Tikroji Franko Zappos knyga

Frak Zappa. Tikroji Franko Zappos knyga. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Sadauskas. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2010.

„Tikroji Franko Zappos knyga“ todėl tokia „tikra“, kad, padedamas rašytojo P. Occhiogrosso, ją parašė pats Frankas Zappa.

F. Zappos gerbėjai neabejotinai praris knygą kaip dar vieną iš daugelio šio originalaus kompozitoriaus ir muzikanto albumų, nes knygoje juntama ta pati nepakartojama „zappiška“ atmosfera – visko daug, viskas sudėtingai tiesmukiška ir svarbiausia, viskas apipinta unikaliu ir visur prasiskverbiančiu F. Zappos humoru.

Tie, kurie su F. Zappa iki šiol nebuvo pažįstami, iš knygos sužinos ne tik apie patį muzikantą, tačiau ir apie visą antrosios XX a. pusės muzikinį bei kultūrinį gyvenimą, apie tai, kokie veikėjai veikė ir judėjimai vyko JAV septintajame dešimtmetyje, kaip veikia roko grupių ūkis (su visomis finansinėmis bei buitinėmis smulkmenomis), kokių metodų ir išvedžiojimų griebiasi Kalifornijos ar Jungtinės Karalystės teismai, mėgindami įžvelgti pornografiją ten, kur būtų naudinga ją įžvelgti, kodėl devintajame dešimtmetyje tam tikra JAV politikų grupė buvo nusprendusi uždrausti roko muziką ar kodėl alus verčia žygiuoti būriu.

F. Zappa prisipažįsta, kad knygų nemėgsta, nes jos jį migdo. Atrodo, kad jis pasistengė parašyti tokią, kuriai pastarasis bruožas tikrai negresia. Ši knyga perskaitoma vienu arba (jei prireikia poilsio nuo naujos informacijos gausos) pusantro ypo.

F. Zappa (1940–1993) muziką kurti pradėjo būdamas vos 14 metų. 1964-aisias jau subūrė savo vadovaujamą grupę „The Mothers of Invention“, o po dvejų metų išleido pirmąjį albumą „Freak Out“ (1966). Šios grupės muzika ir šiandien mielai įtraukiama į klasikinės muzikos koncertus, nors F. Zappa’os pavardės klasikinės muzikos žinynuose nerasite, o didžiausiose Lietuvos bibliotekose nėra ir F. Zappa’os autobiografinės knygos „The Real Frank Zappa Book“.

F. Zappa’os muzika pirmiausiai klausytoją traukia psichodeliniu stiliumi ir parodijos elementais. Šioje muzikoje jungiami roko, džiazo, avangardo ir elektroninės muzikos bruožai. Eklektinę pakraipą F. Zappa išlaikė ir iširus grupei „The Mothers of Invention“. Labiausiai jo muzikos mėgėjų ir kritikų buvo pastebėti roko operos „Joe’s Garage“ (1979) ir albumo „Jazz from Hell“ (1986) pasirodymai. Pastarasis albumas įrašytas jo namų studijoje, naudojant Synclavier sintezatorių.

Taip pat skaitykite:

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

Paskutiniuosius dešimt savo gyvenimo metų F. Zappa dirbo su Londono simfoniniu orkestru, ansambliu „Intercontemporain“ ir grupe „Modern“. Šio laikotarpio darbai įdomesni ne plačiajai auditorijai, o muzikologams. Būtent su minėtu orkestru sukurta muzika susilaukė didžiausio muzikos kritikų dėmesio.

F. Zappa savo kūryboje jungė dvi XX amžiaus masinės muzikos kryptis – roką ir džiazą, todėl jis kur kas universalesnis kūrėjas nei Johnas Lenonas ar Bobas Dylanas. F. Zappa atskleidė netikėtą džiazo ir roko giminingumą ir kartu gilų šių dviejų muzikos krypčių ryšį su klasikine muzika. Tradicija, su kuria susijęs džiazas ir rokas, siekia net Viduramžius. Jei klasikinė muzika per ilgus savo gyvavimo šimtmečius koncentravosi Vidurio Europoje, tai XX amžiaus muzika, kuriai atstovauja F. Zappa, aprėpė abu Amerikos žemynus, Rytų šalis ir Afriką.

Viena ryškiausiųjų F. Zappa’os muzikos ypatybių – komizmas. Joje ryškus komiškas santykis su sentimentaliąja XX amžiaus pradžios romantizmo muzika. F. Zappa savo kūriniais tiesiog šaipėsi iš minėtos muzikos krypties. Į muziką kompozitorius ir atlikėjas teigė žiūrįs kaip į žaidimą. F. Zappa’os muzika atskleidė ir kitą svarbų to meto bruožą – muzika tapo ne žmogaus intelektinių poreikių papildymu, o atsipalaidavimo priemone, būdu atitrūkti nuo realybės. Analitinę klasikinės muzikos kryptį F. Zappa’os kūryboje keičia pašaipa praeities idealams.

Ramūnas Čičelis

„Kvailumo visatoje yra daugiau negu bet ko kito ne tik kiekybės prasme – jis dar ir nuostabios kokybės. Kvailumas toks tobulas, kad absoliučiai nustelbia viską, ką gamta sugebėjo sukrauti ant priešingos svarstyklių lėkštutės. Kvailumas dauginasi neįtikėtinu greičiu. Jis lengvai veisiasi ir sugeba save išlaikyti. Jei koks nors žmogus atsistoja ir sako: „Tai kvaila“, jo arba paprašo „elgtis kultūringai“, arba – dar blogiau – sutinka džiaugsmingu šūksniu: „Taip, mes žinome!Argi ne nuostabu!“

„Tiems, kas nežino, pranešiu, kad aš taip pat kompozitorius. Išmokau šio užsiėmimo vaikščiodamas į biblioteką ir klausydamasis įrašų. Pradėjau kurti būdamas keturiolikos ir darau tai jau trisdešimt metų. Man nepatinka mokymo įstaigos. Man nepatinka mokytojai. Man nepatinka daugelis dalykų, kuriais jūs vadovaujatės – ir tarsi to dar būtų maža, aš užsidirbu pragyvenimui grodamas elektrine gitara.“ – Frank Zappa