Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2015 03 02

Daiva Jokūbaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

N. Lašaitė-Markevičienė: „Didžiausia mano svajonė – išleisti genetinį „Dievų miško“ leidimą tradicine spausdintine forma“

Neringos Lašaitės-Markevičienės monografijos „Balio Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ rašymo ir redagavimo istorija“ pristatymas. Asmeninio archyvo nuotrauka

2015 m. vasario 21 d. Vilniaus knygų mugėje pristatyta Neringos Lašaitės-Markevičienės monografija „Balio Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ rašymo ir redagavimo istorija“. Knygą išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Pristatyme dalyvavo leidėjas Gytis Vaškelis, prof. Paulius V. Subačius, prof. Vytautas Martinkus ir monografijos autorė.

Pokalbis su knygos „Balio Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ rašymo ir redagavimo istorija“ autore dr. NERINGA LAŠAITE-MARKEVIČIENE.

2012 metais gynėtės daktaro disertaciją tema „Balio Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ rašymo ir redagavimo istorija“. Esate kilusi iš Rokiškio, o rašytojas Sruoga – iš Baibokų kaimo Biržų rajone. Turbūt autorius Jūsų akiratyje atsirado jau seniai. Įdomu būtų sužinoti, kokie buvo šios temos pasirinkimo motyvai?

Mokydamasi mokykloje, domėjausi rašytojų kraštiečių kūryba, skaičiau ir tebeskaitau Pauliaus Širvio, Vytauto Šavelio, Alfonso Keliuočio, Dano Kairio, Vidos Papaurėlienės, Vlado Liolio, Mingailos Rastenio, Irenos Varnienės ir kitų Rokiškio krašto kūrėjų poeziją. Gyvendama Rokiškyje, mokytojų paskatinta, lankydavausi krašto literatų, susibūrusių į „Vaivorykštės“ klubą, rengiamose popietėse, kūrybos skaitymuose. Labiausiai atmintyje iškyla buvusioje Juozo Tūbelio gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Vidos Papaurėlienės surengtas susitikimas su poetu Vytautu Šaveliu. Atsisveikindamas poetas kiekvienam atėjusiam gimnazistui padovanojo po eilėraščio rankraštį.

Man teko „Sartos kumelės“ rankraštis, švarraštis. Saugau jį. Turbūt tai buvo pirmasis žvilgsnis į kūrėjo rankraštį, todėl toks ypatingas. Mokytojos Irenos Stasikėlienės vadovaujami humanitarai lankėsi Alpunytės Žegliūnaitės namuose, kur rinko atsiminimus apie poetą Paulių Širvį. Tada pamačiau, kaip atrodo poeto rašyti laiškai. Tokie popamokiniai renginiai labai plėtė literatūrinį akiratį, skatino matyti ne tik tai, kas parašyta literatūros vadovėlyje, bet ugdė supratimą, kad literatūra supa tave.

Norėčiau prisiminti istorijos mokytoją Teresę Gailiūnienę, kuri labai daug dėmesio skirdavo krašto istorijai, asmenybėms, kilusioms iš Rokiškio krašto. Būtent istorijos pamokose ir kilo mintis, kad labiausiai norėčiau studijuoti archeologiją. Ši svajonė išsipildė doktorantūroje pasirinkus tekstologijos studijas, kuriose susilieja literatūra ir istorija, o tyrinėtojas tampa archeologu, kuriam svarbu parodyti, kaip atrodė literatūros kūrinio kelias nuo pačios pradžios (pirmųjų minčių, juodraščių, rankraščių) iki sąlygiškos pabaigos (išleistų tekstų, jų refleksijų).

Man baigiant mokyklą pasirodė Dievų miškas antrą kartą išleidus Sruogos Raštus. Pirmiausia ėmiau skaityti komentarus, paaiškinimus. Būtent tada susidomėjau šiuo kūriniu. Pamokoms skaičiau tekstą iš pirmosios Sruogos Raštų laidos. Naujai išėjusių Raštų komentaruose buvo kalbama apie tekstų skirtumus, anksčiau cenzūruotas teksto vietas, grąžintus originalius rašytojo pasakymus, kuriuos cenzoriai buvo pakeitę savais dariniais. Toks buvo pirmasis susidūrimas su mįslinga kūrinio teksto istorija.

Šiais metais vykusioje Vilniaus knygų mugėje pasirodė Jūsų knyga, parengta pagal daktaro disertacijoje sukauptą medžiagą. Ar rašydama disertaciją jau mąstėte apie knygą šia tema?

Kiekvienas mokslininkas svajoja apie knygą, kurioje būtų aprašyti jo tyrinėjimai.

Kiek laiko truko knygos rengimo ir leidimo darbai?

Knygos rengimo ir leidimo darbai truko daugiau nei dvejus metus. Daktaro disertacijos gynimo metu gavau kitų mokslininkų specialistų – tekstologų, literatūrologų, istorikų – pastabų, kurias laikiau svarbiomis ir į kurias norėjau atsižvelgti. Tekstologiniams tyrimams reikia daug laiko, ypač jei lyginami didelės apimties prozos kūrinio tekstai. Lyginau Dievų miško rankraštį, du išlikusius mašinraščius, du kūrinio nuorašus ir jau išleistus kūrinio tekstus, kurių yra 13. Rengiant knygą, reikėjo dar kartą palyginti tekstus, patikslinti tai, kas buvo daryta anksčiau. Visą laiką buvo tyrinėjami archyvai. Daug medžiagos atsivežiau iš Čikagos, Balzeko lietuvių kultūros muziejaus, todėl disertacijos tekstą reikėjo ne tik tikslinti, bet ir pildyti. Pagaliau po tiek laiko ir tyrėjo akys kitos.

O rašydama knygą galvojote, kas ją skaitys? Kitaip tariant, ar ši knyga orientuota į konkrečią auditoriją: mokinius, studentus, mokslininkus?

Nors knyga rašyta kaip mokslinė studija, ją skaityti gali visi, kam įdomi kūrinio teksto istorija. Mokiniai ir studentai joje ras daug dokumentinės, archyvinės medžiagos, atvaizdų, fotografijų. Tiriant teksto istoriją, svarbios yra ir kūrinio rašymo, redagavimo detalės, smulkmenos, paraščių marginalijos, užfiksuoti ir tebefiksuojami atsiminimai, laiškai, pastabos, užrašai, kitokie liudijimai, priklausantys paraliteratūros sričiai. Paraštės dažnai būna iškalbingos. Į knygą galima žiūrėti ir kaip į papildomą medžiagą prie tos, kuri pateikiama vadovėlyje. Knyga skatina keliauti teksto istorijos labirintais, užduoda daug mįslių, galbūt paskatins toliau imtis panašių tyrinėjimų ar juos tęsti.

Jūsų disertacija parengta studijuojant įvairius archyvinius dokumentus. Kokių naujų reikšmingų dalykų sužinojote tyrinėdama šiuos dokumentus?

Tam skirta visa knyga. Pamačiau, kaip atrodo Sruogos kūrinio Dievų miškas rankraštis, ištyriau, kaip jis buvo parašytas, perrinktas spausdinimo mašinėle, koks buvo kūrinio autoredagavimo procesas. Šaltinių tyrimas padėjo praverti duris į rašytojo kūrybos laboratoriją. Sruoga nėra palikęs jokių pastabų ar užuominų, kaip buvo rašomas šis kūrinys. Žinome tik keletą išlikusių faktų iš atsiminimų, laiškų: rašytojas jau Štuthofo koncentracijos stovykloje ėmė galvoti apie kūrinį, dirbdamas lagerio raštinėje, rinko medžiagą, o 1945 m. sugrąžintas į Lietuvą ėmė rašyti beletrizuotus atsiminimus iš mirties lagerio. Iš braižo analizės pavyko nustatyti vieno kūrinio redaktoriaus asmenybę, dėl kitų dar yra neaiškumų.

Tyrimas parodė, kaip buvo redaguojami du išlikę kūrinio mašinraščiai, kokios yra tų redagavimų sąsajos, kaip rašytojas reagavo į redakcines pataisas, kodėl sutiko, kad kūrinys būtų taisomas. Tai labai dramatiškas momentas. Rašytojas, sutikdamas, kad kūrinys būtų braukomas, priėmė kompromisą – norėjo išsaugoti, jo akimis žiūrint, svarbesnes teksto vietas. Norėdami išsiaiškinti, ar tikrai mašinraštyje raudonu rašalu išbraukyti teksto fragmentai, frazės ar atskiri žodžiai yra autoriaus sprendimo rezultatas, kaip dabar įprasta manyti, turime pasiimti rankraštį, dar neredaguotą mašinraštį ir palyginti kiekvieną tokią „įtartiną“ vietą.

Dažnai redaktoriai išbraukė tuos fragmentus, kurie atsirado tik mašinraštyje. Perrinkdamas rankraštį spausdinimo mašinėle, Sruoga pirminį tekstą pats stilistiškai keitė, tobulino, beje, labai mažai braukė. Mašinraštyje yra korektūrinių taisymų, bet sprendimus braukyti ištisus epizodus, keisti pirminius pasakymus nurodė redaktoriai, kuriuos taip elgtis vertė sudėtingo istorinio laiko aplinkybės.

Redaktoriai norėjo, kad Sruogos kūrinys pasirodytų, stengėsi gauti ideologų pritarimą dėl išleidimo, surinkti visus galimus antspaudus, parašus, už recenzijas išmokėti reikiamus honorarus. Bet ideologinei sistemai, kurioje imituotas tobulos santvarkos tobulas gyvenimas, toks originalus kūrinys netiko, nes jame buvo aprašyti siaubingi išgyvenimai konclageryje, kur rusų tautybės kaliniai pavaizduoti ne kaip didvyriai, o kaip bėgliai, intrigantai, silpnavaliai, anaiptol netobuli žmonės, knygoje nebuvo jokių padėkų rašytojo išvaduotojams raudonarmiečiams. Kūrinį buvo galima suprasti ir kaip aliuziją į Stalino Sibiro gulagus, kur tuomet lygiai taip pat žiauriai kankinti sovietiniam režimui pasipriešinusieji. Sruoga, norėdamas, kad kūrinys pasirodytų, daugelį taisymų priėmė, „autorizavo“. „Autorizacija“ buvo pasyvi, ją išprovokavo išorinės aplinkybės, bet be vidinio pritarimo.

Kaip pakito Sruogos kūrinio supratimas po Jūsų atlikto tyrimo? Ar būtų prasminga iš naujo imtis kūrinio leidimo darbų?

Nors leidykla Baltos lankos 2013 m. perleido 2005 m. parengtą ir Lietuvos rašytojų sąjungos išleistą Dievų mišką, mano tyrimo rezultatai skatina iš naujo imtis kūrinio leidimo darbų. Skaitytojas dar nemato tokio kūrinio teksto, kuris būtų artimiausias tam, kurį parašė Sruoga.

Sakydama taip, turiu pabrėžti, kad visi teksto istorijos atžvilgiu reikšmingi kūrinio teksto leidimai, pasirodę 1957, 1997 ir 2005 m., buvo parengti neturint visų svarbiausių šaltinių, neatlikus visų jų lyginimo darbų. Pavyzdžiui, 1957 m. pirmieji kūrinio redaktoriai dirbo žiūrėdami tik į vienintelį kūrinio mašinraštį, dabar saugomą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, neturėjo rankraščio, tik spėliojo, kur jis galėtų būti. 1997 m. apie Dievų miško rankraščio egzistavimą jau žinota, bet jis išsamiau netyrinėtas.

Į mokslinį lauką iki šiol nebuvo patekęs vienas iš svarbiausių autografų – Kaune, Balio ir Vandos Sruogų namuose muziejuje, saugotas kūrinio mašinraštis. Taigi redaktoriai, rengę Sruogos kūrinį spaudai, neturėjo sąlygiškai visų archyvuose išlikusių Dievų miško šaltinių. Be to, nuosekliai su visa medžiaga redaktoriams trukdė dirbti ir specifinės istorinio laiko aplinkybės (sovietinė ideologija), ir vėliau dideli redagavimo krūviai, nepaprastai spartūs tempai, nepalankūs tokiems lėtai atliekamiems, kruopštumo reikalaujantiems tekstologiniams darbams. Dėl šių dalykų redaktoriai pirmiausia būdavo skatinami parengti leidybai kūrinio tekstą, o pačiai teksto istorijos studijai laiko beveik nebelikdavo.

Skubiai išleisti kūrinį skatino istorinė situacija. 1957 m., po Stalino mirties, norėta kuo greičiau supažindinti visuomenę su kūriniu kaip fenomenu, dienos šviesos laukusiu ištisus dvylika metų. Tik 1997 m., jau Nepriklausomoje Lietuvoje, pirmą kartą nuosekliai peržiūrėti archyviniai redaktorių Aleksandro Žirgulio, Jono Čekio, teatrologo Vytauto Maknio fondai. Stengiantis nustatyti autentišką tekstą, atlikti būtiniausi darbai: pateikti bibliografinio kodo, šaltinių registracijos aprašai, duomenys apie tuo metu kilusias naujas teksto istorijos realijas.

Norėta skaitytojams skubiau parodyti atsivėrusius autentiškesnius kūrinio sluoksnius. 2005 m., istorinei situacijai tapus stabilesnei, kūrinio tekstas iš naujo peržiūrėtas tekstologiniu aspektu: patikslinti anksčiau priimti sprendimai, pateikta dar daugiau autentiškų kūrinio sluoksnių – pastraipų, fragmentų, frazių, atskirų žodžių ar net raidžių, skyrybos ženklų. Po 2005 m. naujų kūrinio tekstų istorijos detalių, niuansų nebeieškota, tik, remiantis paskutiniuoju, istoriškai reikšmingu Dievų miško kūrinio teksto leidimu (2005), tebesirodo automatiškai perspausdinami kūrinio tekstai, nebelyginant su šaltiniais, netiriant likusių neaiškių tekstologinių klausimų – iš esmės nepaisant kūrinio teksto istorijos.

Istorinės situacijos kaita, redaktoriams taikytos represijos, vėliau spartūs leidybos tempai, laiko ir mokslinės komandos stoka sudarė sąlygas kalbėti apie išleistų Dievų miško tekstų istorijos tyrimo trūkumus, tekstų nestabilumą, tam tikrų fragmentų variantiškumą, redaktorių „bendraautorystės“ fenomeną, nepakankamai išryškintas autoriaus intencijas, nors šaltinių duomenys bent daliniam jų atskleidimui buvo palankūs. Todėl iki šiol ir neturime kritiškai nustatyto, pagal visus tekstologiškai reikšmingus šaltinius patikrinto ir parengto kūrinio teksto.

Ar šio tyrimo rezultatai turėtų kokios nors įtakos knygos Dievų miškas nagrinėjimui mokykloje?

Atliktas tyrimas papildo tekstą naujomis detalėmis, atveriami iki šiol neparodyti epizodai, autentiškos frazės, lagerinė leksika, išryškėja autentiška skyryba. Pati esu mokytoja, todėl, esant galimybei, pirmiausia renkuosi genetinį kūrinio skaitymo kelią. Mokiniams įdomi autentika.

Norisi šiek tiek priartėti ir prie paties teksto. Sruogos romanas Dievų miškas – viena iš labiausiai skaitomų lietuvių grožinės literatūros knygų. Kaip manote, kodėl knygos šia tema taip traukia skaitytojus?

Manau, kad skaitytojai ieško autentiškų išgyvenimų, tikros patirties liudijimų. Tremties, lagerių tematika parašyti kūriniai įkvepia gyventi, nes juos parašė labai stiprios dvasios žmonės, kurių nepalaužė nežmoniškos aplinkos sąlygos, karo žiaurumai. Jų aprašyta patirtis yra stipriausias argumentas, kad viskas praeina ir kad nėra žmogaus dvasiai neįveikiamų dalykų. Tikriausias šio teiginio įrodymas – Sruogos rašyti laiškai iš Štuthofo šeimai (1943–1945). Sruoga nelaimės situacijoje galvojo ne apie save. Jam svarbiausia – kad žmona ir dukra, atskirtos nuo jo ir likusios Lietuvoje, nebadautų, nešaltų, nevaikščiotų apdriskusios. Už savo paliktų kūrinių ir vertimų honorarus labai praktiškai ragino pasirūpinti kuru ir daržovėmis žiemai.

Svarbiausias laiškų leitmotyvas – kad jos būtų stiprios vidumi. Štuthofo laiškai šiandien ypač aktualūs dėl logoterapinio poveikio. Būtent šiais laiškais, atsidūrus siaubingose sąlygose, įsakmiai raginama „rasti savyje vidinių jėgų […] kantriai pakelti visus likimo kvailumus“. Sruogos Štuthofo laiškai gyvenimo prasmės teigimu labai artimi Viktoro Emilio Franklio knygai Žmogus ieško prasmės.

Įdomu būtų sužinoti, kas prisidėjo prie knygos rengimo, įkvėpė šiam nelengvam darbui?

Į tekstologiją mane atvedė Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro prof. Paulius Vaidotas Subačius. Klausiau nemažai jo paskaitų, skaičiau daug jo parašytų darbų apie teksto teorijas. Be teorijų, man visada rūpėjo konkretūs tekstai ir tai, kaip teorija padeda juos „atrakinti“. Mano disertacijos vadovas – dr. Mikas Vaicekauskas. Jis mokė ir tebemoko labai konkrečios bibliografijos taisyklių, teksto sutvarkymo, redagavimo dalykų.

Bet įkvėpėjas yra tik vienas žmogus – Sruogos kūrybos tyrinėtojas habil. dr. Algis Samulionis. Jis, 1986 m. parašęs monografiją Balys Sruoga, dar svajojo išleisti vieną studiją – Nuo Štuthofo iki „Dievų miško“, kur ketino pateikti daugiau medžiagos iš rašytojo gyvenimo Štuthofe ir pokario Lietuvoje. Viena studijos dalis turėjo būti skirta Dievų miško bylai: kūrinio rašymo, redagavimo tyrimui, kritikos aprašymui. Deja, Samulionio darbą nutraukė mirtis, o pradėta rašyti studija iki šiol dar neatrasta.

Pasak prof. Viktorijos Daujotytės, „kiekvienas rašymas yra ir rašymas iš jau parašyto, ir rašymo pratęsimas, prasitęsimas“. Mano knyga taip pat yra bandymas tęsti, pratęsti nutrūkusį habil. dr. Algio Samulionio darbą – iš naujo atsigręžti į Dievų miško teksto istoriją, teikiant pirmenybę dokumentikai, gausiai archyvinei medžiagai, faktologijai. Kartu ši knyga yra ir dovana mano mokytojui – žmogui, kurio niekada nesusitikau realiame gyvenime, bet su kuriuo turbūt labiausiai susitikau ieškodama atsakymų į jo užduotus ir paliktus klausimus, dirbdama jo archyve, skaitydama jo rašytus laiškus Sruogos žmonai Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, dukrai Daliai Sruogaitei ir anūkei Aušrinei Bylai.

Kuris „Dievų miško“ redaktorius ( o jų buvo išties nemažai) jums artimiausias, kurį laikote autoritetu?

Labiausiai žaviuosi Valio Drazdausko – maištingojo redaktoriaus – asmenybe, jo drąsa, atkaklumu, kovojant dėl galimybės išleisti Dievų mišką. Drazdauskui teko sunkiausia užduotis – kūrinio redagavimas stalininio teroro metu. Ideologams viešai suspendavus Dievų mišką, Drazdauskas vis tiek rūpinosi kūrinį parengti spaudai. Nepaisant griežčiausios kūrinio kritikos, kuri buvo pareikšta 1946 m. spalio 1–2 d. įvykusiame visuotiniame rašytojų susirinkime, Sruoga, matyt, Drazdausko palaikomas, toliau dirbo su Dievų mišku, jam iki pat mirties buvo mokamas honoraras.

Autoritetas – Donata Linčiuvienė, Dievų miško antrosios laidos redaktorė. Labai svarbu priminti, kad pirmieji kūrinio redaktoriai nepaliko liudijimų, kaip jie dirbo su tekstu, kokių redagavimo principų laikėsi, apskritai, kaip kūrinio redagavimo darbai vyko 1946–1957 m. Pirmieji kūrinio redaktoriai – Valys Drazdauskas, Eugenijus Matuzevičius, Vytautas Rudokas, Aleksandras Žirgulys – savo darbo laboratorijos durų plačiau neatvėrė. Paliko tik rezultatą – arba suredaguotą kūrinį (1946), arba kūrinio tekstą, parengtą spaudai (1948), arba pirmąjį kūrinio leidimą (1957). Tai, kas liko neįvardyta, teksto istorikas turi rekonstruoti iš nuotrupų, paliktų ženklų mašinraščiuose, pėdsakų, įsispaudusių laiškuose, protokoluose, svarstymuose. Redaktorė Linčiuvienė pirmoji ėmėsi archyvuose rinkti tokią medžiagą – iš atskirų, pabirusių detalių, nuotrupų dėlioti teksto istorijos mozaiką.

Praėjus 40 metų po sovietinės Dievų miško laidos, buvo svarbu ne tik iš naujo apžiūrėti archyvus, susipažinti su nauja medžiaga, surinkti dokumentus, juos parodyti, susieti, bet ir aprašyti, kad kiti mokslininkai tęstų ar pradėtų individualius kūrinio teksto istorijos tyrimus. Be to, labai svarbu, kad redaktorė nesiribojo empirine medžiaga, o apklausė, stengėsi apklausti kelis tada dar gyvus šios istorijos liudininkus (skambino Jurgiui Tornau, kalbėjosi su Jonu Čekiu, Leonu Vildžiūnu). Redaktorė Linčiuvienė ieškojo kelių ir būdų, kaip užmegzti pokalbį su minėtais asmenimis, kad istorijai liktų gyvųjų liudijimų. Tekstologo profesijos conditio sine qua non – išgirsti, įsiklausyti, pamatyti, paliesti, pabandyti suprasti. Taip buvo pradėtas nuoseklus teksto istorijos tyrimas. Tekstologams šis tyrimas yra svarbiausia atrama. Tik remdamiesi juo, galime eiti toliau.

Redaktorės Linčiuvienės darbo su Dievų mišku metu stipresnis buvo būtent šis pokalbių sandas, kurį reikia suprasti ir platesne prasme – ir kaip bandymą prisiartinti, atkurti istorinį-kultūrinį kontekstą, kuriame kūrinys buvo parašytas. Dabar stipresnis yra vidinis tekstų tyrimas. Reikia pabrėžti, kad antrojo etapo nebūtų be pirmojo. Visi darbai papildo vieni kitus. Tik bendradarbiaujant vyresnės kartos redaktoriams ir jaunesnės kartos tekstologams šis tyrimas gali būti tęsiamas toliau.

Be redaktorės Linčiuvienės pastangų šiandien nebežinotume daugybės svarbių detalių, niuansų, galbūt ir neturėtume dviejų kūrinio leidimų, pasirodžiusių 1997 ir 2005 m. Svarbu pabrėžti, kad šiuos leidimus redaktorė Linčiuvienė parengė viena, neturėdama jokių mokslinių asistentų, kitokių talkininkų, modernių laboratorijų, tik rašiklį, didinamąją lupą, vidinę intuiciją. Redaktorė niekada savęs nevadino nei mokslininke, nei tyrėja, „labiau gal improvizatore“, bet padarė kur kas daugiau – viena atliko daug pastangų ir įtampos kainavusį ne tik redagavimo, bet ir specifinį, probleminį mokslinio pobūdžio autografų ir jau išleistų tekstų, archyvų studijų darbą.

Įsimintiniausia iš redaktorės disertacijos gynimo metu gauta oraus žmogiškumo ir nuolankumo pamoka. Supratau, kad žmogus, jo gyvenimo istorija yra kur kas svarbesnė už teksto teorijų postulatus.

Ar šis mokslinis tyrimas šia tema bus tęsiamas? Gal liko neišsakytų dalykų, kuriuos buvo svarbu paminėti knygoje?

Taip, tyrimas bus tęsiamas. Ne veltui knygoje išvardyta nemažai dalykų, kurie nebuvo išsamiau aptarti (tam reikėtų dar vienos knygos). Mane ypač domina genetinė kritika, kurios objektas – kūrinio gimimo slėpinys, rašymo fenomenas. Rūpi, kaip buvo parašytas ne tik šis Sruogos kūrinys, bet ir kitas jo romanas Sanvarta, dramos, eilėraščiai. Norėčiau atsakyti į klausimą, kaip buvo rašomi skirtingo žanro kūriniai, ar rašymo modelis įvairiais gyvenimo laikotarpiais kito, kaip kito ir kodėl kito?

Knygoje nepateikiau Drazdausko ir kitų redaktorių redaguotų grožinių kūrinių tekstologinės analizės. Būtent ji galėtų svariai papildyti buvusių Valstybinės grožinės literatūros leidyklos darbuotojų ar bendradarbių atsiminimus – padėtų rekonstruoti ankstyvąjį leidyklos gyvenimo etapą (1945–1948). Istorinės tekstologijos štrichas yra labai reikalingas siekiant konkrečiai atsakyti į klausimą, ar redaktoriai Stalino laikais vadovavosi kokia nors tekstologine tradicija, kokia buvo „visažinio ar visa taisančio“ redaktoriaus savivokos genezė. Dėl medžiagos gausos kol kas tokius tyrimus tik pradėjau, jie iki galo neatlikti.

Kuo šio tyrimo rezultatai bus reikšmingi Balio Sruogos knygos Dievų miškas redagavimui ir leidimui ateityje?

Didžiausia mano svajonė – ateityje išleisti genetinį Dievų miško leidimą tradicine spausdintine forma ir pradėti kurti skaitmeninę mokslinę Dievų miško duomenų bazę – kritinį archyvą. Jame būtų pateikti visi dabar žinomi, įvairiuose archyvuose saugomi Dievų miško tekstai. Skaitytojas galėtų matyti visą kūrinio avantekstą sudarančios medžiagos rinkinį (rankraštį, mašinraščius, nuorašus) ir visus tris svarbiausius kūrinio leidimus. Be to, ir visą kontekstinę medžiagą: laiškus, atsiminimus, užrašus, baudžiamąsias bylas, kitus su kūrinio tekstais susijusius istorinius dokumentus.

Kadangi kalbame apie kritinį archyvą, visą medžiagą lydėtų bibliografiniai aprašai, būtų vizualiai išryškintos kūrinio autografų sąsajos, parodyti ir paaiškinti išleistų kūrinių skirtumai. Mūsų atrama – amerikiečių rašytojo Hermano Melville’o kritinis archyvas. Turėjau galimybę stažuotis pas šio archyvo kūrėją, vieną iš garsiausių amerikiečių tekstologų, Hofstra universiteto Niujorke dėstytoją prof. Johną Bryantą. Tik tada, kai visa Dievų miško byla bus vizualiai įvairiais skaitymo lygmenimis prieinama kiekvienam besidominčiam, kūrinio teksto istorija savaime taps atviresnė, skaidresnė; o suinteresuotas skaitytojas – ir lygiavertis kūrinio redaktoriaus bendrakeleivis, ir individualus tyrinėtojas, ir objektyvus kritikas.

Gal ketinate tyrinėti dar ką nors iš Balio Sruogos kūrybos palikimo?

Dabar tyrinėju rašytojo egodokumentus – laiškus, užrašų knygutes. Mirus Sruogos kūrybos tyrinėtojui Samulioniui, liko keletas suplanuotų, bet dar neišleistų Sruogos Raštų tomų. Norėtume juos parengti. Keli paskutinieji tomai bus skirti rašytojo laiškams. Dabar kartu su kitais kolegomis dirbame archyvuose: ieškome, registruojame laiškus, juos šifruojame, rašome komentarus, paaiškinimus. Be to, studijuojame kontekstinę medžiagą: kaip atrodo užsienio šalyse leidžiami rašytojų klasikų laiškų Raštai, kokiais principais remiantis jie parengti, kokiais pavidalais jie pasiekia skaitytojus, kaip skaitytojai įtraukiami į jų rengimą. Mums svarbu, kokią patirtį galime perimti iš užsienio egodokumentų tyrėjų. Aš pati beveik du mėnesius stažavausi Airijoje, Dublino universitete, pusantro mėnesio – JAV (Niujorke ir Čikagoje), susipažinau su airių ir amerikiečių rašytojų klasikų laiškų leidimais popieriniu ir skaitmeniniu formatu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.