Kun. A. Valkauskas: mes nesame Dievai, bet turime be galo daug laisvės

Ievos Stadalninkaitės nuotrauka

Gegužės 7 d. Kauno arkivyskupijos akademinės sielovados bendradarbiai savo bendruomenių narius pakvietė į konferenciją „Krikščioniškas atsakas į pseudopsichologines tendencijas dvasinėse praktikose“. Šį kartą konferencijai, kurios tema neišvengiamai paliečia žmogaus dvasinę ir fizinę sveikatą, buvo pasirinktas Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Temą pristatė ir į susirinkusiųjų klausimus atsakė kun. teol. dr. Arnoldas Valkauskas, jau keletą metų talkinantis akademinės sielovados tarnystėje pristatant autentiško dvasingumo teorinius pagrindus.

Temos aktualumą atspindėjo susirinkusiųjų gausa – pilnutėlėje 200 vietų auditorijoje klausytojams teko sėdėti net ant laiptų. Pranešimo pradžioje prelegentas kun. A. Valkauskas pabrėžė konferencijos pagrindinę mintį, kad šiuo metu yra stiprus ideologinis polinkis supinti psichologiją ir religiją. Tai gana pavojinga praktika, kurią itin skleidžia įvairios „New Age“ judėjimo grupės, siekiančios keisti visuomenines nuostatas, kurti savitą kultūrą, savitą religijos ir mokslo sampratą. „Iškeldamas“ individualiąją sąmonę šis judėjimas kuria naują sociopsichologinę terpę, kurioje kiekvienas gali tapti „dievu“, dalyvaujančiu savo ir naujos kosminės harmonijos atkūrime.

Kun. dr. Arnoldas Valkauskas pristatė teorinius naujų pseudopsichologinių praktikų pagrindus, pademonstravo krikščioniškos ir magiškos veiklos schemas ir pabrėžė jų motyvacijos bei tikslų skirtumus. Bet kokie mėginimai įteigti žmogui, kad jis pats gali viską kontroliuoti, būti absoliučiai laimingas čia, žemėje, prasilenkia su krikščioniškąja kryžiaus teologija ir žmogui ne padeda, bet dar labiau pakenkia. Tokių „mokytojų“, „gydytojų“ ir visokių praktikų tikslas – nukreipti asmenį nuo tikrosios maldos esmės, nuo santykio su Dievu, kuris yra rūpestingas Tėvas, o ne atliekanti keršytojo vaidmenį dvasia.

„Visi esame pakviesti būti pranašais, skelbiančiais viltį Dieve“, – sakė kun. Arnoldas ir paragino nuolat per maldą, atgailą ir dorybių praktiką patiems stiprinti bei kitiems padėti atrasti autentišką santykį su Dievu, kuris yra vienintelis žmogaus visapusiško sveikimo kelias. „Mes nesame dievai, bet turime be galo daug laisvės – naudojamės reliatyviai absoliučia laisve, todėl turime prisiimti ir didelę atsakomybę už savo gyvenimą“, – susitikimo pabaigoje pabrėžė prelegentas ir pakvietė pasikartoti krikščioniškojo tikėjimo tiesas, didžiąsias ydas, dorybes, mokytis skirti, kas ugdo, o kas „įkalina“, ir niekada neprarasti vilties Dieve.

Parengė Vilija Karaliūnaitė