Išeiviai padarė didelę įtaką Lietuvos kultūrai, bet jų veikla dažnai yra nepelnytai nuvertinama

Tokių vertybių vedina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantė Ina Vaisiūnaitė porą mėnesių praleido Čikagoje, rinkdama medžiagą apie Amerikos lietuvių bendruomenės audio-vizualinės žiniasklaidos raidą bei pažindama amerikietiškąją kultūrą.

Studijuojate doktorantūroje – kodėl pasirinkote studijuoti būtent istoriją? Dažnai sakoma, kad tokios studijos neturi perspektyvų. Kaip galėtumėte paneigti šią nuomonę?

Kai rinkausi bakalauro studijas, istorija sudomino dėl intelektualinio tobulėjimo galimybių ir plataus spektro pasirinkimų, kuo gali užsiimti po studijų. Galbūt tai padarė įtaką ir tolesniam studijų krypties pasirinkimui magistrantūroje ir doktorantūroje. Visgi istorijos mokslas suteikia tau įrankių, kuriais vėliau gali naudotis įvairiose kitose sferose ir siekiant karjeros nebūtinai istorijos srityje. Na, o pratęsti studijas doktorantūroje nusprendžiau todėl, kad tai sfera, kurioje galiu save realizuoti. Mane domina platesnis požiūris į istoriją, ne tik kaip į rašytinių šaltinių analizę, bet kaip į šaką, kurioje galima sujungti ir šiuolaikines medijas, tokias kaip fotografija, televizija ir internetas. Mūsų karta kuria labai daug vizualinių šaltinių, manau, kad istorikai privalo įvaldyti ir naująsias medijas

Kodėl ryžotės vykti būtent į Čikagą, Jungtines Amerikos Valstijas?

Į Čikagą vykti planavau dar tik stodama į doktorantūrą. Mano disertacijos tema veda Amerikos lietuvių bendruomenės link – analizuoju Amerikos lietuvių radiją ir televiziją, taigi didžioji dalis šaltinių yra ten, taip pat ir žmonės, kurie man gali papasakoti naudingos informacijos, gyvena Čikagoje. Šis miestas yra vienas didžiausių Amerikos lietuvių bendruomenės centrų, ir archyvai ten yra didžiausi, taigi, pasitaikius tokiai puikiai galimybei, negalėjau ja nepasinaudoti.

Gal galėtumėte išskirti keletą aspektų, kuo Čikaga išskirtinė, kuo ji labiausiai jus žavi?

Išskirtinė yra architektūra – aplinka tikrai įspūdinga, miestas didingas ir įdomus. Iki apsilankymo Amerikoje esu keliavusi tik Europoje, todėl vos išlipus iš metro Čikagoje buvau maloniai nustebinta. Viena pažįstama pasakojo, kad buvo laikas, kai visi architektai norėjo pastatyti bent po vieną namą Čikagoje, nes senoji miesto dalis yra ypač vertinama architektūros mėgėjų. Ten tikrai labai jauku gyventi – nuostabu, kad, nors Čikaga yra didmiestis su begale pastatų, čia netrūksta ir žalumos. Pats miestas yra įdomus ir kultūrine prasme, gausu muziejų. Asmeniškai man teko lankytis Čikagos menų muziejuje (angl. Art Institute of Chicago), kur eksponuojami Europos menininkų darbai, buvo tikrai labai įdomu.

Taip pat skaitykite:

Paskola automobiliui ar lizingas: kaip pasirinkti tinkamą finansavimą?

Etiketo žinovas A. Lydeka: kaitra kiek pakoreguoja mūsų aprangą, tačiau jos kodo – ne

Dažniausios klaidos renkantis patalynę

Saulės baterija ir elektros tinklas: kaip jie veikia kartu?

Kiemo dangų priežiūra vasarą: kaip atnaujinti paviršius?

Terasa – neatsiejama poilsio zona: kokias medžiagas naudoti?

Birželį fiksuota karščiausia diena ir naktis, Vilniuje tokios temperatūros nebuvo 250 metų

Kodėl sugedusią techniką verta patikėti profesionalams?

Esame susidarę tokią nuomonę, jog amerikiečiai itin atviri, laisvai bendraujantys žmonės. Ar galėtumėte pagrįsti arba paneigti šį stereotipą? Ar amerikiečiai draugiškai priima lietuvaičius?

Amerikiečiai yra kaip ir visi žmonės, nors, palyginti su lietuviais, būtų galima teigti, jog jie šiek tiek šiltesni, atviresni ir laisvesni žmonės, taigi, kultūrine prasme tikrai jauti, kad esi ne Europoje. Nors galiu teigti, kad didžiąją laiko dalį svečiuojantis Amerikoje daugiausia bendravau su lietuviais, kurie mielai ir šiltai priima atvykusius paviešėti tautiečius, bet ir komunikuojant su amerikiečiais sunkumų tikrai nekilo, bendrauti paprasta, kai žmonės yra atviri ir draugiški. Tačiau pripažįstu, jog Amerikoje jaučiausi svetima, nors kažkokių didelių kultūrinių skirtumų pajusti ir neteko. Žinoma, didmiesčio gyvenimas atrodo išskirtinis, nes esame įpratę prie mažų miestų, palyginti su Amerika, gyvenimo – net ir Vilnius atrodo visai mažytis, vertinant Amerikos mastais. Mes esame persmelkti savo istorijos, papročių, o Amerika atrodo kur kas laisvesnė, nesaistoma istorijos ir dvelkianti idėjų ir kultūrų įvairove.

O Lietuvos išeivija – Amerikos lietuviai – dar vis kalba gimtąja kalba?

Taip, tikrai kalba. Lituanistikos tyrimų centre, kuriame atlikau savo tyrimą, dirbantys žmonės puikiai kalba lietuviškai. Tam turi įtakos tai, jog jie yra aktyviai įsitraukę į lietuvišką veiklą, nors yra jau ne pirmos kartos emigrantai, tačiau jų vaikai ir anūkai jau dažnai sunkiai kalba lietuviškai. Įdomu, jog Čikagoje yra dvi lituanistinės mokyklos, jose mokosi beveik 1000 lietuvaičių, taigi skaičiai yra tikrai nemaži, tai mane itin nustebino.

Kodėl pasirinkote gilintis į išeivijos radijo ir televizijos žiniasklaidos priemonių raidos tyrinėjimus, kodėl tai pasirodė įdomu?  

Kaip jau minėjau, dėl tarpdiscipliniškumo. Dažnai išeivijos tyrinėtojai analizuoja spaudą, o radijas ir televizija yra pamirštama. Visgi šios medijos prieš 1990 metus atliko labai didelį vaidmenį organizuojant įvairius mitingus, renginius, susirinkimus Lietuvos nepriklausomybės klausimu. Tyrimo metu supratau, jog ypač radijas buvo itin svarbus informacijos šaltinis, nes kiekviena lietuvių bendruomenė turėjo po vieną ar dvi laidas, juk radijas buvo pats greičiausias informacijos gavimo būdas.

Kaip manote, kuo jūsų tyrimo rezultatai gali būti naudingi visuomenei?

Pirmiausia nauda visuomenei yra žinios, kurias surenka ir su visuomene pasidalina tyrėjas, tai yra vadinamasis „baltųjų dėmių užkamšymas“. Visgi tai tik ledkalnio viršūnė. Manau, kad tyrimas praturtins istorijos mokslą ne tik nauja informacija – į istorijos mokslą bus įpinami nauji elektroninių medijų šaltiniai, tyrimo metodai ir teorinės prieigos būdai. Šie visi inovatyvūs įrankiai įgalins pristatyti išskirtinį sociokultūrinį lietuvių išeivijos elektroninių medijų vaizdinį. Manau, kad mano tyrimas svarbus ne vien dėl visuomenės supažindinimo funkcijos, bet ir dėl socialinės ir kultūrinės išeivijos analizės.

Kokias matote ateities perspektyvas, susijusias su jūsų dabartinėmis studijomis, tyrimu užsienyje?

Manau, jog jaunosios kartos pareiga yra pasiūlyti istorijos mokslui kažką naujo, kad jis plėstųsi ir pasiektų bent jau Europos lygį. Visai neseniai teko lankytis konferencijoje Latvijoje, ir netrukus vyksiu į konferenciją Vokietijoje – abi jos skirtos vaizdo medžiagos naudojimui istorijos, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Taigi, manau, kad ateities perspektyvų tikrai yra, ypač būtų nuostabu supažindinti pasaulį su Lietuvos istorijos audiovizualikos tyrimų rezultatais. Kalbant apie ateities planus, norėčiau dėstyti VDU, bet šalia to ir nepamiršti savo tyrimo apie Lietuvos išeiviją temos, juk išeiviai padarė labai didelę įtaką saugant Lietuvos kultūrą ir lietuvybę, tačiau jų veikla dažnai yra nepelnytai nuvertinama.

Kalbino Gabrielė Gugytė

Susiję:

Virginija Petrauskienė

8 min

M. Gudynas: į Lietuvą iš Amerikos importuočiau tautiečių bendruomeniškumo jausmą

JAV Lietuvių Bendruomenė

4 min

Monsinjoras A. Kontautas: „Svarbiausia būti žmogumi“

Ina Ėmužienė

16 min

Amerikos lietuvių televizijos redaktorius ir kūrėjas A. Reneckis: „Išeivijos gyvenimas nėra sutalpinamas į rubrikas“ (I)

Aušra Čebatoriūtė

6 min

Ar šiandien lietuvių vienybė tebėra gyva?