Archeologinių Vilniaus gynybinės sienos bastėjos tyrimų metu rasta per tūkstantis radinių. Šiuo metu radiniai restauruojami.

XVII a. pr. pastatyta Vilniaus bastėja sudarė vieningą Vilniaus miesto gynybinės sistemos dalį, kuri pradėta kurti dar XVI a. pr.

1965 m. buvo pradėti bastėjos archeologiniai ir architektūriniai tyrimai bei jos atstatymo darbai. 1987 m. bastėjoje įrengtas Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, ginkluotės ekspozicija.

2007–2009 m. archeologinius Vilniaus gynybinės sienos bastėjos tyrimus atliko Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyrius.

Naujai archeologų nustatyta, kad patrankų patalpa ir koridorius bastėjoje statyti nukasus dalį iškyšulio. O „visa susidariusi tuštuma tarp pasagos ir natūralaus šlaito buvo užpilta smėlio sluoksniais“. Archeologai numano, kad masyvių sienų mūrijimo darbuose turėjo dalyvauti šimtai žmonių.

Archeologinių tyrimų metu rasta per tūkstantį radinių. Didesnę jų dalį sudaro buitinė bei statybinė keramika: dominuoja gotikinė – XIV a. II p.–XV a. ir renesansinė – XVI a. apžiesta ir žiesta keramika.

Didžioji dalis buitinės keramikos priklausė neglazūruotiems arba žaliai glazūruotiems puodams ir tik nedidelę dalį sudarė kitos rūšies indai – dubenys, ąsočiai, lėkštės, keptuvės, dangteliai, taupyklės.

Pavienius keramikos fragmentus, pastebi archeologai, galima priskirti ir ankstyvesnei, ikigotikinei (XIII–XIV a. I p.) arba vėlyvesnei XVII a. keramikai.

Rasta ir neglazūruotų arba žaliai glazūruotų dubeninių koklių fragmentų, kurie datuojami XVI a., keli XVI–XVII a. pr. plokštinių koklių fragmentai.

Didesnė šių radinių dalis nėra siejama su bastėja. Čia jie „atkeliavo“ kartu su žemėmis iš kitų, greičiausiai artimiausių Vilniaus miesto vietų.

2009 m. vykdant bastėjos pasaginės dalies pamatų tvirtinimo darbus surinkta nemažai gyvulių kaulų, surasta odinio apavo.

Šiuo metu, kaip praneša Lietuvos nacionalinis muziejus, radiniai restauruojami.