Gintaras Aleknonis. Žurnalistika – ne tiek veidrodis, kiek švyturys

„Keistai jaučiuosi sutaręs „duoti interviu“. Juk visą gyvenimą buvau „priešingoje barikadų pusėje“ – pats kalbindavau kitus. Čia iš karto norisi prisiminti vieną mano mėgstamiausių rašytojų – čeką Milaną Kunderą, kuris jau keletą dešimtmečių niekam neduoda interviu. Ir tokį savo apsisprendimą aiškina maždaug taip: pirma, žurnalistai pateikia klausimus, kurie man visiškai neįdomūs, antra, jie užrašo ne tai, ką kalbėjau, ir trečia, skaitytojai daro visiškai kitokias išvadas, negu norėčiau. Manau, kad M. Kunderos teiginiai labai tinka Lietuvos žiniasklaidai apskritai, bet tikiuosi, jog ne mūsų konkrečiam atvejui. Tačiau vis tiek „duodamas interviu“ jaučiuosi truputį ne savo kailyje – manau, kad darau ne tai, ką turėčiau ir ką šiek tiek moku daryti.“

Gimėte Kačerginėje, augote Klaipėdoje, gyvenote Miunchene, Prahoje, dabar gyvenate Vilniuje – gana originali trajektorija…

Prieš trisdešimt metų gal tikrai būtų reikėję stebėtis tokia gyvenimo trajektorija. Dabar, kai pasaulyje taip viskas maišosi, to originalumo ne tiek ir daug lieka. O gal keičiasi masteliai? Studijų metais teko keliauti po Tian Šanio kalnus. Grupei vadovavo garsūs geografai Antanas Barisas ir Česlovas Kudaba. Jie mums, studentams, sakė: „Tarpukariu jūs visi Kaune būtumėte garsenybės – keliavote po Tian Šanį. Tokių, kurie mokėsi Paryžiuje, tuomet Laisvės alėjoje ant kiekvieno kampo galėjai sutikti…“ Tada juokėmės, nes Paryžius buvo kažkas tolima ir nepasiekiama. Dabar daug kas kitaip – Vakarų Europą išmaišiusiųjų – daug, o Azijoje buvusiųjų? Lietuva yra lyg politinių tektoninių plokščių sandūroje, todėl nereikia stebėtis, kad čia dažni politiniai drebėjimai.

Taip, gimiau Kačerginėje. Nors, tiesą pasakius, šis miestelis tėra įrašas biografijoje, nes jo praktiškai neprisimenu. Čia buvau dvejus metus, paskui tėvai persikėlė į Klaipėdą. Biržai – svarbesnis miestas mano atsiminimuose nei Kačerginė, nes čia praleisdavau vaikystės vasaras.

Klaipėdoje gyvenau iki aštuoniolikos. Tai buvo mano vaikystės, paauglystės miestas, su savita aplinka. Tačiau vėliau nuo jo nutolau. Man Klaipėda atmintyje išliko tokia, kokią palikau, ir dabar, kai į ją atvažiuoju, sunkiai atpažįstu. Tai jau kitas miestas. Dar vienas dalykas – mane ir vaikystėje, ir paskui iki Nepriklausomybės slėgė tai, jog Klaipėda buvo atkirsta nuo jūros. Mieste prie marių negalėjai laisvai prieiti, trumpučiai Melnragės, Girulių, Smiltynės paplūdimiai. Nueini pajūriu kokį šimtą metrų – ir jau uždraustas ruožas. Labai patinka Kuršių nerija, žavi tai, kad nuo Nidos šiandien gali eiti pajūriu iki pat Klaipėdos. Tai laisvės jausmas, kurio niekada anksčiau negalėdavai čia patirti.

Į Vilnių pervažiavau, kai baigiau mokyklą ir prasidėjo studijos. Taip ir likau. Tiesa, dar buvo gana ilgas tarpas, kai dirbau „Laisvojoje Europoje“ ir gyvenau Miunchene bei Prahoje. Tikrai niekada neplanavau, kad teks ilgiau gyventi ne Lietuvoje, tačiau paprastai taip ir būna, jog gyvenime daug netikėtų posūkių. Yra gražus pasakymas: papasakok Dievui apie savo planus, ir jis gardžiai pasijuoks…

Į Vilnių pervažiavote studijuoti žurnalistiką. Kodėl būtent ją?

Nuo mažų dienų buvau greta žurnalistikos. Mano tėvas – fotožurnalistas. Jis dirbo Eltoje Klaipėdos regiono fotožurnalistu. Jo situacija buvo specifinė, ir jis net ir tais laikais turėjo nemažai laisvės. Pirmiausia, Klaipėdoje neturėjo tiesioginės valdžios. Jo viršininkai buvo Vilniuje. Tai reiškia, jog nebuvo smulkmeniškos kontrolės. Neturėjo jokio savo biuro – dirbo namuose, o jo fotolaboratorija buvo mūsų vonioje. Iki 1969 metų mes neturėjome telefono, tad viršininkų nurodymai tikrai lėtai keliaudavo. Tėvas kartą per mėnesį važiuodavo į Vilnių, atsiskaitydavo, gaudavo popieriaus, fotojuostų ir chemikalų bei naujų nurodymų, kurių, kaip man atrodo, nelabai ir paisydavo. Kas ketverius ar penkerius metus kelioms savaitėms reikėdavo važiuoti į Maskvą – esą palaikyti kvalifikaciją. Tuo metu ELTA buvo TASS`o agentūros, įsikūrusios Maskvoje, padalinys. Tėvas daug važinėdavo po aplinkinius rajonus ir dažnai imdavo mane su savimi. Jis nufotografuodavo tai, ką reikėjo, o paskui fotografuodavo tai, kas jam pačiam įdomu. Pavyzdžiui, jis labai mėgo fotografuoti Žemaitijos kryžius, Rūpintojėlius. Vėliau jis ir fotografijos knygų šia tema išleido. Kita jo pomėgių sritis tuomet buvo – Mažoji Lietuva, lietuvininkai. Labai savitas kraštas, tuomet beveik uždrausta tema.

Taip pat skaitykite:

Žaliuzių savybės, į kurias verta atkreipti dėmesį

Teisininkai apie neteisėtus konkuruojančių verslų susitarimus

Žinia „Bernardinai.lt“ dienraščio lankytojams

„Bernardinai.lt“ palieka „Patreon“ ir keliasi į „Contribee“ platformą

2021 m. Nobelio taikos premija skiriama dėl žodžio laisvės persekiojamiems Filipinų ir Rusijos žurnalistams

Žvilgsnis į migraciją – per vertybių prizmę

Valstybingumas nesusiformuoja lengvai, visada reikia kovos ir aukos

Branduoliniai bandymai Šaltojo karo metu prilygo pramogai

Man pačiam buvo įdomu rašyti ir bandžiau siųsti savo rašinėlius į to meto moksleiviškus laikraščius. Buvo natūralu, jog turiu stoti į žurnalistiką. Nors, tiesa, tėvas atkalbinėjo. Jis man sakė, kad žurnalistika – tai ne profesija. Patarė stoti į lietuvių kalbą ar bent istoriją, o paskui, jei norėsiu, esą bet kada galėsiu būti ir žurnalistu. Nepaklausiau. Ar gailiuosi? Veikiausiai – ne. Nors teko skaityti atsiliepimų, jog sovietmečiu žurnalistikos studijos buvo labai ideologizuotos, žemo lygio, man pačiam taip neatrodė. Žurnalistikos studijos, mano galva, buvo net kiek laisvesnės nei kitos. Manau, labai svarbu, kad tuo metu žurnalistams buvo dėstomas labai išsamus užsienio literatūros kursas. Su moderniąja literatūra susipažinome, žinoma, ne taip išsamiai, kaip norėtųsi, bet tai buvo to meto problema. O štai klasiką studijavome taip pat, kaip ir lituanistai. Tokio bendro humanitarinio išsilavinimo šiandienos žurnalistų studijoms labai trūksta.

Labai svarbi studijų dalis buvo ilgos praktikos. Po jų ir dėstytojai į studentus žvelgdavo kolegiškiau. Tuo metu Žurnalistikos katedrai vadovavo Viktoras Liubomiras Žeimantas, jis buvo ideologinis komunistas, tačiau kartu gana tolerantiškas žmogus. Pavyzdžiui, jis man, studentui, sakydavo, jog geriau likčiau katedroje, nes esą laikraščiuose vis vien reikės rašyti tai, kas pasakyta. Paradoksalu, nes šiaip jis buvo tvirtas tarybinės sistemos apologetas. Jis mane ir įkalbėjo likti katedroje.

Beje, noriu papasakoti apie vieną studijų epizodą, kuris tik dar kartą įrodo, kaip sunku prognozuoti ateitį. Laikiau fonetikos egzaminą pas kalbininką Aldoną Pupkį. Jis garsėjo kaip nepaprastai „kietas“ dėstytojas, prieš kurį studentai drebėdavo. Pas jį per egzaminą buvo svarbiausia ne tai, ką pasakysi, bet – kaip pasakysi. Jis man sako: „Jūsų tartis gera, nors televizijai gal nelabai, bet, jei labai stipriai dirbtumėte, tai radijo specializacijai gal ir tiktumėte…“ Pasakiau, kad nieku gyvu nei į televiziją, nei į radiją neisiu. Esą tikrai rengiuosi dirbti spaudoje. Jis labai apsidžiaugė, ir tą egzaminą išlaikiau.

Taigi, po studijų likau Žurnalistikos katedroje. Tai reiškė, jog turiu pagalvoti apie mokslinį darbą. Man įdomiausia buvo žurnalistikos istorija, ypač – tarpukario laikotarpis. Deja, tais laikais net prie Lietuvos tarpukario laikraščių prieiti buvo problema. Buvo kolegų, kurie nusprendė rašyti apie tarybinę žiniasklaidą. Tačiau tai reiškė, jog jų disertacijos tegalėjo būti ideologinių štampų rinkinys.

Diplominį darbą buvau rašęs apie leidinius, skirtus teatrui. Pradėjau galvoti, gal verta rašyti apie tarpukario teatro kritiką. Pakalbėjau su teatrologe Irena Aleksaite. Ji suabejojo, ar bus patvirtinta mano norima tema apie teatro kritiką 1920-1940 metais. Pasak jos, veikiausiai būsiu verčiamas rašyti apie kritiką nuo 1918 metų, ir tada reikės gilintis ir į „progresyvią“ komunistinę kritiką, ieškoti jos pranašumų prieš „buržuazinę“. „Negi tu to nori?“ – ji manęs klausė. Aš, žinoma, nenorėjau. Tada nutariau rašyti apie Andrių Oleką-Žilinską. Paskatino Egmontas Jansonas. Jis rūpinosi naujo Lietuvių teatro istorijos tomo rašymu, ir kaip tik trūko autoriaus, kuris išnagrinėtų 1933-1934 m. Kaune veikusį Jaunųjų teatrą. „Parašysi šią dalį, o vėliau – disertaciją apie A. Oleką-Žilinską“, – sakė jis. Andrius Olekas-Žilinskas yra labai įdomi asmenybė. Jis gimė Maskvoje, paskui – nuo 1929 iki 1935 metų – dirbo Lietuvoje. Vėliau išvažiavo į Ameriką, kur mirė 1948 metais. Kadangi gimė Maskvoje, tai buvo įdomus ir Rusijos akademinėms institucijoms. Savotiškai „pasisekė“ ir tai, jog jis mirė gana anksti ir Vakaruose nespėjo tapti antisovietine figūra.

Disertaciją apsigynėte Maskvos menotyros institute. Kodėl Maskvoje, o ne Lietuvoje?

Viską rašiau būdamas Lietuvoje. Tiesa, teko šiek tiek pasidairyti ir po Maskvos archyvus. Apskritai labai mėgstu darbą archyvuose. Čia gali atrasti neįtikėtinai įdomių dalykų. Esu šventai įsitikinęs, kad archyvuose niekas nedingsta, tik reikia mokėti ieškoti. Oficialus darbo vadovas buvo Algirdas Gaižutis. Jis buvo kaip savotiška vėliava, būtina, rašant mokslinį darbą. Realiai jis į rašymą niekaip nesikišo, nedarė ir jokio spaudimo, kad rašyčiau į kurią nors pusę.

Didžiausias malonumas, rašant disertaciją, buvo susitikimai ir pokalbiai su tarpukariu dirbusiais aktoriais. Tai buvo ne tik atgaiva, bet ir didžiulis praturtinimas. Man, jaunuoliui, tos asmenybės darė didelį įspūdį. Tiek tai, ką jie pasakojo, tiek pati kalbėjimo maniera. Taip pat ir tai, jog jie nebuvo pasipūtę, arogantiški, maloniai bendravo ir atviravo. Buvome sutarę, jog tikrai ne viskas bus skelbiama viešai, o tai, ką skelbsiu, prieš tai jiems parodysiu. Tai jiems padėjo atsipalaiduoti ir kalbėti nuoširdžiai. Beje, siūlau atkreipti dėmesį, kiek mažai tarpukario garsių aktorių yra parašę atsiminimų. Tai buvo labai garbingi, sąžiningi žmonės, kurie žinojo, kad jiems nebus leista rašyti visos tiesos, reikės rašyti, „kaip reikia“. Todėl jie geriau nusprendė patylėti. Dar vienas dalykas – paprastai, kai žmonės kalba apie savo jaunystę, jie ją idealizuoja. Neatsitiktinai šiandien girdime nostalgiškų pasakojimų apie jaunystę sovietmečiu. Prisimenant jaunystę ir sovietmetis pradeda atrodyti šviesesnis. Na, o aš kalbėjau su aktoriais, kurių jaunystė buvo „smetoninė“ Lietuva. Aktoriai atvirai kalbėjo apie problemas, intrigas, bet kartu apie tą laikotarpį pasakojo su tokia meile, kuria neįmanoma neužsikrėsti.

Turiu sukaupęs nemažą pokalbių su aktoriais archyvą ir svajoju kada nors atrasti laiko ir išleisti atskirą knygą. Pavyzdžiui, labai įdomių dalykų pasakojo Galina Jackevičiūtė, Lietuvos kavalerijos vado pulkininko Prano Jackevičiaus dukra ir kompartijos sekretoriaus Kazio Preikšo žmona. Neeilinė asmenybė, kurios likimas labai sudėtingas. Ji sakė: „Po mano mirties viską, ką nori, skelbk, o dabar kol kas nereikia…“ Susitikimai su Kazimiera Kymantaite, Monika Mironaite, Gražina Jakavičiūte, Elena Bindokaite, Juozu Stanuliu, Juozu Lauciumi, Baliu Lukošiumi, Vladu Sipaičiu ir kitais atmintyje išliko lyg savotiški mini spektakliai, kuriuose turėjau laimę būti vieninteliu žiūrovu.

Apie 1990 metus pabaigiau disertaciją. Tada A. Gaižutis patarė išversti į rusų kalbą ir važiuoti gintis į Maskvą. Esą, kol Lietuvoje viskas susigulės, prabėgs kokie treji metai. Dalį egzaminų išsilaikiau Lietuvoje, dalį teko laikyti Maskvoje. Visam gyvenimui atmintyje liko egzaminas, kurį laikiau pas Konstantiną Rudnickį. Įstabi asmenybė ir eruditas, pasaulinio lygio teatrologijos autoritetas. Egzaminas buvo ne tiek žinių tikrinimas, kiek įdomus pokalbis apie teatrą.

Pateikiau disertaciją ir sutariau, kad paskambinsiu 1991 metų sausio 14 dieną. Įsivaizduojate, kokia buvo nuotaika – kruvini Sausio įvykiai. Mačiau, kokias šlykštynes rodė Maskvos televizija. Ilgai svarsčiau, ar apskritai skambinti. Galvojau, jog disertacijai tikrai padėtas taškas, po to, kas įvyko, apie jokį gynimą nėra ko nei kalbėti. Tačiau vis tiek nutariau paskambinti. Atsiliepė mokslinė sekretorė. Išgirdusi, kad skambinu iš Lietuvos, labai nudžiugo. Pradėjau aiškinti, jog negalima tikėti tuo, ką rodo Maskvos televizija. Ji net įsižeidė ir sako: „Negi manote, kad mes to nesuprantame. Mes klausome „Echo Moskvy“, ir Maskvoje jau organizuojama parama Lietuvai.“

Kiekvienas turi savų ryškiausių Sausio įvykių atsiminimų. Man – tai šis pokalbis. Apie disertaciją net nekalbėjome. Sutarėme, kad vėliau, kai viskas aprims, pakalbėsime, jog atvažiuosiu į Maskvą. Kai po kurio laiko nuvažiavau, pasakė, kad viskas iš esmės gerai, tačiau patarė susirasti redaktorių, kuris sutvarkytų kalbą. Pasisamdžiau redaktorių, jis sutvarkė kalbą, tada ir apsigyniau disertaciją.

Jau vėliau disertacijos tema parašiau knygą apie Andrių Oleką-Žilinską. Norėjau padaryti ją skaitomą, tai šalia faktinės informacijos paskelbiau ir beletristinių intarpų. Buvo žmonių, kurie įsižeidė, jog pernelyg lengvai traktuoju tokius rimtus dalykus, kad B. Sruogą knygoje drįstu vadinti paprastai – Baliu, V. Krėvę – Vincu ir panašiai. Buvo ir tokių, kuriems patiko toks sumanymas.

Jau minėjau, kad mėgstu dirbti archyve. Bene įdomiausias nutikimas buvo tai, kai radau Ministrų kabineto slaptų raštų bylą, kurioje buvo Petro Olekos laiško broliui Andriui į Maskvą fotokopija. Laiškas buvo siųstas per rankas, ne paštu, ir perėjo per saugumo rankas. Jame užsimenama, kad po 1926 metų įvykių Kaune – „košė“, ir patariama neskubėti atvykti. Taigi ir tuomet laiškai buvo sekami, fotografuojami. Toje pačioje byloje buvo ir išsami Lietuvos saugumo pažyma apie visas Lietuvos politines partijas. Keliasdešimt mašinraščio puslapių…

Ką veikėte, kai apsigynėte disertaciją?

Rašydamas disertaciją dirbau Žurnalistikos katedroje. Galiu tik pasidžiaugti kolegų tolerancija. Niekas nesipiktino, kad mano disertacija iš menotyros srities. Visos formalios disertacijos gynimo procedūros baigėsi 1992 metais. Tada pradėjau svarstyti, ką veikti toliau. Beldžiausi į „Respublikos“ duris. Viena vertus, brolius Tomkus pažinojau iš vaikystės, mes augome tame pačiame Klaipėdos kieme. Kitas dalykas, universitete studentams vedžiau žurnalistikos istorijos seminarus ir niekaip negalėjau priversti studentų skaityti Antano Smetonos publicistiką. Jiems tai atrodė pasenęs ir nereikalingas dalykas. Tada išrankiojau A. Smetonos mintis ir parengiau su juo savotišką interviu, kurį pasiūliau „Respublikai“. Jie išspausdino, ir studentai nustebo, jog A. Smetonos mintys tikrai labai aktualiai skamba ir šiandien.

Pradžioje „Respublikoje“ bandžiau dirbti politikos srityje, tačiau per savaitę supratau, jog to tikrai nenoriu. Tada mane paskyrė vadovauti kultūros skyriui. Dirbau tik pusmetį, nes išgirdau skelbimą, jog „Laisvosios Europos“ radijas ieško bendradarbio. Kurį laiką abejojau, ar dalyvauti konkurse. Galvojau, jog vis vien tie konkursai nėra sąžiningi, beviltiška bandyti. Tačiau artimųjų prikalbintas nusprendžiau pabandyti. Davė angliškus tekstus ir liepė išversti į lietuvių kalbą. Išverčiau, ir konkursas baigėsi. Tada praėjo keli tylos mėnesiai. Jau buvau įsitikinęs, kad konkursas buvo tik „dėl akių“, tačiau vėliau paskambino ir pasakė, jog su manimi nori susitikti Kęstutis Girnius. Į susitikimą ėjau be entuziazmo, vis dar netikėjau, kad galiu išvažiuoti į Miuncheną. Nemokėjau vokiečių kalbos, be to, jau turėjau šeimą ir dvi dukras. Tačiau K. Girnius nuramino, kad vokiečių kalbos nereikės, o tai, jog turiu šeimą, dar geriau – tokie žmonės pastovesni, galėsiu vykti su visa šeima. Po savaitės vėl paskambino ir pakvietė atvažiuoti į Miuncheną. Paskui jau reikėjo užpildyti aibę dokumentų. Reikėjo vizos, leidžiančios dirbti Vokietijos teritorijoje. Viskas kiek užtruko. 1993 metų rugpjūtį pagaliau visi formalumai buvo sutvarkyti ir galėjau važiuoti dirbti.

Pradžioje nuvažiavau vienas, šeima atvyko po mėnesio. Įspūdis buvo pritrenkiamas. Pasitiko Kęstutis Jokubynas, nuvedė iki išnuomoto buto durų, ant kurių net buvo parašyta mano pavardė. Bute viskas bavariškai pedantiškai sutvarkyta, net vandens į arbatinį pripilta. Tik atsikelk ir eik į darbą. Pirmą rytą atsidariau pašto dėžutę, o ten – jau atsiųstas laiškas iš Vokietijos valdžios. Apskritai turiu pasakyti, kad valdžia Vokietijoje labai rūpinasi žmonėmis. Jei per savaitę negauni bent vieno biurokratinio laiško, nustembi. Tiesa, ir mokesčiai mokami didžiuliai, bet netrukus pradedi suprasti, už ką juos moki. Saugumo jausmas juk neįkainojamas.

Kiek suprantu, buvote pirmas darbuotojas iš Lietuvos, o ne iš užsienio lietuvių?

Taip. Atvažiavau ypatingu laiku, kai buvo baigiama išvesti okupacinę kariuomenę. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Antrasis pasaulinis karas Lietuvai baigėsi tik 1993 metais, kai pagaliau svetima kariuomenė pasitraukė iš okupuotų kraštų. Iki tol buvo daug neaiškumo. Tik 1993-iaisiais ir „Laisvajai Europai“ pirmą kartą atsirado galimybė samdyti „vietinius“.

Buvau vienuoliktas Lietuvių redakcijos darbuotojas. Dar buvo Kęstutis Girnius, Kęstutis Jokubynas, Mykolas Drunga, Eglė Juodvalkė, Saulius Tomas Kondrotas, Saulius Kubilius, Aušra Marija Jurašienė, Vytautas Mackevičius, Aleksandras Kacas, Edvardas Tuskenis.

Kokiais žurnalistikos principais rėmėsi „Laisvosios Europos“ radijas?

Kartą, kai jau iš Prahos buvau atvažiavęs į Vilnių kelioms savaitėms ir rengiau reportažus, sutikau V. L. Žeimantą. Jis nustebo ir paklausė, ko atvykau. Kai paaiškinau, tik numojo ranka ir pasakė, jog neabejoja, kad kokią nors CŽV operaciją atlieku. Man toks spėjimas atrodė juokingas. Kita vertus, tiek „Amerikos balsas“, tiek „Laisvoji Europa“ buvo „šaltojo karo“ kūdikiai. Mes, beje, sakydavome, jog tai pati geriausia JAV „šaltojo karo“ laikų investicija. Aišku, kad JAV turėjo savų interesų. Gerai buvo tai, jog jie sutapo ir su Lietuvos interesais. „Amerikos balsas“ buvo JAV žiniasklaidos priemonė, kuri įgarsino šios valstybės poziciją įvairiausiais klausimais. Na, o „LE“ buvo vadinamasis surogatinis radijas. Jo pagrindinė idėja – žmogus turi klausytis tarsi vietinio radijo. Todėl net ir „AB“ bei „LE“ leksika skyrėsi. Mes sakydavome ne „sovietų“, bet „tarybų“ ir panašiai. Kalbėjome ta kalba, kuri buvo įprasta to meto Lietuvoje. Kęstutis Jokubynas labai saugojo lietuviškumą ir rūpinosi, kaip mes kalbame.

Niekad nejaučiau spaudimo ar cenzūros. Mano darbas buvo skaityti žinias, rengti pranešimus pagal Vakarų spaudos ar radijo Žinių tarnybos straipsnius. Miunchene redakcijoje visą parą būdavo įjungtas spausdintuvas, kuris spausdino mūsų radijo Žinių tarnybos parengtų naujienų srautą. Kiekvienas turėjome atsirinkti, kas atrodė svarbiausia. Kas valandą ateidavo pranešimas, kokios naujienos mūsų radijui atrodo svarbiausios, tačiau tai nebuvo direktyvos, jog tik tas žinias būtinai reikia skaityti. Parinkti analitinius straipsnius buvo redakcijos vedėjo rūpestis. Vėliau naujienų srautą gaudavome jau į kompiuterį. Kai šiandien galvoju, tikrai pavydu tos iš įvairiausių šaltinių gaunamų žinių įvairovės, kurias surinkdavo „LE“.

Dėl cenzūros. Žinau, kad Vokietijos valdžia „šaltojo karo“ laikais atidžiai stebėdavo, kas kalbama. Kiek suprantu, buvo neformalus susitarimas tarp JAV ir Vokietijos, jog „Laisvosios Europos“ radijas nesikiš į Vokietijos vidaus reikalus. Ne veltui nebuvo vokiečių tarnybos. Pasakojo tokį atvejį, kai, regis, vyko Helmutho Kohlio ir Michailo Gorbačiovo susitikimas. Kęstutis Girnius tada parengė aštroką komentarą. Jį pasikvietė radijo vadovybė ir išreiškė apgailestavimą. „Negi negalėjai palaukti kokį pusdienį, kol vokiečių laikraščiuose ar radijo stotyse bus paskelbti komentarai. Vokiečiai, beje, kur kas aštriau kritikavo susitikimą. Buvo galima paprasčiausiai cituoti Vokietijos žiniasklaidos priemones, ir viskas. Rezultatas būtų toks pat“, – jam taip sakė.

Aš pats tikrai jokių suvaržymų nejaučiau. Apskritai „Laisvosios Europos“ radijo laidos buvo sudarytos iš dviejų dalių: įvykiai pasaulyje ir tai, kas vyksta Lietuvoje. Manau, kad iki Nepriklausomybės atgavimo buvo tikrai sunku rengti informaciją apie Lietuvą, radijas daugiau orientavosi į pasaulio įvykių perpasakojimą Lietuvai, supažindindavo su Vakarus pasiekusia Lietuvos pogrindžio spauda. Vėliau mūsų radijas turėjo tikrai puikų ir profesionalų tinklą Lietuvoje, turėjome Vilniuje savo atstovybę.

Kodėl persikėlėte iš Miuncheno į Prahą?

Kiek suprantu, svarbiausia buvo finansiniai dalykai. Miunchene radijo išlaikymas labai brangiai kainavo. Beje, kai atvažiavau į Miuncheną, jau prasidėjo kalbos, jog nežinia, kiek ilgai radijas gyvuos. Kiekvienais metais nežinojau, kurioje šalyje teks sutikti Kalėdas. Atvažiavau rugpjūtį ir pasirašiau neterminuotą darbo sutartį, o nuo rugsėjo jau buvo pasirašomi tik terminuoti kontraktai metams.

Patalpas Prahoje pasiūlė Vaclavas Havelas. Tai buvo nenaudojamas Čekoslovakijos Parlamento pastatas. Žlugus federacijai nebuvo aišku, ką daryti su Prahos centre esančiais rūmais, kurių išlaikymas brangiai kainavo. Pastatas buvo išnuomotas už simbolinę kainą, o Čekijai nebereikėjo rūpintis jo išlaikymu. Persikėlimas buvo sudėtingas metas. Jis tęsėsi keletą mėnesių. Būta įvairiausių kalbų, kurios redakcijos persikels į Prahą, kurių apskritai bus atsisakyta. Miunchene dirbo du tūkstančiai žmonių, o Prahoje liko apie kokius šešis šimtus.

Tam tikrą laiką mūsų programa buvo sulipdyta iš Prahoje ir Miunchene parengtų dalių. Prahoje pradžioje dar dirbome su juostomis, paskui perėjome prie skaitmeninio radijo. Negaliu vienareikšmiškai pasakyti, kuris radijas buvo geresnis, bet „LE“ Miunchene ir „LE“ Prahoje labai skirtingi. Vienas dalykas – Miunchene redakcija buvo gerokai didesnė, ir absoliuti dauguma žmonių buvo užaugę Vakaruose arba pabėgę iš Lietuvos. Į Prahą pervažiavome keturiese: K. Girnius, M. Drunga, S. T. Kondortas ir aš. Tada atvažiavo Virgis Valentinavičius, Darius Ūdrys ir Aušra Jūraitė. Įvairiu laiku Prahoje dar dirbo Irena Vaišvilaitė, Laimantas Jonušys, Valentinas Mitė, Andrius Kunčina. Žmonių kaita neišvengiamai suteikia savą atspalvį. Kitas dalykas – neišvengiamai veikė ir pati socialinė, kultūrinė terpė, kurioje radijas įsikūręs. Gyvenimo Miunchene patirtis buvo pritrenkianti. Į nepaprastai išpuoselėtą socialinės rūpybos sistemą atvažiavau iš Lietuvos, kur tik retsykiais būdavo karšto vandens, o socialinė apsauga kėlė daug klaustukų. Gyvendamas Vokietijoje supratau, kad, pavyzdžiui, į policiją galima žvelgti visiškai kitaip. Miunchene policininkas buvo autoritetas ir pagalbininkas. Jis kėlė ne nerimą ar baimę, bet pasitikėjimą ir saugumą. Mačiau žmones, kurie ne tik siekia uždirbti pinigų, bet ir labai vertina savo profesijos orumą.

Tiesa, dar 1989 metais pirmą kartą nuvažiavau į Italiją. Florencijoje reikėjo pervažiuoti iš vienos stoties į kitą ir, turėdamas laiko, stebėjau italą šiukšlininką. Tai paliko neišdildomą įspūdį. Lietuvoje kiemsargis – tai susigūžęs žmogus, dažniausiai pasirinkęs šį darbą iš būtinybės ar atsiųstas Darbo biržos, neretai išgėręs. Ten pamačiau jauną orų žmogų, kuris naudojosi patogiomis šiukšlių surinkimo priemonėmis. Viskas buvo pritaikyta jo patogumui. Tai paliko tikrai gilų įspūdį.

Praha buvo arčiau mums įprasto gyvenimo, nors demokratiškumo, suvokimo, kad valdžia tarnauja, o ne išnaudoja žmones, čia taip pat buvo gal kiek daugiau nei Lietuvoje. Labiausiai tai pajusdavau, kai tekdavo važiuoti automobiliu iš Prahos į Vilnių. Kuo labiau toldavau nuo Prahos, tuo policininkai ir muitininkai darydavosi arogantiškesni, piktesni, jau nebebūdavo tarnais, bet veikiau viršininkais. Iš Prahos važiuojant priešinga kryptimi – į Vakarus – stebėdavai priešingus pokyčius. Visa tai detalės, tačiau jos perteikia bendrą savijautą.

Akcentuojate plačias galimybes gauti pasaulio naujienų. O kaip buvo atrenkama informacija iš Lietuvos? „Laisvosios Europos“ reportažai iš Lietuvos taip pat labai išsiskyrė iš kitų žiniasklaidos priemonių rengiamų reportažų. Kaip tai pavyko pasiekti?

Kaip jau sakiau, „LE“ programą sudarė dvi dalys. Prahoje rengdavome informaciją apie pasaulio įvykius, taip pat transliuodavome Lietuvoje mūsų bendradarbių parengtus reportažus. Tiesa, vėliau, ieškodami klausytojams patrauklesnių formų, pradėjome rengti pokalbius apie pasaulio įvykius.

Mūsų radijo stiprybė, mano įsitikinimu, buvo ta, kad žmonės, kurie buvo mūsų bendradarbiai Lietuvoje, galėjo dirbti visiškai laisvai, be jokios cenzūros ar spaudimo. Jie niekam netarnavo ir galėjo dirbti sąžiningai. Skirtingais metais buvo įvairių bendradarbių, bet „klasikinė trijulė“ nuo Miuncheno laikų buvo Audrius Siaurusevičius, Saulius Spurga ir Valentinas Mitė. Jie – skirtingų politinių pažiūrų, skirtingo temperamento žmonės. Šiandien Lietuvoje esame nepelnytai nuvertinę reporterio profesiją. Į spaudos konferencijas siunčiamas vien jaunimas, kartais susidaro įspūdis, kad jis tik kartoja kažkieno pasufleruotus klausimus. Mūsų korespondentai buvo asmenybės.

„Laisvojoje Europoje“ dirbote daugiau nei dešimt metų. Puiki žurnalistikos ir gyvenimo mokykla. Kaip ją pabaigus atrodo lietuviška žiniasklaida?

Nekelia didesnio susižavėjimo. Pirmiausia – liūdina užsidarymas savo kieme. Gal dėl to, jog lyginu su tuo pasaulio įvykių srautu, kurį atsimenu iš „Laisvosios Europos“ laikų. Lietuvos žiniasklaidos priemonių dėmesys tam, kas yra toliau nuo mūsų, gerokai per menkas. Esu įsitikinęs, kad nacionalinis dienraštis ne tas, kuris rašo tik apie nacionalinės svarbos įvykius, bet kuris sugeba juos pateikti pasaulio įvykių kontekste. Taip pat ir rajoninis laikraštis ne tas, kuris tik aprašinėja vietos apkalbas, bet tas, kuris sugeba rajono problemas pateikti nacionaliniame kontekste.

Dar vienas dalykas – kadaise kalbintas aktorius Balys Lukošius yra pasakęs, kad teatras yra ne veidrodis, bet švyturys. Mano įsitikinimu, šie žodžiai puikiai tinka ir žiniasklaidai. Manyčiau, jog žurnalistai neturi vien pataikauti savo skaitytojams, klausytojams, žiūrovams, bet turi taip pat skatinti juos pasitempti, augti. Tai nereiškia, kad žurnalistai turi primesti savo atsakymus, vertybes, tačiau jie turėtų siūlyti ir naujų alternatyvų, plėsti, o ne siaurinti diskusijų lauką, prisidėti prie kritiško mąstymo ugdymo.

Tarybiniais laikais teko daryti interviu to meto leidiniams. Buvo atgrasu tai, jog viskas priminė savotišką žaidimą, kai žinai, ko turi paklausti, ir žinai, ką pašnekovas turi pasakyti. Tai tikrai prasta žurnalistika. Mano požiūriu, pernelyg dažnai žurnalistika suvokiama kaip kalbėjimo menas, tačiau iš tiesų žurnalistika – tai klausymosi menas. Žurnalistas pirmiausia turi išmokti klausytis pašnekovo, suteikti jam galimybę pasisakyti, padėti perteikti žinią, kurią šis nori išsakyti. Klausymasis neatsiejamas nuo pagarbos žmogui, su kuriuo kalbiesi. Labai svarbu, kad žurnalistas nedemonstruotų savo pranašumo, nenaudotų pašnekovo vien kaip priemonės. Deja, net 90 nuošimčių laidų per radiją ar televiziją Lietuvoje yra tokios, kai svarbiausia – žurnalistas, o ne pašnekovai. Kartais net laidos scenarijus taip sumanytas, kad pademonstruotų žurnalisto pranašumą.

Pamenu, kai universitete literatūros teoriją dėstė Petras Skirmantas. Jis sakydavo, kad reikėtų atsikratyti iliuzijos, jog žurnalistika – tai esą menas. Tai joks ne menas, ir žurnalistas turi suprasti savo vietą, kad jis tarnauja visuomenei. Jis turi sugebėti išklausyti, įsiklausyti, o ne primesti savo įsitikinimus. Deja, ir šiandien į žurnalistiką ateina jaunų žmonių su nuostata, kad jie bus labai svarbūs, galės daryti įtaką kitų gyvenimams. Tai labai nuskurdina žurnalistiką.

Drįstu priminti, kokią misiją pogrindiniam bolševikų leidiniui „Iskra“ suformulavo Vladimiras Leninas. „Iskra“ turėjo būti agitatorė, propagandistė ir organizatorė. Atrodo, kad bent išoriškai Lietuvos žiniasklaida greitai atsikratė sovietmečiu jai primesto agitatoriaus ir propagandisto vaidmens. Deja, bet ir šių laikų Lietuvos žiniasklaidoje labai daug noro būti organizatoriais: kurti politinius ar kitokius įvykius, vykdyti politinius projektus. Tai užgožia žurnalistinę dvasią, apriboja sąžiningo pasakojimo apie pasaulį galimybes. Didelė problema būtų žurnalistikos ir viešųjų ryšių susiliejimas. Esu įsitikinęs, jog tai labai skirtingi dalykai, kuriuos svarbu išlaikyti atskirai. Nėra normalu šokinėti iš vienos sferos į kitą.

Na ir, aišku, žurnalistikos etikos klausimas. Formaliai žvelgiant, Lietuvoje egzistuojanti savitvarkos sistema kone ideali. Turime iš įvairių valstybių surankiotų fragmentų ir Etikos kodeksą, kuriam nėra ko prikišti. Tarsi viskas surašyta teisingai, tačiau bėda ta, kad viskas kabo ore. Visa tai nuleista iš viršaus, nukopijuota, negalvojant apie Lietuvos realijas. Tai, deja, įprasta Lietuvoje. Ką reiškia formaliai patvirtintas Etikos kodeksas, kai žmogus, kuris dirba žurnalistu, neturi vertybių? Mes apskritai pernelyg sureikšminame formalias taisykles. Tačiau vien tik taisyklės paskelbimas neišsprendžia problemų. Jos negali egzistuoti beorėje erdvėje, jos turi būti subrandintos „iš apačios“.

Panašiai yra ir su lietuvių kalba. Labai nepatinka gramatikos svarbos akcentavimas. Padarė įspūdį, kai vyresnioji dukra Prahoje mokyklą baigė anglų kalba. Ji nesimokė gramatikos. Mokėsi skyrybos, rašybos taisyklių, bet nebuvo išskirtinio akcento gramatikai. Kalbėjausi su dukros mokytojais apie tai. Jie sakė: „Pas mus prieš dvidešimt metų irgi buvo tokia sistema, kai mokėme vaikus gramatikos. Tačiau vėliau atsisakėme. Istoriškai buvo toks dėstymo būdas, tačiau jis nepasitvirtino.“ Jaunesnioji dukra aštuonias klases baigė angliškai, ir paskui parvažiavome į Lietuvą. Ne veltui bijojome, kad jai kils problemų dėl anglų kalbos gramatikos. Ji laisvai galėjo reikšti mintis. Man net atrodo, jog ji kalbėjo laisviau nei mokytoja, tačiau nuolat gaudavo pastabų dėl prasto gramatikos išmanymo.

Man visada atrodo, kad svarbiausia vaikus mokyti kūrybiškai reikšti mintis, o ne versti studijuoti kalbos struktūrą, gilintis į konkrečią šios struktūros interpretaciją. Nes kas yra gramatika? Tai tam tikrų kalbininkų sukurtas savotiškas teorinis kalbos rūbas, taisyklių rinkinys, kurį paskui visiems siekiama brukti. O štai ateis kita kalbininkų karta ir sukurs savo sistemą. Viename tėvų susirinkime visų paklausiau: kas yra „būdinys“? Nė vienas nežinojo. O ar iš tiesų vaikui svarbiausia išmokti tokius pavadinimus? Kalba yra gyvas organizmas, kuris keičiasi. Svarbiausia atsiminti, kad lietuvių kalba veiksmažodinė. Žinoma, reikia kalbėti taisyklingai. Tačiau nesuprantu, kai dirbtinai dauginamos taisyklės ir taip žlugdomas žmogaus kalbos jausmas. Gražiai sakoma, kad tik negabūs kalbininkai imasi taisyti, perdarinėti kalbą. Gabieji ją puoselėja, o ne bando įsprausti į dogmatiškus rėmus.

Kiek žinau, dirbant „Laisvojoje Europoje“, yra tekę imti interviu iš Michailo Gorbačiovo?

Taip. Tai mano žurnalistinės praktikos viršūnė. 1999 metais Prahoje buvo švenčiamas Aksominės revoliucijos dešimtmetis, ir V. Havelas pasikvietė žymių politikos veikėjų: M. Gorbačiovą, George’ą Bushą vyresnįjį, Margaret Thatcher, H. Kohlį ir kitus. Pasitarėme, kad būtų įdomu ir svarbu paklausinėti M. Gorbačiovo apie kruvinuosius Sausio įvykius. Susiradau, kuriame viešbutyje jis apsigyveno, telefono numerį. Nedrąsiai paskambinau. Jis atsiliepė ir pasakė, jog tokiu ir tokiu metu bendraus su žurnalistais, galiu ateiti ir aš. Nurodytu laiku atvykau. Ten dar buvo ir „Svobodos“ rusų redakcijos, čekų žurnalistų. M. Gorbačiovas laisvai ir maloniai bendravo su visais. Jis neabejotinai charizmatiška asmenybė ir daro didžiulį įspūdį.

Paprašiau jo pasakyti, ką jis dabar galvoja apie Sausio įvykius Vilniuje. Atsakymas, prisipažįstu, nustebino ir nuvylė. M. Gorbačiovas sakė, kad tiek tada, tiek dabar vertina taip pat. Esą buvo dvi priešiškos minios, ir kariškiams būtinai reikėjo įsikišti, kad būtų išvengta dar didesnio kraujo praliejimo. Bandžiau prieštarauti, jog faktai sako ką kita, tačiau jis susierzinęs pareiškė, kad nekalbėčiau niekų. Esą „Alfa“ būrio vyrai jam padovanojo knygą apie to meto įvykius, ir jį iki šiol graužia sąžinė, kad anuomet paliko šiuos vyrus likimo valiai. Nežinau, ar M. Gorbačiovas buvo nuoširdus ir iš tiesų yra įsitikinęs tuo, ką sakė, ar tai tik vaidmuo, kurį jis ir toliau turi vaidinti. Kita vertus, gal šiuo atveju galima kalbėti apie į valdžią atėjusio žmogaus tragediją. Labai dažnai žmogus, patekęs į valdžią, nutolsta nuo realaus gyvenimo, atsitveria savotiška siena. Ypač jei dar atsiranda pataikūnų, kurie kalba tik tai, ką vadovas nori girdėti, arba tokių, kurie nori kreipti jį sau palankia linkme. Mes ir Lietuvoje matome daug tokio pobūdžio tragedijų. Pavyzdžiui, Valdo Adamkaus antroji kadencija Prezidento poste. Kai jis pirmą kartą buvo Prezidentu, dirbau „Laisvojoje Europoje“, tad galėjau stebėti tik iš toliau. Dabartinė kadencija buvo tikrai netikusi, ir žmogiškai labai gaila V. Adamkaus. Sunku kasdien keturiais automobiliais keliauti į darbą ir gyventi padėjėjų sukurtoje virtualioje realybėje.

Nors „Laisvosios Europos“ radijo Lietuvos redakcijos darbas buvo vis pratęsiamas, tačiau galiausiai ji buvo 2004 metų pradžioje uždaryta ir teko grįžti į Lietuvą…

Kai atvažiavau į Miuncheną, nepaisant puikių gyvenimo ir darbo sąlygų, reikėjo laiko, kol pritapau. Nors tik prieš pat išvykstant iš Bavarijos ten jau pradėjau jaustis iš tikrųjų laisvai. Taip pat adaptacijos reikėjo ir persikrausčius į Prahą. Čia, beje, teko spręsti dilemą: ar užsidaryti užsieniečių gete, ar gyventi tarp vietinių, bandant perprasti jų gyvenimo būdą, vietinį koloritą. Pagunda užsidaryti gana didelė. Vaikai mokėsi tarptautinėje mokykloje, šalia jos buvo įsikūręs kvartalas, skirtas specialiai užsieniečiams. Tačiau mes sąmoningai pasirinkome gyventi kitame miesto gale, šalia čekų. Tai, aišku, nebuvo lengva. Reikėjo pramokti čekų kalbą, įsižiūrėti į vietos papročius. Čekų visuomenė gana uždara ir užsienietį priima atsargiai. Kita vertus, gyvenimas Prahoje labai praturtino, suteikė vertingos patirties. Kiek juokaudamas, bet šiek tiek ir rimtai galiu pasakyti, kad, pagyvenęs Prahoje, supratau, jog Kafka buvo realistas, o Hašekas – natūralistas…

Paradoksalu, bet sugrįžus į Lietuvą reikėjo daugiau jėgų ir laiko apsiprasti, nei išvykus iš jos. Kai prieš grįžtant sakydavo, jog reikės dvejų metų, kad visaverčiai įsiliečiau į gyvenimą Lietuvoje, netikėjau. Maniau, negali būti. Juk grįždavau ir atostogų, nebuvau atitrūkęs nuo to, kas Lietuvoje vyksta. Turėjau progos įsitikinti, jog labai teisingai perspėjo. Grįžimas buvo nelengvas. Taip pat ir todėl, kad tie žmonės, į kuriuos tikėjausi atsiremti, kurie anksčiau žadėjo pagalbą, grįžus – nusisuko. Pagalbos sulaukiau iš ten, iš kur visiškai nesitikėjau. Buvo kiek skaudu.

Grįžęs pradėjau ieškotis darbo. Galvojau apie pedagoginį darbą, tačiau Žurnalistikos institute dėstytojų nereikėjo. Tegalėjo pasiūlyti pusę etato. Buvau įsidarbinęs Eltoje, tačiau darbas naujienų agentūroje nepatiko ir dirbau ten trumpai – vos kelis mėnesius.

Pagalvojau ir apie galimybę dirbti valstybės tarnyboje. Dalyvavau net konkurse vienoje ministerijoje į viešųjų ryšių tarnybą. Labai keistas jausmas buvo. Prieš pat konkursą paskambino ir paragino atsiimti kandidatūrą. Suabejojau. Regis, buvau pasiruošęs neblogai. Testą išlaikiau nesunkiai. Kaip ir kartu konkurse dalyvavęs filosofijos daktaras. Tačiau per pokalbį abu gavome neigiamus įvertinimus. Filosofijos ir humanitarinių mokslų daktarai pasirodė netinkami tai institucijai. Įdomiausia, kad netrukus sulaukiau skambučio ir raginimo vėl dalyvauti konkurse į tą pačią instituciją. Šįsyk esą tikrai turėtų pasisekti, aš jiems tikrai reikalingas. Atsisakiau. Įdomus dėsnis – kai jau kur nors randi savo vietą, tada sulauki daugybės pasiūlymų, bet tada jau pats nelabai nori ką keisti.

Pradėjau skaityti komentarus kas dvi savaites Lietuvos radijuje. Dar Švietimo ir mokslo ministerija pasiūlė įgyvendinti mokslo populiarinimo projektą „Pažinimo vartai“. Paskui dar savaitę Lietuvos radijuje teko pavaduoti atostogaujantį Tomą Dapkų ir vesti laidą „Dienos tema“. Tai, beje, buvo mano debiutas tiesioginiame eteryje. Vėliau, kai Vaidotas Žukas baigė karjerą Lietuvos radijuje, pakaitomis su T. Dapkumi vedžiau laidą „Ant svarstyklių“, o dabar jau tenka tai daryti kiekvieną antradienį.

O su teatro kritika jau nebeturite nieko bendro?

Kai grįžau, Kultūros, filosofijos ir meno instituto teatrologai iš karto mane pastebėjo. Sujaudino jų dėmesys, bendradarbiavau rengiant anglišką monografiją apie Lietuvos teatro istoriją, parašiau vieną knygos dalį. Apie dabartinį teatrą nieko nerašau. Deja.

Kaip nutiko, kad pradėjote dirbti Mykolo Romerio universitete?

Į šį universitetą atėjau kaip tik jo virsmo metu – Teisės universitetas tapo Mykolo Romerio universitetu. Universiteto praeitis iš pradžių kiek trikdė. Sakiau, kad neturiu nieko bendro su teise, būsiu čia svetimas. Pasiūlė rengti kursą viešųjų ryšių, santykių su žiniasklaida tema. Taip ir atsirado kursas „Įvaizdžio vadyba“, kuriame studentams, būsimiems valstybės tarnautojams, aiškinu, kaip reikia perteikti norimą žinią kitiems žmonėms, kaip reikia bendrauti su žurnalistais. Stengiuosi įtikinti studentus, jog veiksmingiausia viešųjų ryšių strategija – tiesos sakymas. Iš pradžių toks teiginys daug kam atrodo juokingas. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jis visada pasiteisina.

Na, o į universitetą pakvietė profesorius Vygandas Paulikas. Jis pakvietė atvažiuoti ir aprodė universitetą. Įspūdis buvo tikrai geras, o svarbiausia – netikėtas. Universitetas atrodė modernus, auditorijos, infrastruktūra tikrai vakarietiški. Taip palaipsniui vis labiau įsitraukiau į šio universiteto gyvenimą. Kurį laiką teko būti universiteto sekretoriumi, o nuo 2008 metų tapau Strateginio valdymo ir politikos mokslo fakulteto dekanu.

Ką galiu pasakyti apie pastaruosius gyvenimo vingius? Su studentais visada smagu bendrauti. Pas mus studijuoti ateina labai šviesių žmonių. Džiaugiuosi, kad universitetas visomis jėgomis siekia jungtis į tarptautinę studijų erdvę, paradoksas, bet čia dirbdamas akademinį darbą su svetimais kraštais bendrauju daugiau, negu dirbdamas žurnalistinį darbą.

Visame mūsų gyvenime reikia permainų. Ir manau, kad jos po truputį beldžiasi į duris. Viena iš didžiausių problemų – Lietuvoje nėra lygiaverčio kalbėjimo, visur vien hierarchiniai santykiai. Dėstytojas dar dažnai nori jaustis esąs bosas ir į studentą žiūrėti iš aukšto. Turiu viltį, kad bent Mykolo Romerio universitete šią negalią rauname. Dėstytojas turėtų užkariauti studentų pasitikėjimą, auginti autoritetą, o ne apeliuoti į savo socialinę galią. Lietuvių teatro istorijos tėvas Vytautas Maknys apie savo studijas prieškario Kaune pasakodavo – dėstytojas atėjęs į auditoriją sakydavo – aš žinau tik truputį daugiau negu jūs, studentai. Tad bendromis jėgomis ir mėginkime išsiaiškinti esmę.

Administracinis darbas tam tikra prasme primena poeto Jurgio Baltrušaičio pasakymą: „Esama kartaus laukimo žygdarbio, kuris sunkesnis už kovos žygdarbį.“ Administraciniame darbe realaus rezultato tenka labai ilgai laukti. Bet smagu dirbti, kai kolegos supranta tave, o tu juos. Stengiuosi vadovautis nuostata, kad visi žmonės yra geri. Žinoma, pasitaiko visko. Bet jei žmogus apgauna vieną kartą – gėda jam. Jei apgauna antrą kartą – gėda man.

Kalbino Andrius Navickas

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“