenoje sukurti kitokią emociją, ji tiesiog negali. Ir aš ją atleidžiu nuo tų užduočių. Suprantu, kad jos stiklinė dabar pilna kitokio skysčio, ten nieko daugiau neįpilsi. Tik tada, kai ta meilė nusės, kai vanduo šiek tiek nuseks, ji vėl galės pradėti vaidinti ką nors kita.

O kaip jūs pats? Ar lengvai atsisveikinate su savo personažu po spektaklio, ar parsinešate jį namo?

Namo visada grįžtu kupinas tų emocijų. Jei spektaklis nepavyko, parsinešu jas neigiamas, jei pasisekė – teigiamas. Anksčiau nemokėjau tų personažų iš savęs tiesiog iškratyti. Būdavo, negaliu užmigti, galvoje viskas sukasi, ūžia. Tad tekdavo tą įtampą slopinti alkoholiu. Geri, kad tiesiog galėtum užmigti. Tai buvo blogas būdas. Dabar, su amžiumi, išmokau gyventi kitaip, bet jaunystėje tie personažai tave liečia labai jautriai. Jie nenori tavęs paleisti.

(Tuo metu į kambarį įsliūkina katinas, Valentinas nušvinta.)

Eik šen, džentelmene.

Ruošdamasi mūsų susitikimui, peržiūrėjau filmą „Raudonmedžio rojus“. Jūs pats jį žiūrėjote?

Nežiūrėjau. Esu matęs tik pirmą ir penktą serijas. Mane tai dirgina, erzina. Matau daugybę techninių klaidų, o svarbiausia – matau savo vaidybos klaidas. Kine nieko negali pakeisti ar pakartoti.

Jei režisierius geras, jis tave gali apgauti montažu – iš daugybės dublių, rakursų sudėlioja vaizdą taip, kad sau atrodai visai nieko. Bet iš principo man tai kančia. Negaliu žiūrėti į savo senas nuotraukas, negaliu skaityti savo interviu. Net to, ką mes dabar filmuojame, greičiausiai nežiūrėsiu.

Kodėl? Juk tūkstančių tūkstančiai žmonių jumis žavisi.

Kai žiūriu į save iš šalies, man atrodo, kad ten kalba kažkoks plevėsa. Kažkoks neįdomus, išsiblaškęs, tikslo neturintis žmogus. Atrodo, kalba kažkoks durnius. Toks vaizdas manęs nedžiugina.

Tačiau aktoriai dažnai vadinami narcizais. Kai kurie net kabina savo portretus ant sienų…

Taip, tokia tendencija yra. Labai lengva atpažinti narcizą grimo kambaryje. Jei vyras aktorius prieš išeidamas į sceną per ilgai žiūri į veidrodį, skiria per daug dėmesio savo šukuosenai ar veidui – jam rūpi ne vaidmuo, o tai, kaip jis atrodo. Jis nori žaisti tuo savo gražiu lapu.

Moterims tai atleistina: jos visada jaučiasi šiek tiek nepakankamai gražios, nori grožiu užkariauti auditoriją, tokia jų prigimtis. Bet jei vyras pradeda perdėtai rūpintis savo išvaizda ir tik paskui – menu, vadinasi, jis pasidavė.

Jūs skiriate labai daug dėmesio vizualiniam menui, literatūrai. Jūsų akiratyje – Thomas Bernhardas, Markas Rothko, senieji meistrai. Kodėl aktoriui to reikia?

Su Bernhardu mano santykis ypatingas… (nutyla, susimąsto). Manau, kad vizualinis menas ir aukštoji literatūra yra tie pamatai, ant kurių laikosi vidinis aktoriaus pasaulis. Negali tiesiog išeiti ir vaidinti iš tuštumos. Tau reikia tų spalvų, struktūrų, kurias suteikia kiti meistrai. Tai tie patys obertonai, apie kuriuos kalbėjau – jie maitina tavo vidų.

Aš pats, sėdėdamas koncerte ir klausydamas orkestro ar kvarteto, dažnai pradedu verkti iš džiaugsmo. Kodėl? Nes menas yra tai, ko mes trokštame gyvenime, bet niekada nerandame. Tai – harmonija.

Kalbate apie meną kaip apie būtinybę. Kodėl aktoriui ar bet kuriam kitam žmogui svarbu žiūrėti į paveikslus ar klausytis muzikos?

Muzika, vaizduojamasis menas – tai mūsų papildinys, emocinė informacija. Mes skaitome knygas ar žiūrime kiną, kad pasijustume sujaudinti, kad apsiverktume, kad kažką išgyventume.

Aš pats, sėdėdamas koncerte ir klausydamas orkestro ar kvarteto, dažnai pradedu verkti iš džiaugsmo. Kodėl? Nes menas yra tai, ko mes trokštame gyvenime, bet niekada nerandame. Tai – harmonija. Kai matai visą būrį žmonių, kurie paklūsta vienam dėsniui, vienai dirigento lazdelei, kai jie visi žino, kur bus pauzė, o kur akcentas… Tai nuostabu. Gyvenime tos harmonijos nėra. Gyvenimas mus apgauna, palieka nuošalyje. Net bažnyčioje to nepatirsi – ten žmonės ateina iš įpročio, kai kas žvalgosi į kaimyną, kai kas galvoja apie buitį. O orkestras tą akimirką tampa vienu kūnu.

Teatras taip pat gali būti toks harmoningas kūnas?

Teatras yra gyvas organizmas, todėl jis turi savo dėsnius. Teatras gali augti tik dešimt metų – tokie dėsniai. Paskui jis pabyra. Žmonės negali ilgai ir aklai tikėti viena idėja. Kažkas tikėjosi, kad gaus didelį vaidmenį, o jo negauna. Atsiranda buitinių rūpesčių, vaikai, kai kas negauna norimo vaidmens, kai kas pradeda ieškoti asmeninių malonumų. Tas pradinis impulsas, tas teatras sustingsta. Tada vėl turi ateiti kas nors naujo, kas sužadintų tikėjimą tuo, ko gyvenime nėra.

Jūsų repertuare atsirado Markas Rothko – spektaklis „Raudona“. Kaip šis maištingas, tragiškas dailininkas atėjo į jūsų pasaulį?

Tiesą sakant, aš jo gerai nepažinojau. Tik vėliau, jau pastatęs spektaklį, Paryžiuje aplankiau milžinišką Rothko parodą.

Bet aš stačiau ne apie patį Rothko. Man šis spektaklis yra apie menininką, mokytoją, tėvą ir draugą. Tai pasakojimas apie jauną žmogų, ateinantį į meno sferą. Spektaklyje yra penki paveikslai, penki laiptai: intelektualumas, spalva ir materija, emocija, pozicija ir galiausiai – išėjimas.

Ką Rothko jūsų interpretacijoje randa susidūręs su jaunuoju asistentu?

Jis susiduria su jaunystės reiklumu. Rothko tame etape jau nebėra toks reiklus sau. Senatvė apskritai yra labai atlaidi – ir sau, ir kitiems. O jaunystė yra egoistiška, egocentriška, bet kartu beprotiškai reikliai žiūri į pasaulį. Tas jauno žmogaus impulsas priverčia seną meistrą vėl galvoti apie save ir savo meną kitaip.

Ar turite spektaklių, kurių tiesiog nelaukiate? Tokių, kurie yra tokie sunkūs, jog norisi, kad laikas iki jų eitų kuo lėčiau.

Ruošiuosi visiems, bet dabar mano gyvenime yra du dideli svoriai. Tai Levo Tolstojaus „Išpažintis“, kurią pastatėme Kuliuose – šios pjesės laukiau nuo pat jaunystės. Ir, žinoma, „Raudona“.

Šie spektakliai emociškai sekina. Pavyzdžiui, „Raudonoje“ mes esame tik dviese su Donatu Želviu. Atsakomybė – milžiniška, kolegos nepadės, dekoracijos nepaslėps. Donatas apskritai pusantros valandos neišeina iš scenos.

Koks jausmas apima prieš pat išeinant pas žiūrovus?

Niekada nežinai, kokie žiūrovai ateis. Jie atsineša savo rūpesčius, problemas, išsiblaškymą. Mano užduotis yra juos apvaisinti. Apvaisinti tomis mintimis ir vertybėmis, kuriomis aš pats gyvenu tą akimirką. Turiu priversti juos patikėti, kad tai, kas vyksta scenoje, dabar yra svarbiausia pasaulyje. Tai sunku, bet tai yra teatro esmė.

Aš griežtai atsisakiau režisieriaus sumanymo finalinėje scenoje lakstyti nuogas, kol mane kankina. Kam to reikia? Kad žmonės ateitų pažiūrėti į nuogą Masalskį? Tai būtų tiesiog pigus triukas, o aš jų nemėgstu.

Režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklis „Barbarai“ yra itin sunkus fiziškai. Jame taip pat daug nuogumo – fizinio. Jaunoji aktorė Rūta Jonikaitė pasakojo, kad jai visiškai nusirengti scenoje yra didžiulis iššūkis. Kaip jūs jaučiatės šioje estetikoje?

Rūta yra puiki aktorė – kruopšti, labai įdomi, mačiau, kaip atsakingai ji ruošiasi užkulisiuose išeiti į sceną. Kalbant apie mane – „Barbaruose“ tas nuogumas man priimtinas tik tada, kai jis prasmingas. Pavyzdžiui, kai išlipu iš vonios ir persirengiu – tai natūralu.

Tačiau aš griežtai atsisakiau režisieriaus sumanymo finalinėje scenoje lakstyti nuogas, kol mane kankina. Kam to reikia? Kad žmonės ateitų pažiūrėti į nuogą Masalskį? Tai būtų tiesiog pigus triukas, o aš jų nemėgstu. Man „Barbaruose“ kur kas labiau nepriimtinas ne nuogumas, o brutalumas ir tas šlykštumas scenose su jaunomis mergaitėmis. Tas vulgarumas man svetimas, nors suprantu, kad režisierius to siekė.

Atrodo, kad šiuolaikiniame teatre kankinti žiūrovus tapo savotiška mada?

Mane tame spektaklyje nervina nepagrįstas brutalumas. Jis kartais atrodo toks klišinis, šabloniškas – kaip bjaurūs žodžiai, užrašyti ant tvoros. Įdomiausia, kad jauniems žmonėms, kurie žiūri spektaklį, didžiausią atstūmimą sukelia būtent tas neestetiškas seno žmogaus kankinimas. Tai veikia stipriau ir baisiau nei kraujas.

Aš esu aktorius, privalau išpildyti režisieriaus sumanymą, bet kartu turi vykti atranka. Jei dabar man pasiūlytų ką nors panašaus, greičiausiai atsisakyčiau. Anksčiau dar tikėjausi, kad jei scenarijus blogas, mes jį repeticijų metu kaip nors išgelbėsime, pakeisime. Bet dabar suprantu: jei scenarijus – lėkštas ir banalus, kinas ar spektaklis toks ir liks.

Pastebėjau, kad jaunoji karta scenoje nusirengia daug drąsiau, netgi su tam tikru pasimėgavimu. Kaip manote, kodėl?

Taip, pastebėjau. Atrodo, kad aktoriai tame randa malonumą. Scena jiems tampa vieta, kur jie gali nebebijoti savo kūno netobulumo, kurį gyvenime slepia drabužiais. Jie jaučiasi įdomūs būdami nuogi. Man tai kartais kelia šypseną.

Mes gyvename narcisizmo epochoje, kai egoizmas peržengė visas ribas. Šiandien pasaulis yra pasidalijęs į dvi labai aiškias puses.

Kokios tos pusės?

Viena medalio pusė – tarnystė kitam. Šiuolaikinė filosofija, sociologija, net krikščionybė kalba apie tai: pamiršk save ir tarnauk kitam, silpnesniam. O kita pusė – visos mūsų medijos, feisbukas, instagramas, asmenukės – šaukia: „Rūpinkis tik savimi! Didink savo narcisizmą! Viskas tau – malonumai, dėmesys, net kitas žmogus tau reikalingas tik tam, kad tave tenkintų.“

Man patinka, kad tos pusės dabar tokios ryškios. Tai duoda taisykles. Žmogus privalo pasirinkti.

Ar tas pasirinkimas ir yra mūsų laisvė?

Albert’as Camus yra gražiai pasakęs, kad laisvę mes turime tik tą trumpą akimirką, kai renkamės tarp „taip“ ir „ne“. Kai stovi priešais daiktą ir svarstai – vogti ar nevogti. Ta pauzė yra laisvė. Kai tik paimi – tu jau vagis, jau tarnauji savo poelgiui.

Tas pats ir gyvenime: renkiesi tarnystę arba begalinį „aš“. Galiu jauniems sakyti: „Neparsiduokite pigiems dalykams, televizijoms, narcisizmui.“ Jie atsako: „Man taip nebus.“ Na, pabandyk. Bet vėliau jie grįžta ir sako: „Žinote, aš be reikalo ten ėjau, nebuvau pasiruošęs.“ Bet juk tu pats pasirinkai. Laisvė yra atsakomybė už tą akimirką, kai ištarei „taip“.

Mano užduotis – paprasta. Menininkas yra tarsi šventikas. Jei matau, kad esi labai linksma, per daug džiaugiesi – mano užduotis tave truputėlį nuliūdinti, pakalbėti apie būtį. Priminti, kad yra mirtis, yra atsakomybė. O jei esi labai liūdna – mano pareiga tave pradžiuginti, suteikti vilties. Menininkas visada kalba apie viltį. Jos yra net mirtyje.

Valentinai, kaip jūs pats šiandien įvardytumėte savo misiją? Kokia yra aktoriaus užduotis?

Mano užduotis – paprasta. Menininkas yra tarsi šventikas. Jei matau, kad esi labai linksma, per daug džiaugiesi – mano užduotis tave truputėlį nuliūdinti, pakalbėti apie būtį. Priminti, kad yra mirtis, yra atsakomybė. O jei esi labai liūdna – mano pareiga tave pradžiuginti, suteikti vilties. Menininkas visada kalba apie viltį. Jos yra net mirtyje. Mes juk nežinome, kas ten laukia, kai praversime tas duris.

O kaip jūs galvojate, kas ten yra?

Aš apie tai negalvoju, nes žinau, kad man to nereikia. Galvos tie, kurie liks už durų. Tačiau nemanau, kad viskas taip paprasta. Nemanau, kad barbaras, kuris Bučoje prievartavo ir žudė mergaitę, arba tas pats Putinas mirs taip pat ramiai kaip Einsteinas, Goethe ar Bernhardas. Jei jų laukia toks pat likimas, tada aš tos neteisybės nenorėčiau matyti. Evoliucijos prasme tai būtų didžiulė klaida. Jei už tų durų nieko nėra, tada gyvenimas neturi vilties. O aš tikiu, kad ji yra.

Gimėte Kaune – kaip teatras atsirado jūsų gyvenime? Ar tėvai jus vedė į spektaklius?

Mano tėvai niekada nėjo į teatrą. Pirmą kartą jie jame apsilankė tik tada, kai aš juos pakviečiau į savo spektaklį. Viskas prasidėjo, kai būdamas šešerių perskaičiau Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“. Išmokau jį atmintinai ir supratau, kad per tuos grybų charakterius galiu pasišaipyti iš to, ką matau gyvenime.

Mačiau baravyko pasipūtimą, lepšio bailumą, mačiau narcizus raudonikius. Per šventes mane pastatydavo ant kėdės, aš deklamuodavau skirtingais balsais, o suaugusieji juokdavosi. Tuo metu supratau svarbiausią dalyką – aš padariau juos laimingus. Tą akimirką jie pamiršo savo rūpesčius.

Tas „Grybų karas“ jus lydi visą gyvenimą?

Būdamas 23-ejų įrašiau plokštelę – tais pačiais balsais ir pauzėmis kaip tas šešiametis vaikas. Nieko naujo nesugalvojau. Dabar, senatvėje, įrašiau dar kartą su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais. Tai kelionė, kuri prasidėjo vaikystėje. Arba tu nuo mažens matai, koks neteisingas pasaulis, ir nori jį pagerinti, arba to nepamatysi niekada.

Atsimenu, mokykloje mane pakvietė į skaitovų konkursą. Išėjau vaidinti savo „Grybų karą“, o ten sėdi komisija – veidai sustingę, rimti, niekas nesijuokia. Pirmą kartą pamačiau žmones, kurie yra nelaisvi. Jie nebuvo tikri. Negavau tada jokio prizo, bet man tai nebuvo svarbu. Nuo tada į jokius apdovanojimus nekreipiu dėmesio. Man svarbiausia – gyvas ryšys ir akimirka, kai žmogus užsimiršta.

Jūs garsėjate tuo, kad nesureikšminate apdovanojimų. Nedalyvaujate net Teatro dienos šventėse, kai teikiami Auksiniai scenos kryžiai. Ar iki šiol juos vertinate skeptiškai?

Iki šiol niekinu visas tas premijas ir statulėles. Žinau, kiek jose yra nuoširdumo – gal 30 ar 40 procentų. Visa kita yra politika, skaičiavimai, pažintys, klasteriai arba tiesiog personalinė neapykanta. Netikiu nė vienu apdovanojimu. Gerai, kad jie yra, pinigai irgi praverčia, bet jie tavo gyvenimo nepakeis ir tavęs neišgelbės.

Apdovanojimas nėra laivas, kuriuo plauksi per gyvenimą. Jei tuo patikėsi, labai nukentėsi. Mačiau aktorių, kurios būdamos jaunos gavo Auksinius scenos kryžius, patikėjo, kad dabar jas visas pasaulis pažins, o po metų jų niekam nebereikėjo.

Atsimenu, kaip Kauno teatre suvaidinau pirmą didelį vaidmenį. Išėjau į Laisvės alėją, nusipirkau bandelę ir galvojau: „O, ta pardavėja tikriausiai mane matė scenoje, turbūt dabar atpažino, aš jau ant bangos!“ Bet sutinki kaimo močiutę, kuri augina salotas, ir ji sako: „Vaikeli, nežinau, kas tu toks.“ Ir tai yra nuostabu. Tai tave pastato į vietą.

Buvote jaunas maksimalistas, norėjote net mesti teatrą. Kas jus sulaikė?

Atėjęs į Kauno dramos teatrą trečią dieną režisieriui Jonui Vaitkui pasakiau, kad išeinu. Jis klausia: „Kodėl?“ Sakau: „Nes čia nebėra meninių problemų. Visi kalba tik apie tai, kas ką pirko ar kur važiuos.“ Vaitkus mane sustabdė, pasakė: „Pasilik, kažką padarysim.“ Esu jam dėkingas už tuos žodžius.

Vėliau, kai jau buvau suvaidinęs Kaligulą ir kitus didelius vaidmenis, vėl pajutau norą bėgti. Norėjau išvažiuoti į kaimą, dirbti administratoriumi kultūros centre, supažindinti žmones su kinu. Bet tada mane sustabdė profesorius Ilginis: „Valentinai, tu neturi teisės pavargti. Neidealizuok kaimo. Tu turi tarnauti tam, ką tau davė Dievas. Kiekvieną vakarą prieš tave – šimtai žmonių, kurie laukia tavo žodžio. Galbūt išgirs tik keli, bet tu privalai jiems tai pasakyti.“

Tai buvo pirmieji žodžiai apie tarnystę, kuriuos išgirdau būdamas 29-erių. Tada supratau, kad turiu galvoti ne apie savo nuovargį, o apie kitą. Tai, ką kalba šių dienų filosofija – tarnauk ne sau, o kitam.

Ar todėl išėjote iš didžiųjų teatrų kurti savo trupės, savo autonomijos?

Taip, norėjau išeiti iš meno fabriko. Kai tapome nepriklausomi, manėme, kad viską pakeisime. Išėjau su draugų būriu, ir prasidėjo mano autonominė kelionė.

Dabar nebenoriu grįžti į teatrą kaip etatinis. Esu profesorius, pedagogas, tai mano dabartinė tarnystė. Jaučiu, kad esu senas, man nebereikia niekur skubėti. Reikia duoti kelią jauniems, pasitraukti ir leisti jiems klysti bei ieškoti.

Esate laisvas rinktis tik tai, kas jums tikrai brangu?

Taip. Ir ta laisvė yra didžiausia dovana, kurią užsitarnavau per visus tuos metus su „Grybų karu“ širdyje.

Teatras yra toks, kokį mes patys sukuriame. Vienoje pusėje – išdavystės, apkalbos, tingėjimas ir parsidavimas. Kitoje – meilė, atsakomybė ir pasiaukojimas. Aš visada rinkausi antrąją pusę. Niekada nevaidinau dėl pinigų.

Dabar, būdamas pedagogas ir nepriklausomas kūrėjas, esate visiškai laisvas pasirinkti, ką vaidinti, o ko ne. Ar laisvė atėjo su amžiumi?

Aš visą laiką buvau laisvas. Niekada nevaidinau to, ko nenorėjau. Tik atėjęs į teatrą atsisakiau dviejų pagrindinių vaidmenų ir už tai gavau du griežtus papeikimus. Žinojau: trys papeikimai, ir tave išmeta. Bet nebijojau. Sistema turi nepajusti, kad tu jos bijai. Tu gali jai tarnauti, bet negali jos bijoti. Reikia visada laikytis vidinės nuostatos: „Aš bet kada galiu su jumis atsisveikinti.“ Tik tada tu susikuri teatrą, kuriame verta dirbti.

Teatras yra toks, kokį mes patys sukuriame. Vienoje pusėje – išdavystės, apkalbos, tingėjimas ir parsidavimas. Kitoje – meilė, atsakomybė ir pasiaukojimas. Aš visada rinkausi antrąją pusę. Niekada nevaidinau dėl pinigų. Kine – galbūt, ten kartais patikėdavau, kad galima kažką nuveikti, bet teatre – niekada.

Jei šiandien reikėtų rinktis – tik kinas arba tik teatras, ką pasirinktumėte?

Žinoma, teatrą. Kinas ir teatras yra visiškai skirtingi dalykai. Kinas man davė daug kelionių, pažinčių, įspūdžių. Bet tai lyg kelionė į užsienį. Mes nuvažiuojame į Italiją ar Ispaniją, matome, kaip žmonės gražiai valgo, kaip šypsosi, bet nematome kasdienių jų rūpesčių. Matome tik viršutinę pusę. Kinas ir yra ta graži kelionė.

O teatras yra tobulėjimas, ištvermės maratonas. Kinas – trumpas sprintas. Kine tu neieškai, kine atiduodi tai, ką jau atradai teatre. Atiduodi savo pagamintą vaizdą. Ne veltui didieji amerikiečių aktoriai, tokie kaip Al Pacino ar Dustinas Hoffmanas, po didelių filmų visada grįžta į mažus Brodvėjaus teatrus. Ten jie bręsta, ieško naujų virpesių. Pedagogika, beje, veikia panašiai – padėdamas kitiems, tu pats ieškai tiesos.

Ar einate į filmų, kuriuose vaidinote, premjeras?

Kartais. Važiavau į Venecijos festivalį su Šarūno Barto „Laisve“, tai buvo turbūt pirmas kartas, kai išdrįsau nueiti į savo premjerą. Buvau Algimanto Puipos filmuose, pas Karolį Kaupinį… Bet man sunku žiūrėti į save.

Teatras yra efemeriškas – suvaidinote tobulą spektaklį, užsidarė uždanga, ir jo nebėra. Ar jums nebūna gaila, kad tos akimirkos niekas neužfiksavo?

Ne, negaila. Viskas šiame pasaulyje yra efemeriška. Mes dabar kalbamės, o kitą sekundę viskas jau bus kitaip. Menas yra socialus dalykas, jis reikalauja tos kultūros ir tų formų, kur gyvename būtent dabar.

Yra pasakojimas apie genialų anglų aktorių Laurence’ą Olivier. Kartą jis suvaidino Karalių Lyrą taip gerai, kaip niekada gyvenime. Grįžo į grimo kambarį ir pradėjo viską daužyti, verkti. Kolegos puolė raminti: „Maestro, bet juk jūs suvaidinote tobulai!“ O jis verkdamas atsakė: „Žinau, bet žinau ir tai, kad niekada gyvenime nebegalėsiu to pakartoti.“

Man taip nebūna. Aš nejaučiu sentimentų tam, kas buvo. Tos akimirkos nutiko, aš jas prisimenu, ir to pakanka. Reikia žiūrėti, kas vyksta dabar, o ne verkti dėl to, kas praėjo.

Užsiminėte apie italų režisierių Bernardo Bertolucci. Į kokias jo mintis atkreipėte dėmesį?

Perskaičiau jo užrašų knygą, ir, nors kai kuriais filmais nusivyliau – man ten per daug apatijos, per daug mėgavimosi purvu, tai būdinga šiuolaikiniam Europos menui, vienas sakinys įstrigo. Bertolucci sako: „Jei nori žengti bent žingsnį kūryboje, turi paskelbti karą tam, kurį labiausiai gerbi ir myli.“

Tai teisinga. Turi rasti ką nors savo autoriteto negatyvaus ir pasakyti: „Aš tai pataisysiu.“ Tobulybės nėra. Aš ir savo studentams sakau: jei ateinate į teatrą ir jums ten viskas patinka – neikite ten, jūsų vieta jau užimta. Jūs turite ateiti pataisyti to, kas blogai: gal nuoširdumo trūksta, gal formos per daug, o žmogaus per mažai. Ne griauti, bet pataisyti. Tai yra vienintelis būdas kurti.

Kas šiandien yra jūsų autoritetai, kelrodis, iš kurio mokotės?

Jau minėjau senuosius meistrus, taip pat tai mano mokytojai – Leonardas Zelčius, Juozas Miltinis, Peteris Brookas, bet autoritetas man yra ir Konstantinas Stanislavskis, atnešęs etiką į teatrą, ir tokie kunigai kaip Česlovas Kavaliauskas, Karolis Dineika, tėvas Stanislovas. Rašytojai Marcelis Proustas, Franzas Kafka, Thomas Bernhardas. Bet mokytis galima ir iš vaiko, sutikto gatvėje. Negalima apsistoti tik prie senų vardų, kiekviena diena atneša ką nors naujo.

Kas šiuo metu yra ant jūsų stalo? Ką skaitote?

Skaitau korėjiečių kilmės vokiečių filosofą Byung Chul Haną. Perskaičiau jo „Nuovargio visuomenę“, o dabar baigiu „Apie ritualų nykimą. Šiuolaikybės topologiją“ ir „Psichopolitiką“. Labai įdomios įžvalgos apie mūsų laikus.

Taip pat milžinišką įspūdį padarė kinų autoriaus Yu Hua’os romanas „Gyventi“. Iš šiuolaikinių autorių labai stipriai paveikė Benjamínas Labatutas: skaičiau ir „Kai liaujamės suprasti pasaulį“, ir „Maniaką“. Iš dramaturgų pastaruoju metu atradau Joną Fosse ir Martiną McDonaghą.

Vardijate beveik vien vyrus. Ar jūsų akiratyje yra vietos moterų kūrybai, ar čia slypi koks nors sąmoningas pasirinkimas?

Koks čia dabar seksizmas? (Juokiasi.) Jūs, moterys, kovojate už teises, nors jų turite daugiau už mus. Jūs esate kaklas, kuris sukioja galvą, ir jums dar negana! Man statistika – kiek moterų ir kiek vyrų – nieko nereiškia. Aš niekada nematau vyro ir moters atskirai, tai yra in ir jang – vienas kitą papildantys pradai. Bet moteris man yra tūkstantį kartų aukščiau už viską dėl vieno dalyko – gyvybės. Kai jūsų klubai prasiskiria ir iš jų išeina vaikas… Tai stebuklas, kurio neįmanoma suvokti protu. Jūs esate gyvybė, kruopštumas ir atsidavimas. Vyrai yra tik tranai, kariai, kūrėjai, bet be jūsų mes niekas, kaip ir jūs be mūsų. Tad nedarykime iš meno statistikos.