Siurrealizmo blyksniai Raudondvario dvare

„Atminties pastovumas“. Salvadoras Dali, 1931 m.

Pasaulis žavėsis manimi. Turbūt aš būsiu paniekintas ir nesuprastas, bet aš būsiu didis genijus. Aš įsitikinęs tuo.

Salvadoras Dali

Aistė Varkulevičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šiais metais jau trečią kartą šalies gyventojai gali grožėtis ispanų genijaus kūriniais. „Daiktiškieji siurrealizmo atspindžiai“ – tai reta galimybė išvysti dviejų žymiausių siurrealistų, ispano Salvadoro Dali ir belgo Rene Magritte‘o, taikomojo meno darbus vienoje vietoje. Kauno rajono muziejus Raudondvaryje parodos lankytojų laukia iki lapkričio 30 dienos.

Apie parodą ir joje laikinai įsikūrusių darbų autorius – ekscentriškąjį ir nenustygstantį S. Dali bei jam kiek priešingą ramųjį, paslaptingumu dvelkiantį R. Magritte‘ą – ir jų siurrealizmą, Kauno rajono muziejaus direktorių Zigmą Kalesinską (Z. K.) kalbino VU KHF filologų klubo „Aš Pats“ narė Aistė Varkulevičiūtė.

S. Dali darbų paroda metų pradžioje buvo rengta didžiuosiuose šalies miestuose – Klaipėdoje ir Vilniuje. Dabar paroda surengta Raudondvaryje ir joje eksponuojami ne tik S. Dali, bet ir R. Magritte‘o kūriniai. Kodėl pristatyti žymiausių siurrealistų darbams buvo pasirinktas būtent šis miestelis?

Z. K. Lyginant su buvusiomis parodomis Vilniuje ir Klaipėdoje, šita paroda yra pati didžiausia Baltijos šalyse. O kodėl būtent Raudondvaris? Aš čia dirbu, todėl man atrodo, Raudondvaris yra tinkamiausia vieta. Aš mąstau labai paprastai, patriotiškai. Sąlygos yra puikios ekspozicijai išdėstyti. Ekspozicija gana rami ir neperkrauta. Yra vietos atsitraukti, vietos pamatyti. Ir tai yra privalumai. Man ši paroda atrodo rimta, solidi ir patraukli.

S. Dali yra pasakęs: „Argi verta publiką kviesti stebėti renginius, kurių netgi negalima pavadinti pačia tikriausia sensacija?“ Kaip manote, ar šią parodą Raudondvaryje galima pavadinti sensacija? Ar ji sulaukia didelio lankytojų dėmesio?

Z. K. Žinoma. Pirmiausia, sensacija yra tai, kad paroda vyksta ne didmiestyje. Kita vertus, pats S.  Dali sakė: „Svarbiausia, kad būtų kalbama apie Salvadorą Dali.“ Kalbama ne tik apie Salvadorą Dali Raudondvaryje, bet ir apie Raudondvarį, kuriame „vieši“ Salvadoras Dali. Tai yra sensacija. Aš nematau tolesnio muziejų darbo, kultūrinių renginių, sutelktų į vien tik didžiųjų miestų erdves. Aš matau vienintelį dalyką – decentralizuotą kultūrą. Suprantu, kad didžiausias potencialas yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Suprantama, tačiau neturėtų būti tikslas organizuoti parodas tik didžiuosiuose miestuose. Iš tikrųjų kultūra turi būti decentralizuota ir prieinama visur.

Taip pat skaitykite:

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Sakralizuoti „sekretai“ ne po stiklo šuke, o dvaro rūsyje

Tam tikromis aplinkybėmis daiktai gali tapti meno kūriniais: Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės kūrybos retrospektyva

Kodėl dar sensacija? Galiu drąsiai atsakyti – jums nereikia važiuoti į Barseloną, Paryžių ar į Briuselį. Jūs parodą galite pamatyti Raudondvaryje. Vien parodos atidaryme dalyvavo apie 400 svečių. Savaitgaliais nuo penktadienio iki sekmadienio muziejų aplanko beveik 900 žmonių. Vidury savaitės apsilanko žymiai mažiau. Žinoma, tai yra darbo dienos, žmonės po darbo skuba namo. Be to, į Raudondvarį reikia atvažiuoti. Tai irgi labai daug ką pasako. Žmogus atvažiuoja į Raudondvario dvarą, kad kažką pamatytų, papramogautų, atsikvėptų nuo savaitės darbų. Tai labai svarbu, nes dažnai šiandien jau nebemokame ilsėtis ir mėgautis laisvalaikiu.

Kaip manote, ar norint suprasti S. Dali darbus reikia tam tikro pasiruošimo, o gal kaip tik reikėtų ateiti ir pamatyti kūrinius be išankstinio nusistatymo?

Z. K. Mano nuomone, meno nereikia mokytis suprasti. Menas yra žiūrimas, matomas, priimamas arba nepriimamas. Gražu arba negražu. Patinka arba nepatinka. Tai, ką mes išmokstame, yra profesinės žinios. Tai, ką mes jaučiame, yra įgyti pojūčiai, bendri supratimai. Kad suprastume meną ir jo grožį, nereikia kažkokio didelio išmanymo. Nebūtina perskaityti visą S. Dali biografiją, kad žinotume, ar gražus darbas yra gobelenas, kuriame pavaizduota apnuoginta Galos figūra, į kurią pažvelgus per padidinamąjį stiklą, ji staiga virsta Abraomo Linkolno portretu. Ar reikia vertinti, ar tai gražu? Nežinau, ar tai gražu, bet visus traukia. Tai yra faktas. Nėra nė vieno žmogaus, kuris nenustebtų. Mačiau žmonių reakcijas, visai nepriklausomai nuo jų išsilavinimo, socialinio statuso, amžiaus. Jie visi sako: „O geras…“ ir tuoj pat moja savo šeimos nariams, draugams, kad ateitų pasižiūrėti. Ką tai rodo? Menas stebina iš tikrųjų. Geras menas suprantamas visų. Jam nereikia specialių mokslų. Žiūrėti meną kaip ir klausytis muzikos: kaip mes galime girdėti, jei jos neįsileidžiame? Reikia atsipalaiduoti  ir klausytis. Reikia ateiti ir žiūrėti. 

Taigi ši paroda skirta kiekvienam norinčiajam ją aplankyti…

Z. K. Absoliučiai taip. Manau, kad reikėtų sakyti net truputį avantiūristiškai. Jei žmogus save laiko XXI amžiaus kultūringu žmogumi, normaliu tiek kultūros, tiek kitų dalykų vartotoju, tai neateiti į šią parodą gal būtų netgi nesolidu. Tiesiog reikėtų ateiti. O parodoje eksponuojami 207 darbai: 44 R. Magritte‘o ir 163 S. Dali.

Parodoje galima išvysti mados aksesuarų ir kitų taikomojo meno kūrinių. Ar galėtumete  išskirti S. Dali darbų grupę, kuri galbūt jums asmeniškai yra artima?

Z. K. Tokių žmonių kaip S. Dali visi taikomojo meno darbai yra įdomūs. Ar jūs paimsite plokštelės viršelį, kuriam panaudotas jo tapytas piešinys, ar „Pirelli“ žalvarinę sagtį. Kuris vyras nenorėtų tokios sagties? Kuri moteris nenorėtų S. Dali rankinės? Arba tų lėkščių, kurios yra kaip puošmena namuose ant sienos ar kažkur kitur? Na, gal medaliai aktualesni kolekcionieriams ar mėgėjams. Gobelenai – visai kas kita, puiku. Tai gražiausi darbai, atsiskleidę kita forma.

Ar sutiktumėte, kad tokia nevienarūšė meninė kūrėjo išraiška leidžia suprasti, jog S. Dali siurrealizmas gali įgyti bet kokią formą?

Z. K. Žinoma, net neabejokite. Pirmiausia S. Dali buvo didis kūrėjas, talentingas ir labai potencialus. Sukūrė daug gerų darbų. Šalia visada buvo jo žmona Gala – puiki vadybininkė. Ji turėjo labai gerą įžvalgą, nuojautą. Kai 1934 m. nuvyko į Ameriką, ji iš karto perprato rinkodaros dėsnius. Kodėl juos „ištvojo“ iš siurrealistų bendruomenės? Todėl, kad jie perėjo į taikomąjį meną, pamatę, kokie ten pinigai, prabanga, laisvė. Turint tokį kūrybinį potencialą, kokį turėjo S. Dali, visas sritis buvo galima užpildyti. Reikėtų suvokti, kad S. Dali pats neaudė gobeleno, pats negamino lėkščių. Jis kūrė piešinius, o toliau dirbo geriausi, aukščiausios kvalifikacijos meistrai.

Sakoma S. Dali įtaką darė ir Z. Freudo psichoanalizė. Kurdamas dailininkas į realybę bandė perkelti ryškiausius sapno vaizdinius, fantazijas. Kai kurie dailininko paveikslai pasižymi grotesko bruožais, siekiu šokiruoti. O kaipgi šios parodos eksponatai, ar jiems taip pat  būdingos šios ypatybės?

Z. K. Tikrai taip. Vienas iš ryškiausių darbų, kurį būtų galima laikyti pavyzdžiu, yra Abraomo Linkolno portretas. Ko gero, viskas viename – ir groteskas, ir fantazija. Jame vaizduojamas savotiškas sapnų suvokimas, pavaizduotas ir nukryžiuotas Kristus. Tai, kad apnuoginta Galos figūra gobelene staiga virsta A. Linkolno portretu, verčia spėlioti, ar čia – sarkazmas? Žinoma, yra ir froidiškumo, minėtame paveiksle galima įžiūrėti iki tam tikro jaunystės laikotarpio nerealizuotų dailininko minčių, svajonių: S. Dali iki 25 metų (kol susipažino su Gala) buvo nuvertinęs save kaip vyrą ir net planavo kastruotis. Pažintis su Gala jam atvėrė visą pasaulį.

Šioje parodoje eksponuojami ir kito žymaus siurrealisto R. Magritte‘o darbai. Kokie motyvai būdingi šio dailininko kūriniams? Kuo jie skiriasi nuo S. Dali darbų?

Z. K. R. Magritte‘as yra priešingybė S. Dali. Pastarasis į pasaulį įsiveržė visa savo esybe – tiek kūryba, tiek kaip asmenybė. R. Magritte‘as buvo tylus, ramus, gražiai ir tvarkingai gyvenęs žmogus. Todėl ir jo kūryba yra šiek tiek kitokia, filosofiškesnė ir apgalvota. Joje yra labiau apmąstytas vaizdo ir žodžio santykis. Šioje parodoje –  tik pirmapradžiai simboliai, nuo kurių prasidėjo R. Magritte‘o tolesnė kūryba. Mes matome tą pačią pypkę, čia pat ir obuolys, jau yra ir moteris-žuvis. Magritte‘as nesukūrė daug darbų, o tiek kiek jų buvo sukurta, dauguma išgraibstyta į privačias kolekcijas. Pats kūrėjas buvo pripažintas gana vėlai, beveik prieš pat mirtį, o dauguma darbų –  tik po mirties.

Kodėl būtent šių dviejų menininkų darbus buvo nuspręsta eksponuoti kartu?

Z. K. Žinote, S. Dali yra prekinis ženklas. R. Magritte‘as žinomas labai nedaugeliui. Lietuvoje R. Magritte‘o darbų neturi nė vienas muziejus. Na, jei būtume organizavę vien R. Magritte‘o darbų parodą, šiandien, ko gero, Raudondvaryje nebūtų tiek lankytojų. Ir niekas tiek daug nebūtų diskutavęs. Galbūt akademinė visuomenė, kuri domisi daile, filosofija, būtų atvažiavusi pasižiūrėti arba tie, kurie yra domėjęsi R. Magritte‘o darbais. Galbūt tai labiau rinkodaros sprendimas, bet abu menininkai vienas kitam neprieštarauja: jie yra vienos srovės atstovai, vieno laikmečio žmonės.

Galbūt toks sprendimas paskatins labiau domėtis ir R. Magritte‘o darbais…

Z. K. Manau, kad Rene Magritte‘as yra tikrai vertas daugiau – daugiau aprašymų, analizių ir nagrinėjimų. Ypač meno tyrėjams ir tiems, kas domisi filosofija, čia yra gera dirva. Studentai taip pat galėtų ne vieną darbą parašyti, analizuodami  jo darbus.

Paminėjote studentus… Ką jie, jaunieji parodos lankytojai, po šio „susitikimo“ su menininkais galėtų išsinešti savyje?

Z. K. Pirmiausia – įspūdį. Jeigu nėra matę, manau, įspūdis bus didelis ir įsimintinas. Ir kitą dalyką – tai norą domėtis šių menininkų kūryba.

Ar galima tikėtis, kad po S. Dali ir R. Magritte‘o taikomojo meno darbų parodos, muziejuje bus ir daugiau kitų žinomų menininkų kūrinių ekspozicijų?

Z. K. Kalbant apie didžiuosius kūrėjus, kitais metais planuojama M. Chagallo ir H. Matisse‘o darbų paroda. Taip pat vėl gali būti S. Dali taikomojo meno, konkrečiai šilkografijos, paroda. Dar esame numatę italų keramikos „Damos ir kavalieriai“ parodą. Tai gana linksma, spalvota keramika. Jau šį gruodžio mėnesį vyks nuostabi paroda – „Juoda šviesa“, rengiama kartu su tekstilininkų gildija, su galerija „Balta“. Tai tekstilinių šviečiančių objektų paroda.

Kviečiame apsilankyti! Kauno rajono muziejus dirba trečiadieniais–sekmadieniais nuo 10 iki 18 val.

Kalbino Aistė Varkulevičiūtė, VU KHF filologų klubas „Aš Pats“

Žurnalas „Ateitis“, nr. 9