2021 04 08

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

B. Sruogos rankraščius išsaugojo „bambizas nuo Biržų“

Jonas Šernas, globojęs Balį Sruogą Štuthofo koncentracijos stovykloje. Algirdo Butkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Ne vienas, skaitydamas poeto, dramaturgo, rašytojo, literatūros ir teatro kritiko Balio Sruogos memuarinį romaną „Dievų miškas“, atkreipia dėmesį į ten minimą „bambizą nuo Biržų“, kuris ne kartą Štuthofo pragare rašytojui padėjo išlikti gyvam, išsaugojo šiame mirties ir kančių lageryje jo parašytų kūrinių rankraščius.

Tai buvo Jonas Šernas, gimęs prieš 110 metų (1910 m. lapkričio 18 d.) Biržų apskrities Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Jasiškių kaime. Tėvai buvo ūkininkai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 1998 m. išleistoje knygoje „Pragaro vartai – Štuthofas“ rašoma, kad J. Šernas, šiek tiek pasimokęs mokykloje (tikriausiai Nemunėlio Radviliškio pradinėje – aut. past.), liko tėvų ūkyje kaip būsimas paveldėtojas. Ūkininkavo, padėjo besimokantiems broliams ir seserims.

1943 m. kovo mėnesį jis atvyko į Vilnių aplankyti universitete dirbusio savo brolio profesoriaus Jokūbo Šerno. Vėliau knygoje „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“ J. Šernas papasakos, kaip jis pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Po vokiečių nepavykusio bandymo Lietuvoje suorganizuoti lietuvių SS legioną, uždarius Vilniaus ir Kauno universitetus bei kitas aukštąsias mokyklas, 1943 m. kovo 16–17 dienomis buvo suimti žymūs Lietuvos visuomenininkai, įvairių profesijų inteligentai. Gestapininkams atėjus areštuoti profesoriaus Jokūbo Šerno, vokiečiai suėmė Joną, o Jokūbas pabėgo.

Kauno gestapo kalėjime Jonas ir susitikęs su B. Sruoga. Iš ten jie buvo nuvežti į Tilžę, penkias dienas išlaikyti kažkokioje bažnyčioje, po to atgabenti į Štuthofo lagerį, ir jame praleido beveik dvejus metus. 

J. Šernas prisimena, kad kartą jis susiginčijęs su vienu iš kalinių. Kalinys supykęs ir ėmęs šaukti, kad „tas bambizas nuo Biržų“ esąs šioks ir toks… Nuo to laiko jį taip visi ir pradėję vadinti. Taip apie jį ir B. Sruoga parašęs „Dievų miške“.

„Manęs tas prievardis nė kiek neužgavo, – pasakoja J. Šernas, – nes mudu su Sruoga gerai sugyvenome, jis mane pamilo, ir aš jį pamilau. Pastebėjau, kad jis savo atsiminimuose nelaimės draugus pavardėmis minėdavo tik tuos, kurie mirę, o gyvųjų vardinti vengė, nenorėdamas kokiu nors būdu jiems padaryti nemalonumų.“

Buvęs Štuthofo kalinys Aleksandras Kantvilas prisimena: „Jonas – stiprus, petingas, be jokių mokslų ir gudrybių – išėjo kaceto universitetą, prisisiurbė šviesos ir kultūros, per dvejus metus besitrindamas tose pačiose lovose, tame pačiame kazemate su profesoriais, pulkininkais, kunigais ir advokatais, rašytojais ir poetais. Turbūt daugeliui jis buvo šalto, paprasto proto, kantrybės ir tikro žmogiškumo pavyzdys. (…) Jo tvirta ranka ne vieną pakėlė, jo platūs pečiai ne vienam buvo ramstis, kai laikai tapo blogesni.“

1945 m. sausio mėnesį kalinius išvarė iš Štuthofo ir varinėjo į visas puses. Teko badauti, šalti. „Labai sunkiai, – rašo monografijos apie B. Sruogą autorius Algis Samulionis, – šį žygį pakėlė B. Sruoga: šlubavo širdis, sutino kojos, vėliau pakilo temperatūra. Buvo atvejis, kada jis, nebetekęs jėgų, beveik be sąmonės, sukniubo ant kelio, ir nuo atsilikėlius pribaigiančio esesininko kulkos jį išgelbėjo tik ryžtinga vieno artimiausių grupės draugų J. Šerno, „bambizo nuo Biržų“ pagalba.“

Jis įtempė rašytoją vėl į kolonos vidurį ir, kitų padedamas, nešė tol, kol B. Sruoga atgavo jėgas ir vėl galėjo eiti pats. J. Šernas buvo praktiškas žmogus, todėl „susiorganizavo“ brezentą, ant kurio abu su B. Sruoga sniege miegojo, viena antklode apsikloję. Vėliau B. Sruoga taip nusilpo, kad visai nebegalėjo paeiti, todėl liko pakely. Atsisveikindamas prašė išsaugoti rankraščius. J. Šernas prisimena: „Tai buvo jo ranka smulkiai prirašyti popieriukai, maždaug ketvirtadalio puslapio didumo. Kiekvienas pakelis buvo popierium apvyniotas, apklijuotas, iš viso svėrė gal 2 svarus. Aš juos ir išnešiojau kuprinėje. Kiti man vis sakė, kad mesčiau tuos popierius, netampyčiau be reikalo sunkumo.“

Išpildyti rašytojo prašymą nebuvo paprasta. Lagerininkų būrį, tarp kurių buvo ir J. Šernas, esesininkai nuvarė atgal į Štuthofą, kur visiškai nebuvo ko valgyti. (Štuthofo kalinys kunigas Stasys Yla knygoje „Žmonės ir žvėrys“ prisimena, kad vėl pagelbėjo J. Šernas, aptikęs keletą maišų bulvių.) Pavasaris buvo šaltas. Lagerį bombardavo anglai. Vėliau jūroje, susodintus į laivus, kalinius norėjo nuskandinti vokiečiai. Vargais negalais J. Šernas pasiekė Daniją. Iš kelių tūkstančių kalinių išsigelbėjo tik apie 800. Atsidūręs Švedijoje, J. Šernas perdavė B. Sruogos rankraščius Juozui Brazaičiui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

1946 m. lapkričio mėnesį būdamas Vokietijoje kunigas ir rašytojas S. Yla gavo tris Štuthofe parašytas Balio Sruogos komedijas ir du straipsnius. Tuomet jis dar nežinojo, kaip rankraščių originalai pateko Švedijon, o iš jos Vokietijon. Tik 1972 m. Rochforde (šiame JAV Ilinojaus valstijos mieste J. Šernas apsigyveno 1951 m. – aut. past.) susitikęs su J. Šernu iš jo išgirdo pasakojimą, kaip buvo išgelbėti B. Sruogos veikalų rankraščiai. Vėliau paaiškėjo, kad B. Sruoga turėjęs ir antruosius savo rankraščių egzempliorius, kuriuos pats atsigabeno į Lietuvą. Kad būtų didesnė galimybė išsaugoti lageryje rašytus kūrinius, nebesitikėdamas išlikti gyvas, paprašė tai padaryti ir J. Šerną.

Mirė Jonas Šernas 1978 m. rugsėjo 22 d. Palaidotas Rochforde.