Ramybė mūsų sapnams ir svajonėms

Šūvio garsas sudarko idilę miške. Koncertuojanti smuikininkė staiga pradeda suktis scenoje ir… pabėga, palikdama žiūrovus salėje. Vagiliaujantis vaikinukas, nugvelbęs medžiotojų šautuvą, stebi žmones pro jo taikiklį… Nuo pirmųjų epizodų nerimas ir nelaimės nuojauta palengva skverbiasi į filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ tėkmę, nešančią herojus nežinoma kryptimi. Siužetas lyg ir nesudėtingas: kelioms dienoms į sodybą kaime atvyksta Jis, Jo Dukra ir Mylimoji. Trys sielos – trys nesusisiekiantys pasauliai, besisukantys savo orbitose. Pagrindinio herojaus vaidmenį atlieka pats filmo režisierius Šarūnas Bartas, jo dukra Ina Marija Bartaitė vaidina Dukrą, dabartinei gyvenimo draugei smukininkei Lorai Kmieliauskaitei filme atitenka pagrindinio herojaus Mylimosios vaidmuo. Filmui tai suteikia mįslės ir intrigos nuojautą, nes žiūrovas ne visada žino, kas yra tikra, o kas ne.

Seni įrašai, kuriuos žiūrėdama Dukra mato save su neseniai mirusia Mama (rusų aktorė Jekaterina Golubeva), yra autentiški, nepaliekantys abejonės , kad Tėvo ir Dukros ryšys yra tikras ir ekrane, ir už jo ribų. Tačiau pokalbis tarp jų nesimezga, dukra klaidžioja po apylinkes, kur susitinka su vaikystės dienų bičiuliu, vaikinuku, besislapstančiu nuo tėvų ir policijos. Ji bando jį išprovokuoti atviram pokalbiui, tačiau nesėkmingai…

 Pagrindinio herojaus ir jo Mylimosios santykis sudėtingas: jiedu sunkiai randa bendrą kalbą, kiekvienas klaidžioja savo erdvėse, išsiskirdami ir vėl sueidami. Dvasinės krizės ištiktai moteriai tą sunkiau ištverti – ji leidžiasi dviračiu į kelią…

Tvarkingai sodybos estetikai disonuoja netoliese gyvenantys kaimynai. Tai – išvirkščioji kaimo pusė, atpažįstama iki skausmo. Dviejų sugyventinių santykiai šiurkštūs ir primityvūs, jų vaidmenis atlieka neprofesionalūs aktoriai, filmui suteikiantys tikrumo. Deja, moters vaidyba akivaizdžiai silpna, tad jos ir pas ją netikėtai atvykusios pagrindinio herojaus draugės pokalbis nepavyksta visomis prasmėmis. Neaišku, kodėl vyksta šis pokalbis, kodėl jis būtent toks, kodėl verkia herojė.

 Pagrindinis herojus vaikšto vienas, jis ir stebėtojas, ir dalyvis, savotiškas uostas, į kurio užutėkį atplaukia trys moterys. Trečioji – pro šalį važiuojanti sena bičiulė (buvusi meilė?), užsukanti trumpam pokalbiui. Be galo stipri scena, kontrastuojanti efemeriškai filmo nuotaikai, pribloškia žiūrovą realybės pliūpsniu. Talentinga rusų aktorė Klaudija Koršunova, atvykusi suvaidinti šį vienintelį epizodą, į didžiules aukštumas iškelia tikrą aktorystę: stipriai užmerktos jos akys, stengiantis neleisti ištrykšti ašaroms, įtikina sukrečiančia ir nesumeluota kančia. „Visas išraiškos menas tuo ir įdomus, kad gali pamatyti kitą žmogų iš šono, su juo susitapatinti, nesijausti toks vienišas. Menas leidžia atitrūkti nuo savęs ir rasti išgyvenančių panašius jausmus. Tokį kiną ir stengiuosi kurti“, – sako filmo autorius Š. Bartas. Šią kūrėjo nuostatą patvirtinantis minėtas epizodas yra tikras žmogiškos bendrystės užtaisas, manyčiau, nepaliekantis abejingo nė vieno žiūrovo.

 Filme yra dar vienas labai svarbus herojus – Ežeras. Aplink jį sukasi filmo veikėjai: girta kompanija, stirną nušovę medžiotojai, žvejojantis ir slapta stebintis besimaudančią pagrindinio herojaus Mylimąją kaimynas. Ežero paviršius lygus ir ramus, bet po juo glūdi tamsios atvertys. Ežeras – tai jį supančių žmonių aistros, pratrūkstančios filmo pabaigoje kylančiomis bangomis ir lietumi…

  Filmas nešiuolaikiškas, neskubrus, muzika jame skamba tik kelis kartus, labai santūriai ir saikingai. Kamera (puikus operatoriaus Eitvydo Doškaus darbas!) lėtai fiksuoja gamtos vaizdus, į juos įterpdama stambiu planu rodomus žmonių, kurių dėka yra aplinkinio pasaulio harmonija, veidus. Pasak E. Doškaus, jis neskubinęs ir neribojęs aktorių, nevaržęs jų judesių, taip leisdamas atsiskleisti pribrendusiai emocijai. Ar tai pavyko? Galbūt.

Taip pat skaitykite:

Režisierius T. Tamošaitis: virtuali realybė leidžia tyrinėti neįmanomas idėjas

Venecijos kino festivalyje bus pristatyti trys lietuviški filmai: „Gėdos akys“, „Laiškai iš nutildytos šalies“ ir „Imperija“

Režisierius A. Blaževičius: kurdamas žinojau, kad trūksta filmų apie skyrybas

„Pagauti auksą tamsoje“: režisierius A. Lekavičius apie neregių pasaulį, garsą ir kino kalbos paieškas

A. Blaževičiaus filmas „Skyrybos karo metu“ išrinktas Lietuvos pretendentu į „Oskarus“

Kunigo H. Šulco paveldą Afrikoje įamžinęs V. Kriščiūnas: labiausiai išvargino nelygiavertis santykis su žmonėmis

Odisėjo žaizdos, arba Kai po pergalių lieka tik netekties tuštuma

Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės paroda „Kanalai“

 Režisierius Šarūnas Bartas po filmo peržiūros sakė: „Visi mano filmai yra asmeniški. Ko nejauti – to ir nepapasakosi, nenufilmuosi. Iš to ir kyla tas asmeniškumas. Tai tikrai nėra autobiografinis filmas… “ Be abejo, ne visi filme vaidinantys aktoriai kuria vaidmenis apie save, tačiau pagrindinių vaidmenų atlikimui pasikviesti artimiausius žmones reikia turėti drąsos. Tai rizikingas ir gal net provokuojantis kūrėjo žingsnis. Psichoterapija kine? Tą teigia ir rusų žurnalistė Svetlana Chochriakova Kanų kino festivalio nepriklausomoje paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ pristatytą aštuntąjį Š. Barto filmą pavadinusi „filmu – rekviem aktorės Jekaterinos Golubevos atminimui ir terapijos seansu pačiam Bartui“. Iš dalies ji teisi. Bet tik iš dalies, nes filmas neišvengiamai tampa tam tikra terapija ir jo žiūrovui.