Vidutinis skaitymo laikas:

16 min

Amerikos lietuvių televizijos redaktorius ir kūrėjas A. Reneckis: „Išeivijos gyvenimas nėra sutalpinamas į rubrikas“ (I)

Portretas.
Kardinolas George'as Bernardinas su Karile Vaitkute ir Arvydu Reneckiu apie 2000 m. Asmeninio A. Reneckio archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia pasidomėti lietuvių išeivijos žiniasklaida ir skaitytojams Lietuvoje bei visame pasaulyje pristato virtualią parodą „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“

Leidinių, radijo ir televizijos laidų istorijos neatsiejamos nuo jų kūrėjų, redaktorių atsidavimo ir darbo, o jų prisiminimai atveria visapusiškesnį žiniasklaidos raidos, lūžių vaizdą. Parodos rengėjos išsikėlė tikslą ieškoti kontaktų ir klausinėti. Taip užmegzti ir atnaujinti ryšiai su leidinių, radijo, televizijos laidų, interneto svetainių redaktoriais ir bendradarbiais, leidusiais geriau pažinti lietuvių išeivijos žiniasklaidos bruožus.

Aktyvų lietuvių išeivijos bendruomenės narį, Amerikos lietuvių televizijos redaktorių ir kūrėją ARVYDĄ RENECKĮ 2015 m. gegužės 3 d. Čikagoje kalbino Ina Ėmužienė. Pokalbis papildytas 2020 m. gegužės 29 d. rengiant virtualią parodą „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“.

Smagu, kad sutikote pasimatyti ir pakalbėti apie televizijos programą, kurią kūrėte Čikagoje.

Per nors ir neilgą dvylikos trylikos metų televizijos gyvavimo laikotarpį visko, atrodo, buvo tiek daug, kad gal mūsų pokalbį pradėkime visai iš kitos pusės. Taip besišnekant mintys pačios išsirikiuos ir nubėgs viena arba kita vaga. Niekada nelaikiau tos programos grynai naujosios kartos kūriniu, dėl to man ir norisi geriau susigaudyti, koks šio mūsų pokalbio kontekstas. Kodėl savo tyrimą siejate su 1990-aisiais? Ar dėl to, kad jau buvo nepriklausomybės laikai ir į Ameriką pradėjo atvykti naujoji išeivių karta?

Taip, tyrimo skirtis yra nepriklausomybės paskelbimas, nes jis buvo tiek išeivijos lūžis, tiek ir Lietuvos. Lūžio laikas buvo ryškiai matomas ir medijose, svarbu prisiminti, kad šis procesas užsitęsė kiek ilgiau ir buvo ne konkrečios datos klausimas, o labiau 1990–1991-ujų periodo. Vis dėlto šio pokalbio kontekste mane domina pirmiausia organizavimasis. Kaip būrėsi žmonės? Kokį turinį kūrėte? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Man nei tada, nei dabar neatrodo, kad 1990-ieji išeivijai buvo toks pats lūžis arba tokia pati takoskyra kaip Lietuvoje. Bent jau pokario kartos išeivija (DP) kaip iki tol, taip ir po to gyveno Lietuvos laisvės idėjomis ir lietuvybės išlaikymo darbais. Nekalbant jau apie tai, kad kasdienėje jų buityje arba profesiniame gyvenime, priešingai negu žmonėms Lietuvoje, išvis niekas nepasikeitė. Be abejo, dauguma DP kartos lietuvių tikrai nesitikėjo, kad įvykiai klostysis taip greitai ir kad laisvė bus iškovota, o Lietuvos valstybė bus atkurta jiems tuo metu beveik visai nedalyvaujant.

O juk per tuos 50 okupacijos metų būtent Amerikos lietuvių pastangomis ir reikalavimu Jungtinės Valstijos nenusileido nuolatiniam Sovietų Sąjungos spaudimui pripažinti Baltijos valstybių inkorporavimą į TSRS. Atsitiko kažkas nepaprasto. Visiškai be išeivijos pastangų Lietuvos vardas buvo kasdien linksniuojamas didžiojoje Amerikos spaudoje, per radiją ir per televiziją. O juk lig tol ištisus dešimtmečius buvo taip sunku, beveik neįmanoma pasiekti, kad Lietuvos vardas būtų bent paminėtas – reikėjo padaryti ką nors tokio, kaip Kalantos susideginimas arba Simo Kudirkos šuolis į laisvę. Amerikos lietuvius buvo apėmusi visuotinė euforija. Lūžis nebent vyko daugelio galvosenoje: kaip dabar reikės toliau bendrauti su Lietuva – su jos žmonėmis, su savo giminaičiais, su kuriais dažnas tiesioginių ryšių tiesiog vengė ir į sovietinę Lietuvą nevažiuodavo, bijodamas, kad ten arba kur nors pakeliui jo nesuimtų, neišprovokuotų arba netgi neužverbuotų KGB.

Iš pradžių daugelis pasitikėjo vien tik Lietuvos laisvės lyga. Į Sąjūdį gana ilgai žiūrėta įtartinai, o juo labiau į buvusius komunistus. Šiaip ar taip visi sukruto organizuoti kokią nors pagalbą atsikuriančiai Lietuvai: siuntė labdarą, ypač ligoninėms ir vaikų namams, telkė lėšas, patarinėjo institucijoms, steigė Vytauto Didžiojo universitetą, padėjo Lietuvoje atkurti visuomenines organizacijas (skautai, ateitininkai, šauliai…), steigė verslus. Po Kovo 11-osios akto paskelbimo lietuviai visoje Amerikoje ėmė spausti arba, kaip čia sako, smarkiai klibinti savo vietinės valdžios atstovus, kongresmenus, senatorius ir patį JAV prezidentą, kad būtų pripažintas Lietuvos valstybės atkūrimas ir pažabota Kremliaus agresija Lietuvoje.

Tai maždaug tokiomis nuotaikomis gyvenančius lietuvius radau atvykęs į Čikagą 1988–1989 metais. Visi buvo be galo smalsūs. Tuo metu lietuviška periodinė spauda palyginti klestėjo, nes tai buvo pagrindinė visuomenės susižinojimo priemonė. Joje dominavo Lietuvos įvykiai ir jų vertinimas. Vietinis turinys iš pirmųjų puslapių pasitraukė į paskutinius. Gal tai ir buvo tas vadinamasis „lūžis“? Bet šiaip drįsčiau teigti, kad 1990 metai neturėjo jokios regimos įtakos kiekybiniams išeivijos žiniasklaidos pokyčiams. Tęsėsi tai, kas buvo jau prieš dešimtmečius sukurta. Tęsėsi ir natūraliai nyko. Spaudos tiražai ir toliau mažėjo sulig senstančia ir pasitraukiančia jos kūrėjų bei vartotojų karta.

Čikagoje tuo metu veikė net kelios lietuviškos radijo valandėlės. Kai kurios ne kasdien, gal po du tris kartus per savaitę. Tai buvo: „Margutis“, „Studija R“ (tuo metu ji, rodos, vadinosi „Žemė L“), Brazdžionių „Lietuvos aidai“, Anatolijaus Šluto sekmadieninė valandėlė… Mano pirmieji įspūdžiai tada buvo tokie, kad ši žiniasklaida pirmiausia yra gerokai personifikuota, o jos vertinimai taip pat gana subjektyvūs. Pavyzdžiui, Marquette Parke gyvenusi aštuoniasdešimtmetė teta Onutė (gimusi JAV), pas kurią buvau apsistojęs, vakarais taip ir sakydavo: „Pasiklausykime, ką sako Petrutis…“ arba „Lapo tai aš nesiklausau, taip sumala, kad neina suprasti… tik Ramunė švelniai kalba, bet labai kvėpuoja…“, „Šlutas šneka, kai visi bažnyčioje…“, o „Brazdžionis geriau jau tegul eina gult, ba bekalbėdamas užmiega…“ ir t. t. Iš tikrųjų, kai pirmą kartą, kokiais 1988-aisiais, pats išgirdau Petrą Petrutį, kalbantį per „Margutį“, buvau maloniai apstulbęs.

Portretas.
ALTV steigėjai Arvydas Reneckis, Karilė Vaitkutė, Algimantas Kezys. Asmeninio A. Reneckio archyvo nuotrauka

Koks buvo tas įspūdis?

Tie jo tariami, keletą kartų laidoje pasikartojantys prisistatymo žodžiai „Petras Petrutis, Margutis“ skambėjo tarsi kokia muzika. Įsivaizduokite: Amerika, XX a. pabaiga, o čia per radiją žvaliai skamba maršas „Prezidentas Smetona“. Jam pritilus pasigirsta švelnus balsas vyriškio, kurį ką tik matei oriai einantį 71-ąja gatve su dienraščiu „Chicago Tribune“ po pažastimi. Jūs kartu pietavote „Nidos“ restorane. Eidamas per gatvę į radijo studiją, kurioje laidų vedėjas ir gyvena, jis atsainiu galvos linktelėjimu pasisveikina su jį sustojusiu praleisti kadilako vairuotoju.

Dabar jis iš didžiulio radijo aparato raminančiu balsu praneša: „Oro temperatūra Hickory Hills 89 laipsniai, taigi nei šilta, nei šalta…“ Klausomės jo Marquette Parke, kambaryje dėl karščio pakelti visi langai, o mūsų kūnais žliaugte žliaugia prakaitas. Petrutis sėdi gretimoje gatvėje esančio namo antrame aukšte ir mums pranešinėja apie puikų orą kažkokiame Hickory Hills (nedidelis Čikagos priemiestis). O jau tos reklamos! Apie lietuvišką kredito uniją (banką) „Kasa“, apie maisto parduotuvę „Parama“, Vaznelių, Kupcikevičių prekybą, lietuviškus restoranus, Petkaus laidojimo namus… Ir vis tas pats besikaitaliojantis Petro Petručio balsas… Žodžiu, beklausant „Margučio“ man tame Marquette Parke kažkaip viskas pasirodė labai artima, smagu ir miela. Visi tarsi varlės viename prūde sau mandagiai turškiasi, o aplink jauku, gražu ir sava. Iki parduotuvių ar kokių nors paslaugų galima nueiti pėsčiomis.

Būdamas viduryje Amerikos, visur gali laisvai susikalbėti vien lietuviškai. Nenuostabu, kad kai kurie vadinamieji dipukai niekada ir neišmoko jokios kitos kalbos, tik lietuviškai. Įterpia vieną kitą naujadarą, pavyzdžiui, tikietas, bilas, inšiurencas, beismentas, paipa, eirkondišinas, ir visi viską supranta. Lietuviškoji žiniasklaida tuomet taip pat buvo gana vienalytė. Išskyrus nebent dar tebeleistą komunistinę „Vilnį“, kurią paskutiniais metais už Maskvos rublius Vilniuje surašydavo ir suredaguodavo „Gimtojo krašto“ redaktoriai, ir amžinas problemas keliančius bei svarstančius liberaliuosius „Akiračius“ su besikandžiojančio „Buldogo“ rubrika, pagrindinė Amerikos lietuvių žiniasklaida tebetarnavo bendriems lietuvybės išlaikymo užsienyje ir Lietuvos valstybės atstatymo tėvynėje tikslams.

Aš netgi savotiškai pasigedau, sakyčiau, būtinos konkurencijos tarp įvairių leidinių ir žiniasklaidos rūšių. Pavyzdžiui, per „Margučio“ radijo laidą vakare galėjai išgirsti tai, kas rytoj bus žodis žodin parašyta „Draugo“ dienraštyje. Ta informacija buvo draugiškai dalijamasi. Kartais radijas, lyginant su spauda, turėjo šiokių tokių greitesnio informacijos pateikimo privalumų. Per radiją buvo galima perskaityti tą pačią dieną iš Lietuvos atsiųstą faksą arba pateikti kokį nors aktualų pokalbį telefonu. Turinio prasme atrodė, tarsi visa Amerikos lietuvių žiniasklaida veikė darniai vadovaujant kokiai nors centrinei ministerijai, kurios, žinoma, nebuvo.

Kodėl tada, atsidūręs tokiame darniame medijos lauke, kuris, regis, buvo pakankamai užpildytas turiniu, nusprendėte steigti televiziją?

Tas kelias iki televizijos buvo ilgokas ir gana nuoseklus. Lietuvoje aš dirbau kino studijos „Dokumentikoje“. Pradėjau redaktoriumi, vėliau tapau režisieriumi. Amerikoje pirmą kartą lankiausi 1988 metais filmuodamas Vilniaus jaunimo teatro gastroles (Jaunimo teatro gastrolės JAV įvyko 1988 m. gegužės 1–30 d. Tai buvo pirmos lietuvių profesinio meno kolektyvo komercinės gastrolės Amerikoje – red. past.). Tuomet kūriau dokumentinį filmą apie režisierių Eimuntą Nekrošių („Į palaimintą šalį“, LKS, 1988 m.). Po metų į jau „pažįstamą“ Čikagą kartu su žmona atvykome gydyti savo dukrelę, kuri sirgo imuniteto sutrikimo liga ir tuometinėmis sovietinės medicinos sąlygomis buvo pasmerkta likti neįgali. Išėjo panašiai kaip daugeliui iš tos serijos „Manėm, kad greit grįšim“. Gydymas tęsėsi metų metus, kainavo beprotiškus pinigus, įklampino į skolas, iš dalies pavyko. Reikėjo apsispręsti ir pasilikti Amerikoje.

Pirmosios viešnagės Čikagoje metu susipažinau su fotografu, tuomet neseniai nustojusiu praktikuoti vienuoliu, tėvu jėzuitu Algimantu Keziu. Kažkaip nuo pat pirmojo susitikimo mes artimai susidraugavome. Gana greitai jis tapo savotišku dvasios tėvu ne vien man, bet ir daugeliui tuo metu į Čikagą iš Lietuvos atvykusių įvairaus amžiaus žmonių. Beje, jis buvo ir nenuilstantis išeivijos lietuvių dailininkų propaguotojas. Jo namuose įrengta „Galerija“ tapo ta pastoge, kur susitiko nemažai lig tol nepažįstamų meninių sielų. Kezio „Galerija“ buvo ir įvairių jo paties autorinių knygų, ir albumų bei monografijų apie išeivijos menininkus leidykla. Ėmiausi redaguoti jo leidžiamų knygų lietuviškus tekstus.

1990–1991 metais kartu su prodiuseriu iš Lietuvos Vytautu Vilimu ir operatoriais broliais Alvydu ir Donatu Bukliais filmavome įvairiuose Amerikos ir Europos miestuose dokumentinį filmą „Naktis Lietuvoje“ apie lietuvių tautos patirtas komunistinės sistemos atneštas kančias ir pasipriešinimą. Pagal pirminį mūsų sumanymą filmas turėjo vadintis „Krivulė“. Užsibrėžėme tikslą surinkti kuo reikšmingesnius į Vakarus pasitraukusių to laikmečio liudininkų pasakojimus ir prisiminimus. Organizacine prasme buvo įdomu pirmą kartą patirti, kaip be jokio išankstinio finansavimo, grynai iš visuomenės sutelktos paramos ir šiokio tokio kūrybinio užsispyrimo atsiranda filmas.

Algimantas Kezys paskolino profesionalią kino kamerą ir garso įrašymo įrangą, būsimasis prezidentas Valdas Adamkus padėjo dovanai gauti kino juostos, krepšininkas Šarūnas Marčiulionis filmavimo grupę ne tik globojo San Fransiske, kur filmavome Nobelio premijos laureatą, poetą Česlovą Milošą, bet ir dosniai pafinansavo kelionių išlaidas. Įvairiausiuose JAV ir Europos miestuose: nuo Kalifornijos, Ilinojaus, Niujorko, Vašingtono iki Kazimieriečių kolegijos Romoje, nuo Miuncheno lietuvių namų ir „Laisvosios Europos“ radijo stoties Vokietijoje iki kino laboratorijos Holivude ir Masačusetso valstijoje esančios montavimo studijos, visame pasaulyje, kur tik nuvykome ir susitikome lietuvių, radome talkininkų, taip pat pas ką prisiglausti ir su kuo išsigodoti.

Kalbina ir filmuoja.
Čikagos „Athletic Society“ klube. Prezidentas Valdas Adamkus, Arvydas Reneckis, Karilė Vaitkutė. Asmeninio A. Reneckio archyvo nuotrauka

1991-ųjų sausio įvykiai Vilniuje gerokai pakeitė pirminį istorinio filmo sumanymą. Nūdienos įvykiai jame tapo dominuojantys. Kai filmas buvo baigtas montuoti, viena veikli Amerikos lietuvių visuomeninė grupė „Americans for Lithuania‘s Freedom“ („Amerikiečiai už Lietuvos laisvę“) pasirūpino jo įgarsinimu anglų kalba ir filmo kopijas išplatino JAV kongresmenams, senatoriams, įvairiems politikams, žurnalistams ir švietėjams.

Algimantas Kezys man vis entuziastingai kartojo: „Tu jau čia pas mus įsipilietinai kaip filmininkas. Varyk, brolau, toliau!“ Jis ir pats buvo sukūręs ne vieną dokumentinį filmą. Bene ryškiausias iš jų – etnografinis folklorinis pasakojimas apie Pensilvanijos lietuvius angliakasius „Ten, kur anglių kalnai stėri“ (kartu su Elena Bradūnaite). Man jau buvo matyti ir keli jo filmai-portretai: „Vladas Jakubėnas“, „Mykolas Krupavičius“, „Juozas Ambrazevičius-Brazaitis“… Kartą Kezys prasitarė, kad jis yra pradėjęs, bet niekada nepabaigęs bent keleto dokumentinių filmų, kurių medžiaga, kaip jis sakė, tebedūli Lituanistikos centre Čikagoje esančiame Budrio fotografijos ir kino archyve. Taip pamažu iš kažkada jo nufilmuotų kadrų ir iš naujų mano filmavimų vienas po kito atsirado dokumentiniai filmai-portretai: „Viktoras Petravičius“, „Kazys Bradūnas“, „Dr. Juozas Girnius“, „Dr. Adolfas Damušis“, „Marius Katiliškis“ ir kt.

Prisilietimas prie iškilių asmenybių man, tuomet dar jaunam žmogui, ne tik paliko gilų įspūdį, bet ir ne juokais sumaišė kai kurias kortas. Vienas iš tokių asmenų, kuriam visą gyvenimą ir geruoju, ir piktuoju esu dėkingas už lietuviškos televizijos Amerikoje idėją – tai buvęs krikščioniškojo egzistencializmo filosofijos kūrėjo Heideggerio mokinys, enciklopedistas ir publicistas dr. Juozas Girnius. Dar studijuodamas Vilniaus universitete skaičiau visiškai netyčia man į rankas pakliuvusią, sovietmečiu draudžiamą jo knygą „Žmogus be Dievo“. Kai kurie joje parašyti teiginiai mano galvoje įstrigo visam laikui, pavyzdžiui, apie dialogo neįmanomumą tarp tikinčiojo ir bedievio. Jei vienam Dievas yra, o kitam jo nėra, vadinasi, ir dialogas tarp jų neįmanomas, nes nėra bendro pokalbio objekto… Ši formulė tinka ir kitais žmonių nesusikalbėjimo atvejais. 1992 metais panorau pakalbinti jį apie garsiosios lietuviškosios Bostono enciklopedijos leidybą. Mano nuostabai jis maloniai atsiliepė ir sutiko nusifilmuoti dokumentiniame filme-portrete.

Beveik ištisą savaitę viešėjau svetingame Onutės ir dr. Juozo Girnių bute Bostono pakraštyje, netoli Atlanto. Niekur neskubėjome. Besišnekučiuojant filmavau filosofo pasvarstymus apie gyvenimo tiesas, prasmes ir vienokias ar kitokias žmonių pasirinkimų motyvacijas. Kai prelegento paklausiau: „Dr. Girniau, jūs studijavote Kauno, Liuveno, Fryburgo ir Paryžiaus universitetuose, o Monrealio universitete Kanadoje 1951 m. apsigynėte filosofijos daktaro laipsnį. Jūsų biografijoje buvo tokios pasaulinio masto figūros kaip Martinas Haideggeris, Karlas Jaspersas… Ar, atsidūręs Jungtinėse Valstijose, neieškojote akademinio darbo kokiame nors prestižiniame universitete?“

Dr. Juozas Girnius su šypsena prisiminė, kaip pokario laikais jis, DP stovyklose prisirankiojęs amerikoniškų konservuotų žirnių, vežė juos savo buvusiam profesoriui Heideggeriui. Žymusis filosofas tuo metu buvo įtariamas kolaboravimu su naciais, pašalintas iš visų Vokietijos universitetų, jis negaudavo jokių maisto kortelių ir tiesiog badmiriavo. O apie karjerą Amerikos universitetuose filosofas atsakė maždaug taip: „Buvo tokių pasiūlymų, bet aš pagalvojau: ką gi, parašysi ten per dvejus trejus metus kokią knygelę (yra toks reikalavimas), ją išleis kokių 300–500 egzempliorių tiražu, išsiuntinės po bibliotekas. Kas nors pavartys, gal nepavartys… Gal koks studentas net ir pacituos vieną kitą sakinį… O čia, lietuviuose, vien Amerikoje mes turime šimtatūkstantinę išeiviją. Tiek daug neatliktų darbų, o svarbiausias taigi – enciklopedija. Taip ir nusprendžiau pasilikti lietuviuose…“ Dr. Girnius, rodos, minėjo ir tai, kad tie lietuviški darbai Amerikoje yra dažniausiai apmokami menkiau negu bet kurio nekvalifikuoto juodadarbio triūsas ir dažniausiai yra laikomi talka visuomenei. Bet tuo metu aš to neįsidėmėjau. Rimtai užsikrėčiau vilione – Amerikoje pasilikti lietuviuose.

Sugrįžus į Čikagą, pirmiausia teko nedelsiant kibti į bet kokį darbą. Likau lietuviuose, tiktai ne su filmavimo kamera ar plunksna rankose, bet su plaktuku, gremžtukais, kempinėmis ir mazgotėmis – langų ir namų valymo bei statybos frontuose. Visuomeninių lietuviškų organizacijų raštinėse arba laikraščių ir leidinių redakcijose visos vietos jau nuo senų laikų buvo užimtos. Beje, 1990-aisiais tikriausiai ne man vieninteliam teko patirti ir dalies DP kartos lietuvių gana neigiamą požiūrį į naujai iš Lietuvos atvykstančius tautiečius.

Apsilankius kokiame nors lietuviškame renginyje arba bažnyčioje, dažnai prieidavo koks nors smalsus dėdulė arba tetulė ir visu balsu paklausdavo: „O tai jūs iš Lietuvos? Neseniai atvykote? O kada išvyksite?“ Dalis Amerikos lietuvių buvo pasiryžę visapusiškai padėti tiems užplūdusiems iš Lietuvos tėvynainiams: apdovanoti juos visokiais savo dar gerais daiktais, apipirkti juos, net paaukoti jiems pinigų – su sąlyga, kad tik jie kuo greičiau sugrįžtų atgal į Lietuvą. Pasakęs, kad ketini čia pasilikti ir gyventi, dažnai būdavai palydėtas su neslepiamu nusivylimu. Netgi Lietuvių fondo stipendijų skyrimo taisyklėse buvo įrašytas punktas, kad iš Lietuvos atvykusiems studijuoti asmenims stipendija gali būti paskirta tik tuo atveju, jei tas asmuo raštu pasižada, užbaigęs mokslus, sugrįžti atgal į Lietuvą. Laikui bėgant, šis požiūris keitėsi, o su laiku ir beveik visai išnyko.

Ėmiau dairytis amerikietiško darbo. Sekiau skelbimus Čikagos laikraščiuose ir į juos atsiliepinėjau. Pirmiausia mane pasamdė menininkas Rosario Rosi sukurti filmą apie jo skulptūras. Netrukus visai netikėtai gavau darbą visame pasaulyje garsėjančio, prestižinio medicininės reabilitacijos instituto (Rehabilitation Institute of Chicago) Medijos skyriuje. Šiame institute savo kvalifikaciją kelia įvairių sričių gydytojai ir fizioterapeutai, čia atliekami moksliniai tyrimai, kuriami dirbtinio intelekto valdomi protezai, vyksta tarptautinės konferencijos.

Medijos skyrius gamino įvairią vaizdinę instituto veiklos medžiagą. Mano pareigos buvo filmuoti ir montuoti mokomuosius ir parodomuosius medicinos videofilmus, vaizduojančius įvairių chirurginių operacijų ir reabilitacijos metodiką. Nors tai – visiškai ne mano žanras, bet šiuo darbu be galo džiaugiausi. Dažnai eidavau į jį kaip į šventę, nes beveik viskas ten buvo labai įdomu. Ypač džiugino tai, kad, man tapus „medicinos sistemos darbuotoju“, Amerikos sveikatos draudimo kompanijos staiga priėmė mūsų jau sergančią dukrelę ir pradėjo iš dalies kompensuoti gydymo ir chirurgijos išlaidas. Prasidėjo palyginti ramus vidutinio amerikiečio gyvenimo laikotarpis, kai nepersidirbdamas gali sudurti galą su galu ir dar lieka laiko šeimai bei kokiam nors hobiui. Vilionė pasilikti lietuviuose niekur nedingo. Kaip ir daugeliui Amerikos lietuvių, kokia nors tautiška veikla man tapo hobiu. Filmuodavau įvairius renginius ir toliau kūriau dokumentinius filmukus-portretus.

Po trejų gana produktyvių darbo metų mūsų Medijos skyrių sukrėtė organizacinės permainos. Vieną gražią dieną visi, ką tik buvę instituto darbuotojai, tapome laisvais ir nepriklausomais pagal sutartis samdomais menininkais. Amerikietiška šypsena pavirto į grimasą. Apmaudžiausia, kad automatiškai netekau ir medicinos draudimo visai šeimai. Realaus uždarbio nebeužteko sudurti galą su galu, vis dažniau pradėjau dairytis kito darbo.

Steigti lietuvišką televizijos programą Čikagoje mane pirmiausia ėmė raginti kolega kino operatorius Alvydas Buklys. Mes pažįstami dar nuo Lietuvos kino studijos laikų. Esame kartu rengę kino žurnalus, o vėliau jis buvo ir vienas iš minėto filmo „Naktis Lietuvoje“ operatorių. Panašiu metu kaip ir aš atvykęs į Čikagą, jis kažkokiu laimingu būdu buvo gavęs darbą pagal profesiją vietinėje Amerikos lenkų „Polvision“ televizijoje. Tie mudviejų, ką tik atvykusių į Ameriką, pasišnekėjimai apie lietuvišką televiziją taip ir likdavo tiktai kaip pasvajojimai.

Algimantas Kezys man buvo ne kartą pasakojęs, kaip jis aštuntajame dešimtmetyje vienus ar net porą metų mėgino toliau tęsti buvusią Anatolijaus Šluto programą „Lietuviai televizijoje“. Pasak jo, nieko iš to neišėjo, nes pačios programos išsikvėpė, o tie visi sudaryti rėmimo komitetai nesugebėjo pasirūpinti nei lėšomis, nei turiniu, tik posėdžiavo ir nieko nenutardami trukdė. Apie lietuvišką televiziją kalbėjausi ir su Anatolijumi Šlutu. Jo įsteigta ir rengiama programa gyvavo apie 12 metų, nuo 1966-ųjų iki 1978-ųjų. Kadangi tos valandėlės būdavo transliuojamos tiesiai iš televizijos studijos, beveik nėra likę jokių įrašų, išskyrus kelias Kezio laikų (1977) videojuostas, saugojamas Lituanistikos tyrimo centre, Čikagoje.

Paklaustas apie televizijos laikus, Anatolijus nukreipdavo pokalbį į kokius nors juokingus nuotykius, pavyzdžiui, neatvyksta ar pavėluoja koks nors prelegentas ir tada turi ką nors kalbėti pats sau vienas arba kaip kokia nors maža mergytė, aprėdyta tautiniais rūbais, viduryje laidos, užuot padeklamavusi eilėraštuką, ima krapštyti nosytę ir maivytis, arba kai į televizijos laidą atvyksta visas choras, o studijos patalpa tokia maža, kad pusė choristų tiesiog netelpa, ir kai kurie labai įsižeidžia, kad jų neparodys per televiziją. Apie organizacinius reikalus Anatolijus nelabai mėgo pasakoti. Minėjo, kad televizija turėjo vieną labai gerą rėmėją – litvaką, kailinių parduotuvės savininką (nebeprisimenu pavardės). Pasak Šluto, visos jo televizijos žiūrovės labai mėgdavo toje parduotuvėje lankytis ir tuos kailinius matuotis, o Anatolijui būdavusi gera proga jas filmuoti ir vis atnaujinti reklamą.

Norint 1966–1978 metais Amerikoje paruošti ir transliuoti etninę televizijos programą reikėjo tikro atsidavimo. Nebuvo jokios vaizdinės medžiagos iš Lietuvos. Reportažams filmuoti buvo naudojama 16 mm kino juosta, o garsą įrašydavo į atskirą magnetofono juostelę. Nufilmuotą medžiagą ryškino laboratorijoje, po to garsą reikėdavo sinchronizuoti su vaizdu… Viską teko daryti gyvai iš nedidelio studijos kambarėlio. 1995 metais Čikagoje paruošti lietuvišką televizijos laidą buvo kur kas paprasčiau. Reikėjo nufilmuoti ir iš įvairios kitos filmuotos medžiagos sumontuoti vienos valandos trukmės programą ir, ją įrašius į juostelę, nuvežti į televizijos stotį. Buvo galima naudotis medžiaga iš Lietuvos, o paruošti televizijos reportažus apie vietinius lietuviško gyvenimo įvykius buvo kiek sudėtingiau, negu parašyti į spaudą straipsnelį ar netgi paruošti radijo reportažą, bet taip pat įmanoma.

Kalbina ir filmuoja.
LR konsulate Čikagoje su ambasadoriumi Vygaudu Ušacku. Asmeninio Arvydo Reneckio archyvo nuotrauka

Čikagoje daugelį metų veikė privati televizijos stotis „Weigel Broadcasting“, kuri nuomojo transliacijos laiką įvairioms etninėms programoms. Jos signalas pasiekdavo visą didmiestį ir gana tolimus priemiesčius, programos buvo matomos netgi šiaurinėje Indijanos valstijoje ir Milvokio mieste, ir Viskonsino valstijos pietuose. Iš šios stoties savo laidas rodė lenkai, kinai, korėjiečiai, filipiniečiai, graikai ir kiti. Minėtoji Anatolijaus Šluto laida „Lietuviai televizijoje“ taip pat buvo transliuojama iš „Weigel Broadcasting“. Transliacijos kaina skyrėsi pagal paros laiką: nuo 600 iki 800 dolerių už valandą. Palyginti nedidelei etninei grupei išlaikyti savo televizijos programą buvo tikras iššūkis.

Pagal pradinį sumanymą, siekiant išlaikyti žiūrovų dėmesį, buvo numatyta kasdien rodyti informacines pusvalandžio trukmės programas, kurių turinys būtų: žinių santrauka iš Lietuvos, Amerikos lietuvių aktualijos, pokalbiai, reportažai iš lietuviškų renginių Čikagoje ir iš kitų lietuviškų bendruomenių, šiek tiek muzikos, programėlė vaikams ir pan. Norint visa tai įgyvendinti, reikėjo įsirengti montažinę studiją, įsigyti filmavimo įrangą, susitarti su transliuotojais Lietuvoje, kad būtų užtikrintas nuolatinis turinio perdavimas.

Greitojo interneto tuo metu dar nebuvo. Signalo perdavimas per palydovą kainavo neįkandamus pinigus. Buvo numatyta keleto dienų žinių ir kitus įrašus videojuostose nuolat siųsti greituoju paštu ir, jas gavus, paruošti praėjusios savaitės žinių santraukas. Televizijos laidų paruošimui planuota pasamdyti bent vieną visu etatu dirbantį redaktorių-montuotoją, o kitus asmenis: operatorius, žurnalistus, pranešėjus ir korespondentus, kviesti dirbti pagal sutartis. Surašius biudžetą, paaiškėjo, kad visa tai kainuotų apie 350 tūkst. dolerių per metus. Palyginimui – biudžetas panašus į vienos JAV ir Kanados lietuvių tautinių šokių arba dainų šventės biudžetą. Reikėjo patyrinėti, ar Čikagos lietuviai to tikrai norėtų ir ar įsipareigotų dalyvauti.

Pamažu apie televiziją pradėjau kalbėti privačiuose susitikimuose, organizacijose ir per spaudą. Pačiai idėjai daugelis iš karto pritarė ir ją sveikino. Dažnas išreikšdavo abejonių, kad tokį sumanymą bus per sunku įgyvendinti, kad Čikagos lietuviai jau turėjo televiziją ir teko ją uždaryti. Vieni džiaugėsi, kad „tokią gražią iniciatyvą parodė naujieji ateiviai“. Buvo ir tokių, kurie niurnėjo: „Tai dabar tie tarybukai pavarys čia mums sovietinę propagandą! Ir kas jiems už tai moka? Turbūt Kremlius! Juk žinom, kiek tas televižinas kainuoja…“

Vienu metu ūpą labai pakylėjo būsimojo Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus patarimas. Išgirdęs apie 350 tūkstančių dolerių sumą, jis iškart numojo ranka ir pasakė: „Pamiršk. Tu tik įsivaizduok: saulė patekėjo, saulė nusileido, o Čikagos lietuviai tau už tai kapt, kapt ir numeta po tūkstantį dolerių! Pamiršk ir garsiai net nekalbėk apie tai. Taip nieko nebus.“ Jis pasisiūlė pats sušaukti įvairių organizacijų atstovų posėdį ir pakviesti vieną kitą galimą rimtą rėmėją. Išklausę mano pranešimo, organizacijų atstovai bandytų tą rėmėją kaip nors prispausti.

Susirinkime dalyvavo JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros, Švietimo ir kitų tarybų atstovai, Lietuvių fondo steigėjas ir tarybos pirmininkas dr. Antanas Razma. Amerikos lietuvių televizija dar nebuvo užregistruota kaip atskira organizacija. Steigimo metu TV idėjai pritarė ir projektą globojo Algimanto Kezio suburta Amerikos lietuvių meno draugija. Jos atstovai taip pat dalyvavo susirinkime. Reikalą pristačiau, laikydamasis Adamkaus patarimo. Finansinę projekto pusę pateikiau alternatyvos principu (nuo… iki).

Pavyzdžiui, jei transliuotume vieną valandą per savaitę, tai kainuotų tiek ir tiek, jei tris – kaina taip pat būtų nebaisi. Po savo kalbos iš konferencijų kambario buvau išprašytas, kad susirinkusieji galėtų viską ramiai aptarti, o aš vėliau būsiąs pakviestas… Kai tai pagaliau įvyko ir sugrįžau pas posėdžiautojus, pirmiausia teko išklausyti ilgiausias liaupses apie puikią „naujųjų ateivių iniciatyvą“, kol pagaliau žodį tarė numatytasis finansinis rėmėjas: „Čia ponas taip gražiai ir profesionaliai viską išdėstėte, bet visas sumanymas laikosi ant jūsų vieno asmens. Kas bus tada, jeigu mes jums taip reikalingas lėšas patikėsime, o jūs, darbus pradėjęs ir pusę jų išleidęs, gausite iš kokio nors universiteto ar dar iš kur nors daug geresnį pasiūlymą? Oi, čia Amerikoje pasitaiko labai daug gerų pasiūlymų! Aš nematau, kas kitas be jūsų tokį darbą tęs. Čia dar reikia gerai pagalvoti…“

Bandžiau paaiškinti, kad pirmiausia aš nežadu dairytis ieškoti jokių pasiūlymų, be to, įsteigsime pelno nesiekiančią Amerikos lietuvių televizijos korporaciją, kurioje bus ir taryba, ir valdyba, štai šiuo metu projektą jau globoja Amerikos lietuvių meno draugija, bus pasamdyti žmonės, bus ir savanorių, į talką ir į darbus įtrauksime lietuviškąjį jaunimą… Deja, rėmėjo širdis nė kiek nesuminkštėjo.

Po posėdžio Algimantas Kezys pakvietė mane pas jį užsukti. Tikriausiai jau matėsi, kad mane reikia paguosti. „Viskas, – sakau, – užtenka. Nebedarau.“ O jis man: „Matai, brolyti, kaip būna su tais komitetais: vienas kuris nors su didesne pinigine žodį ištaria, ir kvit, visi nutyla, baigta. Kam tau jų reikia? Nenusimink. Žiūrėk, ant ko pastatytas visas Jaunimo centras? Ogi ant kopūstų! Ant lietuviškų dešrų ir kopūstų! Darykim kopūstų balių ir telkim lėšas. Visi ateina, bendrauja, linksminasi. Tu jiems duodi kopūstų, dešrų ir programą, jie tau už tai susimoka ir dar paaukoja. Tokia ir bus pradžia.“

Pasiūlymas buvo tikrai rimtas. Pradėjome ruoštis programai. Pokylio metu scenoje vyko savotiška televizijos laida. Dideliame ekrane videoprojektorius rodo „Baltijos kelią“ Lietuvoje, Amerikos lietuviai Čikagoje ir Vašingtone demonstruoja už Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą, kaitaliojasi šokių švenčių Lietuvoje ir JAV vaizdai, Lietuvos miestai ir gamta, Čiurlionio paveikslai… Ekrane rodomus vaizdus, scenoje vienas po kito gyvai keliais žodžiais komentuoja keli pranešėjai: aktorė Audrė Budrytė, Rytis Januška, Karilė Vaitkutė, Algimantas Kezys ir aš. Trumpą muzikinę programėlę atlieka vaikai.

Čikagoje tais metais studijavę pianistai Rokas ir Sonata Zubovai taip pat sutiko labdaringai padėti. Padarėme gražų videotriuką: ekrane kaitaliojosi Čiurlionio paveikslų vaizdai ir jo preliudus skambinančio pianisto R. Zubovo veidas ir pirštai. Ekranas iš lėto pakyla, o iš už jo išnyra „tikras“ fortepijonas, kuriuo skambina jau nebe pianistas ekrane, o tikras, gyvas Rokas Zubovas. Plojimai. Kopūstai, dešros, balius, piniginė loterija, aukos. Publikai patiko. Čikagos lietuvių bendruomenė pradėjo kalbėti, kad jau tuoj turėsim savo televiziją. Kopūstų baliaus lėšų užteko ketvirčiui sumos už išsimokėtinai perkamą profesionalią kompiuterinę videomontažo įrangą. Pinigų, reikalingų susimokėti televizijos stočiai už dviejų pirmųjų mėnesių transliavimą, neliko. Kaip telkti lėšas ir gauti reklamuotojų kažkokiai būsimai programai? Teko toliau žadinti visuomenės poreikį ir smalsumą.

Grupė žmonių.
Visa ALTV kūrybinė grupė apie 2004 m. Asmeninio Arvydo Reneckio archyvo nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokioje televizijos stotyje žadėjote programą rodyti? Galbūt buvo keli variantai?

Amerikos miestų kabelinės televizijos tinklai teikia nemokamą paslaugą įvairioms visuomeninėms nepelno organizacijoms. Čikagoje taip pat yra tokia vadinamoji „Cable Access“ (visuomeninė, prieinama) televizijos studija, kurioje vietinės bendruomenės arba visuomeninių organizacijų nariai gali nemokamai pasiruošti savo televizijos laidas ir jas rodyti per miesto kabelinės televizijos tinklą. Visa studijinė bei montažinė įranga yra profesionali ir gana aukštos kokybės. Paslaugų vartotojai netgi gali nemokamai pasiskolinti įvairią televizinę filmavimo įrangą išsinešti ir su ja filmuoti reportažus arba savo bendruomenės renginius.

Asmenys, kurie turi teisę naudotis tokia studija ir aparatais, privalo įsigyti tam tikrą licenciją. Ji išduodama pabaigus specialius kursus arba išlaikius reikalingus egzaminus. Prisiminiau, kad aš tokią licenciją turiu, tik dar niekada ja nesinaudojau. Kartą, ieškodamas darbo ir profesinių ryšių, buvau užėjęs į tą studiją ir ta proga ekspromtu išlaikiau reikalingus egzaminus. Čikagos ir kitų miestų „Cable Access“ yra labai geras dalykas, tačiau beveik visiškai netinka Amerikos etninėms grupėms. Kanalą gali matyti tik to ar kito miesto gyventojai, kurie prenumeruoja kabelinę televiziją. Tuo tarpu bent jau Čikagoje tokių lietuvių yra palyginti nedaug. Dauguma mūsų tautiečių gyvena priemiesčiuose, o tie, kurie gyvena mieste, nebūtinai prenumeruoja kabelinę televiziją. Po kopūstų baliaus jau buvo praėję pora mėnesių. Visuomenės dėmesys slūgo, ilgiau laukti nebuvo galima. Nusprendžiau žengti bent pusę žingsnio pirmyn ir pasinaudoti minėta licencija. Pirmąją Amerikos lietuvių televizijos laidą nutarėme rodyti per kabelinį Čikagos „Access“ kanalą.

Rytoj skaitykite pokalbio tęsinį.

Visą virtualią parodą pamatysite čia.

Parodos idėjos autorė – Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komiteto pirmininkė Jūratė Caspersen. Parodą parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus ir Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotojos.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.