Vilniaus etninės veiklos centras, 2005

Petras Zalanskas gimė 1900-10-17 Mardasavo kaime, Varėnos r. – 1980-07-21 ten pat mirė. Jis - lietuvių tautosakos ir etnografinės medžiagos pateikėjas. Garsėjo kaip talentingas liaudies dainininkas, improvizatorius. Padainavo 340 dainų, pasekė 150 pasakų, sakmių, pateikė 50 smulkiosios tautosakos kūrinių. Aprašė savo gyvenimą, kaimo papročius, sukūrė etnografinių vaizdelių. 1983 m. išėjo jo tautosakos ir atsiminimų rinktinė „Čiulba ulba sakalas”, kurią parengė Danutė Krištopaitė ir Norbertas Vėlius. Dainų melodijas ir jų interpretaciją išnagrinėjo muzikologė Danutė Kuzinienė. 1999 m. „Tautosakos darbai” X (XVII) išspausdino kitą išsamų darbą, skirtą šio talentingo liaudies žmogaus asmenybei, – VU absolventės Modestos Liugaitės, P. Zalansko anūkės, bakalauro darbą „Liaudies dainininko pasaulis” (vadovė Bronė Stundžienė).

Dukters Marijos Liugienės rūpesčiu, Kultūros ir sporto rėmimo fondui remiant, pasirodo ši kompaktinė plokštelė su autentišku paties dainininko balsu. Dainos buvo atrinktos iš šeimos archyvo bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus archyvo. Panaudojome 1963–1977 m. įrašus. Dainos buvo atrinktos, atsižvelgiant į įrašo kokybę. Yra vertingų dainų, kurios nepateko dėl prasto garso, kitos dėl nepilno teksto (taupydami juostą, užrašinėtojai įrašydavo tik pirmuosius posmus). Liko neįdėta nemažai dainų ir dėl vietos stokos. Religinės giesmės, kurių įrašai saugomi šeimos archyve, taip pat nepateko į leidinį.

Šiuose albumuose išgirsime ir P. Zalansko žmonos Onos balsą. Šiemet sukako 40 metų nuo jos mirties (g. 1913 m.).

P. Zalansko repertuarą sudaro įvairių žanrų dainos, tačiau didžiausia persvara tenka vestuvių ciklui (nuo pažintuvių iki grįžtuvių).

Dainininkas yra tradiciškai perėmęs ir tobulai įvaldęs senąjį dzūkų dainavimo stilių, pasižymintį preciziškumu, raiškia artikuliacija (išdainuojamos net priebalsės), dermių kaita, subtilia ornamentika. Jis puikiai intonuoja, subtiliai jaučia ritmą. Tekstų kalba švari ir meniškai nugludinta. Daina – giesmė P. Zalanskui buvo ir kūrybos šaltinis, ir raiška. Dainos nuotaika perteikiama įtaigiai, lyg savo paties patirtas išgyvenimas. Tai pasiekti padeda nuolatinis intonavimo ir muzikinio niuansavimo ryšys su poetinio teksto kaita.

P. Zalanskas dėl savo charakterio bruožų ir pasaulėjautos buvo mylimas ir lankomas daugelio žmonių, ypač akademinio jaunimo, yra aukštai vertinamas liaudies meno žinovų, kraštotyrininkų, tautosakos specialistų. Pateiksiu keletą citatų iš įvairių spaudinių ir pasisakymų.

„Nugyvenęs turiningą, gražų gyvenimą, kurį, be darbo, įprasmino ir dainos, P. Zalanskas iškyla prieš mus kaip įdomi neeilinė asmenybė, kaip didelis liaudies talentas, palikęs solidų repertuarą. Išsaugojęs būdingąsias savo apylinkių dzūkų dainas <...>, jis buvo kūrybingas siužetų interpretatorius ir jautrus menininkas, ištobulinęs jų poetinę pusę. Kūrybiškumas, vienas ryškiausių dainininko talento bruožų, išliko visą gyvenimą ir skatino ieškoti naujų meninės raiškos formų. Geriausiose jo dainose puikiai derinasi tradicija su individualiomis kūrėjo pastangomis, su jo kūrybine išmone, ir dėl to dzūkų daĩnos buvo praturtintos ne vienu šedevru”... P. Zalanskas įrodė, kokį svarbų vaidmenį vaidina kūrybinė asmenybė, perteikiant, tobulinant ir kuriant liaudies dainas” (Danutė Krištopaitė).

„Atrastas 1963 m., P. Zalanskas domina ne vien tautosakinės ir etnografinės medžiagos gausybe, bet ir prigimties poetiškumu, neeiliniais improvizatoriaus gabumais. Danutė Kuzinienė pažymi, kad P. Zalanskas buvęs labai muzikalus, švariai intonavęs, lyg ir nesistengdamas rodyti savo balso, jam vienam būdingomis išraiškos priemonėmis sukurdavo vieningą poetinį ir muzikinį vaizdą. Jam dainuojant, muzikinės frazės tapdavusios aiškios ir prasmingos” (Valerija Inčiūraitė).

„P. Zalanskas buvo ne tik geras dainininkas, o ir talentingas muzikas, kūrėjas, interpretatorius. Turėdamas labai gerus muzikinius duomenis, nė kiek ne menkesnę muzikinę nuovoką, dainuodamas jis intuityviai improvizuodavo. Nepaprastas vidinis ritmo pajautimas sąlygojo ir kūrybines galias. Jis mėgo, o ir sugebėjo dainuoti tempo rubato; kaip tik šis dainavimo būdas ir atskleidė jo, emocingo improvizatoriaus, talentą” (Danutė Kuzinienė).

„Dainą „Šių tamsių naktelį” P. Zalanskas išmoko iš Antosės Sluškevičiūtės, tarnavusios pas Zalanskus, kai Petruliui ėjo maždaug ketvirti metai – sėdėdamas jai verpiančiai ant kelių, žiūrėdamas tiesiog į burną, iš kurios sklido tokios negirdėtai gražios melodijos ir pasakos. Tai buvo didžiausias kūdikystėje patirtas stebuklas, paveikęs visą jo gyvenimą... Daĩnos – toji gija, kuri daro dainininko gyvenimą nuostabiai vientisą. Dainininko gyvenimas pralėkė, o dainos išliko tos pačios, tik jų prasmė neregėtai išsiplėtė, palyginus su tuo laiku, kai pirmą sykį jas išgirdo. Dainininko pasaulėjautą dainos formavo dar tada, kai jis to poveikio negalėjo sąmoningai suvokti... Kas yra patyręs tą smagumą, tą paguodą, kurią daĩnos teikia, tas niekad jų neišsižadės. Visi lig vieno dainininkai užsimena apie nepaprastai stiprų norą dainuoti. Jie tarsi turi vienu gyvybiniu poreikiu daugiau nei kiti žmonės – poreikį dainuoti” (Modesta Liugaitė).

„Dainos jį lydėjo visur ir visada. Ypač atsimenam vasaros rytus... Nors ir daug įrašų yra palikęs, bet nė vienam jų nė iš tolo neišgirsi to, ką mes girdėdavome iš sodo gilumos, basi išbėgę į rasotą kiemą, saulei kylant iš už miško...”(Marija Liugienė-Zalanskaitė).

„Koks gražus žmogus... Taurumo, ramybės pilnas. Va kad visi mokėtų tiek dainų ir tiek dainuotų kaip jis. Rankas kojas reikėtų išbučiuoti tiems žmonėms – už jų dainas, už jų gyvenimą...” (Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė)

„P. Zalanskas ne kartą lygino save su čiulbančiu paukščiu, užlėkusiu „ant labai aukšto kalno”. Nuo savo aukšto kalno gieda žmogus, dainomis padėjęs medžiams sprogti, ir labai toli girdėt – iki pat medžio šerdies, laisvojo paukščio čiulbėjimo” (Valerija Inčiūraitė).

„Dainininko prigimtis kelia žmogų aukštyn, kelia į dangų, kelia į Dievą, kelia į debesis, į šviečiantį dangaus skliautą... Ir kai į mūsų širdis tikrai ateis atgimimas, kai mumyse bus daugiau gerumo ir šventumo, ir tikėjimo, ir Dievo,– visada su mumis bus Zalanskas” (Norbertas Vėlius).

„Tečiulba, teulba sakalas! Jo giesmė teskaidrina žmonių širdis! Dabar ir visada!” (Aldona Cimbolaitė)

Šie metai neeiliniai. Sukanka 105 metai nuo Petro Zalansko gimimo ir 25, kai jis iškeliavo į savo dievišką būvį, pasėjęs spindulių sėklas savo mylimos žemės daugelio vaikų širdyse. Jis iki šiol tebeveikia mūsų kultūrą, skaidrina dvasią, kaip skaidrino tais prieblandų metais ją daugeliui, puoselėjusių tautos atgimimo lūkesčius. Ir tuo mes pagerbsime jo atminimą, jeigu imsime ir patys dainuoti jo pamėgtas ir dainuotas prabočių dainas su viltimi, tikėjimu ir meile.

Birutė Zalanskaitė

Petro Zalansko mintys ir pasisakymai

„Visas gyvenimas pradainavau, kaip paukštis pračiulbėjau. Dainos mano amželį ilgino. Jojam naktigonėn – giedam, praskamba visas kelias, o mergos prie rūtų darželių klauso, kaip mes giedam”... „O, kaip smagu laukai grãžyc dainomis!”… „Aš visur dariau, kad būt gražu”.

„O sulaukus vėl ramaus vakarėlio, suskambės mano balselis, kaip žalios girios sakałėlio, vėl raminsiu žalias girelas, aukštus medelius, miško žvėrelius ir visokius gyvułėlius savo gražiom dainełėm”.

„Dabar mes, dzūkų bernužėliai, sulaukę tylaus vakarėlio, kai užgiedame visokiausiais balseliais, tos aukštos šimtametės pušys be jokio vėjelio pradeda visos siūbuoti, vingiuoti, ir jos mums padeda dainelių dainuoti... Tos aukštų, didelių medžių sálos visos budina savo žvėrelas, kad paklausytų mūsų gražių dainelių – briedžiai, vilkai, ožkos, sarnos ir visi kiti. Kad ir apie tą mūsų palapinę apsigyvenę žalčiai, gyvatės ir varłės, kai dainuojam, visi tyliai klauso”.

„Aš myłėjau viską, kas pasaulin yra sutverta. Aš myłėjau visus pasaulio gražumynus. Myłėjau medžius, myłėjau visokiausias gėlas, myłėjau muziką, šokius, myłėjau visokiausias dainas. O tas dainas labiausiai myłėjau, kurias mūsų seneliai ir proseneliai sukūrė ir mūsų prosenelių bočiai prabočiai dainavo. Dirbdami, varguodami... Patiko man tų vargdienių dainełės.

O ką aš pasaulyje labiausiai myłėjau, tai saulę, mėnulį ir žvaigždes ir to dangaus neapsakomų didumų, platumų, mėlynumų, neapsakomų jo gražumų. Aš visadu in jį žiūrėdavau, akis savo pakeldamas in tų dangų ir visadu mąstiau, kaip jis man pasiekti – tas dangus, jo mėlynumas, jo gražumas”.

Kaip briedis, ištroškis šalto vandenėlio, eina kelis verstus murmodamas, kad surast šaltinio vandenėlio, taip aš troškau nueiti šventon bažnyčėłėn”.

„Kaip gẽra gyventi, kai viską žinai, kaip reikia gyventi”.


1. Čiulba ulba sakalas, vestuvinė

2. Šių naktełį per naktełį, vestuvinė

3. Vai tu sakal sakale, vestuvinė

4. Žalioj girioj stadałėlis, meilės

5. Tu putine raudonasai, šeimos

6. Stov šyvas žirgelis pabalnotas, vestuvinė

7. Vai gėriau gėriau,meilės

8. Šių nedėłėlį per nedėłėlį, vestuvinė

9. Augo sodi klevelis, klevelis, baladė

10. Kaip aš buvau mažas, vestuvinė

11. Kaip aš buvau maža, vestuvinė

12. Šių tamsių naktełį, vestuvinė

13. Žvenk, žirgelia, vestuvinė

14. Kad aš turėtau, arimo

15. Palšus ganiau jautelius, naktigonių

16. Bėkit, baraliai, rugiapjūtės

17. Vai tu aglala, rugiapjūtės

18. Vai kaip aš buvau pas savo motułį, šeimos

19. Jau vakaras, rūta žalioj, rugiapjūtės

20. Ko sėdzi, Marula, vestuvinė

21. Verkė sanas tėvužėlis, vestuvinė

22. Vai tu rūta rūta, vestuvinė

23. Ant ažarėlio, vestuvinė

24. Vai žydėk, žydėk, vestuvinė

25. Ėi, ant ulyčių naujiena, šeimos

26. Vai kaip aš buvau jauna mergełė, šeimos

27. Nepūsk, vėjeli, šeimos

28. Sesula mano, sesula lelijėla, vestuvinė

29. Po sodelį vaikščiojau, meilės

30. Jojo prijojo, vestuvinė

31. Vai dū dū dū dū, vestuvinė

32. Alaus alaus, vaišių

33. Vai tu girela, vestuvinė

34. O ant kalnelio aukštojo, baladė, dainuoja su žmona Ona

35. Gieda gaideliai ankstų rytelį, šeimos

36. Sėdziu po langeliu, vestuvių verkavimas

37. Kad aš būtau žinojis, vestuvinė

38. Nedėlios ankstųjį rytelį, vestuvinė

Čiulba ulba sakalas, vestuvinė

Bernardinai.lt