Vieną šimtmečio senumo naktinį žygį prisiminus, arba Negydomos vaikiškos radikalumo ligos pavojai

Dar tebesvyravo, tebetraškėjo naujai perstatomos valstybių sienos, skeldėjo anksčiau nepajudinamomis atrodžiusios brandžios kultūros uolienos. Iš tų tektoninių lūžių išsiliejusi lava lydė žmonių protus, degino širdis. Viltis griovė nusivylimai, bet šios kartkartėmis kilo iš griuvėsių… Tiek nuo seno dominavusiose nacijose, tiek naujose – iš žlugusių imperijų duženų atgimusiose – visur kunkuliavo ir plikinančiais garais rūko bekompromisių politinių aistrų geizeriai.

Sueižėjusias visuomenes lyg elektra kratė socialiniai ir tautiniai prieštaravimai, kai kur įgaunantys netgi smurtinės kovos išraiškas. Raudonomis vėliavomis mojavo bolševikai, su jais kumščiavosi juodus marškinius apsivilkę fašistai. Ir vieni, ir kiti garbino ginklą, jėgą, žadėjo susidoroti su priešais, siekdami savo aukščiausio tikslo – diktatoriškos valdžios. Ir vieni, ir kiti įvairiose šalyse sparčiai plėtė šalininkų bei mėgdžiotojų ratą. Negalios ištiktą parlamentinę demokratiją peikė daugelis radikalų – tiek iš kairės, tiek iš dešinės. Tada vis labiau stiprėjo iliuzija, kad tiesos ir tvarkos išganymą gali atnešti ne geranoriškas susitarimas, ne koalicinės vyriausybės, bet kariniai perversmai ir panašūs ryžtingų „pasišventėlių“ žygiai.

Rusijos bolševikų vedlys Vladimiras Uljanovas-Leninas, kurį sovietmečiu visiems, rašantiems visuomeninėmis temomis, cituoti buvo privalu (o dabar – neuždrausta), 1920 m. išleido brošiūrą, pavadintą „Vaikiška kairumo liga komunizme“. Joje autorius sukritikavo kai kurių marksistų perdėtą kategoriškumą ir individualizmą. Knygelės pavadinimo alegorija gana universali – tinkanti apibūdinti įvairiose ideologinėse grupėse, įvairiose šalyse, įvairiais laikais ryškėjantį nelankstumą, ribotumą, nekantrų maksimalizmą.

Ir Lietuvos politiniame gyvenime 1923-iaisiais būta tam tikrų kolektyvinės sąmonės patologijos paūmėjimo požymių. Prasidėjo metai sėkmingai – nuo Klaipėdos krašto prisijungimo. Žygis pavyko, todėl patiems karingiausiems karjeristams išaugo sparnai, lyg senų šlovingųjų laikų šarvuotiesiems husarams. Kurgi ne: žirgai Baltijos jūroje pagirdyti, o ir ji pati – juk nusekusi iki kelių. Kaipgi nepatikėsi, kad viskas įmanoma, viskas galima, tik reikia to labai norėti. Triada – tikslas, valia, veiksmas – štai toji garantuota sėkmės formulė. Ugningas patriotizmas poškėjo ir žiro į visas puses žybsinčiomis petardų kometomis. Tikėtasi, kad ir istorinė sostinė Vilnius greitai bus „atvaduota“ – pasaulio galingieji nedrįs tam paprieštarauti.

Deja, Ambasadorių konferencija šį klausimą išsprendė Lenkijos, o ne Lietuvos naudai. Tai tik sunkino „vaikiškos ligos“ eigą. Prasidėjo kaltųjų paieškos – tiek šalies viduje, tiek išorėje. Dar smarkiau nei iki tol imta taršyti neveiksnią Vyriausybę ir jos vadovą Ernestą Galvanauską, prikaišiojant jam nesugebėjimą ginti šalies interesus. Tarp aktyviausių jo demaskuotojų buvo ir tautininkais besivadinantys, į Seimą normaliu keliu niekaip nesugebėję patekti „žymūs valstybininkai“ – pirmasis šalies ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras ir jo bendražygis, Lietuvos prezidento pareigas Valstybės tarybos valia 1919–1920 m. ėjęs Antanas Smetona.

Savo partiniame savaitraštyje „Vairas“ abu nesivaržė skleisti visokias antivyriausybines insinuacijas. Publicistai galiausiai tiek prisipostringavo, kad metų pabaigoje sulaukė realių sankcijų. Leidinys buvo uždarytas, o įsipykę jo turinio kūrėjai – nubausti. „Pirmajam ekscelencijai“, kaip redaktoriui, toleravusiam „melagienas“, griežtas ir budrus Kauno karo komendantas mjr. Vladas Braziulevičius skyrė piniginę baudą ir patupdė už grotų. Tik geraširdis kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas būsimąjį diktatorių iš nelaisvės savo viešu prašymu išmeldė.

Antrasis „laikraštinis lojikas“ – pagrindinis „šmeižtų jovalo“ maišytojas – A. Voldemaras buvo dar toliau į būdą nugintas: apgyvendino profesorių, nors ir šimtaprocentinį „civilioką“ (1918-aisiais ne kariuomenės, o milicijos šalininką), Varniuose dislokuotame Drausmės batalione. Matyt, tam, kad nors ir po laiko, kariškoje aplinkoje būdamas, tarp tų dviejų ginkluotų pajėgų skirtumą pajustų ir jų reikšmę valstybei darsyk gerai apmąstytų. Betgi toje puikioje vietoje prie Lūksto ežero lietuviškasis Napoleonas neilgai tesisvečiavo. Greitai ir jį iš „kurorto“ paleido. Taigi, Lietuvos Respublikos valdžia pademonstravo turinti ne tik prievartos monopolį, pakankamai krikščioniško gailestingumo, bet ir tai, kad panorėjusi gali sudrausminti netgi labai aukštas pareigas anksčiau ėjusius veikėjus. Norėtųsi pažymėti, kad pastarajame sakinyje svarbiausias veiksmažodis, kurį mieluosius skaitytojus prašytume įsidėmėti, yra ne „pademonstruoti“ ar „galėti“, o „panorėti“…

Taip pat skaitykite:

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

Laisvės šauklė, nepritapusi laisvėje. Knygos „Atminties karai“ autorius A. Bitautas apie Kazimirą Prunskienę

„Niekas, išskyrus mirtį“. Kotrynos Jogailaitės pasirinkimas

Armėnija ir Lietuva: kas vienija pirmus pasaulio krikščionis ir paskutinius Europos pagonis?

Čia aptartas pikantiškas atvejis – tai tik vienas iš daugelio pasiutusio to meto politinio gyvenimo epizodų, o šiaip jau kova tada vyko kur kas platesniu frontu. Pirmasis nuolatinis 1922 m. rudenį demokratiškai išrinktas Seimas ūžė ir rūko kaip bičių avilys, tarsi kas nors netrukus ruoštųsi iš jo visą medų „eksproprijuoti“ (saldi vieta). Malėsi šiame erzelyje ne tik politiniai, socialiniai, bet ir tautiniai interesai. Nesiklostė joks normalus darbas. Tad Respublikos prezidentui Aleksandrui Stulginskiui nieko kito neliko, kaip tik 1923 m. kovo 15 d. paleisti Seimą, tikintis, kad nauja įstatymų leidybos institucijos sudėtis bent kažkiek stabilizuos situaciją.

Rinkimai buvo numatyti gegužės viduryje. Laikotarpis iki jų pavirto dar didesne nei ligi tol politologine Sodoma ir Gomora. Spietėsi piktai zvimbdamos konkuruojančios partijos, nirto, geluonis kaišiojo. Atrodė, kad Lietuva motinėlė mažai kam berūpi – vieni kitus tranais esant kaltino. Kiekviena iš besivaržančių grupių turėjo savo dienraštį ir dar dažnai kitokių laikraščių arba žurnalų. Spauda tais lakais daugiausia buvo partinė. Todėl ir atitinkamas tiesas ji paprastiems žmonėms aiškino. O mušėsi anuomet nepadorių apibūdinimų spragilais, lyg per Užgavėnes Lašininis su Kanapiniu, iš esmės du pagrindiniai veikėjai. Pirmasis neoficialiai vadinosi Krikščionių demokratų, o antrasis – kairiųjų bloku. Tik reikia pažymėti, kad pastarojo veidas buvo ne tiek įraudusio miesto proletaro socialdemokrato, kiek visai santūraus, blaivaus valstiečio liaudininko.

Krikščionys demokratai viešoje arenoje už visus kitus nepalyginamai drūčiau stovėjo, mat valdžioje jau spėjo ilgokai pabūti, platų įtakos tinklą nusimezgė: rėmė juos ir visuomeninės organizacijos, ir parapijos, ir savi visur, kur tik reikia, patikimai sukaišioti valdininkai bei karininkai. Už tai ir nesikuklino krikdemai: laikė save vienintele pateptąja valdžiai partija – pačia dvasingiausia ir patriotiškiausia. Tokių ar geresnių esą niekada nebuvo ir „ant amžių amžinųjų“ ar bent jau iki pat paskutiniojo teismo dienos tikrai daugiau nebūsią. O štai tie kairieji, visų pirma rimčiausi konkurentai – socialistai liaudininkai demokratai ir Valstiečių sąjunga – tai esą grynų gryniausi valstybės priešai, lygiai tokie pat kaip bolševikai, lenkai ir žydai.

Būtent taip ir ne kitaip. Būtent tokioje „blogio ašyje“ (greta „nešventosios trejybės“) „dvasingieji“ savo pagrindinius kritikus matė; būtent tokiu sulyginimu jų pagrindinio dienraščio „Laisvė“, paskui pavadinto „Rytu“, storu šriftu išryškintos antraštės bei karikatūros nuolatos juoduodavo. Tikrų kokios nors korupcijos įrodymų neturėdami, bet, norėdami žūtbūt sukompromituoti Lietuvos gynybą nuo bolševikų 1919-aisiais organizavusio Mykolo Sleževičiaus vedamą politinę organizaciją, krikdemai nieko geriau nesugalvojo, kaip tik pabandyti sutepti ją „žydiškais nešvarumais“. Atvirai antisemitinio turinio straipsniai dienraštyje „Laisvė“ 1923 m. pasirodydavo pavyzdingai reguliariai ir tapo beveik tokia pat neginčijama, būtina norma kaip keli šaukštai grietinės į barščius per ūkiškus pietus.

Numetė į šalį „dvasingieji“ visas anksčiau vaizduotos tolerancijos kaukes. Tuometinei Lietuvos valdžiai patyrus iš Ambasadorių konferencijos skaudų smūgį dėl Vilniaus, ligtolinis flirtas su žydais, siekiant tarptautinės paramos, pasirodė neatsipirkęs. Tad suskubta optimizuoti viską, kas ta linkme buvo 1919–1923 m. padaryta. Lietuvos Respublikos Vyriausybėje nebeliko žydų reikalų ministro posto, apskritai pradėta smarkiai siaurinti ir pačią žydų tautinę autonomiją. Kad procesas vyktų sklandžiau ir natūraliau atrodytų, pasistengta visuomenėje pakurstyti atitinkamą nusiteikimą. Kai kurie slapyvardžiais prisidengę „Laisvės“ rašeivos tuoj ėmė piktintis, kad žydai niekiną lietuviškumą, nesimoką ir nevartoją lietuvių kalbos, kad Lietuva jiems visai nerūpinti, nes jie tik iš jos pelnosi, o visas savo pastangas ir kapitalą skiria vien Palestinai.

Dėl akademinio solidarumo stokos buvo smarkiai peikiami ir žydai studentai, ypač medikai, kurie anatomijos praktikos darbams naudodavosi krikščionių negyvėlių kūnais, bet jų vieton nepristatydavo saviškių. Žodžiu, ieškota visokių priekabių – tiek pagrįstų, bet smarkiai išpūstų, tiek visai pramanytų, tačiau žarstomų lyg tikros monetos godumo įaudrintai miniai. Juolab kad demonizuoti kitataučių ir kitatikių mažumą buvo daug paprasčiau, nei pasitelkus vien iš piršto laužtus teiginius triuškinamai subjauroti vieno ar kito iškilaus valstybės veikėjo reputaciją.

Rimtą dar visai „vaikiško amžiaus“ Lietuvos demokratijos negalavimą 1923 m. rodė ne vienas simptomas. Bet išryškinti norėtųsi tą, apie kurį mažiausiai susimąstoma – gal dėl nesuvokimo, o gal (greičiausiai) – dėl nepatogumo. Reikia prisiminti, kad 1922 m. priimta nuolatinė Lietuvos Respublikos Konstitucija oficialiai garantavo visų piliečių lygybę prieš įstatymus ir juridiškai saugojo juos nuo tautinės neapykantos apraiškų. Deja, teisinių normų, surašytų popieriuje, ne visada paisyta praktikoje. Todėl pagrindinės šalį valdžiusios partijos dienraštis „Laisvė“ nekliudomai ir reguliariai skleidė antisemitinę pagiežą. Net ir lėkšta retorika, įkyriai ilgą laiką tiražuojama, galiausiai duoda rezultatų – paskatina aktyvistus žodžius įrodinėti darbais.

Tautininkams ir krikdemams simpatizuojančių radikalų, kai kada savo atsišaukimuose nevengdavusių pasivadinti tuo metu dar labai nauju, bet jau madingu tapusiu fašistų vardu, sluoksniuose buvo nemažai tokių, kuriems niežėjo ne tik liežuvį, bet ir rankas. Pagunda pasimėgauti veiksmų laisve buvo didelė, nes rizikos nedaug: valdantieji bausdavo ir gąsdindavo tik kritikus, o ne savo idėjinius brolius ir seseris. Tokios situacijos iliustracijai tiktų vienas labai iškalbingas 1923-iųjų pradžios skandalėlis. Daugelio istorikų tekstuose jis vienaip ar kitaip figūruoja, bet šimtmečio proga vis tiek pravartu jį darsyk prisiminti. O atsitiko štai kas.

Visai nevasarišką, tamsią vasario 4-osios naktį laikinosios sostinės centrinėje dalyje kažkas juodu degutu ištepliojo dešimčių parduotuvių, užeigų, kontorų iškabas, parašytas ne lietuvių kalba. Nukentėjo daugiausia žydai ir lenkai, kurių mieste nuo seno gyveno nemažas nuošimtis. Pagal 1923 m. rudenį atliktą pirmąjį Lietuvos Respublikos gyventojų surašymą, žydai šalyje sudarė 7, lenkai – 3 procentus. Pačiame Kaune – dar daugiau – atitinkamai 27 ir beveik 5 procentus. Beje, šių tautinių mažumų atstovai anuomet nenorėjo sutikti su oficialiais skaičiais – tvirtino, kad jie dirbtinai sumažinti. Bet grįžkime prie „detektyvo“.

Paprasta konstatuoti – ištepliojo. Tačiau iš tiesų tokią „meninę instaliaciją“ greitai ir slapta atlikti ano meto sąlygomis buvo beveik neįmanoma. Mieste (tebesibaiminant bolševikų arba lenkų sukilimo) nuolatos galiojo  karo padėtis. Tai reiškia, kad nakties metu be išimtinio karo komendanto leidimo vaikščioti buvo griežtai draudžiama tiek žmonių grupėmis, tiek pavieniams asmenims. Gatvėse patruliuodavo policija ir kariai. Nepaisant to, niekas tepliotojų nesučiupo. Galima būtų net pamanyti, kad tai – kažkoks paranormalus reiškinys, nes arba velniai iš po žemės išlindo, arba angelai iš dangaus nusileido ir tą keistą darbą stebuklingai, be triukšmo atliko. Paskui taip pat nepastebimai ar tie, ar anie į savo anapusinę stichiją sugrįžo, nė menkiausio pėdsako nepalikę. Deja, net ir pačius „dvasingiausius“ tardytojus toks paaiškinimas kažin ar įtikintų. Žmogus žemėje vis dėlto yra pagrindinis veikėjas.

Išaušus rytui, nukentėjusieji nuo tepliorių reagavo skirtingai. Lenkai su atpirkimo ožio vaidmeniu Kaune jau kuris laikas buvo stoiškai susitaikę – nelabai norėjo dėl tokių menkniekių skųstis. Kandus lietuvių ekstremistas ta proga dar gal ir šitaip paironizuotų: lenkai, matyt, pagaliau savo prigimtinę kaltę ne tik už generolo Lucjano Żeligowskio žygį, bet dar ir už pagrobtą Vytauto Didžiojo karūną nuoširdžiai pripažino, todėl ilgai ir nuolankiai atgailai pasiryžo. O dauguma žydų nenuolaidžiavo – nemažą triukšmą pakėlė – beveik tokį kaip Palestinos turguje, kai ten koks nenaudėlis, iš po kupranugario papilvės vikriai išlindęs, visą apelsinų pintinę (kontrabandos tikslais) pavagia.

Žydai antrojo žando atsukti nemanė – tuoj policijai skundus pateikė. Tad pareigūnai tiek iš Viešojo, tiek iš Kriminalinio, tiek iš Politinio skyriaus, ilgai nedelsdami, turėjo tyrimą pradėti. Vaikščiojo po nusikaltimų vietas su didinamuoju stiklu, durų staktas apžiūrinėjo, degutuotus užrašus pirštu badė, paskui to, kas prie smiliaus prilipo, skonį liežuviu tikrino (atseit „mobili laboratorija“); sutiktas ant medinių šaligatvių bobeles, į storas skaras įsisukusias (lyg balandėliai kopūstlapiuose), nuodugniai maigė, kratė, apklausinėjo. Niekas nieko nematė, niekas nieko nežinojo. Nesurinko duomenų net padoriam protokolui surašyti… O ir paskui per dvidešimt metų niekas nieko konkretaus oficialiai apie tą įvykį nepasakė. Iš tikrųjų greičiau kupranugaris pro adatos skylutę pralįs, nei prijaukinta teisėsauga tiesą išaiškins…

Betgi žydai nebūtų žydai – jie vis tiek nerimo – savo versijas kėlė. Ir, o siaube, pirmiausia pačius dvasingiausius ir tyriausius jaunosios Lietuvos patriotus dėl to smaluoto kalbinio šovinizmo pasireiškimo įtarinėjo. Ant stalo padėtas dienraštis „Laisvė“, tokio įžūlumo sukrėstas, kaip gyva žuvis krantan išmesta plumpsėjo: ne tik kaltinimus atmetė, bet ir iš nukentėjusiųjų pretenzijų su pasimėgavimu ėmė tyčiotis – lyg varna šlapius žarnokus nekošerinės skerdyklos kieme be jokio delikatumo tąsė. Ribota šio rašinio apimtis neleidžia tos visos gausios polemikos cituoti ar net labiau suglaudus perpasakoti, tačiau norisi ypač atkreipti dėmesį į tai, kad žydų atstovai tąkart su apgailestavimu konstatavo labai žemą tepliones surengusių lietuvių radikalų kultūros lygį – visai artimą pačiam primityviausiam barbariškumui.

Palyginimas su laukine, necivilizuota gentimi tapo savotiška pranašyste. Mat labai panašiai žydus terorizavę smurtautojai yra apibūdinami ir gana plačiai žinomuose publikuotuose Vilniaus bei Kauno geto dienoraščiuose. Taigi 1923-iaisiais išsakyti teiginiai baisiu aidu nuskambėjo 1941 m. ir 1943 m. – pirmosiomis karo savaitėmis ir paskutiniosiomis „Lietuvos Jeruzalės“ dienomis. Tada vėl, tik nepalyginamai brutaliau, siautėjo fanatizmas, skatinęs kuo greičiau apvalyti Lietuvą, ryžtingai išspręsti žydų klausimą – pašalinti arba sunaikinti tai, kas atrodė svetima, nesuprantama, kas netilpo į egoistiškos, mitologizuotos pasaulėžiūros rėmus. Tad ir tą 1923-iųjų vasarį, dar nesulaukus nė penktųjų demokratinės Lietuvos Respublikos paskelbimo metinių, veiksmais, turinčiais aiškių grasinimo pogromu užuominų, norėta per kelias dienas vizualiai atlietuvinti Kauną.

Vaikiškų savivalės ambicijų įaudrintiems ekstremistams netiko ir nepatiko per kelis šimtmečius susidėliojusi marga miesto kultūrinė mozaika. Kai kurios tos pačios padermės perkepusios nuo karšto patriotizmo smegenys po kelerių metų ragino nugriauti ir Kauno soborą – kaip svetimųjų valdžios palikimą. Jie norėjo istoriją pradėti rašyti visiškai naujame lape, tokiame pat baltame, kaip ir nacių kolaborantų, saugojusių getų užtvaras, rankos žasto raištis.

Fanatiškiems radikalams sunku suvokti, kad prievarta širdys neužkariaujamos, kad prievarta gimdo tik užslėptą priešpriešą, kursto revanšo siekius. Apie tai jie nemąsto. Ir nūdien tokiems šimtmečio senumo rūdimis apsinešusiems tautinio egoizmo skelbėjams atrodo, kad kyla didelis pavojus ir įžeidimas, jei visokio vargo ir pažeminimo patyrę karo pabėgėliai per kelerius metus nepakankamai pramoksta lietuvių kalbos arba kad iš solidarumo ant valstybinių įstaigų iškeliamos su agresija didvyriškai besikaunančios šalies vėliavos…

Tikros, tvarios demokratijos esmė – ne daugumos valios arogantiškas primetimas, o geranoriškas susitarimas. Valstybinė kalba plinta ir stiprėja tik tada, kai ji neužsisklendžia savyje ir kai prigimtiniams jos vartotojams, nepaisant aplinkybių, ji vis tiek išlieka pačia brangiausia vertybe, saugoma pasąmoningo, instinktyvaus bendrystės suvokimo, o ne vien tik liguistą susireikšminimą bylojančių, dirbtinai sukurtų, baudžiamaisiais įstatymais aptvertų normų. Natūraliai užauginto prestižo niekada neatstos jokie administraciniai įpareigojimai.

Bet kas gi vis dėlto buvo tie 1923 m. vasario 4 d. žydiškų, lenkiškų ir rusiškų iškabų tepliotojai? Policijai, kaip minėta, tąkart išsiaiškinti nepavyko. Gal toji istorija taip ir liktų apgaubta miglų, jei tarp skandalingojo naktinio žygio dalyvių nebūtų atsiradę keletas tokių, kurie, sulaukę brandesnio amžiaus ir, tikėtina, panorę šiek tiek pasigirti savo nuopelnais tėvynei, atskleidė ilgai saugotą paslaptį. Tada ir pasitvirtino įtarimai, kad degutavimo akcija buvo šviesiausio ir dvasingiausio Lietuvos jaunimo, užsiangažavusio tapti šalies ateities elitu, darbas.

Štai ką apie savo studentiškus nuotykius emigracijoje parašytų memuarų („Tarp dviejų pasaulių. Iš mano atsiminimų 1915–1938 m.“, Vilnius: „Mintis“, 1992) 73-iame puslapyje paliudijo Povilas Gaučys, vėliau padaręs nemenką diplomato karjerą: „Iniciatoriai slapta susitarė su Kauno miesto ir apskrities viršininku, taip pat policijos vadu, kad nekliudytų studentams ir karininkams nakčia iškabas ištepti degutu. Leitenantas Aloyzas Valušis [būsimasis prezidento A. Smetonos žentas – M. K.] savo lėšomis nupirko dvi statines pokosto, kurį būsimasis chemikas P. Jucaitis pagal savo išrastą formulę sumaišė su tam tikra doze deguto ir mišinį padarė nenuplaunamą. Kauno krautuvių ištepliojimo operacijoje dalyvavo gausus būrys jaunimo, nes reikėjo tą darbą kaip galima greičiau baigti. Jaunimas buvo paskirstytas būreliais po penkis, o kiekvieną penketuką lydėjo leitenantas (kad kartais nesukliudytų policininkas). Taip per kelias valandas buvo užtepliotos krautuvių įvairiakalbės iškabos. Tepimo metu įvyko vienas nesusipratimas. V. Kamantauskui su būsima žmona tepant Perkovskio kavinės iškabą, joje tuo metu buvo Kauno karo komendantas V. Braziulevičius, iš anksto apie tai neįspėtas. Iš jos išėjęs ir pamatęs tepliotojus [mjr. Braziulevičius – M. K.], juos suėmė ir nusivedė į komendantūrą. Žinoma, jie tą pačią dieną buvo paleisti. Iš ryto nustebę praeiviai matė išmurzintas iškabas. Krautuvių savininkai pakėlė didelį triukšmą, skundėsi valdžiai dėl chuliganų barbariško darbo. Vyriausybė įsakė ieškoti kaltininkų ir suradus nubausti. Buvo daromos kratos. Užsuko ir į mano kambarį, kur kaip tik po daiktais buvo paslėptas indas su teptuku, mat giliau nespėjau nukišti. Kambarys dvokė degutu, bet policininkas, apsidairęs ir nieko neradęs, išėjo.“

Ką čia daugiau ir bepridursi – lyg ir išpažintis, tačiau – be atgailos. O bendra kolektyvinio paciento medicininė išvada tokia: vaikiškos radikalizmo ligos eiga labai priklauso nuo aplinkybių (formos). Jei vyrauja vietinio autoritarizmo forma – tai susirgimas dažniausiai pasireiškia tik iškabų tepliojimu ir piktžodžiavimu, bet jei įsigali totalitarizmas (sukeltas atneštinių, „aukštesnės rasės“ bacilų) – viskas gali baigtis netgi šaudymais ir padeginėjimais. Gaila, kad istorija vien tik moko diagnozuoti, bet ligų visai negydo…

Susiję:

Darius Indrišionis

12 min

Kaip žydai lietuvius gelbėjo. Prarastoji ugniagesių armija

Kostas Kajėnas

Tomas Balkelis

Martynas Stankevičius

Gediminas Šulcas

21 min

Žydų, baltarusių ir lietuvių politinė partnerystė nuo Dūmos rinkimų iki Lietuvos Tarybos

Julijana Leganovič

7 min

Padalinta bendruomenė: žydų istorijos siužetai tarpukario Vilniuje ir Kaune

Paulius Tautvydas Laurinaitis

Martynas Stankevičius

Dalia Vyskupaitytė

16 min

Dingę Žydų banko rūmai Kauno zoologijos muziejuje